Chapter

 1 I     |              ir kitomis dvasiomis, jau seniai žmonėse sklido kalbos),
 2 II    |             tikra malūnininke, apie ką seniai veltui svajojo), atsitiko
 3 II    |                atsiradęs Baltaragis. - Seniai mielų svetelių laukiame.~   
 4 II    |              nieko iš to nebus. Tu man seniai esi pažadėta ir mano būsi.~   
 5 III   |                barniai ir rietenos jau seniai buvo jai nusibodusios (dabar
 6 IX    |               mane, - pasisiūlė. - Juk seniai žadėjai su manim piršliais
 7 IX    |                 Juk skaistybės apžadus seniai buvo padariusi, kerštaudama
 8 XVII  | nenusiskandintų.~    Jurgutis gal būtų seniai nusiskandinęs, bet ežero
 9 XX    |         jaunieji iš viso negirdėjo, ką seniai kalba, nes jie tarp savęs
10 XXII  |         galėčiau! - atsiduso Raupys. - Seniai galvoju ir nieko negaliu
11 XXIII |          sutikta laimė.~    Tiktai kai seniai užsnūdo, nepajėgę išgerti
12 XXIII |             rytas, ir obuolmušiai, jau seniai laukdami šeimininko ir nesulaukdami,
13 XXIII |           Anupras. - Pramiegojom mudu, seniai, o jaunieji išvažiavo.~    -
14 XXIII |            sutiko Baltaragis.~    Gėrė seniai ir tylėjo. Kiekvienas savo
15 XXV   |               o apie Baltaragio malūną seniai visokie gandai sklido. Tai
16 XXVII |        girgždindama sparnus, kurie jau seniai nesisuko. Iš pradžių žmonės,
17 XXVIII|         nesulaukia.~    Bažnyčioje jau seniai praėjo užsakai, smailindami
18 XXIX  |               Baltaragis.~    Ir abudu seniai nuėjo į trobą susirūpinę,
19 XXIX  |                be žodžių.~    Pasėdėjo seniai, padūsavo, o paskui prigulė -
20 XXIX  |      griuvėsiai.~    Ak, juk tai abudu seniai gerai žinojo. Tai ką čia
21 XXIX  |                     Prieš aušrą pakilo seniai iš kieto nemigos guolio
22 XXX   |                   tas atsakė. - Man ji seniai pažadėta.~    - Tai gal
23 XXXIII|              kalvį Juodvalkį, pas kurį seniai jau nebuvo lankęsis. O ir
24 XXXIII|                kalvio įtarimu. - Aš jo seniai nemačiau prie malūno. Argi
25 XXXVII|         žvilgterėjo pro langelį.~    - Seniai taip reikėjo, - tarė, vikriai
26 XL    |             kalbėti burtų žodžius. Bet seniai tai buvę, ir tuos burtų
27 XLII  |       rezginėmis po pažastimi.~    Jis seniai įtarė, kad visų tų nelaimių
28 XLII  |         apsimetęs tas nelabasis, kurio seniai ieško.~    - Ar iš toli
29 XLII  |                Tą stebuklingą tabokinę seniai Visgirda turėjo, dar iš
30 XLIII |               Pinčuko (ir tas kažkodėl seniai nesirodo) patarimo, kai
31 XLV   |                parėjęs, nes iš tikrųjų seniai jau buvo taip vakarieniavęs.
32 XLV   |            kietu, laimingu miegu, kaip seniai nebuvo miegojęs.~    Bet
33 XLVIII|                ar su savo geriausiais, seniai nematytais bičiuliais, su