Chapter

 1 II    |     jaunuosius už stalo, ant kurio tuojau bonka atsirado, žalia rūta
 2 III   |          kai nebuvo jokio vėjelio, tuojau po rytinių pamaldų, Uršulė
 3 V     |       nuotakos ir bernai jaunikiai tuojau pažino Girdvainį iš jo obuolmušių
 4 V     |        kokie užkerėjimai būtų.~    Tuojau išgirdo apie nepaprastą
 5 V     |           jos nesurado. Ji su tėvu tuojau išvažiavo namo.~    Tai
 6 VIII  |            tuščiai burnos aušinti, tuojau pasakė:~    - Ne, aš malūno
 7 XIII  |        seną apmaudą, kad ji norėjo tuojau sprukti atgal ir bėgti neatsigrįždama,
 8 XIV   |    Baltaragis, nors ir nusigandęs, tuojau suprato, kad ne jis, o velnias
 9 XIV   |            kaip vėjas.~    Malūnas tuojau pradėjo suktis, ir juo toliau,
10 XIV   |         kai tik pamatydavo moterį, tuojau sprukdavo po girnomis ir
11 XVI   |            sukti malūno sparnų, ir tuojau prasiblaivydavo. O suktis
12 XIX   |              Ar matai šitą sijoną? Tuojau užmausiu ant galvos ir atiduosiu
13 XXI   |               Eitum iš kur atėjęs, tuojau karčemą uždarysiu.~    -
14 XXII  |            kai tik nučiupsiu juos, tuojau per sieną ir į Prūsus.~    -
15 XXIV  |        karto atlyžo ir sako:~    - Tuojau. Tik dulkes nuo altoriaus
16 XXIV  |       pasakė:~    - Duok, klebone, tuojau šliūbą arba po trijų savaičių.~   
17 XXVI  |  prasiblaivė, iškratytas iš maišo, tuojau susivokė ir šoko prie obuolmušių.
18 XXVIII|   neturėjęs, - tai valgęs nevalgęs tuojau išeidavo, nei ačiū nepasakęs.
19 XXIX  | neatidėdamas ir namo neužsukdamas, tuojau pat nuvykti į Paudruvės
20 XXX   |       išsižadėčiau? Palauk tu man, tuojau gausi, ko norėjai! - puolė
21 XXXIV |          virvę. - Kalbėk poterius, tuojau gyvą į dangų pakelsime.~   
22 XXXIV |            Kaip tarė, taip padarė. Tuojau atsirado adata su yla, ir
23 XXXV  |                           XXXV~    Tuojau po arkliavagio Raupio žuvimo
24 XXXV  |    neužtruk, apie kelmą apsisuk ir tuojau čia pat pribūk!~    Šaukė
25 XXXV  |            ryto nesulaukęs, nutarė tuojau pradėti veikti. Tai migęs
26 XXXIX |    sudrumstų klebonijos rimtį.~    Tuojau pat ties prieangiu pribuvo
27 XLI   |    sustodavo ir norėdavo paleisti, tuojau atsirasdavo būrys vyrų su
28 XLI   |   nepadarysi. Sustoti nė nemėgink, tuojau atsiras vyrai su kuolais,
29 XLIII |        Šešelga pašoko iš vietos ir tuojau atnešė butelį geriausios
30 XLV   |           kad taip ilgai mieganti, tuojau pašoko iš lovos tarsi nesirgusi,
31 XLV   |           viską. Nepyk, tėveli! Aš tuojau apsiruošiu.~    Tėvas nustebęs
32 XLV   |           spindėdamas. Atsigulė ir tuojau užmigo kietu, laimingu miegu,