Chapter

 1 III    |          patį velnių raganių.~    - Na, ir ką gi papasakosi? -
 2 III    |        šitaip! - suprato klebonas.- Na, tai sakiau, eik į davatkyną.~   
 3 IX     |       piršliais, su kitu važiuok... Na, gerai!.. Eik, parišk prie
 4 IX     |       netikėdamas savo laime.~    - Na, to gero gali su kaupu gauti, -
 5 IX     |         pasisiūlė už jo eiti.~    - Na, dabar lieka tiktai Baltaragio
 6 X      | atsisveikindamas Baltaragiui:~    - Na, tai žiūrėk, atsimink savo
 7 XII    |         spėsiu, užbėgsiu pažiūrėti. Na, tai ir būk sveikas.~   
 8 XIV    |             baisiai įsiutusi.~    - Na, vyruti, dabar ne juokai.
 9 XV     |     šnirpštelėjo per sieksnį.~    - Na, tai ne šnirpščiok, o pustykis! -
10 XV     |          skylutę per sieksnį.~    - Na, šitą tai gali daryti, -
11 XVII   |      važiuoti?~    - Nenoriu.~    - Na, tai žiūrėk man! - tardavo
12 XVII   |              Pūstelk dumples!~    - Na, kad nebus, tai nebus, -
13 XVII   |   slankiodavo kaip užkerėtas.~    - Na, kaimyne, - prikišo Baltaragiui, -
14 XVIII  |      pasilikti ir už kito išleisti. Na, taip nebus. Neatvažiuos
15 XIX    |        prieš mane abudu susidėsite. Na, gerai. Nėra ko laukti dėkingumo
16 XX     |        užkišo Jurgai už kasų.~    - Na, tai ir gerai, - tarė Anupras,
17 XXIV   |          nusižiovavo ir sako:~    - Na, ką čia dabar su jumis darysi?
18 XXIV   |        linksmai atsakė Jurga.~    - Na, taip aš ir maniau, - nuleido
19 XXV    |     tykodamas progos juos nučiupti. Na, tegu koks arkliavagis nutykojo
20 XXV    |         šunes, kad suriks gaidžiai, na, sakau, pastaroji diena
21 XXXIII |           dvi sidabro kulkas.~    - Na, tai žiūrėk, - pagaliau
22 XXXIII |             viskas bus gerai.~    - Na, tai ir padėk tau dieve, -
23 XXXIII |             sijono likučiais.~    - Na, dabar tu man paūkausi! -
24 XXXV   |       stačiai į akis juokėsi:~    - Na, kaip dabar tau, pan Šešelgevič,
25 XXXV   |           apleidi nelaimėje draugą? Na, gerai, paminėsi.~    Tai
26 XXXV   |             ir pats sau tarė:~    - Na, dabar parodysiu tiems šunsnukiams,
27 XXXVI  |                           XXXVI~    Na, ir pradėjo Paudruvės krašte
28 XXXVI  |        Šešelgą ir prigrasino:~    - Na, tu žiūrėk, rupūže! Jei
29 XXXVI  |       dūšias į pragarą varys?~    - Na, jau gerai, - nenoromis
30 XXXVIII|            apmaudas ją apėmė.~    - Na, palaukit, tarė ji, sugniauždama
31 XLII   |            ir pleištu užkalė.~    - Na, čia galėsi per amžius cypti
32 XLIV   |         reikia jam už akių užbėgti. Na, tai lįsk greičiau į akivarą,
33 XLV    |   prisiglausti ir pabučiuoti.~    - Na, dukrele, ar ne per daug