Chapter

 1 III    |            tikėti. Perdaug jau keisti jie buvo.~    Tiktai vienas
 2 IX     |              kelias kryžiumi stotų ir jie namo nesugrįžtų. Paskiau
 3 X      |      pastebėjo, kokiais voratinkliais jie apraizgyti ir kiek čia daug
 4 XI     |            suktis malūno sparnus, kad jie greičiau skaičiuotų lėtai
 5 XVI    |       atvažiuojant su skambalais. Kai jie atvažiuos, tai ji išvažiuos.
 6 XVII   |             proto kraustėsi. Bet kaip jie nesusitiko ir vienas kito
 7 XVIII  |               ant malūno sparnų, nors jie vis dar kaukdami sukosi
 8 XVIII  |          sukasi. Ne kas kitas, tiktai jie mums ratus sulaužė.~   
 9 XX     |          paslaptingi ženklai, kuriuos jie aplinkui darė.~    "Negi
10 XX     |             paleido arklius, kiek tik jie įkabina, kad net kvapą užėmė
11 XX     | atvažiavusiųjų, nes buvo neaišku, kas jie tokie, jei užlėkė prieš
12 XX     |       negirdėjo, ką seniai kalba, nes jie tarp savęs akimis kalbėjo.
13 XX     |               daug ką jiems sakė, nes jie pasijuto, kad surado vienas
14 XXII   |               negalėjo sugalvoti, kad jie galėtų jam tekti. Pyko ant
15 XXII   |               Raupio paslapties, kaip jie pavogs tuos arklius, ketino
16 XXIII  |               ir uošvio liežuvius, ir jie, nors dėl Anupro vienos
17 XXIII  |             vienas į kitą. Iš tikrųjų jie nedrįso tiesiai vienas į
18 XXIII  |         kalbėjo, atėmė abiem žadą, ir jie stebėjo vienas kitą tylūs,
19 XXIV   |             ir nepastebėjo, ar sveiki jie buvo, ar sugriuvę, o pamatęs
20 XXV    |         žmonėms kantrybės pritrūko ir jie vos neprimušė pamaivos. -
21 XXV    |               Pinčukas ir Raupys. "Ką jie čia darys?" - galvoju. O
22 XXVII  |               ir nyku pasidarė, tarsi jie būtų užsakę neišvengiamą
23 XXIX   |           kitam savo jaunikio, bet ką jie čia galėjo padaryti, kada
24 XXXII  |        išverkdavo paežerės vėjams, ir jie blaškydavo po pakrantes
25 XXXII  |          nelaukė nei vienų, nei kitų. Jie abudu laukė kažko kito,
26 XXXVI  |            prasidėjo maras. Ar tik ne jie ir užnešė?~    O čia dar
27 XXXVIII|           šunį su kate už uodegų, kad jie tarp savęs amžinai piautųsi
28 XXXIX  |          išmintingi ir dievobaimingi. Jie gyveno antrame davatkyno
29 XL     |               tiktai patariau, bet ar jie taip padarė, ar ne, nieko
30 XLI    |               sklido per kaimus, negu jie spėjo varyti vieškeliu vargšę
31 XLI    |           atsakė Didžiasalio vyrai. - Jie mums savo raganą nori primesti.~    -