Chapter

 1 II     |               Tiktai visa Uršulės laimė, kad iš tos baimės spėjo
 2 II     |  viršutinio šimtakvoldžio sijono (laimė, devynis buvo užsisegusi),
 3 II     | Baltaragio malūną.~    Baltaragio laimė, kad laiku išgirdo pardūkstančią
 4 IX     |      Baltaragis, netikėdamas savo laime.~    - Na, to gero gali
 5 X      |          vis dar netikėdamas savo laime ir negalėdamas atgauti žado
 6 X      |           vienas pasiliks su savo laime ir niekas jam netrukdys
 7 X      |         būtų ant rankų nešęs savo laimę į kalną, bet Marcelė ištrūkusi
 8 X      |       pasidarė.~    - Oi, tu mano laime! - tarė Baltaragis, vėl
 9 XI     |    vasaros sapnas buvo Baltaragio laimė. Praėjo metai kaip viena
10 XI     |     Marcelę, lyg netikėdamas savo laime ir negalėdamas atsižiūrėti.
11 XI     |           kilti į viršų.~    Visa laimė, kad Baltaragis, išgirdęs
12 XI     |  sielvartas pavirs dviguba abiejų laime.~    Su ta viltimi Baltaragis
13 XI     |          atrasti naujai užgimusią laimę.~    Pirkioje pasitiko Baltaragį
14 XII    |          kapus visą savo gyvenimo laimę ir jam pasilieka tiktai
15 XIII   |         atsiminimai apie prarastą laimę iš proto varė Baltaragį.
16 XIII   |          ir tokią apgaulingą savo laimę.~    O iš tikrųjų be reikalo
17 XX     |         akį, nieko nematyti. Visa laimė, kad Girdvainis spėjo pastebėti
18 XXIII  |          kaip pirmą kartą sutikta laimė.~    Tiktai kai seniai užsnūdo,
19 XXIII  |    nuskrisim?~    - Ten, kur savo laimę atrasim! - ištiesė Girdvainis
20 XXIII  |      apkabinti merginą, kaip savo laimę.~    - Vargu, - išsisuko
21 XXIII  |         kaip vėjo sparnais į savo laimę.~    - O gal nelaimę? -
22 XXVI   |          išdegęs.~    Visa velnio laimė, kad jis, lenktyniuodamas
23 XXIX   |        pro malūną į pakalnę. Visa laimė, kad ties pakriūte buvo
24 XXX    |         nesiekdamas. Bet ne tokia laimė buvo lemta ar ne savo nuotaką
25 XXX    |          į kalvę. Kokia būtų tada laimė! Gal ir Jurgą pamatytų ir
26 XXXIV  |         Bet tokia jau buvo Raupio laimė, kad tada, kai jį apsupo
27 XXXVIII|          dar kartą išbandyti savo laimę ir atsikeršyti Baltaragiui.
28 XLIII  |          kertę už stalo.~    Visa laimė, Šešelga iš karto nepažino
29 XLV    |        būtų pasveikusi. Kokia tat laimė būtų! Ir tėvo sunykusiose
30 XLV    |           savo naujai atsiradusia laime.~    Ak ta laimė, kokia
31 XLV    |      atsiradusia laime.~    Ak ta laimė, kokia ji paprasta, kai
32 XLV    |        tokia nepaprasta ir didelė laimė, rodos, apglobė ją, kad
33 XLVI   |      durys.~    Ak, ta vakarykštė laimė! Kokia ji buvo apgaulinga.~   
34 XLVII  |          jau buvo graudi Jurgučio laimė, kad išsipildė jo paskutinis
35 XLVIII |           pasaka su tikrove, kaip laimė ir nelaimė žmogaus gyvenime,