Chapter

 1 IX   |           iš to neišeis, - kratėsi Juodvalkis.~    Bet taip gražiai Baltaragis
 2 IX   |            nusišnypšti. Tiktai kai Juodvalkis nusileido Baltaragiui ir
 3 IX   |         vieną nuotaką? - nusijuokė Juodvalkis. - Gal su tavim paskui nuvažiuosim
 4 IX   |        kaip koks pusbernis? Tiktai Juodvalkis pritrūko kantrybės ir galutinai
 5 IX   |             Jau sutemus, išvažiavo Juodvalkis su Baltaragiu į Jaudegių
 6 IX   |          Jurgučio, - linksmai tarė Juodvalkis, patenkintas nelauktai sėkmingomis
 7 IX   |         atsikratyti. Nieko doro nė Juodvalkis negalėjo sugalvoti, nors
 8 X    |            ilgo amžiaus. O piršlys Juodvalkis, nors buvo kartas už suktas
 9 XII  |     netekai, žmogau? - sudraudė jį Juodvalkis, stverdamas už pečių ir
10 XII  |           ir jis pats į ją griūtų. Juodvalkis vos galėjo nulaikyti, stebėdamasis
11 XII  |          tada, kai supylė antkapį, Juodvalkis paleido savo bičiulį, duodamas
12 XII  |        Gana jau, gana! - subarė jį Juodvalkis, pats susigraudindamas ir
13 XII  |      prievarta Baltaragį nuo kapo, Juodvalkis parvedė jį sutemus namo.
14 XII  |        supo lopšį.~    Susirūpinęs Juodvalkis prisėdo prie stalo, neišmanydamas,
15 XII  |           jo liūdnoms mintims, nei Juodvalkis, traukdamas kartų dūmą ir
16 XII  | negalėdamas nuo jo atitraukti.~    Juodvalkis vis dar sėdėjo už stalo,
17 XV   |            piršlys ir kūmas kalvis Juodvalkis, buvo gudrus žmogus, net
18 XV   |         žmonės spėliojo, ar tik ne Juodvalkis viską padarė. Kai Baltaragiui
19 XV   |        daikto, - atsakė nusijuokęs Juodvalkis. - Nori, aš ją ne tik iš
20 XV   |       atsakė, gudriai prisimerkęs, Juodvalkis. - O tu, jei man ir toliau
21 XV   |         gal ir nebuvo. Subatvakarį Juodvalkis tikrai baigė kaustyti Šešelgai
22 XV   |         vakaro jos neatsiėmė. O ir Juodvalkis, rodos, niekur nebuvo išvažiavęs
23 XV   |            užklausta Uršulė, ar ne Juodvalkis su Jurgučiu buvo pas ją
24 XV   |           paskui nusiplėšė jo pusę Juodvalkis ir parsinešė į savo kalvę:
25 XVIII|   šnirpščiojo ir nieko nesakė.~    Juodvalkis įtarė, kad vis dar Jurgutis
26 XLVII|      perkūnsargį, - tarė nusiminęs Juodvalkis. - Ant tokios pakriūtės
27 XLVII|              Bet tai buvo netiesa. Juodvalkis atpažino savo parankinį