Chapter

 1 III   |     grįžti pas tą raganių.~    - Ak šitaip! - suprato klebonas.-
 2 X     |         bus kaip pasaka...~    - Ak, tu. mano pasakų karalaite! -
 3 XI    |      gysla būtų nutrūkusi.~    - Ak, tu mano išdykėle, - su
 4 XVI   |          apie jas nenorės.~    - Ak tu, mano išdykėle! - atsakė
 5 XVI   |        paaiškino Pinčukas.~    - Ak šita! - apsiniaukė supratęs
 6 XXIII |        ir į akis pasijuokti.~    Ak, ji juokėsi į akis, tiktai
 7 XXVI  |           kad nulėktų į pakalnę (ak, tie obuolmušiai sumindžiojo
 8 XXVI  |  atsipeikėjo ir nusikeikė:~    - Ak, tai tu čia, girtuokli,
 9 XXVI  |        laukus kur akys mato.~    Ak, nežinojo tada Jurgutis,
10 XXVIII|       tarsi kažką vydamasis.~    Ak, tai jis vėl nusivijo tariamą
11 XXIX  |        šiurpuliu seną trobą.~    Ak, ta jaunystė!~    Kokia
12 XXIX  |   pasiliks vieni griuvėsiai.~    Ak, juk tai abudu seniai gerai
13 XXX   |                          XXX~    Ak, tas Girdvainis! Kokią bėdą
14 XXXVI |         gi tau dar reikia?~    - Ak pan Pinčuk, - apsidžiaugė
15 XXXVII|  pasigirsta linksmas juokas.~    Ak, tai Marcelė važiuoja per
16 XXXVII|      blaškosi po užšalusį ežerą. Ak, tai ne pūga, tik jo širdis
17 XXXVII|       išsklaido nykius šešėlius. Ak, tie šešėliai sklaidosi
18 XLIV  |          su kilpa ant kaklo.~    Ak tu Girdvaini, ko tu klajojai,
19 XLV   |        ir linksma su tėvu.~    - Ak tėveli, - skundėsi lyg susigėdusi. -
20 XLV   |   sunykęs, gaila į tave žiūrėti. Ak, tai vis aš kalta! Bet dabar
21 XLV   |         prašvitusias akis.~    - Ak tu mano varguolėle, gražuolėle! -
22 XLV   |    naujai atsiradusia laime.~    Ak ta laimė, kokia ji paprasta,
23 XLV   |        skambėjo kaip varpai.~    Ak, tai pavasario audra, pasikėlusi
24 XLVI  | trinktelėjo priemenės durys.~    Ak, ta vakarykštė laimė! Kokia
25 XLVIII|        suakmenėjau, jos netekęs. Ak, juk visa tai pasaka, kuri
26 XLVIII|      margumu ir spalvingumu.~    Ak, juk iš žmogaus širdies