Chapter

 1 III    |        nutikimą, bet ir jis, tikra nelaimė, pereitą naktį buvo prasikortavęs
 2 VIII   |           Bet ar žinai žmogus savo nelaimę, jeigu jos nė pats velnias
 3 XI     |            ėjo į trobą, nujausdami nelaimę. Ten atrasdavo Baltaragį,
 4 XII    |       aprimo, lyg pajutęs didžiąją nelaimę, o Baltaragis vis dar nesitraukė
 5 XII    |            jam pačiam pakelti savo nelaimę. O šis susvyravęs griuvo
 6 XII    |      Nenusimink, - tarė. - Pakelsi nelaimę, dvigubai stiprus busi.
 7 XII    |     paguoda. Tai neprarask galvos. Nelaimė kaip naktis praeis, ir vėl
 8 XIII   |          išgirdusi apie Baltaragio nelaimę, su paguoda ir pagalba,
 9 XVIII  |            Pinčukas prisiminė savo nelaimę su Uršule, kuri laimingai
10 XXI    |          nepridengta. Matyt, tokia nelaimė ir nešlovė pirmą kartą Pinčuką
11 XXIII  |            savo laimę.~    - O gal nelaimę? - abejojo ir gundė Jurga,
12 XXVII  |           būtų užsakę neišvengiamą nelaimę, kurios diena iš dienos
13 XXVIII |      visokias paskalas. Girdvainio nelaimė nesužadino žmonių širdyse
14 XXVIII |  Negalėdamas su žmonėmis apie savo nelaimę kalbėti, pats su savim kalbėjosi,
15 XXVIII |      Girdvainį ištiko daug didesnė nelaimė, negu obuolmušių pražuvimas.
16 XXIX   |          prieš Girdvainį ištikusią nelaimę ir kas galėtų nuimti užkerėjimą
17 XXIX   |          jei artinasi neišvengiama nelaimė, abudu gerai žinojo: jos
18 XXX    |            ir kitus į kokią baisią nelaimę įklampino. Geriau jis būtų
19 XXXI   |         sukasi? Ar tik ne čia visa nelaimė slepiasi?~    Anuprui padidėjo
20 XXXII  |          savim susitarti, tai savo nelaimę išverkdavo paežerės vėjams,
21 XXXIV  |            į vištą, pranašaujančią nelaimę, bet nepataikė. Norėjo pasivijęs
22 XXXV   |     neapspiautum. Tada ištiks tave nelaimė. O dabar lik sveikas ir
23 XXXVI  |          nugalabintojus, kam tokią nelaimę užtraukę.~    Bet tie, kurie
24 XXXVIII|          ir nerandu. O kokia baisi nelaimė mane ištiko.~    - Eik sau
25 XXXVIII|          Eik sau po galais su savo nelaime,- atkirto piktai Pinčukas
26 XLIV   |      Pinčuko kanopas. - Mane tokia nelaimė ištiko, o tu dar akivarą
27 XLVI   | nesuprantamo žvengimo, nujausdamas nelaimę.~    Su drebančia širdimi
28 XLVI   |       supratęs, kad ištikusi baisi nelaimė.~    O Pinčukas irgi pamatė
29 XLVIII |          su tikrove, kaip laimė ir nelaimė žmogaus gyvenime, ir kur