Chapter

 1 VI    |            vėjas ir sukdavo malūno sparnus. Tada jis linksmas belsdavosi
 2 VII   |            dabar stovėjo suglaudęs sparnus, kaip šmėkla, nors buvo
 3 X     |     Malūnas ir tas stovėjo iškėlęs sparnus, lyg ketindamas iš to džiaugsmo
 4 XI    |           varpelis.~    Pro malūno sparnus slinko rudens debesys, švilpė
 5 XI    |    abejonių. Paleido suktis malūno sparnus, kad jie greičiau skaičiuotų
 6 XI    |         lėtai besisukančius malūno sparnus pamažu krito pirmos snaigės
 7 XIII  |          atodrėkiais, o pro malūno sparnus vis dažniau švysteldavo
 8 XIV   |       metus už berną, sukti malūno sparnus už vėją ir visus kitus darbus
 9 XIV   |            nėra vėjo. Pasuk malūno sparnus už vėją.~    - Gerai, -
10 XVI   |            su malonumu suko malūno sparnus už vėją, prižiūrėjo girnas
11 XVI   |      daraisi. Pasuk verčiau malūno sparnus: nėra vėjo, malti reikia.~   
12 XVI   |     Pinčukas nenoromis suko malūno sparnus, visą laiką galvodamas,
13 XVII  |     žvilgčiodamas iš tolo į malūno sparnus ir dūsaudamas. O sutikęs
14 XVIII |          Pinčukas, sukdamas malūno sparnus, išgirdo tolumoje varpelį.
15 XVIII |         malūnas stovėjo, suglaudęs sparnus. Pyko Baltaragis, kurgi
16 XX    |       prieblandoje stovi suglaudęs sparnus malūnas, lyg užsnūdęs, o
17 XXVII |        apie malūną ir girgždindama sparnus, kurie jau seniai nesisuko.
18 XXVII |          kaukė pro apleisto malūno sparnus. Tiktai vienas Baltaragis
19 XXIX  |      vakaro prieblandoje suglaudęs sparnus ir nykus kaip baidyklė.
20 XXXII |   pakraiges ir pro apleisto malūno sparnus. Nesikęsdamas Baltaragis
21 XXXVII|     apvilta praeitis, o pro malūno sparnus šmėkščioja Pinčukas kaip
22 XXXVII|           kaip stovėjęs, suglaudęs sparnus. Ne, visa tai buvo tik sunerimusios
23 XLIV  |        Baltaragio malūnas, iškėlęs sparnus lyg rankas, laukiančias
24 XLIV  |     žiūrėdamas į Baltaragio malūno sparnus, apšviestus žaibų ir perkūnijos.
25 XLIV  |           pakalnę ir pametė malūno sparnus iš akių. Ta proga pasinaudojo
26 XLVI  |       laikus, pradėjo sukti malūno sparnus. Tuščias malūnas ūžė visais
27 XLVI  |          Pinčukas, sukdamas malūno sparnus, taip įsismagino, kad, visai
28 XLVII |      stovėjo kaip šmėkla suglaudęs sparnus ant Udruvės ežero stataus
29 XLVII |        Baltaragio malūnas, iškėlęs sparnus lyg rankas, šaukiančias
30 XLVII |            pamišęs ir sukti malūno sparnus. O Jurgutį pagavo toks įnirtimas,
31 XLVIII| lengvatikiškumą ir sukdavęs malūno sparnus už vėją. Paskui, pamatęs,