Chapter

 1 V     |         tėvo prisakymą, nes tie obuolmušiai žirgai buvo visas jo mandrumas
 2 V     |   širdyje, kurio, rodos, net jo obuolmušiai nepavežtų, nors ir lėkė
 3 XX    |        ir išdundėjo.~    Pakilo obuolmušiai kaip viesulai ir taip lėkė,
 4 XX    |     galą gauti, bet įsismarkavę obuolmušiai jį nubloškė kaip šapą į
 5 XXI   |         Viską pamynė po kojomis obuolmušiai... - dar kartą šniurkštelėjęs,
 6 XXIII |       Jurgą.~    Aušo rytas, ir obuolmušiai, jau seniai laukdami šeimininko
 7 XXIV  |        pagalvoti. Šuoliais lėkė obuolmušiai, širdis iš džiaugsmo smarkiai
 8 XXIV  |       priešingoje pusėje žvengė obuolmušiai. Apsisuko Girdvainiui galva
 9 XXVI  |   norėdamas juos pabaidyti. Bet obuolmušiai, pralėkdami pro šalį kaip
10 XXVI  |       vežimas kažkur dardėjo ir obuolmušiai žvengė netoli Baltaragio
11 XXVI  |       pamynė po kojomis nelemti obuolmušiai.~    Ir toks sielvartas
12 XXVI  |      nulėktų į pakalnę (ak, tie obuolmušiai sumindžiojo jo širdį!),
13 XXVI  |         arklių kanopų ir žvengė obuolmušiai taip skardžiai, kad net
14 XXVI  |        Jurga su jaunikiu, o tie obuolmušiai, kirsdami kanopomis, lekia
15 XXVII |    audra, toje audroje sužvengs obuolmušiai žirgai ir atlėks kaip vėjo
16 XXXI  |           XXXI~    O Girdvainio obuolmušiai, kai pavogė juos, susidėjęs
17 XXXI  |       per visą žiemą Girdvainio obuolmušiai vežiojo biauriais, išmaltais
18 XXXI  |   išgelbėti jaunikį su nuotaka. Obuolmušiai vis tiek jau žuvę. Reikia
19 XXXV  |   nusivarytute, kaip Girdvainio obuolmušiai." Ir kris tie arkliai, kurių
20 XXXVI |        tarsi pražuvę Girdvainio obuolmušiai būtų paskui save patraukę
21 XXXVI |        karčema krito Girdvainio obuolmušiai, nuo ten ir prasidėjo maras.
22 XXXVII|         primena motiną. Žvengia obuolmušiai, jo širdį suspaudžia ateinančios
23 XXXVII| klastomis. Žvengia ir nužvengia obuolmušiai, o jo nyki praeitis užstoja
24 XLII  |          Kaip žinai, Girdvainio obuolmušiai žuvę, ir jis pats iš proto
25 XLIII |         savo kraštą Girdvainis. Obuolmušiai ausyse jau nebežvengė. Buvo
26 XLIV  |        kas čia atsitiko, tiktai obuolmušiai nusižvengė pro perkūnijas
27 XLVI  |      gyvendamas, kad Girdvainio obuolmušiai jau buvo žuvę ties Gaidžgalės
28 XLVII |     perkūnija, ir žvengė audros obuolmušiai, Jurga bėgo, ištiesusi rankas,
29 XLVIII|      gelmių pakyla baltakarčiai obuolmušiai žirgai, ir lekia su jais