Chapter

 1 I     |        nieko negalėjo padaryti. O duktė kasdien vis gražesnė darėsi,
 2 V     | Baltaragio malūnininko nepaprasta duktė, pas kurią niekas su piršliais
 3 VII   |   nekalbant apie tai, kad ir pati duktė iš tolo pabėgtų nuo tokio
 4 XI    |       maldydama naujagimį, - gimė duktė, mirė motina.~    Baltaragis
 5 XIV   |        paguodą - dukterį Jurgą. O duktė ir nežinojo, kad tėvas sielvartauja,
 6 XIV   |         nuo jos nebuvo kur dėtis. Duktė neapsikęsdama pabėgo pas
 7 XIV   |    Baltaragis.~    - Gelbėk, tavo duktė pareina, - gailiai sucypė
 8 XVI   |           būtų ta pati Baltaragio duktė, piktesnė už raganą, kuri
 9 XVI   |           ragą išsuko. O jeigu ne duktė, tai kas ji būtų?~    Taip
10 XVIII |           laiku gal ir Baltaragio duktė ištekės ir nebus pagundų.~   
11 XXIV  |            Malūnininko Baltaragio duktė Jurga.~    - Pala? - nustojo
12 XXVII |       nepakeliamą naštą nešdamas. Duktė, kaip parėjo tą dieną iš
13 XXVII |           antri ir treti užsakai, duktė vis verkė ir laukė, o jaunikis
14 XXVII |         Niekas nekaltas, - atsakė duktė, guosdama tėvą. - Nelemta
15 XXVII |     malūne. Ką jis ten veikė, net duktė nežinojo. O iš tikrųjų nieko
16 XXIX  |    langines, o tu išsigandai.~    Duktė patikėjo nepatikėjo tėvo
17 XXXII |        tyliau ir nykiau pasidarė. Duktė ir tėvas vengė vienas su
18 XXXII |        stalo.~    - Jau, - pasakė duktė, visa išbaldama kaip drobė.~    -
19 XXXII |       šermenų. Bet nei tėvas, nei duktė nelaukė nei vienų, nei kitų.
20 XXXII |           kur ta pelėda ūkia, bet duktė, apimta klaikios išgąsties,
21 XXXII |           nelemta pelėda, o ne jo duktė.~
22 XXXIII|         seklyčioje ramiai miegojo duktė. Jos nežadindamas, pats
23 XXXVII|         Argi, tėveli? - suabejojo duktė, įtariamai žiūrėdama į tėvą.~    -
24 XXXVII|          Kas čia yra? - neatleido duktė.~    - Nieko nėra, dukrele, -
25 XXXVII|        visa jo paguoda - gražuolė duktė, kuri primena motiną. Žvengia
26 XXXVII|           džiaugsmas ir viltis... Duktė nurimusi miega ir juokias
27 XXXVII|      perkūnas trenkęs į malūną, o duktė, pakilus audrai, nuskridus
28 XXXVII|     pašoko nuo suolo, pažiūrėjo - duktė miega kaip miegojusi, o
29 XLV   |        karto nesuprato tėvas, kad duktė kliedi . - Palauk, pasveiksi,
30 XLVII |            O kur dingo Baltaragio duktė, linksmoji gražuolė Jurga,
31 XLVIII|            nelaiminga malūnininko duktė Jurga, verkia ir juokiasi,