Chapter

501 XLII   |     sutvarkęs, skubėjo piršlys, bet su jaunikiu prasilenkė.~
502 XLIII  |            Po susitikimo kryžkelėje su Pinčuku jau nebesitikėjo
503 XLIII  |            surasti savo obuolmušių. Su jais tarytum viską buvo
504 XLIII  |             sutiko keistą pavargėlį su pasagomis. Ar tik ne jį
505 XLIII  |          vis dar nežinąs, kur dėtis su tomis svetimomis pasagomis.~    -
506 XLIII  |    nusilupti nuo jų kanopų pasagas, su kuriomis dabar jis neturįs
507 XLIII  |            ir nuėjo tiesiai į kalvę su gryna sąžine, kad už viską
508 XLIII  |      karčemą. Kažkur jis prasilenkė su Visgirda, - ėjo tiesiai
509 XLIII  |             tos baimės kiaurai žemę su visa savo karčema. Tiktai
510 XLIII  |        mintyse, kurios nieko bendro su Šešelgos plepalais neturėjo.
511 XLIII  |           pamestą kaimo vyrų kuolą, su kuriuo pampino Raupį, paėmė
512 XLIII  |           link.~    Prasidėjo audra su perkūnijomis ir griaustiniais.
513 XLIII  |        išsiplėtė ant visos karčemos su stadala, plačiai apšviesdamas
514 XLIV   |          svilino akis.~    Tuo metu su baisiu trenksmu sprogo karčemos
515 XLIV   |         atgal į karčemą ir apsvilęs su dūmais išsivertė pro langą.~   
516 XLIV   |           Pinčukas. - Ką aš veiksiu su tokiu apsvilusiu, bedančiu
517 XLIV   |             aš neturiu laiko ilgiau su tavim terilotis! - Pagriebė
518 XLIV   |    Girdvainis sustojo viršum kalno, su baisiu ilgesiu žiūrėdamas
519 XLIV   |        griūdama pritrenkė Girdvainį su karnos kilpa ant kaklo.
520 XLIV   |     Girdvainį po nugriuvusia pušimi su kilpa ant kaklo.~    Ak
521 XLV    |         nepaprastai gera ir linksma su tėvu.~    - Ak tėveli, -
522 XLV    |         akimis.~    - Kaip man gera su tavim, tėveli, - glausdamasi
523 XLV    |            tu mano šviesusis mėnuli su išsisklaidžiusiais rūpesčių
524 XLV    |             tos nepaprastos laimės, su praskaidrėjusia širdimi
525 XLV    |            jis būtų važiavęs pas ją su savo obuolmušiais, bet prasivėrusi
526 XLV    |         prasivėrusi bedugnė, ir jis su žirgais nugarmėjęs kiaurai
527 XLV    |             pervėrė. Jis pamojo lyg su ranka, kviesdamas išeiti.~   
528 XLV    |            gelmių pakilo Girdvainis su baltakarčiais obuolmušiais
529 XLVI   |            nujausdamas nelaimę.~    Su drebančia širdimi puolė
530 XLVI   |             garsais, susimaišydamas su velnio žvengimu ir audros
531 XLVI   |              išvažiavęs tą pavasarį su savo ratais pasivažinėti
532 XLVI   |    Girdvainis iš ežero būtų pakilęs su savo baltakarčiais obuolmušiais
533 XLVI   |        užspringo ant amžių amžinųjų su savo nelemtu žvengimu.~
534 XLVII  |        malūną po nugriuvusia pušimi su karna ant kaklo. Ar jis
535 XLVII  |            buvo užrakintos. O audra su perkūnija šniokštė viršum
536 XLVII  |        Jurgą, o paskui nors ir žūti su visu malūnu.~    Tokia jau
537 XLVII  |          ant priekalo ir tol plakti su didžiuoju kūju, kol iš jo
538 XLVII  |            Perkūnas kaip Girdvainis su obuolmušiais ir baisiu trenksmu
539 XLVII  |        suanglėjo po malūno sparnais su didele meile ir baisia neapykanta
540 XLVII  |             viršukalnėje, nes ką gi su akmeniu darysi?~    O kur
541 XLVII  |            obuolmušiams, susituokti su pražuvusiu savo jaunikiu.~   
542 XLVII  |        atminimas bepaliko, iš kurio su laiku nusipynė padavimo
543 XLVIII |       obuolmušius žirgus ir nulėkęs su jais kaip vėjo sparnais
544 XLVIII |     parankinį Jurgutį, susiliedamas su jo šešėliu ir pavirsdamas
545 XLVIII |     padavime, kaip dažnai atsitinka su tikrais didvyriais.~   
546 XLVIII |        bičiuliai: ne tik Baltaragis su savo dukra ir Girdvainis
547 XLVIII |            savo dukra ir Girdvainis su obuolmušiais, nelaimingas
548 XLVIII |  obuolmušiais, nelaimingas Jurgutis su klastingu Pinčuko šešėliu,
549 XLVIII |                 Tada man labai gera su jais visais pabūti, pasikalbėti,
550 XLVIII |        pasikalbėti, tarytum aš pats su savim susitikčiau ar su
551 XLVIII |             su savim susitikčiau ar su savo geriausiais, seniai
552 XLVIII |       seniai nematytais bičiuliais, su kuriais daug šviesių ir
553 XLVIII |             tikrųjų susipina pasaka su tikrove, kaip laimė ir nelaimė
554 XLVIII |             Paudruvės krašto žmonės su skaidria širdimi ir šviesiomis
555 XLVIII |     nematomi žirgai, susimaišo žemė su dangumi - tai Jurga tada
556 XLVIII |           lyg vėjo sparnais tuoktis su Girdvainiu. Ir skamba tada
557 XLVIII |          svajodamas apie pačią, bet su pavasario maurais iškyla
558 XLVIII |        obuolmušiai žirgai, ir lekia su jais kaip vėjo sparnais
559 XLVIII |         kaip vėjo sparnais jaunikis su nuotaka.~    Aušra vis plačiau