Chapter

 1 I     |    Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas.
 2 I     |           pakrantę, o malūnas vis stovėjo kaip stovėjęs ant pakriūtės,
 3 VII   |          savo malūną, kuris dabar stovėjo suglaudęs sparnus, kaip
 4 VIII  |      Antroje skardžio pusėje, kur stovėjo Baltaragio malūnas, buvo
 5 IX    |      Baltaragiu dėl piršlybų, jis stovėjo prie žaizdro kaip nudiegtas,
 6 X     |  Paudruvės kaimas. Malūnas ir tas stovėjo iškėlęs sparnus, lyg ketindamas
 7 XI    |           bet malūnas vis dažniau stovėjo sustingęs kaip šmėkla ant
 8 XII   |      maldyti kūdikį, o Baltaragis stovėjo lyg suakmenėjęs, akių nenuleisdamas
 9 XII   |          išsitempė. Ant pakriūtės stovėjo sustingęs malūnas, o saulėleidžio
10 XII   |         kalno, lyg pakilęs į orą, stovėjo malūnas. Bet ir jis buvo
11 XVIII |         tyčia be vėjo, ir malūnas stovėjo, suglaudęs sparnus. Pyko
12 XXI   |          kairiajame žande taip ir stovėjo įspausta arklio kanopa.
13 XXVI  | versdamasis gurulais. Prie malūno stovėjo vežimas su obuolmušiais
14 XXVI  |     vietos. Visą laiką prieš akis stovėjo Jurga, nuleidusi galvą,
15 XXVII |          Baltaragio malūną, kuris stovėjo kaip šmėkla ant sustingusio
16 XXIX  |    Baltaragio malūną.~    Malūnas stovėjo vakaro prieblandoje suglaudęs
17 XXIX  |        akis lyg klausdamas. O tas stovėjo išbalęs lyg nusigandęs ir
18 XXXI  |           Kryžkelėje kaip pabaisa stovėjo pašiurpusi karčema. Pro
19 XXXIII|        Jurgutis tuo metu kaip tik stovėjo už kalvės kampo su pasagomis, -
20 XXXVII|         Udruvės ežere. Ant kranto stovėjo užsnūdęs malūnas.~    Pinčukas
21 XLIII |          Ant Udruvės ežero kranto stovėjo Baltaragio malūnas, tarsi
22 XLIII |           į grindis. Šešelga kaip stovėjo, taip ir atsisėdo ant žemės.
23 XLIII |         neištaręs nė žodžio, kaip stovėjo, taip ir susmuko vietoje,
24 XLIV  |           link, kur ant pakriūtės stovėjo Baltaragio malūnas, iškėlęs
25 XLVI  |          staugimu.~    Baltaragis stovėjo vietoje, nesujudėdamas ir
26 XLVII |           malūno, kuris per žiemą stovėjo kaip šmėkla suglaudęs sparnus
27 XLVII |              Ant tokios pakriūtės stovėjo malūnas, tai ir nutrenkė.~   
28 XLVIII|            griauna tą skardį, kur stovėjo Baltaragio malūnas, ir pradeda