| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] ivyksta 1 ivykti 1 ix 1 iš 543 išaiškinti 2 išalkes 1 išaušo 1 | Frequency [« »] 708 i 559 su 545 kad 543 iš 522 bet 512 kaip 406 savo | Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances iš |
Chapter
1 I | jo sparnai, šmėkščiodami iš tolo pro mėlynas pušų viršūnes, 2 I | vėjelio, kuris padvelkdavo iš ežero.~ Udruvės ežero 3 I | vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino dar ne vieną 4 I | išpaikinta vienturtė, kuri iš visko juokus krėtė ir pati 5 I | Jurga iškliūdavo laisva iš visų meilės pinklių ir dar 6 I | nors Baltaragio malūnas iš tolo per mylią buvo matomas.~ 7 I | pavakarę staiga kildavo iš ežero rūkas, kuris šviesiausią 8 I | ko išsigandę, pasukdavo iš tiesaus kelio į šunkelius 9 I | piršliais atvažiuoti ir iš jo dukters paveržti.~ 10 I | dukters paveržti.~ Kaip ten iš tikrųjų buvo, niekas nežinojo, 11 I | atsakydavo. - Malūnas ant kalno, iš tolo matyti, net iš antros 12 I | kalno, iš tolo matyti, net iš antros ežero pusės. Tai 13 I | nuliūdusią dukterį, graužėsi iš to gailesčio ir tylėjo kaip 14 II | sugrįžusi visa dumblina iš Paudruvės pelkių, pabėgo 15 II | pelkių, pabėgo plūsdamasi iš Baltaragio namų, kuriuose 16 II | už paties velnio, kuris iš seno Paudruvės pelkėse gyveno 17 II | seno malūnininko namus (iš tikrųjų neteko paskutinės 18 II | nuodėmė - netyčia išsprūdo iš jos lūpų baisus žodis, kad 19 II | nuvytusi jos jaunystė.~ Tuos iš apmaudo pasakytus žodžius 20 II | apgauti rengdamasis ir jau iš anksto dėl to džiaugdamasis.~ 21 II | nutirpo visa Uršulė.~ O iš karietos išlipo toks rimtas 22 II | Labai prašome, - atsakė iš malūno atsiradęs Baltaragis. - 23 II | Baltaragis ir atsivedė Uršulę iš kamaros. - Ar ne šitos ieškote?~ - 24 II | patenkintas piršlys, o jaunikis iš to džiaugsmo kaip antinas 25 II | su piršliu ilgabarzdžiu (iš kur toks ir atsirado?) gėrė 26 II | laimės apsvaigusi, išėjo iš seklyčios, kaip vedė ją 27 II | nei sapne nesusapnuotum. Iš paskos lydėjo tas besarmatis 28 II | auksinę karietą, šalia jos iš dešinės pusės atsisėdo piršlys 29 II | atsisėdo piršlys žilabarzdis, o iš kaires - jaunikis kaip diemedėlis. 30 II | žirgai kaip slibinai pašoko iš vietos, sudundėjo žemė, 31 II | visa Uršulės laimė, kad iš tos baimės spėjo persižegnoti. 32 II | Pinčuko liekno viduryje iš geldos išvirtusi ir ligi 33 II | šmėkla atsiradęs, - nieko iš to nebus. Tu man seniai 34 II | norėjo kuo greičiau ištrūkti iš po šimtakvoldžio sijono, 35 II | ir prunkštė, bet negalėjo iš po sijono ištrūkti. Gal 36 II | krūmo, o dešine ištraukė iš maurų visą dumbliną Pinčuką. 37 II | paskutinėmis jėgomis išsikapstė iš liekno, nusiėmė nuo kaklo 38 II | laiku išgirdo pardūkstančią iš pelkių davatką (būtų gal 39 II | pasislėpti malūne ir duris iš vidaus užsiremti. Būtų jam 40 III | rytas, kai Uršulė tiesiai iš Baltaragio malūno atbėgo 41 III | delno, ir ji užsimojo vėl iš eilės klebonui apsakyti, 42 III | Pagaliau knarkdamas klebonas iš to miego saldumo vos liežuvio 43 III | moterėlę, pagalvojo, kad iš davatkyno bus kuri atėjusi 44 III | abidvi rankas ir pradėjo iš naujo savo istoriją. Klebonas 45 III | kitos davatkos. Bet jos ėmė iš dešimtų lupų ir viską supainiojo.~ - 46 III | žmonės tiktai pasijuokdavo iš jos: bene Pinčuko pasiilgusi 47 III | kažkokie nauji burtai, - iš karto suprato Uršulė ir 48 III | išbėgo pasitikrinti, ar iš tikrųjų taip yra, kaip žmonės 49 III | Nuo pirmo kalnelio jau iš tolo pamatė, kaip Baltaragio 50 III | man.~ Bet Uršulė, nors iš kailio nėrėsi, nieko naujo 51 III | bėgioti pas kleboną. Klebonas iš pradžių klausėsi, stebėjosi, 52 III | pagalvoti, o paskui staiga nei iš šio, nei iš to supyko, treptelėjo 53 III | paskui staiga nei iš šio, nei iš to supyko, treptelėjo koja, 54 III | Uršulė antrą kartą išėjo iš klebonijos ir nebežinojo, 55 IV | Ir kaip aš to nesupratau iš karto?~ Stebėjosi Uršulė 56 IV | džiaugsmas ir pasipiktinimas iš karto buvo ją pagavęs, kai 57 IV | sąmokslą.~ O Jurgos Uršulė iš pat mažens nekentė. Visą 58 IV | nekentė ir taip negražiai iš savo namų išgyvendino.~ 59 IV | prisipažinti, bet tas ir iš tolo jos neprisileisdavo. 60 IV | bobinčiuje prie durų ir, kai ėjo iš bažnyčios Jurga (tikra begėdė, 61 IV | tikra begėdė, dar neišėjusi iš bažnyčios, jau svaidė į 62 IV | nepaklausysianti. Jurga iš pradžių klausėsi nekantraudama, 63 IV | bažnyčią. Tai Jurga tyčiojosi iš senos davatkos ir erzino 64 V | niekada nebus pilna.~ Kaip iš tikrųjų su tais šulais buvo, 65 V | tuojau pažino Girdvainį iš jo obuolmušių žirgų, kurie 66 V | Jurga, kad merginos drįsta iš jos juoktis. - Kur jis?~ - 67 V | užkerėtas?~ Girdvainis iš karto pažino, kad čia ta, 68 V | pats sau pasakė, nutirpęs iš džiaugsmo ir akių negalėdamas 69 V | neatsigręžė ir greitai išnyko iš akių, o Girdvainis veltui 70 VI | atsitiko, kad Baltaragis iš pat jaunumės buvo per daug 71 VI | mirė tėvai, išsiskirstė iš namų broliai, seserys ir 72 VI | tik vienas malūnas niekada iš galvos neišeidavo.~ - 73 VI | kad jį pamesianti, visai iš namų išeisianti, tegu pats 74 VI | Uršulė tikėjosi. Sugrįžęs iš malūno, Baltaragis nė kiek 75 VII | Udruvės ežerą, iškeldami ledą, iš antros ežero pusės atvažiavo 76 VII | ar tas atsigręžimas visai iš proto išvedė seną berną. 77 VII | jaunystės juokas tyčiojasi iš jo nuplikusios galvos, žilstančių 78 VII | apie tai, kad ir pati duktė iš tolo pabėgtų nuo tokio pasivėlavusio 79 VII | kur dėti. Ir Baltaragis iš to sielvarto nebežinojo, 80 VII | gyventi, kaip gyveno, o gal ir iš viso nebegyvens.~ Tai 81 VIII | visokių uogų ir sueidavo iš visos apylinkės uogautojų. 82 VIII | ir pavaikydavo po pelkes iš vieno guolio į kitą. Tada 83 VIII | nebesikęsdamas pagaliau atsikėlė iš savo apsamanojusio guolio, 84 VIII | gaidžio plunksnele.~ "Iš kur toks atsirado? - nustebo 85 VIII | tiktai norėtum?~ - O iš kur tu žinai? - nustebo 86 VIII | ištraukė kažkokį popierių iš rankovės. - Pasirašysim 87 VIII | neiškirsi! -išsitraukė plunksną iš kepeliušuko, pasidėjo popierių 88 IX | Malsi nemalsi, tik nieko iš to neišeis, - kratėsi Juodvalkis.~ 89 IX | Bet tuo metu iššoko iš užkrosnio Juodvalkio parankinis 90 IX | Baltaragis, staiga iššokus iš užkrosnio Jurgučiui, kiek 91 IX | Tiktai jaunosios tėvai iš pradžių visai nenorėjo priimti 92 IX | susitarė. Marcelė prapliupo iš džiaugsmo juoktis ir net 93 IX | klausinėjo.~ - Palauk, - tarė iš kantrybės išvestas kalvis. - 94 IX | kad net žiežirbos tryško iš žaizdro ir skraidė kalvės 95 IX | apie piršlybas, trinksėjo iš piktumo durimis ir, visa 96 IX | į šliūbą, visai pablūdo iš to sielvarto ir ko neišėjo 97 IX | sielvarto ir ko neišėjo iš proto. Nubėgusi ant kaimo 98 IX | nesugrįžtų. Paskiau išsėmė iš židinio pelenus, kad jaunamartei 99 X | sparnus, lyg ketindamas iš to džiaugsmo pakilti ir 100 X | visą laiką neišleisdamas iš akių Marcelės, kaip savo 101 X | viliodama, kad Baltaragio širdis iš to džiaugsmo vos išturėjo 102 X | karalystę. Ar mažai ją masino iš pat mažens malūnas už ežero 103 X | negalėdamas atgauti žado iš to džiaugsmo, sklidinai 104 X | nesusivokdama, sapnuoja ar iš tikro taip yra - išsipildžiusi 105 X | gimtųjų namų pasiilgimas. Negi iš tikrųjų juos bus amžinai 106 X | dulkių debesyje ir spruko iš savo malūno čiaudėdamas, 107 X | Laimingi ir linksmi grįžo iš ežero, susikabinę rankomis. 108 X | susikabinę rankomis. Baltaragis iš to džiaugsmo būtų ant rankų 109 X | Marcelė nusijuokusi išsisuko iš Baltaragio glėbio ir jau 110 X | srėbė pusryčių barščius iš vieno dubenio. O laimės 111 XI | jis vis dar neatsipeikėjo iš savo džiaugsmo. Visą laiką 112 XI | Skraidė kaip paukščiukė iš trobos į malūną, iš malūno 113 XI | paukščiukė iš trobos į malūną, iš malūno į paežerę, Baltaragis, 114 XI | malūno sparnu. Tiesiog apmirė iš baimės ir kažkokio šiurpulingo 115 XI | dingo jos linksmumas. Tarsi iš tikrųjų būtų jos širdyje 116 XI | Ko sielojiesi? - iš karto suprato Baltaragio 117 XI | Marcelė pradėjo blaškytis iš nepakeliamo skausmo, ir 118 XI | nežinantį, ką daryti, tiktai iš sielvarto raunantį plaukus, 119 XII | sustingusi tylėjo be žado. Tiktai iš lopšio atsiliepė mažos našlaitėlės 120 XII | Baltaragis ir tarsi pabudo iš savo sielvarto. Priėjo prie 121 XII | neleisdamas išnešti jo iš trobos, lyg amžinai norėdamas 122 XII | Kaimynai prievarta išnešė grabą iš trobos ir Baltaragį paskui 123 XII | Laukiu jūsų sugrįžtant iš laidotuvių, o mane jau kviečia 124 XII | Baltaragį ir suprato, kad iš to lopšio kils naujas gyvenimas 125 XII | bičiulį ir suteiks jėgų iš naujo gyventi.~ Tai supratęs, 126 XIII | su išgąsčiu, prislėgdamas iš naujo beviltiškumu ir sukeldamas 127 XIII | bet negalėjo pasijudinti iš vietos, kojos sustingo kaip 128 XIII | Uršulė pradėjo tvarkytis iš naujo Baltaragio namuose, 129 XIII | koja pastūmė lopšį, kuriame iš naujo pravirko kūdikis.~ - 130 XIII | atsiminimai apie prarastą laimę iš proto varė Baltaragį. Juos 131 XIII | apgaulingą savo laimę.~ O iš tikrųjų be reikalo Baltaragis 132 XIII | kartą jai buvo dėkingas iš visos širdies.~ 133 XIV | nusiraminti, nerasdamas išeities iš užburto rato. Per dienas 134 XIV | Kur ėjo, ką darė, vis iš galvos jam neišėjo tas pažadas 135 XIV | laimės? Tiktai nesitikėjo iš karto apgauti velnią ir 136 XIV | karieta. Uršulė apkvaišo iš netikėtos laimės, o Baltaragis 137 XIV | parbėgusi priešpiečiais iš viešnagės pas senelius, 138 XIV | pamatė Baltaragis atbėgant iš pelkių Pinčuką ir labai 139 XIV | labai nusiminė, kad nieko iš jo pastangų neišėjo. Bet 140 XIV | nakties visas nuoskaudas, ir iš viso jam daug smagiau buvo, 141 XIV | dienoti, pamatė pareinančią iš pelkių Uršulę ir nesavu 142 XIV | Pinčukas nusigando, kad iš tos baimės pats nepasijuto, 143 XIV | pasižiūrėjo pro langiuką.~ Nagi iš tikrųjų pareina pūškuodama 144 XIV | pareina pūškuodama Uršulė iš pelkių, visa dumblina ir 145 XIV | Baltaragis nuėjo, užrėmė iš vidaus duris ir žiūri pro 146 XIV | staiga apsisukusi išbėgo iš namų su ryšulėliu, vis atsigrįždama, 147 XIV | tarė Pinčukui:~ - Lįsk iš po girnų. Šį kartą pagriaudėjo 148 XIV | dar drebėdamas, išlindo iš po girnų visas miltuotas 149 XV | XV~ Bet kaip čia iš tikrųjų buvo, vienas galas 150 XV | persirengęs piršliu ir prisilipdęs iš linų kuodelio barzdą ligi 151 XV | Juodvalkis. - Nori, aš ją ne tik iš tavo malūno iškraustysiu, 152 XV | Noriu,- iššoko Jurgutis iš kampo nuo dumplių ir šnirpštelėjo 153 XV | bajorišką kalamašką, bet Šešelga iš vakaro jos neatsiėmė. O 154 XV | tamsi ir su perkūnijomis, o iš ryto buvo didelis rūkas.~ 155 XV | Jurgutis, auštant parbėgęs iš kaimo visas dumblinas, prunkštė 156 XV | pusę kaimo ir, raitydamasis iš juoko, šnirpščiodamas ir 157 XV | Pinčukas pasišovęs. Kaip iš tos bėdos Uršulė išsikapstė, 158 XVI | silpnybės. Bet ko norėti iš velnio, jeigu ir žmonės 159 XVI | Pinčukas ir gerų ypatybių, iš kurių Baltaragiui labiausiai 160 XVI | bijojo moteriškų sijonų. Jau iš tolo pamatęs moterišką sijoną, 161 XVI | po girnomis ir unkšdavo iš baimės kaip šunytis, kol 162 XVI | Baltaragis imtų ir išvarytų iš malūno? Kaip tada jis gyventų 163 XVI | patenkintas ir nė nemanė varyti jo iš malūno. Kartais, jeigu ir 164 XVI | aną kartą atnešė piemens iš pelkių) ar savo dukterimi, 165 XVI | ir išvaizda jo atsimainė: iš juodo pasidarė baltas, kad 166 XVI | baigėsi septinti metai, - kas iš tikrųjų velniui metai - 167 XVI | širdies griebė.~ Pinčukas iš pradžių baisiai nusigando 168 XVI | Niekur aš neisiu iš tavo malūno, - atsakė nuliūdęs 169 XVI | kartą pats Pinčukas nei iš šio, nei iš to užkalbino 170 XVI | Pinčukas nei iš šio, nei iš to užkalbino Baltaragį:~ - 171 XVII | Juodvalkį už parankinį, iš pusbernio pasidarė senbernis, 172 XVII | kalvis, čiupęs replėmis iš žaizdro įkaitintą geležį, 173 XVII | šluostydavo, bet per tiek laiko iš Uršulės sijono liko tik 174 XVII | nusišnypštė ir pats dingo iš kalvės. Kalvis tuo tarpu 175 XVII | šnirpštė, lyg verkdamas. O iš ryto nenorėjo keltis ir 176 XVII | nebuvęs, vis dažniau dingdavo iš kalvės ir sukdavosi apie 177 XVII | miltų maišą į šalį, spruko iš malūno.~ - Palauk, palauk, 178 XVII | aplinkui, žvilgčiodamas iš tolo į malūno sparnus ir 179 XVII | neištverdavo ir vėl sprukdavo iš kalvės į paežerę.~ - 180 XVII | rate, bijodamas prarasti iš akių Jurgą, norėdamas ją 181 XVII | Jurgą, norėdamas ją bent iš tolo pamatyti.~ O subatvakariais, 182 XVII | neturėdavo kur dėtis, Sprukdavo iš kalvės ir bėgiodavo kaip 183 XVII | skaistesnė.~ Tada Jurgutis iš sielvarto prasimanė tokių 184 XVII | kuris taip pat dėl Jurgos iš proto kraustėsi. Bet kaip 185 XVIII | tolumoje varpelį. Tas varpelis, iš pradžių vos girdimas, vis 186 XVIII | baisiai apmaudu jam pasidarė. Iš to apmaudo taip smarkiai 187 XVIII | kad net malūnas pašoko iš vietos, o jis pats nulėkė 188 XVIII | žino kur dingo.~ - Ar iš proto išėjai? - šūktelėjo 189 XVIII | piršlių skambalą, staiga dingo iš kalvės.~ - Kur jį galas 190 XVIII | kaip tik laiku iššokęs iš kalvės, įkišo baslį į ratą 191 XVIII | kryžkelės į pakalnę, jis įsikibo iš visų jėgų į paskutinius 192 XVIII | piršlys su jaunikiu susitaisė iš sulūžusių ratų bėdą ir atgal 193 XVIII | malūną, kartais net po kelis iš visų keturių pusių. Pinčukui 194 XVIII | Jurgutis dėl Baltaragio dukters iš proto kraustosi. Bet ką 195 XVIII | padarysi? Jis nežinojo, kad tas iš vieno su velniu Pinčuku 196 XVIII | nugalėti, ir vėl žilo ir linko iš didelio rūpesčio, nors kartais 197 XIX | ir dėl visa ko pasiėmęs iš malūno seną sudulkėjusio 198 XIX | leisdamasis į pakalnę, jau iš tolo atsakė dukrai:~ - 199 XIX | ko tau reikia? - staiga iš pelkių atsiliepė balsas.~ - 200 XIX | atsakė Baltaragis, pažinęs iš balso Pinčuką. - Tik tau 201 XIX | niekada nesiskundei.~ - Kas iš to? - vis dar neatsileido 202 XIX | savo gandais ir paskalomis iš vieno eis su manimi prieš 203 XIX | Nėra ko laukti dėkingumo iš velnio ir davatkos! Pakliūsite 204 XIX | pasaulyje.~ Bet Pinčukas iš tokio Baltaragio grasinimo 205 XIX | įgristi, negu Uršulė. Nebent iš tikrųjų surišti kaip katę 206 XX | laiminga valanda. Išvedė iš stonios nenustovinčius vietoje 207 XX | aplinkui darė.~ "Negi iš tikro būtų kelias užkerėtas?" - 208 XX | Paudruvės kalvę, iššoko iš griovio kažkoks pakvaišėlis 209 XX | Baltaragio malūnas, kai staiga iš Paudruvės pelkių pakilo 210 XX | vakaras, - pasakė. - Ar iš toli keliaujate?~ - Taip, 211 XX | keliaujate?~ - Taip, iš toli, kad iš čia ir nuo 212 XX | Taip, iš toli, kad iš čia ir nuo kalno nepamatysi, - 213 XX | atsakė Anupras ir išsitraukė iš kišenės butelį, rūta užkištą, 214 XX | net Girdvainis stebėjosi, iš kur jo toks iškalbingumas. - 215 XX | netikėdamas, o jaunieji iš viso negirdėjo, ką seniai 216 XXI | dar padėjo, nes žmonės iš karto jo pažinti negalėjo, 217 XXI | Dieną naktį tie arkliai jam iš galvos neišėjo: lakstė jo 218 XXI | obuolmušiais guldavo ir niekada jų iš akių neišleisdavo. Tai kaip 219 XXI | akių neišleisdavo. Tai kaip iš tokio arklius pavogsi, nebent 220 XXI | nususęs bajorpalaikis, kuriam iš visų dvarų, kuriuos jo tėvų 221 XXI | dabar net ir tas nususėlis iš karto nepažino Pinčuko ir 222 XXI | įspausta arklio kanopa. Iš drabužių tiktai vieni skudurai 223 XXI | nepatenkintas:~ - Eitum iš kur atėjęs, tuojau karčemą 224 XXI | net akis išpūtė:~ - Iš kur toks atsiradai? Negi 225 XXI | maniau. Ko kito gali laukti iš tų chamų?~ - Taip jau 226 XXI | užrietė nosį Šešelga iš to mandrumo, kad velnias 227 XXI | atidaryti kamaros durų, kai iš ten pasigirdo niaurus urzgimas 228 XXI | girdėti, - paspyrė Raupys koja iš vidaus duris ir užtrenkė, 229 XXII | pasišiaušė ant jo girtos galvos. Iš tos baimės tiktai žiopt 230 XXII | išsipagiriotų, o Šešelga iš to piktumo nuėjo gulti į 231 XXII | Girdvainio arkliai jam iš galvos neišėjo.~ - To 232 XXII | kad ir jam kas nors teks iš Girdvainio arklių.~ 233 XXIII | barė Anuprą ir juokomis, ir iš širdies, kad jis, senas 234 XXIII | pakeleivingu, nori pavogti iš jo brangiausią turtą, senatvės 235 XXIII | vėl kiek nusnūdę galėtų iš naujo imtis už ąsočių.~ 236 XXIII | atsižiūrėti vienas į kitą. Iš tikrųjų jie nedrįso tiesiai 237 XXIII | negu žadėjo. Tas juokas ėjo iš širdies gilumos ir ją pačią 238 XXIII | gundė Jurga, išsisukinėdama iš Girdvainio glėbio.~ Po 239 XXIII | pagirių ir snaudulio, išbėgo iš seklyčios į kiemą, išgirdęs 240 XXIII | Kas išvažiavo? - nesuprato iš karto Baltaragis.~ - 241 XXIV | lėkė obuolmušiai, širdis iš džiaugsmo smarkiai plakė, 242 XXIV | delną. Tada bažnyčios tarnas iš karto atlyžo ir sako:~ - 243 XXIV | išsitraukė dešimtrublinę iš kišenės ir padėjo ant stalo.~ 244 XXIV | Kuo tu pavarde ir vardu ir iš kur tu?~ - Girdvainis 245 XXIV | Girdvainis Jurgis iš Daugnorių kaimo, - atsakė 246 XXIV | Girdvainis.~ - O nuotaka iš kur? - paklausė klebonas.~ - 247 XXIV | paklausė klebonas.~ - Iš Paudruvės kaimo, - atsakė 248 XXIV | Girdvainis lyg įgeltas šoko iš vietos ir išbėgo pro duris.~ 249 XXV | buvo nuėjęs užsakų, bet iš kur tas nežmoniškas žvengimas, 250 XXV | buvo sutikęs keliu einančią iš Švendubrės į Paudruvę. Keista 251 XXV | arkliams ir išbėgus jaunikiui iš zakristijos, ji išbalo kaip 252 XXV | susivaldė, iškėlė galvą ir išėjo iš zakristijos kažkaip visa 253 XXV | viena Uršulė. Bet ji, tarsi iš Jurgos išdidumu užsikrėtusi, 254 XXV | Po pamokslo, kai išėjo iš bažnyčios sujaudinti žmonės 255 XXV | buvo pagunda.~ Išėjusi iš bažnyčios, pristojo prie 256 XXV | ne taip jau lengva buvo iš Uršulės išgauti. Ilgai ji 257 XXV | atvažiavęs, galvon nesuimsi. Iš arklių - ponas didelis, 258 XXV | arklių - ponas didelis, o iš ratų - paskutinis nevaleiva. 259 XXV | vienas, kuris išplėšė ją iš tėvo raganiaus užmačių ir 260 XXV | žiūriu - velnias iškrėtė iš dvikartės arkliavagį. Pakilo 261 XXV | rimti vyrai klauso, - kažkas iš būrio atsiliepė.~ - Kai 262 XXV | arklių žvengimą. Kai išėjęs iš varpinės, arkliavagis lėkęs 263 XXVI | niekus paistė, nors kaip iš tikrųjų buvo, ir pati nežinojo. 264 XXVI | ir vežimo dardėjimą, šoko iš kalvės ir pamatė tiesiai 265 XXVI | jį patį nubloškė į liūną, iš kur jis vos-ne-vos išsikapstė.~ 266 XXVI | išsikapstė.~ O paskui iš pelkių staiga pakilo nepermatomas 267 XXVI | langelio ir nusigandęs atšoko - iš Jurgos rankų jaunikis paėmė 268 XXVI | Jurga, nuleidusi galvą, o iš jos rankų jaunikis ėmė rūtą... 269 XXVI | patamsyje dėliojo pasagas iš krūvos į krūvą, svarstydamas, 270 XXVI | nesikęsdamas jis pasiėmė kažkodėl iš krūvos dvi poras pasagų 271 XXVI | varstė širdį kaip kalavijais. Iš to nerimo pats nežino, kaip 272 XXVI | Toks baisus ir paklaikęs iš pirmo žvilgsnio pasirodė.~ 273 XXVI | miegantį Šešelgą, pagriebė iš jo pašonės dvikartę, prikimštą 274 XXVI | apversdamas jais Jurgutį, lendantį iš pasuolės, o paskui pasigriebė 275 XXVI | pasuolės, o paskui pasigriebė iš kamaros girtą Raupį, įsikišo 276 XXVI | Girdvainį su Jurga. Vos spėjo iš kelio pasitraukti, būtų 277 XXVI | prasiblaivė, iškratytas iš maišo, tuojau susivokė ir 278 XXVI | spėjęs po užsakų išlėkti iš Švendubrės su savo obuolmušiais 279 XXVI | baisiai išsigandęs, kapstėsi iš šiaudų, lįsdamas iš pasuolės, 280 XXVI | kapstėsi iš šiaudų, lįsdamas iš pasuolės, nesuprasdamas, 281 XXVI | Šešelga, kad dieglys šonan iš tos išgąsties neįsimestų. 282 XXVI | antras velnias kapstosi iš šiaudų nusinešti jį patį 283 XXVI | įgeltas. - Lauk greičiau iš karčemos.~ Jurgutis ir 284 XXVI | netekdamas žado. Paskui, ištrūkęs iš karčemininko rankų, pasileido 285 XXVI | tada Jurgutis, ištrūkęs iš karčemos, nesusivokė, nei 286 XXVI | graudu ir baisiai gėda, kad iš vakaro apsivogė ir pragėrė 287 XXVI | pasidarė, kad jis, ištrūkęs iš karčemos, apsisuko į priešingą 288 XXVI | ką matė ir žinojo, nes iš to siaubo, sielvarto ir 289 XXVI | nepastebėjo, kad dvi poros būtų iš krūvos dingusios), kiek 290 XXVI | Jurgutis nenusiskandino iš tos pakvaišusios meilės, 291 XXVI | dingo Jurgutis nežinia kur iš Paudruvės krašto. Pergyventas 292 XXVII | neišvengiamą nelaimę, kurios diena iš dienos reikia laukti.~ 293 XXVII | Duktė, kaip parėjo tą dieną iš Švendubrės, net tėvui nieko 294 XXVII | kurie jau seniai nesisuko. Iš pradžių žmonės, vengdami 295 XXVII | veikė, net duktė nežinojo. O iš tikrųjų nieko neveikė, tiktai 296 XXVIII | to ryto, kai išbėgo jis iš bažnyčios, tarsi žemė būtų 297 XXVIII | jis vienas, nes ir žvengė iš tikrųjų tiktai jo ausyse 298 XXVIII | Tegu sau kelia! - iš pradžių atsakydavo Girdvainis, 299 XXVIII | paskui, kai suprato, kad iš jo tyčiojasi, piktai dėbteldavo 300 XXVIII | gaišins ir šaipysis, todėl iš tolo jų vengė ir į jokias 301 XXVIII | vienas žmogus būtų, bet du iš karto.~ Tai ir Anuprui, 302 XXVIII | Kaip tai kam? - nesuprato iš karto Anupras. - Ogi pats 303 XXVIII | nori - suradome.~ - Kas iš to, kad suradome, o arklius 304 XXVIII | arklys. Negi dabar dėl arklių iš pasaulio kraustysiesi?~ - 305 XXVIII | tavęs laukia.~ - Kas iš to, kad ji manęs laukia, - 306 XXIX | keliu Paudruvės link.~ Iš Girdvainio pasiilgimo, kuris 307 XXIX | ir jį sugrąžinti į namus iš bergždžių klaidžiojimų keliais 308 XXIX | gyvas, ar tik tavo šešėlis iš ano pasaulio pasirodo? - 309 XXIX | kažkoks senis, kurio Jurga iš karto nepažino, ir širdis, 310 XXIX | su dideliu reikalu.~ Iš balso Jurga pažino Anuprą, 311 XXIX | Jurga. Viltis ir neviltis iš abiejų pusių ją plėšė.~ - 312 XXIX | apgalvodamas savo žygį ir iš naujo jį persvarstydamas. 313 XXIX | užkerėtą žvengimą, grąžinti jį iš klaidžiojimo į žmonių pastogę. 314 XXIX | Niekados! - pašoko Jurga iš vietos, ir jos akys sužaibavo. - 315 XXIX | nieko nepasigailės, kol iš apvilto ilgesio pasiliks 316 XXIX | Prieš aušrą pakilo seniai iš kieto nemigos guolio ir 317 XXIX | pravėrus duris, kažkas spruko iš palangės ir nurūko su vėjo 318 XXIX | kerštaudamas vaidenasi, o iš tikrųjų būta Jurgučio.~ 319 XXIX | keliais ir šunkeliais, sugrįžo iš svetimų pasviečių ir, neturėdamas 320 XXIX | už galvos, suriko tarsi iš nepakeliamo skausmo. Norėjo 321 XXX | Matyt, nebus jokios išeities iš to užburto rato ir teks 322 XXX | arklių. Niekas, matyt, jo iš tos nelaimės neišgelbės, 323 XXX | greičiau į vaiduoklį, atėjusį iš kito pasaulio ieškoti savo 324 XXX | priešininką, kurio Girdvainis iš karto nepažino ir tik vėliau 325 XXX | patamsyje.~ - Ko tu nori iš manęs? - paklausė nustebęs 326 XXX | kokias svetimas? - nesuprato iš karto Girdvainis.~ - 327 XXX | arklius pavogei? - pašoko iš vietos Girdvainis.~ Šmėkla 328 XXX | gal tik padėjau pavogti, - iš tolo atsakė. - O tu savo 329 XXX | gali ją išgelbėti. Pakilęs iš pusnyno, jis išėjo protamsiais 330 XXX | pats mačiau, kaip išnešė jį iš Gaidžgalės karčemos velnias 331 XXXI | pirkliams, kurie veždavo javus iš Lietuvos į Prūsus.~ Nuo 332 XXXI | suprato gyvulių kalbą. Tiktai iš kalbos ir pažino jis Girdvainio 333 XXXI | pavasario atolaidį, grįždamas iš Baltaragio malūno, ėjo Anupras 334 XXXI | prikrautą vežimą, kurį tempė iš paskutinių jėgų dviejų arklių 335 XXXI | ėjo per kalnus ir lygumas iš Lietuvos į Prūsus) nuvarytų 336 XXXI | Neišvaduos mūs Girdvainis iš vergovės. Krisiu, privažiavęs 337 XXXI | mus išvaduos.~ - Kas iš to, - sako pirmasis, - jei 338 XXXI | panarinę galvas ir mušdamiesi iš paskutinių jėgų.~ - O 339 XXXI | vežikas netrukus sugrįžo iš karčemos ir atsivedė porą 340 XXXI | Prieš aušrą apie malūną, o iš ryto apie karčemą tie patys 341 XXXII | viskas, ką tik paims, sprūdo iš rankų. Nebe tie jau metai 342 XXXII | pastangos prikelti malūną iš numirusių. Jis kaip stūksojo, 343 XXXII | sprūdo šaudyklė, tarsi iš atgrubusių rankų, ir staklės 344 XXXII | atlikusi didžiausius darbus. O iš tikrųjų nieko neveikė, tiktai 345 XXXII | neveikė, tiktai slankiojo iš kampo į kampą, pati neturėdama 346 XXXII | blaivuma galėjo kilti tiktai iš širdies gelmių, o širdis 347 XXXII | Anuprui buvo tiktai viena iš kylančių ir nusileidžiančių 348 XXXII | turi įvykti ir ją išvaduoti iš nepakeliamos kančios.~ 349 XXXII | paryčiu atgavo sąmonę, pašoko iš lovos ir, žiūrėdama siaubo 350 XXXII | rankos.~ - Bėkim, tėveli, iš čia, - pakuždomis paslaptingai 351 XXXIII | leidžiasi naktis.~ - Iš kurgi tu dabar? - nustebo 352 XXXIII | išbaidyti...~ - O gal iš tikrųjų velnias? - pasijuokė 353 XXXIII | Baltaragis, išsitraukdamas iš kišenės sidabrinį rublį. - 354 XXXIII | Ką jis čia prasimanė? Gal iš tikro kažkas nedoro sukasi 355 XXXIII | visai pakvaišo ir susidėjo iš pavydo su arkliavagiais. 356 XXXIII | turėjo būti, tiktai kalvis iš karto negalėjo suprasti. - 357 XXXIII | arkliavagiais nesusidėjo iš to pasiutimo? O gal į užkurius 358 XXXIII | nesakęs? Ar ko negirdėjai iš atvažiuojančių į malūną?~ - 359 XXXIII | šautuvo, užsilikusio dar iš sukilimo metų, kada jis 360 XXXIII | pastogėje buvo užkištas iš tų laikų dvivamzdis šautuvas.~ 361 XXXIV | plyšo nuo riksmo laukai, ir iš aplinkinių kiemų bėgo vis 362 XXXIV | kad tada, kai jį apsupo iš visų pusių vyrai su kuolais, 363 XXXIV | jis paspruko kaip kiškis iš apsupimo ir įbėgo be kvapo 364 XXXIV | nes gyveno jis ne tiek iš karčemos, kiek iš Raupio 365 XXXIV | ne tiek iš karčemos, kiek iš Raupio amato.~ - Gelbėk, 366 XXXIV | Šešelga. - Pats matai, vyrai iš visų pusių supa kiemą.~ - 367 XXXIV | oda buvo ta pati, kurią iš vakaro rakalis nulupo nuo 368 XXXIV | Raupys per tą skubumą ir iš tos baimės visai užmiršo, 369 XXXIV | stadaloje džiūsta odos, kurias iš vakaro nulupo nuo Girdvainio 370 XXXIV | kad arkliavagis nepabėgtų iš arklio odos, tai net atsiklaupęs 371 XXXIV | sugužėjo vyrai, visas apmirė iš baimės, bet prakeiktas čiaudulys 372 XXXIV | tada Raupys ir norėjo lįsti iš odos, bet čia jam kažkas 373 XXXV | nebebus ir jų uodegų. O iš tų uodegų Šešelga svarbiausia 374 XXXV | labiau kurstė nedorėlius iš jo tyčiotis.~ Tai Šešelga 375 XXXV | pabiuro, ko gali laukti iš velnių?~ Toks šiurpulys 376 XXXV | reikia, kad vidurnaktyje iš miego keli?~ - Gyvenimo 377 XXXV | ir pažino savo prietelių iš balso. - Nugalabijo tie 378 XXXV | Šešelga net pats nusigando: iš kur tiek drąsos atsirado 379 XXXV | pasakė Pinčukas, nusižvengė iš seno papratimo ir dingo.~ 380 XXXV | turgus, matyt, daug kas iš Paudruvės buvo važiavęs 381 XXXV | laiku išvažiavo - du zuikiu iš karto nušausiąs: ir valdžiai 382 XXXV | Tai Šešelga, išlipęs iš kalamaškos, pradėjo rinkti 383 XXXV | žvalgėsi pro langus ir trynė iš džiaugsmo rankas, laukdamas, 384 XXXVI | žmonės, kas čia būtų ir iš kur toks maras staiga užėjęs.~ 385 XXXVI | gaišdavęs arklys. Tarytum iš ano pasaulio būtų atkeliavęs 386 XXXVI | arkliavagis pasityčioti iš žmonių, prarandančių savo 387 XXXVI | nustodavo juokavę, nes pagaliau iš kur gali žinoti, kas čia 388 XXXVI | ir nepagalvojo, kad dūšią iš kūno varo.~ Bet ką dabar 389 XXXVI | nekaltasis!) Dabar matote, kas iš to išėjo. O bus dar blogiau. 390 XXXVI | arkliavagio Raupio nužudymo iš Šešelgos žodžių ir jį patį 391 XXXVI | ką rengiasi daryti. Negi iš tikrųjų už arkliavagį bausti? 392 XXXVI | begrįžtąs atgal, bet čia išlindo iš maurų Pinčukas ir piktai 393 XXXVI | arkliai krinta, bet kokia man iš to nauda? Atjojo baudžiamasis 394 XXXVI | jam gerai užmokėtų.~ Iš pradžių žmonės tiktai juokėsi 395 XXXVI | pradžių žmonės tiktai juokėsi iš tokio Šešelgos pasigyrimo, 396 XXXVII | nusigandęs Baltaragis ir nesuvokė iš karto, kas čia darosi. Pagalvojo, 397 XXXVII | patamsyje Baltaragis, stverdamas iš po sijono užtaisytą šautuvą.~ 398 XXXVII | pamačiusi tėvą, išeinantį iš malūno.~ - Nieko, dukrele, - 399 XXXVII | pasijuto lyg atsikvošėjęs iš klaikaus sapno, kuris slėgė 400 XXXVII | juo atsikratydamas. Kas gi iš tikrųjų čia buvo? Ogi nieko, 401 XXXVII | draikėsi, painiojosi kaip rūkas iš Udruvės ežero. Su jo gurulais 402 XXXVII | pareiga, kuri prižadina iš baisaus sielvarto.~ Dūksta 403 XXXVII | įsiskverbusiais spinduliais pasigirsta iš lopšio juokas ir išsklaido 404 XXXVII | pečius ir lenkia galvą, bet iš lopšio pakilęs naujas gyvenimas 405 XXXVII | praeities vaiduoklius. Dingsta iš namų Uršulė, prasmenga ir 406 XXXVII | baigdamas savo gyvenimą, mato jį iš naujo atgyjant dukters gyvenime, 407 XXXVIII| Palauk - tarė, atsipeikėdamas iš tos išgąsties ir apžiūrėdamas 408 XXXVIII| tuo tarpu, nesikęsdamas iš skausmo, bandė iškrapštyti 409 XXXVIII| skausmo, bandė iškrapštyti iš kulnies sidabro kulką. Bet 410 XXXVIII| Iškrapštyk man kulką iš kulnies.~ - Kas tave 411 XXXVIII| atšovė Pinčukas, kratydamas iš skausmo kanopą, kad jam 412 XXXVIII| įspyrė, taip pat nesitvėrė iš skausmo ir nežinojo, ką 413 XXXVIII| daryli. Tokio nedėkingumo iš savo prieteliaus nesitikėjo 414 XXXVIII| tvoros, laukdamas ir viską iš naujo apsvarstydamas. Kaip 415 XXXVIII| Pinčukas net nusispiovė iš apmaudo, kad su ta kvaila 416 XXXVIII| prasidėjo. Nieko neišeis, koks iš jos talkininkas? Buvo beklibikščiuojąs 417 XXXVIII| tvoros ir kiek atsipeikėjusi iš baimės, kaip tik buvo linkusi 418 XXXVIII| savo priešininkės. Kokia iš jos gali būti talkininkė? 419 XXXIX | ketino padaryti. Tą dieną iš vakaro, atsikeršydama davatkoms, 420 XXXIX | susitaikyti su Baltruku. O anksti iš ryto - buvo kaip tik penktadienis - 421 XXXIX | davatkyne su Uršule, išsitraukė iš po lovos medaus ąsotėlį, 422 XXXIX | priremta prie sienos, gynėsi iš paskutiniųjų, bet paskui 423 XXXIX | besikivirčijančias davatkas.~ Iš pradžių abiem vyrams atrodė, 424 XXXIX | išbrazdino suraizgytą Uršulę iš davatkyno ir nutempė - šūkaudami, 425 XXXIX | arkliavagio dūšią, Klebonas iš pradžių nenorėjo sutikti, 426 XXXIX | prieš keletą metų atbėgo iš Baltaragio malūno ir apsimetė 427 XXXIX | apsimetė esanti davatka, o iš tikrųjų buvo ir pasiliko 428 XXXIX | pikčiausia ragana.~ - O iš kur jūs žinote, kad ji ragana? - 429 XXXIX | velniškų dalykų matę ir prityrę iš šitos prakeiktos velnio 430 XXXIX | parskridusi ant šluotos iš pasimatymo su savo sužadėtiniu 431 XXXIX | sužadėtiniu velniu.~ - O vakar iš ryto, - pritarė visas būrys 432 XXXIX | norėjo išpiršti. O vakar iš ryto, tiesa, Pinčukas, apsimetęs 433 XXXIX | atlikti paskutinę išpažintį iš viso gyvenimo, o paskui 434 XL | Uršulės paskutinė išpažintis iš viso gyvenimo.~ Pradėjo 435 XL | Taip dievas davęs, kad visi iš malūno iškrikę, o pasilikę 436 XL | parsinešusi namo. Paskui iš tos skarelės prakaitą išgręžusi 437 XL | šikšnosparnio kauleliais. Pasiėmusi iš tų kaulelių tokias šakutes 438 XL | kelią smėliu, parsineštu iš kapų, tai nebūsią jiems 439 XL | Paskui dar liepė pelenus iš židinio išsemti ir jais 440 XL | tvoromis, kol parvažiuosią iš šliūbo, ir kalbėti burtų 441 XL | išlėkęs kaip akis išdegęs iš zakristijos ir jos nepasiklausęs, 442 XL | cypdavatkė Elžbieta, be to, ji iš viso pusiau akla ir neprimatanti, 443 XLI | iškilmingai palydėjo Uršulę iš Švendubrės davatkyno ir 444 XLI | sustoti, nei atsikvėpti, nes iš vienos pusės ragino špitolninkas 445 XLI | priešininkai bijosi!), o iš kitos pusės zakristijonas 446 XLI | stebuklas? Juk gyvą raganą trėmė iš miestelio!~ Pagaliau, 447 XLI | Pagaliau, kai išėjo iš Švendubrės, žmonių spūstis 448 XLI | taip nusivarė, kol išvedė iš Švendubrės.~ Bet ne taip 449 XLI | įvykdyti savo sumanymą, kai iš pakelės šoko vyrai su kuolais 450 XLI | Bet kur tu aplenksi gandą? Iš kojų nusivarė bažnyčios 451 XLI | Didžiasalio vyrai užstojo kelią iš priešakio ir neleidžia:~ - 452 XLI | Švendubrės vyrai užrėmė kelią iš užpakalio ir su kuolais 453 XLI | paklausė tas ponaičiukas, iš visų pusių apžiūrėdamas 454 XLI | maždaug kaip mišiolas, iš po pažasties, perkreipė 455 XLI | vis mokytas, - atsiliepė iš vieno tilto galo. - O mes, 456 XLI | daro, pastūmė ją Bernardas iš užpakalio, ji aiktelėjo 457 XLI | Ragana! - sušuko iš visų pusių.~ O Bernardas 458 XLI | ir išvijo abudu draugus iš bažnytinės tarnybos. Tie 459 XLII | lazdele pasiramsčiuojantį. Iš pradžių Visgirda pagalvojo, 460 XLII | kurio seniai ieško.~ - Ar iš toli keliauji? - užklausė 461 XLII | Visgirda nepažįstamąjį.~ - Iš toli ir iš arti, - atsakė 462 XLII | nepažįstamąjį.~ - Iš toli ir iš arti, - atsakė tas, stabteldamas 463 XLII | su šermukšnine lazda, kad iš jo derva pasilietų.~ 464 XLII | šlubčiodamas ir išsiėmė iš liemenės tabokinę.~ - 465 XLII | obuolmušiai žuvę, ir jis pats iš proto išėjęs. Nuvežk mane 466 XLII | galiu nuvežti... Tik koks iš tavęs jaunikis: senas kaip 467 XLII | nusišypsojęs Visgirda išsiėmė iš kišenės savo tabokinės ragelį 468 XLII | tabokinės ragelį, tai išlįstum iš jo sveikas ir jaunas.~ - 469 XLII | seniai Visgirda turėjo, dar iš turkų karo buvo parsinešęs, 470 XLIII | svetimomis pasagomis.~ - Iš kur gavai tas pasagas? - 471 XLIII | nesuprasdamas, kas čia ir iš kur zvimbia. Visa karčema 472 XLIII | bet neaiškus garsas sklido iš visų kampų, tarsi visa karčema 473 XLIII | ir neramu. Spruktų pats iš karčemos, bet kur dėsies 474 XLIII | čia keliaus tokiu metu? O iš kaimo niekas akių nerodė 475 XLIII | nepažįstamas vyras, matyt, iš toli atkeliavęs.~ Tai 476 XLIII | Visa laimė, Šešelga iš karto nepažino Girdvainio, 477 XLIII | jo matęs, tai neprasmego iš tos baimės kiaurai žemę 478 XLIII | keisto zvimbimo, o paskui iš paniūrų žvilgtelėjo į karčemninką 479 XLIII | Nusigandęs Šešelga pašoko iš vietos ir tuojau atnešė 480 XLIII | sau pagalvojo, stingdamas iš baimės.~ Tai atnešęs 481 XLIII | arkliavagio Raupio darbas. O jis iš to jokios naudos neturėjo, 482 XLIII | ir užrėmė karčemos duris iš lauko.~ Paskui, užėjęs 483 XLIII | užėjęs už kampo, pasižiūrėjo, iš kurios pusės vėjas pučia, 484 XLIV | užlindęs už statinių ir visas iš baimės drebėjo, laukdamas 485 XLIV | karčema. Pašoko apkvaišęs iš užkampio, bet čia pro lubas 486 XLIV | Puolė pro duris, bet durys iš lauko buvo užremtos, ir 487 XLIV | Kas man darbo? - atsakė iš kantrybės išvestas Pinčukas. - 488 XLIV | taip biauriai tyčiojasi iš jo. Bet nespėjo Šešelga 489 XLIV | ir pametė malūno sparnus iš akių. Ta proga pasinaudojo 490 XLV | Tą naktį pabudo Jurga iš klaikaus sapno ir, visa 491 XLV | visa drebėdama, pašoko iš lovos. Pro seklyčios langus 492 XLV | neišleisdamas sergančios dukters iš akių, spėjo sulaikyti tarpduryje.~ - 493 XLV | dukrele, pati sirgdama? - iš karto nesuprato tėvas, kad 494 XLV | mieganti, tuojau pašoko iš lovos tarsi nesirgusi, buvo 495 XLV | nežinojo pats, ką galvoti. Negi iš tikrųjų būtų pasveikusi. 496 XLV | stalo, valgė už du, lyg iš badų parėjęs, nes iš tikrųjų 497 XLV | lyg iš badų parėjęs, nes iš tikrųjų seniai jau buvo 498 XLV | kokia ji paprasta, kai iš širdies trykšta.~ Jurga, 499 XLV | gulti į seklyčią, išbučiavo iš džiaugsmo apsvaigusį tėvą. 500 XLV | Atsigulė ant suolo, bet iš tos nepaprastos laimės,