Chapter

 1 II     |            žirgai, ausimis karpo ir akimis žaibus svaido. Piršlys ir
 2 II     |  pragariškas kvatojimas, ir ji savo akimis pamatė Paudruvės liūno velnią
 3 III    |          net neprasižiojusi, tiktai akimis sužaibuodavo), o bažnyčios
 4 V      |           su Girdvainio degančiomis akimis. Tada ji greitai apsisuko
 5 V      |              ieškodamas degančiomis akimis dar kartą ją pamatyti. Bet
 6 VI     |            Uršulė piktai žybteldavo akimis ir, nusigrįžusi į krosnį,
 7 XII    |         savo bičiulį padūmavusiomis akimis, lyg nieko nesuprasdamas
 8 XV     |           aš akla, ar ką? Pati savo akimis mačiau. Koks ten Jurgutis?
 9 XVI    |            trobą, o Pinčukas nusekė akimis ir susirūpino, kas ji galėtų
10 XVI    |            užmiršęs, ryte rydavo ją akimis, nieko negalėdamas galvoti.
11 XVI    |         sublogo, sekiodamas merginą akimis ir spręsdamas neįspėjamą
12 XVIII  |              o paskui žiūri ir savo akimis netiki.~    Tada piršlys
13 XIX    |          nuėjo. Jurga palydėjo tėvą akimis, nesuprasdama, kur jis galėtų
14 XX     |          prunkšti, ausimis karpyti, akimis žaibuoti ir taip lėkti,
15 XX     |      žvilgtelėjo savo beviltiškomis akimis. Jurga krūptelėjo ir pasižiūrėjo
16 XX     |   pasižiūrėjo į Girdvainį -susitiko akimis ir panarino galvą, o ranka
17 XX     |           kalba, nes jie tarp savęs akimis kalbėjo. O ta kalba daug
18 XXV    |           vištą neštų. Tiesiog savo akimis nenoriu tikėti. Bet čia
19 XXVI   |            į Šešelgą paklaikusiomis akimis ir žioptelėjo, visai netekdamas
20 XXVIII |        tyčiojasi, piktai dėbteldavo akimis ir nueidavo savo keliais,
21 XXVIII |          susitiko su jo degančiomis akimis. Girdvainis irgi pasižiūrėjo
22 XXVIII |             ir sulaikyti. Pats savo akimis pamatė, kad Girdvainį ištiko
23 XXX    |            ir žėrinčiomis patamsyje akimis, kai jis stabdo kiekvieną
24 XXX    |       pasižiūri savo paklaikusiomis akimis ir nueina, nė žodžio neprataręs,
25 XXXII  |    klaidžiotų, sapnuodama atviromis akimis, ir nieko nematytų. Ji buvo
26 XXXII  |          žiūrėdama siaubo apimtomis akimis ir visa drebėdama, pagriebė
27 XXXVIII| atsigręždama ir dėbteldama piktomis akimis - kas čia ją šaukia ir dar
28 XXXIX  |             amžinai nusigandusiomis akimis ir labai drūtu balsu.~    -
29 XXXIX  |           ir išsišokusiomis kaktoje akimis.- Ir veskime pas kleboną.
30 XXXIX  |            vardu Elžbieta, net savo akimis matė, kaip vieną pavakarę
31 XXXIX  |         visas būrys davatkų, - savo akimis matėme, kaip ji prie šventoriaus
32 XLI    |         nerėktų, mazgotė užrištomis akimis, kad nesužavėtų, surištomis
33 XLI    |     atsigręžęs pervedė įniršusiomis akimis. - Ar neisite namo? Pažiopsojote,
34 XLIII  |             stebėjo nusigandusiomis akimis kiekvieną jo judesį ir stengėsi
35 XLV    |        pilnomis meilės ir gailesčio akimis.~    - Kaip man gera su
36 XLVIII |      skaidria širdimi ir šviesiomis akimis.~    Dar ir dabar, pasakoja,