Chapter

 1 IV     |    klebonas ant manęs supyko. Juk tai ne kas kita, kaip tas
 2 IV     |       jai esąs baisi nuodėmė (juk nekentė Jurgos tiktai todėl,
 3 IV     |     tetule? - paklausė.~    - Juk mane norėjo už jo išleisti,
 4 IV     |     kartą už jo nesiožiavusi. Juk taip ar kitaip, o jo sužadėtinė
 5 IX     |       ir mane, - pasisiūlė. - Juk seniai žadėjai su manim
 6 IX     |  pasiskųsi, bet ką tas padės? Juk skaistybės apžadus seniai
 7 X      |    vėl apglėbdamas Marcelę. - Juk tu man savo jaunystės džiaugsmą
 8 XVI    |       to gero apsčiai turi, o juk velnias, kaip sako, visų
 9 XVII   |    galvon, velnias uodegon... Juk tu jau senbernis, o ji dar
10 XVIII  |     buvau, - pats sau tarė. - Juk mane apgavo Baltaragis kaip
11 XVIII  |   nepasibaigę septinti metai. Juk ir taip jį apgaulingai išnaudojo!~   
12 XXV    |  arklius ir anksčiau pavogti, juk sukosi apie juos ne vienas
13 XXIX   | atsisėsim, pakalbėsim, aš tam juk ir atėjau, - neskubėdamas
14 XXIX   |     vieni griuvėsiai.~    Ak, juk tai abudu seniai gerai žinojo.
15 XXXVI  |      čia Šešelga būtų kaltas. Juk jo arklys pats pirmasis
16 XXXVI  |   nukrypo į Šešelgos karčemą. Juk ties ta karčema krito Girdvainio
17 XXXVI  |  tokių nelaimingų atsitikimų. Juk dažnai gali pasitaikyti,
18 XXXVIII|     drąsino: ką čia gaidžiai, juk su Uršule, sena davatka
19 XXXVIII|      Ko mums pyktis, bičiule? Juk tave ir mane Baltaragis
20 XXXVIII|       bičiulių? - paklausė. - Juk tai aš tas pats, su kuriuo
21 XXXVIII|      Švendubrės dievo motina. Juk ji pagundų žaltį nugalėjo
22 XXXIX  |       nuotaka, baisia ragana. Juk galėjo pragaro gelmės atsiverti
23 XLI    |      kaimai. Ar ne stebuklas? Juk gyvą raganą trėmė iš miestelio!~   
24 XLVIII | suakmenėjau, jos netekęs. Ak, juk visa tai pasaka, kuri klaidina
25 XLVIII |       ir spalvingumu.~    Ak, juk iš žmogaus širdies kalba
26 XLVIII |     Kokia gi čia tada pasaka? Juk tai pats gyvenimas!~