| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] kabliuku 2 kabojo 3 kaboti 2 kad 545 kada 24 kadugio 3 kai 163 | Frequency [« »] 727 o 708 i 559 su 545 kad 543 iš 522 bet 512 kaip | Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances kad |
Chapter
1 I | taip mylėjo savo vienturtę, kad dieną naktį akių nuo jos 2 I | nuliūsdamas ir susirūpindamas, kad net žilų plaukų vainikas 3 I | nežinojo, nebent nujautė, kad gražuolė dukra - visas jo 4 I | kelio, o išaušus pamatydavo, kad po plynias pakalnėje murdosi, 5 I | geriausiam apylinkės piršliui, kad tas neužilgo net dievui 6 I | nežinojo. Sklido gandai, kad Baltaragio gražuolė dukra 7 I | tokiomis paskalomis, tvirtino, kad čia pats tėvas Baltaragis 8 I | būdamas pats raganius (o kad jis turi kažkokių reikalų 9 I | visokius burtus ir pinkles, kad jaunikiai negalėtų su piršliais 10 I | būt, per daug įkaušę buvo, kad neatvažiavo, - kartais jis 11 I | Jis žinojo, kas čia yra, kad piršliai negali atvažiuoti, 12 II | apsigyveno Švendubrės davatkyne, kad neatsitiktų daugiau tokių 13 II | Apkaltino ji Baltaragį, kad jis, senas raganius, norėjęs 14 II | iš jos lūpų baisus žodis, kad eitų nors ir už paties velnio, 15 II | nors ir už paties velnio, kad tik nereikėtų daugiau gaišti 16 II | Atstok, - sako. - Ar nežinai, kad apžadus esu padariusi skaistybėje 17 II | užsirūstinusi ant piršlių, kad nė karto pas ją su jaunikiu 18 II | nustebusi Uršulė ir džiaugėsi, kad piršliai paklydo, juodbėriai 19 II | Dabar ji gerai suprantanti, kad tai buvęs seno raganiaus 20 II | toks gražus, toks meilus, kad nei sapne nesusapnuotum. 21 II | Tiktai visa Uršulės laimė, kad iš tos baimės spėjo persižegnoti. 22 II | nusigandusi Uršulė žiūri, kad ji Pinčuko liekno viduryje 23 II | buvusi per toli, o gal todėl, kad buvo tamsi, audringa naktis, 24 II | apsisuko, tvieskė tokį antausį, kad Pinčukas suklupo, sijonas 25 II | užkūrė tokią pirtį Pinčukui, kad tas unkštė ir prunkštė, 26 II | rožančiumi ir visaip garbino, kad vargšas velniukas pagaliau 27 II | nusivesti pas Baltaragį, kad pamatytų tas begėdis, kokį 28 II | malūną.~ Baltaragio laimė, kad laiku išgirdo pardūkstančią 29 III | krėsle klebonas knarkė, kad net langai tirtėjo.~ - 30 III | jo moterėlę, pagalvojo, kad iš davatkyno bus kuri atėjusi 31 III | vieną kartą ėmė ir išgirdo, kad Baltaragio malūnas sukasi 32 III | malūnas sukasi~ - Tai kas, kad sukasi? - nesuprato klebonas.~ - 33 III | ir užsimiršo klebonas, kad toks nepaprastas malūnininkas 34 III | supyko, treptelėjo koja, kad net grindys sudrebėjo, ir 35 IV | Uršulė gerai žinojo, kad čia Baltaragio ir jo bičiulio 36 IV | apsidžiaugė, kai sužinojo, kad jos nemėgiama podukra (taip 37 IV | pasakydavo ir gailėdavosi, kad taip plačiai paskleidusi 38 IV | nekentė Jurgos tiktai todėl, kad per jos motiną negalėjo 39 IV | aš, tetule, turiu daryti, kad nepražūčiau?~ Nušvito 40 IV | veide, vien tik pagalvojus, kad jau išpirkusi savo didžiąją 41 IV | Man bernai taip patinka, kad net širdis suvirpa, kai 42 IV | Paudruvės pelkėse dūsauja, kad net graudu darosi. Tai jis, 43 IV | ir išsitraukė rožančių, kad nusiramintų.~ Nuėjo į 44 IV | neišpirko. Pagaliau nusiramino, kad su kaupu išlygino viso savo 45 IV | rožančių ir visai užmiršdama, kad daro naują nuodėmę.~ 46 V | bet išverstais kailiniais, kad svetima merga neprikibtų, 47 V | neprikibtų, persijuosdavo pančiu, kad nesužavėtų, įsistodavo į 48 V | nereikėjo, nes jiems atrodė, kad visas Girdvainio gyvenimas 49 V | dukterys. Tad nugirdęs, kad Paudruvės krašte yra Baltaragio 50 V | spruko prunkšdamos į šalis, kad neužkalbintų keistas jaunikis 51 V | žinai? - pyktelėjo Jurga, kad merginos drįsta iš jos juoktis. - 52 V | o gal paskalų bijaisi, kad pas mane kelias užkerėtas?~ 53 V | Girdvainis iš karto pažino, kad čia ta, kurios ieško, nes 54 V | Jurga, visai užmiršusi, kad aplinkui minia susirinko 55 V | grakščių žingsnių, laukdamas, kad ji dar kartą atsigręžtų.~ 56 VI | viskas bene todėl atsitiko, kad Baltaragis iš pat jaunumės 57 VI | tiktai vieno bijodamas, kad vėjas nenutiltų. Jau tada 58 VI | jis buvo taip pritaikęs, kad jos pagaudavo mažiausią 59 VI | pasaulyje nebūtų.~ - Kad man nieko daugiau ir nereikia, - 60 VI | Uršulė pradėdavo skųstis, kad, esą, jai per daug darbo 61 VI | darbo su visa namų apyvoka, kad jis nieko nepadedąs, o ji 62 VI | Uršulė, manydama, kad Baltrus nieko nesuvokia 63 VI | laikė glušu), užsimindavo, kad žmonės kartais nei šį, nei 64 VI | purkšti kaip katė, grasinti, kad jį pamesianti, visai iš 65 VI | tylesnė būdavo.~ - Tai kad tau dievas tiek proto duotų, - 66 VI | Baltaragis neprarado vilties, kad pagaliau ir senmergės piktumui 67 VI | taip įsimetė miltų dulkės, kad net skaidriame Udruvės ežero 68 VII | ir šis taip jai patiko, kad šokinėjo kaip paukščiukė 69 VII | ir kartais net atrodė, kad tas linksmas, nerūpestingas 70 VII | jautėsi vienišas, nes suprato, kad veltui praleidęs savo jaunystę, 71 VII | kartais taip sielvartaudamas, kad niekur sau vietos nerasdavo.~ 72 VII | paleisdavo malūno girnas, kad tos ūždamos nustelbtų piršlių 73 VII | jau nekalbant apie tai, kad ir pati duktė iš tolo pabėgtų 74 VII | prapliups visa apylinkė, kad akių neturėsi kur dėti. 75 VII | ežere. Viena aišku buvo, kad toliau jis nebegalės taip 76 VII | jį barusi ir gąsdinusi, kad pamesianti, o kartais net 77 VII | visai rimtai susirūpino, kad tikrai malūnas bus susukęs 78 VIII | velnias ir dar toks tinginys, kad niekam nepadarydavo nei 79 VIII | Toks jau buvo nevykėlis, kad nieku, net pačiu savimi, 80 VIII | Moterys, žinai, nusigąsdavo kad ir snaudžiančio velnio ir 81 VIII | nusibosdavo, kartais pasvajodavo, kad gal ir neblogai butų, jeigu 82 VIII | gyvenimas. Toks jau nuobodus, kad žmogus jo vietoje imtum 83 VIII | užsnūsdavo. - Didelio čia daikto, kad malūnas mala. Tegu sau mala.~ 84 VIII | apsipratęs su malūno ūžimu, kad kartais, malūnui sustojus, 85 VIII | savo sielvarte nugrimzdęs, kad visai nepamatė, kaip kažkas 86 VIII | pakėlė akis, manydamas, kad vėl kuris nors kaimynas 87 VIII | kaimynas atėjęs bartis, kad grūdų per ilgai nesumaląs, 88 VIII | pirklys!"-pagalvojo, o paskui, kad nereikėtų tuščiai burnos 89 VIII | Pinčukas.- Aš ir pats galvoju, kad būtų laikas vesti. Bet aš 90 VIII | Bet aš galiu dar palaukti, kad tik malūnas ūžtų.~ Baltaragis 91 VIII | čia jam reikia, ir pamatė, kad tas ne toks, kaip visi žmonės, 92 VIII | nustebo Baltaragis.~ - Kad ir vesti tą, kurią nori, - 93 VIII | pertarė Pinčukas, - o kad neužmirštume, ką sutarėme, 94 IX | ir protingą, ir paprašė, kad pabūtų jam piršliu ir važiuotų 95 IX | gražiai Baltaragis prašė, kad žmogus pagaliau nusileido.~ - 96 IX | pristodavo prie savo meistro, kad bent kartą su juo nuvažiuotų 97 IX | pas Baltaragio Uršulę, tik kad bent kartą nuvežtum piršliais.~ 98 IX | Marcelę spirte spirdavo, kad eitų už vieno ar kito jaunikio, 99 IX | piršliais atvažiuodavo, kad priaugančioms užleistų eilę, 100 IX | ir dūmė toliau dumples, kad net žiežirbos tryško iš 101 IX | spėliojo, kaip čia atsitiko, kad ta piemenė, kartą atvažiavusi 102 IX | ne kartą dariusi burtus, kad tik Baltruką į savo pusę 103 IX | kuriuo jaunieji išvažiavo, kad jiems kelias kryžiumi stotų 104 IX | išsėmė iš židinio pelenus, kad jaunamartei židinys neliepsnotų 105 IX | išbarstė jais slenkstį, kad jo neperžengtų, o jeigu 106 IX | jeigu peržengs - su grabu kad išneštų... Atlikusi visas 107 IX | burtų ir užkeikimų apeigas, kad jaunavedžiams nesisektų, 108 IX | bet per daug nesistebėjo, kad sukvailiojo sena davatka, 109 IX | deja, niekas nesuprato, kad čia su Uršule kažkas kitas 110 IX | važiuosim, - atsakė kalvis, - kad Uršulė prakeikė Baltaragio 111 X | ištrūkdama ir viliodama, kad Baltaragio širdis iš to 112 X | pažadus, - tarė. - Aš noriu, kad už tokias piršlybas man 113 X | lyg įsitikinti norėdama, kad pradėjusi naują gyvenimą. 114 X | duris, griebėsi šluotos, kad visi kampai parūko dulkių 115 X | margaraščiais audiniais, kad surūkusi troba staiga atjaunėjo 116 X | atjaunėjusi ir pagražėjusi, kad net akyse šviesiau pasidarė.~ - 117 XI | ji kvatodama juokdavosi, kad net ašaros akyse ištrykšdavo.~ 118 XI | Baltaragis toks laimingas buvo, kad net savo laimės bijojo, 119 XI | į viršų.~ Visa laimė, kad Baltaragis, išgirdęs gervių 120 XI | Negerai, - sako, - kad sustabdei malūną. Aš norėjau 121 XI | širdyje suruseno viltis, kad viskas laimingai pasibaigs, 122 XI | Paleido suktis malūno sparnus, kad jie greičiau skaičiuotų 123 XI | žmonos lavoną ir pajutęs, kad viską pasaulyje prarado.~ 124 XII | pakvaišęs, maldavo pro ašaras, kad Marcelė bent paskutinį kartą 125 XII | negirdėdamas, tiktai jausdamas, kad palydi į kapus visą savo 126 XII | atsipeikėjo ir puolė prie duobės, kad ir jį drauge palaidotų.~ - 127 XII | laikomas, tiktai jautė, kad su kiekviena žemės sauja 128 XII | palikti?~ - Tai eik, kad kviečia, - atsakė jai kalvis, 129 XII | lopšio Baltaragį ir suprato, kad iš to lopšio kils naujas 130 XIII | Baltaragis ir nepastebėjo, kad pasiliko vienas su savo 131 XIII | žvilgtelėjo į duris, manydamas, kad sugrįžo bobutė, bet pamatė 132 XIII | sukeldamas seną apmaudą, kad ji norėjo tuojau sprukti 133 XIII | Kaip užauginsi? Ačiū sakyk, kad padėti atėjau.~ Apsisprendusi 134 XIII | susitaikydama su likimu.~ - Kad taip dievas būtų davęs, - 135 XIII | tau dukterį... Tik pats kad susiprastum... Turėtum sau 136 XIII | svetimą vaiką užauginti, kad tik susiprastų... Bet kur 137 XIII | kūdikis nurimo, tarsi pajutęs, kad ne motina prie jo stovi 138 XIV | labiau nyko. Ir juo blogiau, kad savo sielvartu su nieku 139 XIV | priėmęs amžinas kančias, kad tiktai išgelbėtų vienintelę 140 XIV | Jurgą. O duktė ir nežinojo, kad tėvas sielvartauja, nes 141 XIV | to jai visiškai pakako, kad augtų linksma ir laiminga.~ 142 XIV | nerūpestingumą, o matydama, kad Baltaragis visai nepaiso 143 XIV | kantrybės, net susiriesdama, kad pas tokį glušą, kuris pirma 144 XIV | davatką Uršulę? Juo labiau kad ji pati to nori. Tai ir 145 XIV | žaibais ir perkūnijomis, kad galėjo net malūną nutrenkti 146 XIV | Jurga nežinojo, patikėjo, kad tėvas taip apsidžiaugė Uršulės 147 XIV | pragaru pavertusi. Atrodė, kad su pereitos nakties žaibais 148 XIV | Pinčuką ir labai nusiminė, kad nieko iš jo pastangų neišėjo. 149 XIV | net vienas ragas nusuktas, kad Baltaragis, nors ir nusigandęs, 150 XIV | nusigandęs, tuojau suprato, kad ne jis, o velnias jo rankose.~ - 151 XIV | Šaunios vestuvės, matyt, buvo, kad net jaunikiui kliuvo.~ - 152 XIV | Suprato Baltaragis, kad smarkiai velniui nuo Uršulės 153 XIV | Uršulės kliuvo, ir pagalvojo, kad reiktų dar smarkiau jį prigriebti, 154 XIV | smarkiau jį prigriebti, kad jis nedrįstų prie jo kabinėtis, 155 XIV | net tramdyti savo berną, kad perdaug spartus nebūtų. 156 XIV | suktis ant malūno sparnų, kad net užmiršo pereitos nakties 157 XIV | Tada Pinčukas nusigando, kad iš tos baimės pats nepasijuto, 158 XIV | Uršulė jau taip toli nubėgo, kad buvo nebematyti ir negirdėti 159 XV | kliedėjimais. Visi gerai žinojo, kad Uršulė buvo ligi gyvo kaulo 160 XV | Jurgutis nežinojo, tik girdėjo, kad ji tą pat rytą prakeikė 161 XV | sprukdavo prunkšdamas į šalį, kad nepakliūtų į jos rankas 162 XV | ir Jurgučiui atgrasinti, kad daugiau nekvailiotų ir neįsigeistų 163 XVI | visai geras malūnininkas, kad ne visokios velniškos silpnybės. 164 XVI | Baltaragiui labiausiai patiko, kad buvo sąžiningas, laikėsi 165 XVI | prie Baltaragio malūno, kad visiškai pasikeitė ir net 166 XVI | iš juodo pasidarė baltas, kad net pats velnių kunigaikštis 167 XVI | pažinojo, būtų ir neįtaręs, kad šitas guvus ir darbštus 168 XVI | juokas buvo toks linksmas, kad net už širdies griebė.~ 169 XVI | ištaisysiu tokias piršlybas, kad antrą kartą niekas ir užsiminti 170 XVI | galėtų būti. Nenorėjo tikėti, kad tai būtų ta pati Baltaragio 171 XVI | parūpo Pinčukui ta mįslė, kad jis laužė galvą (visai jis 172 XVI | Tur būt, dar ir todėl, kad kiekvieną kartą, kai pasirodydavo 173 XVI | galvoti. Tokia graži jam buvo, kad atsižiūrėti negalėjo. Kaip 174 XVI | širdį įsimetė, ar ką jau, kad jis net sublogo, sekiodamas 175 XVI | kartais jo bernas nesusirgęs, kad toks liūdnas pasidaręs ir 176 XVI | norėjo pagąsdinti Pinčuką, kad ji esanti dar baisesnė, 177 XVI | užimtas darbu, nepamatė, kad jo bernas pasidarė toks 178 XVII | Žaizdras įsiliepsnojo, kad ne tik kibirkštys, bet ir 179 XVII | taip graudžiai pasižiūrėjo, kad Jurgai nesmagu pasidarė, 180 XVII | Pūstelk dumples!~ - Na, kad nebus, tai nebus, - nusišnypštė 181 XVII | nebuvo taip derėtasi, kad mano gizelį viliotum. ~ 182 XVII | Pakvailios, ir praeis, kad tik nenusiskandintų.~ 183 XVII | ir tik vieno bijodamas, kad piršliai su jaunikiais neatvažiuotų 184 XVII | dalykų, kokių net neįtartum, kad jis sugebėtų atlikti. Bet 185 XVIII | stengėsi vis aukščiau iškilti, kad pamatytų, kas ten dindi.~ 186 XVIII | smarkiai pasuko malūno sparną, kad net malūnas pašoko iš vietos, 187 XVIII | paskutinius ratus ir nepaleidžia, kad net vežimas stabtelėjo. 188 XVIII | vežimo galą, gerai dar, kad vadelių versdamiesi nepaleido, 189 XVIII | nesmagiai jausdamasis, kad taip pasibaigė jo pirmos 190 XVIII | galvą piršlys. - Gerai dar, kad priekiniai ratai liko. Susitaisysime 191 XVIII | jaunikis, bet ir pats matė, kad nieko geresnio neišgalvosi.~ - 192 XVIII | sukau! Aišku kaip ant delno, kad jis norėjo iškišti man kažkokią 193 XVIII | Sužinos jis, senas kelmas, kad velnių negalima suvedžioti 194 XVIII | bet dėlto pagaliau suvokė, kad buvo apgautas, ir įsižeidė.~ 195 XVIII | nesakė.~ Juodvalkis įtarė, kad vis dar Jurgutis dėl Baltaragio 196 XVIII | padarysi? Jis nežinojo, kad tas iš vieno su velniu Pinčuku 197 XVIII | ir Baltaragis įsitikino, kad čia jo berno kerštas, tiktai 198 XVIII | kartais ir džiaugdavosi, kad piršliai su jaunikiais, 199 XVIII | gandų ir paskalų sklido, kad pagaliau niekas nebedrįso 200 XIX | išlupti ir pribauginti, kad liautųsi kvailiojęs.~ 201 XIX | toliau į pelkes eiti bijojo, kad patamsyje kur į akivarą 202 XIX | gražumu ir atsiskirti.~ - Kad tu mane apgavai, - piktai 203 XIX | jau viską žinau. Jei nori, kad susitaikytume, atiduok man 204 XIX | pasakė Baltaragis, matydamas, kad gražumu nesusikalbės. - 205 XIX | neapsidžiaugsite. Taip surišiu uodegas, kad visą amžių tampysitės ir 206 XIX | ir nuėjo neatsigręždamas, kad Pinčukas ir norėdamas negalėjo 207 XIX | ir naktimis pelėdos ūkti, kad jau nežinia ko buvo ir laukti.~ 208 XX | subatvakario, o paskui - pavakarės, kad galėtų važiuoti su savo 209 XX | gal šį kartą geriau būtų, kad su karieta važiuotume.~ - 210 XX | Nesvarbu, kuo važiuosime, kad tik nuvažiuotume.~ - 211 XX | Anupras tramdė Girdvainį, kad nepervarytų arklių, nes 212 XX | pečiais: negirdėtas daiktas, kad jo obuolmušiams pritrūktų 213 XX | žaibuoti ir taip lėkti, kad net Girdvainis pradėjo stabdyti 214 XX | Tiktai keista jam pasirodė, kad Anupras nestabdo arklių, 215 XX | arklius, kiek tik jie įkabina, kad net kvapą užėmė nuo smarkaus 216 XX | labiau padūko ir taip lėkė, kad Girdvainis nespėjo nė atsigręžti 217 XX | nes arkliai taip įšėlo, kad buvo nesulaikomi. Bematant 218 XX | nieko nematyti. Visa laimė, kad Girdvainis spėjo pastebėti 219 XX | sustojo ir taip sužvengė, kad rūkas staiga išsisklaidė, 220 XX | išsisklaidė, ir Girdvainis pamatė, kad atvažiavo į Baltaragio kiemą, 221 XX | keliaujate?~ - Taip, iš toli, kad iš čia ir nuo kalno nepamatysi, - 222 XX | Jurga, slėpdama šluotą, - kad suksite septynias mylias 223 XX | Su tėveliu išgersim, kad gražią dukrelę užaugino, 224 XX | lankstė Anupras liežuvį, kad net Girdvainis stebėjosi, 225 XX | sakė, nes jie pasijuto, kad surado vienas antrą ir eis 226 XXI | krimto savo rudą barzdą, kad lig šiol neįstengė pavogti 227 XXI | Todėl keikė ir krimto save, kad jis pasenęs kaip kelmas 228 XXI | pasiguosti norėjo Raupys, kad Girdvainio arkliai esą tiktai 229 XXI | sudraskytas ir sumindžiotas, kad baisu buvo pažiūrėti, ir 230 XXI | ir toks jau nelaimingas, kad net pažinti jo nebuvo galima.~ 231 XXI | apdraskytas ir iškoneveiktas, kad net koktu. Ant veido - vienos 232 XXI | kartą Pinčuką buvo ištikusi, kad jis net nuovokos neteko, 233 XXI | Tai argi nuostabu, kad Šešelga, tas išdidusis šunbajoris, 234 XXI | būti! ~ Netikėdamas, kad tas pats būtų, priėjo arčiau 235 XXI | pragare būtų taip sumurdę, kad pristojai pas mužiką Baltaragį 236 XXI | Šešelga iš to mandrumo, kad velnias nežino, o jis žino. - 237 XXI | rimtai supyko Šešelga, kad Pinčuko akivaizdoje arkliavagis 238 XXII | tai norėjo kiek uždelsti, kad geriau prablaivėtų ir neapsiriktų 239 XXII | Girdvainio obuolmušius.~ - Tai kad aš galėčiau! - atsiduso 240 XXII | arkliavagiu tarėsi. Sutrukdė, kad jį kur devynios, tas kalvio 241 XXII | durų, spėjo tik nugirsti, kad eina kalba apie kažkokius 242 XXII | galėsi juos dėti. Tiktai kad jų Girdvainis daugiau nematytų.~ 243 XXII | Šešelga, išgirdęs už durų, kad jau baigia susitarti, įėjo 244 XXII | Raupiui. ~ Raupys suprato, kad Šešelga už durų klausėsi 245 XXII | įspėjo ir šitą jo mintį, kad nugirdęs nori išgauti jo 246 XXII | Ar tu sugavai mane, kad sakai? - įsižeidė Šešelga.~ - 247 XXII | O tu ar sugavai mane, kad sakai? - atsikirto Raupys.~ - 248 XXII | tabokinės - nebėra. Suprato, kad kur nors ant kelio ar prie 249 XXII | vienas gerti savo degtinės, kad išsipagiriotų, o Šešelga 250 XXII | nieko negalėjo sugalvoti, kad jie galėtų jam tekti. Pyko 251 XXII | jam tekti. Pyko ant savęs, kad nenugirdo Pinčuko ir Raupio 252 XXII | tylėjo. Pagaliau nusiramino, kad ir jam kas nors teks iš 253 XXIII | juokomis, ir iš širdies, kad jis, senas žmogus, o apgavikas, 254 XXIII | alaus ąsotį. Bet matydami, kad vienu prisėdimu neįveiks 255 XXIII | apsikabinę pradėjo snausti, kad ir vėl kiek nusnūdę galėtų 256 XXIII | kaklą, ir taip pabučiavo, kad Girdvainiui naktis staiga 257 XXIII | ženklo, pakilo kaip viesulai, kad net malūno sparnai pradėjo 258 XXIII | suprato tėvo liūdesį ir tarė, kad pats nesusigraudintų:~ - 259 XXIV | judu.~ Mato Girdvainis, kad nieko neišeis, nesusikalbės 260 XXIV | Girdvainis patenkintas, kad pagaliau nugalėjo klebono 261 XXIV | skardus arklių žvengimas, kad net bažnyčios stiklai sutirtėjo. 262 XXV | pragaro gelmes), ar tuo, kad taip paslaptingai ir netikėtai 263 XXV | piršliu nuvažiuoti. Aišku, kad jiedu buvo vienas kitam 264 XXV | Girdvainį taip suklaidino, kad jis, užuot vijęsis arklius 265 XXV | Niekam tada į galvą neatėjo, kad ji būtų Girdvainio nuotaka 266 XXV | vijosi ir vis įkalbinėjo, kad darytų skaistybės apžadus, 267 XXV | nenoriu tikėti. Bet čia kad sustaugs visi bažnytkaimio 268 XXV | visi bažnytkaimio šunes, kad suriks gaidžiai, na, sakau, 269 XXV | nulėkė tiesiai per laukus, kad net žemė sudundėjo. O velnias 270 XXV | zakristiją pasakyti Girdvainiui, kad jo arklius pavogė, o jis 271 XXV | bet tas tiktai paliudijo, kad tikrai buvo sutikęs Uršulę, 272 XXV | sklido. Tai nenuostabu, kad ir su piršlybomis taip atsitiko.~ 273 XXVI | Puolė į griovį išsigandęs, kad nesumindžiotų, o paskui, 274 XXVI | nesumindžiotų, o paskui, supratęs, kad čia bene tikrasis jaunikis 275 XXVI | sielvartas jį tada pagavo, kad jis nežinojo, kur dėtis, 276 XXVI | malūno pastovų ir pabaidyti, kad nulėktų į pakalnę (ak, tie 277 XXVI | obuolmušiai taip skardžiai, kad net tamsa skyrėsi lyg nuo 278 XXVI | nežino, kaip čia atsitiko, kad svirduliuodamas nuėjo į 279 XXVI | Visa velnio laimė, kad jis, lenktyniuodamas su 280 XXVI | dvikartėje Raupį į Švendubrę, kad pavogtų Girdvainio obuolmušius.~ 281 XXVI | prie bažnyčios. Gerai dar, kad Raupys, nešamas padebesiais, 282 XXVI | ant pečių spruko laukan, kad net duris išvertė.~ - 283 XXVI | tfu! - nusispiovė Šešelga, kad dieglys šonan iš tos išgąsties 284 XXVI | Jis ne tiek nusigando, kad Pinčukas išsinešė maiše 285 XXVI | išsinešė maiše arkliavagį, bet kad antras velnias kapstosi 286 XXVI | nežinojo tada Jurgutis, kad Pinčukas nusinešė Raupį 287 XXVI | pragarą, o į Švendubrę, kad pavogtų Girdvainio obuolmušius 288 XXVI | eina. Ne tiek buvo baisu, kad velnias jį pagriebtų ir 289 XXVI | pragarą (tegu jau neša, kad nori, vis tik jis neturi 290 XXVI | graudu ir baisiai gėda, kad iš vakaro apsivogė ir pragėrė 291 XXVI | vienas niekas, prisiminus, kad daugiau nebepamatys Jurgos, 292 XXVI | graudu Jurgučiui pasidarė, kad jis, ištrūkęs iš karčemos, 293 XXVI | pasagų (ir nepastebėjo, kad dvi poros būtų iš krūvos 294 XXVII | nes jau tuo pasiguodė, kad ji bent kiek nusiramino.~ 295 XXVII | rūpesčių, žmonėms pasakė, kad malūnas sugedęs, o jis pasenęs 296 XXVII | Suprato Baltaragis, kad savo kaltę - tą džiaugsmo 297 XXVII | prisipažinti, visa širdimi įtikėjo, kad netrukus sugriaudės pavasario 298 XXVIII | Tai kur čia nepaabejosi, kad tam žmogui galvoje negerai, 299 XXVIII | išeities.~ Anupras tikėjosi, kad jam gal pasiseks perkalbėti 300 XXVIII | o paskui, kai suprato, kad iš jo tyčiojasi, piktai 301 XXVIII | Jis dabar gerai žinojo, kad žmonės nieko jam nepadės, 302 XXVIII | Anupras. - Ogi pats sakei, kad su tokiais arkliais nors 303 XXVIII | suradome.~ - Kas iš to, kad suradome, o arklius praradome, - 304 XXVIII | pasaulio kraustysiesi?~ - Kad man niekas daugiau pasaulyje 305 XXVIII | jam taip graudu pasidarė, kad jis net žodžių pritrūko 306 XXVIII | laukia.~ - Kas iš to, kad ji manęs laukia, - liūdnai 307 XXVIII | Pats savo akimis pamatė, kad Girdvainį ištiko daug didesnė 308 XXIX | pabiurimą, išmaltas ir duobėtas, kad Anupras, tiktai didelio 309 XXIX | aš, - nudžiugo Anupras, kad su gyvu žmogum, o ne dvasia 310 XXIX | laukė ir pyko ant savęs, kad laukia.~ Dabar, išgirdusi 311 XXIX | nes abudu gerai žinojo, kad jokiu žodžiu nesuraminsi 312 XXIX | nesimatė. Baltaragis pamanė, kad čia ne kas kitas, tiktai 313 XXIX | malūną į pakalnę. Visa laimė, kad ties pakriūte buvo suneštas 314 XXX | viskas nelaimingai susidėjo, kad nieko čia nepadarysi, jeigu 315 XXX | nuotaką Girdvainis surado, kad viskas kitaip išėjo. Tiktai 316 XXX | žmonės naktimis važinėti, kad su Girdvainiu nesusidurtų, 317 XXX | pat ausimis taip sužvengė, kad net debesys prasiskyrė ir 318 XXX | Truputį tave pamokyti, kad žinotum, kaip pas svetimas 319 XXX | Tai tau, šunsnuki, negana, kad mano arklius pavogei, nori 320 XXX | arklius pavogei, nori dar, kad ir savo mergos dėl tavęs 321 XXX | Jurgos ašarų ir supratęs, kad tik Girdvainis gali ją išgelbėti. 322 XXX | Girdvainis, netikėdamas, kad su gyvu žmogumi kalbėtų. 323 XXX | kokia čia velniava susidėjo, kad prarado obuolmušius ir neteko 324 XXX | Girdvainis užsikimšo ausis, kad nieko negirdėtų, ir nuėjo 325 XXXI | taip nuvarė obuolmušius, kad jų net pats Girdvainis, 326 XXXI | graudu pasidarė Anuprui, kad jis net ašarą, netyčia ištryškusią, 327 XXXI | kokie buvo šitie arkliai, kad tu žinotum! - atsiduso Anupras.- 328 XXXI | juos prakeikiau. Gerai dar, kad prie Gaidžgalės karčemos 329 XXXI | lizdui? - pats sau tarė. - Kad jį kur perkūnas giedrą dieną 330 XXXI | Neliko jokių abejonių, kad čia nelabojo žabangos, kurias 331 XXXI | kurias reikia nugalėti, kad nuslinktų visos nelaimės 332 XXXI | ir padarė, nežinodamas, kad užkasa Girdvainio obuolmušius.~ 333 XXXII | užmirštų, visko išsižadėtų, kad tik jį sutiktų ir pamatytų, 334 XXXII | rankomis pasitikti Girdvainio, kad tik būtų žinojusi, kur jį 335 XXXII | šaltas bejausmis išdidumas, kad būtų jį išvijusi, jeigu 336 XXXII | laukė, visa širdimi laukė, kad kažkas atsitiktų, vis tiek - 337 XXXII | atsitiktų, vis tiek - kas, kad tiktai nurimtų tas padūkęs 338 XXXII | grumtis pačiai su savimi.~ Kad bent Jurgutis pasirodytų!~ 339 XXXII | žodį ir ištekėjusi už jo, kad dvigubas beviltiškumas pavirstų 340 XXXII | Girdvainio (nujautė širdis, kad jo niekada daugiau nebepamatys), 341 XXXII | raudodama, tarsi kvatodama, kad nežinia buvo, ko laukti - 342 XXXII | pasakė, tarsi bijodama, kad kas neišgirstų.~ - Kur, 343 XXXII | gyvenę.~ Bet tėvas žinojo, kad veltui pelėda neūkia. O 344 XXXII | užtaisyti šautuvą sidabro kulka, kad pražūtų nelemta pelėda, 345 XXXIII | atsiradusį Baltaragį. - Maniau, kad jau visai užmiršai taką 346 XXXIII | Baltaragis, apsidžiaugęs, kad sutiko bičiulį. - Ar neturi 347 XXXIII | kulką atlieti... Tikriau kad būtų...~ - Tai tu visai 348 XXXIII | nėra kalvėje?~ - Taigi kad ir jis dingo kaip ugnyje 349 XXXIII | tiktai negalėjo prisipažinti kad ir artimiausiam bičiuliui. 350 XXXIII | kalbant ir jį įtariant, kad jis susidėjęs su arkliavagiais.~ - 351 XXXIII | nenugirdęs, Jurgutis pagalvojo, kad prieš jį rengiasi užtaisyti 352 XXXIII | kalvis, visai nežinodamas, kad čia jo parankinis slankioja, 353 XXXIII | Kalvis dar tebegalvojo, kad Jurgutis, gyvas ar žuvęs, 354 XXXIII | Baltaragis, patenkintas, kad jau turi šautuvą, užtaisytą 355 XXXIII | vogčiomis įsėlino į malūną, kad niekas nepamatytų, ir paslėpė 356 XXXIV | arkliavagis jau negalvojo, kad vyrai šį kartą pasitenkins 357 XXXIV | zuikis, kurtų vejamas. "Kad tik greičiau ligi karčemos, - 358 XXXIV | tik priešingai galvojo. "Kad tik neatbėgtų arkliavagis 359 XXXIV | nudobtų jį kur nors ant arimų, kad tik nereikėtų jo daugiau 360 XXXIV | tokia jau buvo Raupio laimė, kad tada, kai jį apsupo iš visų 361 XXXIV | sušuko. - Paslėpk kur nors, kad tik vyrai neatrastų. Dešimt 362 XXXIV | tos baimės visai užmiršo, kad velnias, darydamas su juo 363 XXXIV | Bijojo net sučiaudėti, kad neišsiduotų, kur pasislėpęs. 364 XXXIV | dulkėmis išbarstęs nuluptą odą, kad musės ir kirmėlės neėstų.~ 365 XXXIV | ant kaklo ir taip įveržė, kad Šešelgai net oro pritrūko.~ - 366 XXXIV | dar labiau truktelėjo, kad Šešelgai net akys išsprogo.~ - 367 XXXIV | Bet Šešelga, matydamas, kad čia ne juokai, nelaukė, 368 XXXIV | spėjo vyrams paaiškinti, kad jo stadaloje džiūsta odos, 369 XXXIV | Dabar Šešelga nusigando, kad arkliavagis nepabėgtų iš 370 XXXIV | išsipūtusi. Raupys, išgirdęs, kad į stadalą sugužėjo vyrai, 371 XXXIV | čiaudulys taip ėmė kutenti nosį, kad neiškentė ir sučiaudėjo.~ - 372 XXXIV | kažką sakant ir suprato, kad jį išdavė jo senas draugas 373 XXXIV | taukštelėjo su kuolu į kaktą, kad jis tik viauktelėjo ir atgal 374 XXXIV | nenorėjo imti ant savo sąžinės kad ir arkliavagio nugalabijimo, 375 XXXIV | su jo dūšia arklio odoje, kad jis daugiau dienos šviesos 376 XXXIV | paliksime ant amžinųjų, kad nei tu, nei tavo dūšia daugiau 377 XXXIV | kupranugariui, šitą skylutę, kad ir jo dūšia galėtų išlįsti, 378 XXXIV | darosi, pabėgo. nusigandęs, kad ir jo nenuplumpintų už vagystę.~ 379 XXXV | karčemninkas Šešelga pamatė, kad nebebus jam daugiau gyvenimo, 380 XXXV | triukšmo pridarys. Koks gi čia, kad ir šunbajoriui, gyvenimas?~ 381 XXXV | tokie akiplėšos pasidarė, kad tu, bajore Šešelga, bėk 382 XXXV | arkliavagio? Tur būt, nekaip, kad nosį nuleidai?~ Šešelga 383 XXXV | pradėjo ir kinkos drebėti, kad vos nesugrįžo atgal, kai 384 XXXV | pats save čia sugėdino, kad bajoras ir bijosi velnio, 385 XXXV | atsiliepė:~ - Ko tau reikia, kad vidurnaktyje iš miego keli?~ - 386 XXXV | Sakiau tam girtuokliui, kad nelįstų Girdvainio obuolmušiam 387 XXXV | pasturgalį, ko lindo?~ - Kad nebuvo kitos išeities, - 388 XXXV | Šešelga. Nesulaukta galva, kad šitaip bajoras žemintųsi 389 XXXV | miestą, apskųsk valdžiai, kad mužikai maištą kelia ir 390 XXXV | juos tampyti po kalėjimus, kad net Raupio ims gailėtis. 391 XXXV | spiauk tris kartus ir tark: "Kad ir jūs taip nusivarytute, 392 XXXV | Tiktai nespiauk prieš vėją, kad sau barzdos neapspiautum. 393 XXXV | O Šešelga apsidžiaugė, kad galės mužikam atsikeršyti, 394 XXXV | Norėjo anksčiau nuvažiuoti, kad spėtų apeiti visokią valdžią 395 XXXV | išluptų pusę valsčiaus, kad metus kitus kasytųsi ir 396 XXXV | badė botkočiu kumelpalaikę, kad ta bent kiek vikriau judėtų, 397 XXXV | durniau, badaisi?~ - Kad tave kur giltinė! - neiškentęs 398 XXXV | daugybę arklių pėdų. Atsiminė, kad vakar buvo turgus, matyt, 399 XXXV | miestą. Šešelga apsidžiaugė, kad laiku išvažiavo - du zuikiu 400 XXXV | Šešelga buvo taip užsiėmęs, kad ir nepastebėjo, ko čia ta 401 XXXV | tik ir yra jo bėrosios. - Kad tau kur galas šitaip neapsižiūrėti!~ 402 XXXV | apsidžiaugė, nes pamatė, kad tikrai Pinčuko patarti burtai 403 XXXV | į kiekvieną arklio pėdą, kad pagaliau net seilių pritrūko 404 XXXV | ir nešiodamas valdžiai, kad Paudruvės krašto mužikai 405 XXXV | pėdas ir džiaugdamasis, kad tokia baisi bausmė ištiks 406 XXXVI | niekam į galvą neatėjo, kad čia būtų toks baisus Šešelgos 407 XXXVI | seni žmonės neprisiminė. Kad bent kokia liga - nesistebėtum, 408 XXXVI | Niekas nepagalvojo, kad čia Šešelga būtų kaltas. 409 XXXVI | apgailestavo ir tardavo, kad vis dėlto gal ir be reikalo 410 XXXVI | be arklio? Tai daug kas, kad ir nenorėdami, smerkė Raupio 411 XXXVI | visą prietarą: visa bėda, kad tos paskutinės skylutės 412 XXXVI | gailesčio ir nepagalvojo, kad dūšią iš kūno varo.~ 413 XXXVI | supus.~ Netikėjo žmonės, kad taip galėtų būti, jog už 414 XXXVI | keistą arklių marą. Tai kad ir jų arkliai neužsikrėstų 415 XXXVI | Šešelga mėgino tvirtinti, kad čia buvo tiktai žvalgai, 416 XXXVI | negalėjo.~ Pagalvojo, kad ir Pinčukas, paskutinis 417 XXXVI | Šešelga į karčemą, galvodamas, kad dabar jis galės puikiausiai 418 XXXVI | pradėjo girtis Šešelga, kad jis galįs pagydyti sergančius 419 XXXVI | žodžių pasakyti, arklys kad spirs Šešelgai, ir suvarė 420 XXXVI | dažnai gali pasitaikyti, kad paims ne tą kanopą, kurios 421 XXXVII | nutykojo tą akimirksnį ir tarė, kad bus pats laikas Baltaragį 422 XXXVII | kas čia darosi. Pagalvojo, kad ištikęs viesulas, ir puolė 423 XXXVII | sužaibavo. Baltaragis pagalvojo, kad nuo antros kulkos Pinčukas 424 XXXVII | šnirpščiojimą ir paprašyti, kad jį sutaikytų su kalviu. 425 XXXVII | vienas po kito. Gerai dar, kad į pasagas atsimušė, o kitaip 426 XXXVII | pataikė, - buvo tikras, kad nutrenkė Pinčuką, - pasižiūrėjo 427 XXXVII | bet kartu ir džiaugsmas, kad gyvenimas sukasi kaip malūno 428 XXXVII | O jis tuo jau laimingas, kad, baigdamas savo gyvenimą, 429 XXXVII | Baltaragis užmigo, jausdamas, kad visus savo gyvenimo sielvartus 430 XXXVIII| lindo, ir taip gėlė kaulus, kad vos galėjo pakęsti, dantis 431 XXXVIII| kratydamas iš skausmo kanopą, kad jam net pačiam dantys barškėjo.~ 432 XXXVIII| Dar to kelmo čia trūko, kad jis kur prasmegtų! Pinčukas 433 XXXVIII| šunį su kate už uodegų, kad jie tarp savęs amžinai piautųsi 434 XXXVIII| apsvarstydamas. Kaip čia atsitiko, kad Baltaragis jį apgavo? Gal 435 XXXVIII| Baltaragis jį apgavo? Gal todėl, kad jis nei Uršulės, nei Jurgos 436 XXXVIII| suteiksiu tau tokią galybę, kad savo burtais galėsi padaryti, 437 XXXVIII| net nusispiovė iš apmaudo, kad su ta kvaila boba prasidėjo. 438 XXXVIII| ir karštai pasimelsti, kad jai šį kartą ir paskutinį 439 XXXVIII| pelkes ir su apmaudu galvojo, kad pasikarščiavęs ir be reikalo 440 XXXIX | Kas gi galėjo manyti, kad už visa tai, kas dėjosi 441 XXXIX | nekalta. Nebent tiktai tiek, kad nuo jos viskas prasidėjo, 442 XXXIX | toliau, ir vis daugiau, kad vargšės davatkos, siaubo 443 XXXIX | sukrėstos, pamatė ir įsitikino, kad tikrai gyveno su velnio 444 XXXIX | pradžių abiem vyrams atrodė, kad čia kasdieninis davatkų 445 XXXIX | daryti.~ - Suriškime, kad nepabėgtų, - pagaliau tarė 446 XXXIX | čia atsitiko. Nenorėjo, kad tokia gauja sudrumstų klebonijos 447 XXXIX | O iš kur jūs žinote, kad ji ragana? - paklausė klebonas.~ 448 XXXIX | galėtų būti, o dabar aišku, kad šita ragana buvo parskridusi 449 XXXIX | pabėgo... O ji dar šaukė, kad palauktų...~ Klebonas 450 XXXIX | davatkoms burtus užtaisiau, kad joms liežuviai supūtų, diegliai 451 XL | gailėjęsis. Taip dievas davęs, kad visi iš malūno iškrikę, 452 XL | ir išspiovęs, sakydamas, kad čia kažkokia smarve jį girdanti. 453 XL | Nors moterys ir sakiusios, kad tai tikriausias vaistas.~ 454 XL | ir išnešusi prie malūno, kad šikšnosparnis į tą kuodelį 455 XL | daiktas, o tokia baimė ėmusi, kad net visa drebėjusi, o biaurybė 456 XL | nevidonas su ana į šliūbą, kad išbarstytų jiems kelią smėliu, 457 XL | jais slenkstį išbarstyti, kad jaunoji neperžengtų, o jeigu 458 XL | jeigu peržengs - su grabu kad išneštų. O pačiai Uršulei 459 XL | paaugusi, tai, bijodama, kad ir jos tėvas neišleistų 460 XL | tiek padėti ir neleisti, kad tėvas pražudytų jos dūšią. 461 XL | kryžiumi Paudruvės kryžkelėje, kad negalėtų jaunikiai su piršliais 462 XL | krūptelėjo, prisiminęs, kad šiandien kaip tik tas mišias 463 XL | sudžiūvusią rupūžę į medų, kad ir ji kaip ta rupūžė sudžiūtų, 464 XL | žolelių galvūgalyje padėjusi, kad galvas skaudėtų ir mažiau 465 XL | kojūgalyje sumazgytą pelę, kad kojas susuktų, mažiau po 466 XL | numirėlio dantis įkišusi, kad ir joms dantys išbyrėtų, 467 XL | nežinanti, tiktai mananti, kad toks daiktas, kaip arklio 468 XL | užgiedojęs, ji ir pagalvojusi, kad nusižvengęs nelyginant Girdvainio 469 XL | patį pagalvodavusi. Todėl, kad išvengtų nusidėjimo, ji 470 XL | sudžiūvusią nusidėjėlės krūtinę, kad net visų aplinkui stovinčių 471 XL | garsas. Taip tylu pasidarė, kad girdėjo vienas kito kvėpavimą.~ - 472 XLI | pakulomis užkišta burna, kad nerėktų, mazgotė užrištomis 473 XLI | mazgotė užrištomis akimis, kad nesužavėtų, surištomis kojomis 474 XLI | surištomis kojomis ir rankomis, kad nepabėgtų (kur ji, vargšė, 475 XLI | arklys (pasklido gandai, kad ji ir ant arklių marą užtraukusi), 476 XLI | pagailo, o kiti nusispiovė, kad neužkerėtų, ir nuėjo. Kai 477 XLI | pasagomis, bet, išsigandęs, kad ir jo taip nevarytų, pats 478 XLI | Benjaminas. - Jei būčiau žinojęs, kad tokią bėdą turėsiu, būčiau 479 XLI | pradėjo patylomis ją plūsti, kad tu šiokia ir tokia, kad 480 XLI | kad tu šiokia ir tokia, kad tu galą gautum, prasmegtum 481 XLI | Tiktai besipešdami pastebėjo, kad kažkoks ponaičiukas tarp 482 XLI | pykdamas ant ponaičiuko, kad peštynes sukliudė ir neleido 483 XLI | su Benjaminu nusigando, kad dabar tikrai neturės kur 484 XLI | ir baisiai nusikvatojo, kad net šiurpu pasidarė.~ 485 XLI | jis buvo? Vieni pastebėjo, kad jis buvo raišas, o kiti 486 XLI | Tai visi nuskubėjo namo, kad didesnės nelaimės neištiktų.~ 487 XLII | pažastimi.~ Jis seniai įtarė, kad visų tų nelaimių tikrasis 488 XLII | pričiupti ir sutramdyti, kad daugiau nesivaidentų.~ 489 XLII | taisė ant jo takų kilpas, kad jis pagaliau įkliūtų, bet 490 XLII | ranka su šermukšnine lazda, kad iš jo derva pasilietų.~ 491 XLII | Pinčukas, viskam pasiryžęs, kad tik pavyktų piršlybos.~ 492 XLII | padarė kryžminį ženklą, kad velnias neišlįstų, dar kilpomis 493 XLII | įgrūsti, o dabar apsidžiaugė, kad taip lengvai įvarė nenaudėlį 494 XLII | karčemos link, galvodamas, kad dabar visos bėdos pasibaigė 495 XLII | Reiktų taip užkišti, kad daugiau po žmones nesivalkiotų 496 XLII | užkalta, pakamšė samanų, kad niekas nepastebėtų, - ir 497 XLIII | Baltaragius ir atsiprašyti, kad taip ilgai užtruko, savo 498 XLIII | į kalvę su gryna sąžine, kad už viską atkentėjo ir padarė, 499 XLIII | kur dėsies naktį?~ - Kad bent kas užeitų, - pasigedo 500 XLIII | Maža vilties buvo, kad bent kas užklystų tokį vakarą.