Chapter

501 XLV    |            numigti pirmą miegą, pabudo iš klaikaus sapno ir, baisiai
502 XLV    |                 visa drebėdama, pašoko iš lovos.~    Prisisapnavo
503 XLV    |              Bent taip pasirodė Jurgai iš miego ir išgąsčio.~    Visa
504 XLV    |           šniokštė ežeras, verždamasis iš savo krantų. O vėjas vis
505 XLV    |            Jurgą vis toliau ir toliau. Iš siaučiančio ežero gelmių
506 XLV    |             jos pasitikti.~    Bet čia iš pakalnės atbėgo uždusęs
507 XLV    |          širdis neišturėjo ir sustingo iš džiaugsmo.~    Tada dangus
508 XLVI   |         Baltaragis, niekur neišeidamas iš malūno ir tik savo sielvartu
509 XLVI   |               nei žodžio nepasakę? Bet iš kur tada tas žvengimas?~   
510 XLVI   |             buvo jo bernas Pinčukas, - iš nepaprasto džiaugsmo kabaldavo
511 XLVI   |             žento, bet ir dukters.~    Iš to velniško smagumo Pinčukas,
512 XLVI   |              nesivaržydamas, tyčiojosi iš savo buvusio šeimininko.
513 XLVI   |              ir nieko nepastebėjo. Jis iš to skausmo visas sustingo
514 XLVI   |        paskandinęs tėvą, dar tyčiojasi iš jo sielvarto, baisiai užsirūstino
515 XLVI   |                pergale ir tyčiodamasis iš Baltaragio, visai nepastebėjo,
516 XLVI   |             pasirodė, tarsi Girdvainis iš ežero būtų pakilęs su savo
517 XLVII  |               pridariusi.~    Daug kas iš vakaro matė degant Gaidžgalės
518 XLVII  |          lizdas! - apsidžiaugė žmonės, iš ryto atradę sugruzdėjusius
519 XLVII  |          neaišku. Ten jį ir palaidojo, iš pušies padarė kryžių, kad
520 XLVII  |               išvakarėse buvo sugrįžęs iš savo klajonių, visai paklaikęs,
521 XLVII  |                nepaspruktų, ketindamas iš ryto gerai iškvosti ir išsiaiškinti,
522 XLVII  |          kalvės duris užrakintas, kaip iš vakaro buvo palikęs, o Jurgučio
523 XLVII  |         sudegusį po malūno sparnais. - Iš vakaro buvau užrakinęs kalvėje,
524 XLVII  |             Puolė pro duris, bet durys iš lauko buvo užrakintos. O
525 XLVII  |                stogo. Lietus pylė kaip iš kibiro, ir žaibai draskėsi
526 XLVII  |               skubėjo ir visas virpėjo iš baimės, kad tik laiku suspėtų
527 XLVII  |             atbėgo į malūno kalną, kai iš trobos išlėkė vienmarškinė
528 XLVII  |          plakti su didžiuoju kūju, kol iš jo derva pasilies. Kaip
529 XLVII  |          Pinčukas dar pradėjo tyčiotis iš nelaimingo tėvo. Jurgutis
530 XLVII  |               Bet vis dėlto ji ištrūko iš Pinčuko nagų ir Jurgučio
531 XLVII  |                tik atminimas bepaliko, iš kurio su laiku nusipynė
532 XLVIII |              vienu veikėju, kad ir man iš pradžių buvo sunku juos
533 XLVIII |               spalvingumu.~    Ak, juk iš žmogaus širdies kalba pasaka,
534 XLVIII |                kiti, kuriuos prikėliau iš numirusių šios knygos puslapiuose.~   
535 XLVIII |             tai pats gyvenimas!~    Ir iš tikrųjų susipina pasaka
536 XLVIII |               Udruvės ežeras, veržiasi iš savo krantų, griauna tą
537 XLVIII |              arklio odoje ir negalinti iš jos ištrūkti. Tai daužosi
538 XLVIII |               jos prieiti ir išvaduoti iš odos.~    O po Padievyčio
539 XLVIII |        Pinčukas, per metus prasirausęs iš žemės gelmių, nori ištrūkti
540 XLVIII |            žemės gelmių, nori ištrūkti iš pragaro, bet vos tiktai
541 XLVIII |             bet vos tiktai iškiša ragą iš po žemės, kai atbėgęs Jurgutis
542 XLVIII |               malūnininkas Baltaragis, iš savo sielvarto sustingęs
543 XLVIII |               akmuo ir vėl sustingsta. Iš ežero gelmių pakyla baltakarčiai