Chapter

 1 I     |          o senis Baltaragis kaip žemė tylėdavo. Jeigu jau kas
 2 I     |         gailesčio ir tylėjo kaip žemė.~    Tada visa burna prakalbėjo
 3 II    |      pašoko iš vietos, sudundėjo žemė, ir karieta nulėkė kaip
 4 VII   |           Per dienas tylėjo kaip žemė, priblokštas savo sielvarto
 5 XII   |      kiek ta jėga, kuri traukė į žemę. Tiktai tada, kai supylė
 6 XX    |     kalnas ar klonis - vos kojom žemę siekdami. Anupras tramdė
 7 XXIII |             nirto bernas, - nors žemė skirsis.~    - Jei persiskirs,
 8 XXV   |      tiesiai per laukus, kad net žemė sudundėjo. O velnias tada
 9 XXVI  |         imk ir prasmek kiaurai į žemę. Tai norėjo bent obuolmušius
10 XXVI  |       galvos. O aplinkui dundėjo žemė nuo arklių kanopų ir žvengė
11 XXVI  |         tiktai prasmegti kiaurai žemę ir viską užmiršti. Bet nieko
12 XXVI  |       nieko neužmiršo ir kiaurai žemę neprasmego, tik, burbuliuodamas
13 XXVIII|          jis iš bažnyčios, tarsi žemė būtų užsidegusi po jo kojomis:
14 XXVIII|      dantis, tylėjo ir žiūrėjo į žemę po savo kojomis.~    - Tai
15 XXIX  |  panarinęs galvą ir žiūrėdamas į žemę, o Anupras pasikrapštė pypkę
16 XXXVII|          kulkos Pinčukas kiaurai žemę prasmego. Bet apsiriko.~   
17 XXXVII|         ir viltį.. Dusliai dunda žemė, paslėpdama karstą, o ant
18 XXXVII|       kulka, ir prasmego kiaurai žemę... Bet ar tai buvo Pinčukas?
19 XLIII | neprasmego iš tos baimės kiaurai žemę su visa savo karčema. Tiktai
20 XLV   |       žirgais nugarmėjęs kiaurai žemę.~    Prikėlė ją paskutinis
21 XLVI  |       sparno ir prasmego kiaurai žemę, nespėjęs nė žioptelti.
22 XLVII |         Baltaragį - ligi kelių į žemę įsmukusį, visą tarsi suanglėjusį,
23 XLVII |    Pinčukas ir nugarmėjo kiaurai žemę, o pats ir nepajuto, kaip
24 XLVIII|       nematomi žirgai, susimaišo žemė su dangumi - tai Jurga tada
25 XLVIII|     akmenų krūvos stovi pusiau į žemę įsmukęs akmuo, labai panašus