Chapter

501 XLIII  |                karčema. Tiktai nujautė, kad šis vėlyvasis svečias ne
502 XLIII  |              Šešelga pradėjo teisintis, kad jis nieko nekaltas, kad
503 XLIII  |                 kad jis nieko nekaltas, kad tai velnio Pinčuko, kuris
504 XLIII  |                Bet jam taip ir reikėję, kad nevogtų gerų arklių. O ir
505 XLIII  |                 besiteisinantį Šešelgą, kad tas visiškai apmirė ir neteko
506 XLIII  |                šį kartą turėjo Šešelga, kad liks nepakartas, bet tik
507 XLIV   |                 Bet jis visai nežinojo, kad, atkeršydamas už obuolmušius,
508 XLIV   |          Persigandęs Šešelga pagalvojo, kad vėl trenkęs žaibas, atbulas
509 XLIV   |            pražudė.~    - Tai ir gerai, kad uždegė karčemą, - atsakė
510 XLIV   |                 akivarą siūlai. Negana, kad Girdvainis karčemą uždegė,
511 XLIV   |                ir tėškė į vidurį liūno, kad to tik kojos suvyburiavo
512 XLIV   |            užbėgti Girdvainiui už akių, kad tas nenueitų į Baltaragio
513 XLIV   |             buvo pasivyti. Ir ne todėl, kad buvo raišas. Visą laiką
514 XLIV   |             priepuoliu, - dabar bijojo, kad jo perkūnas nenutrenktų,
515 XLIV   |                Kas bus paskui, tas bus, kad tik suspėtų, kol žaibas
516 XLV    |          kažkoks nepaprastas žvengimas, kad net visa seklyčia drebėjo.~   
517 XLV    |               iš karto nesuprato tėvas, kad duktė kliedi . - Palauk,
518 XLV    |         nesuprasdama, kas čia atsitiko, kad taip ilgai mieganti, tuojau
519 XLV    |          šypsojosi. Taip gera jam buvo, kad pagaliau dukra pasveiko.
520 XLV    |          gyvenimas. - Kaip aš norėčiau, kad tu visada tokia laiminga
521 XLV    |                žvengimas. Toks skardus, kad net seklyčios langai sudrebėjo.
522 XLV    |                  Ir pasivaideno Jurgai, kad už lango stovi baisiai nuliūdęs
523 XLV    |             akis į akį, toks nusiminęs, kad net širdį pervėrė. Jis pamojo
524 XLV    |               laimė, rodos, apglobė ją, kad širdis neišturėjo ir sustingo
525 XLVI   |              savo sielvartu gyvendamas, kad Girdvainio obuolmušiai jau
526 XLVI   |            priemenės durys, ir suprato, kad Jurga išbėgusi pasitikti
527 XLVI   |               visai nusiminė, supratęs, kad ištikusi baisi nelaimė.~   
528 XLVI   |                sparno ir taip sužvengė, kad net malūnas visas sudrebėjo,
529 XLVI   |               sparnus, taip įsismagino, kad, visai nesivaržydamas, tyčiojosi
530 XLVII  |              Bet niekas ir nepagalvojo, kad tiek daug nelaimių būtų
531 XLVII  |         Gaidžgalės karčemą, bet atrodė, kad perkūnas trenkė į arkliavagių
532 XLVII  |                 Niekam neatėjo į galvą, kad karčemą būtų uždegęs Girdvainis,
533 XLVII  |                iš pušies padarė kryžių, kad nesivaidentų, o tą kalną
534 XLVII  |             lūpose.~    Nujautė žmonės, kad čia kažkas negero turėjo
535 XLVII  |                 į akmenį.~    - Sakiau, kad įsitaisytų perkūnsargį, -
536 XLVII  |           šnypštė ir mykė, prisipažino, kad dvi poras pasagų pavogęs
537 XLVII  |                ir užrakinęs jį kalvėje, kad išsimiegotų ir vėl kur nors
538 XLVII  |                 šniokštė viršum kalvės, kad Jurgučiui baisiai neramu
539 XLVII  |                visas virpėjo iš baimės, kad tik laiku suspėtų ir kas
540 XLVII  |             buvo graudi Jurgučio laimė, kad išsipildė jo paskutinis
541 XLVII  |                ir sugauti į savo glėbį, kad ji nenukristų į pakriūtę.
542 XLVII  |          Jurgutį pagavo toks įnirtimas, kad jis palindo po besisukančiais
543 XLVII  |               širdies neapykanta jautė, kad ir toks atpildas būtų per
544 XLVIII |               už vėją. Paskui, pamatęs, kad esu akiplėšiškai išnaudojamas,
545 XLVIII |         pavirsdamas bene vienu veikėju, kad ir man iš pradžių buvo sunku