Chapter

 1 I     |      dievui atidavė savo melagio dūšią, niekas nedrįso, net ir
 2 XXII  |       padėsi, galėsi turėti savo dūšią, man jos visai nereikia.~   
 3 XXII  |      pritarė Raupys. - Ir tu man dūšią dar grąžinsi?~    - Grąžinsiu, -
 4 XXII  |        pražūsi pats su visa savo dūšia.~    - Durnas aš būčiau
 5 XXV   |     pasakius: "Žiūrėk, kaip savo dūšią išgelbėti, o ne arklių,
 6 XXXIV |         užsiūti arkliavagį su jo dūšia arklio odoje, kad jis daugiau
 7 XXXIV |   amžinųjų, kad nei tu, nei tavo dūšia daugiau nebeišlįstų ir nesusigundytų
 8 XXXIV |          šitą skylutę, kad ir jo dūšia galėtų išlįsti, jeigu bus
 9 XXXIV |        ir giedojo už arkliavagio dūšią, mušdami kaip į būgną į
10 XXXIV |            Ar tik ne arkliavagio dūšia? - susidomėjo vyrai ir apčiupinėjo
11 XXXIV |          arkliavagį, o kas su jo dūšia atsitiko - išskrido neišskrido
12 XXXVI |        pažinę arkliavagio Raupio dūšią besišaipant, kai gaišdavęs
13 XXXVI |       mat, prakeikta arkliavagio dūšia ne kitaip, kaip pro tą skylutę
14 XXXVI |    gailesčio ir nepagalvojo, kad dūšią iš kūno varo.~    Bet ką
15 XXXVI |    užpirkti mišių už arkliavagio dūšią, gal ji atsileisianti ir
16 XXXIX |        už pražuvusią arkliavagio dūšią, Klebonas iš pradžių nenorėjo
17 XXXIX |          pamaldos už arkliavagio dūšią?), beklausant net plaukai
18 XL    |          kad tėvas pražudytų jos dūšią. Tai nutykojusi jos rūtų
19 XL    |           ką daryti ir kaip savo dūšią išganyti, nes arklių vis
20 XL    |          užpirkti už arkliavagio dūšią. Tą ir patarusi Paudruvės
21 XLI   | nepasivaideno arkliavagio Raupio dūšia? Vyrai nejuokais išsigando.~   
22 XLI   |    sutemę, o čia dar arkliavagio dūšia vaidenasi. Tai visi nuskubėjo
23 XLIII |       apsėsta.~    - Negi Raupio dūšia vaidentųsi? - susivokė Šešelga
24 XLIV  |          kelių. - Maniau, Raupio dūšia vaidenasi ar svirplys kur
25 XLVIII|   pasivaideno arkliavagio Raupio dūšia, užsiūta arklio odoje ir