Chapter

  1 I      |          nugriauti su visu malūnu. Bet pragyveno Baltaragio tėvų
  2 I      |          tą juoką visam gyvenimui, bet niekas neišeidavo, nors
  3 I      |     piršliais į Baltaragio malūną, bet neįstengdavo atvažiuoti.
  4 I      |               o jų buvo ne vienas, bet septyni, - staiga dingdavo,
  5 I      |            Pats Baltaragis numanė, bet nieko negalėjo padaryti.
  6 I      |          nors kartais ir laukdavo, bet nesulaukdavo. Tada nejučiomis
  7 I      |            niekas nenorėjo tikėti. Bet dabar, kai dėjosi tokie
  8 II     |           nekalbėjo su Baltaragiu, bet ir Baltaragis nepasigedo
  9 II     |    gražiausias Paudruvės nuotakas, bet žiūri - piršliai pro malūną
 10 II     |     jaunikiu nebuvo atvažiavę.~    Bet tuo metu, kai žiopsojo nustebusi
 11 II     |          Baltaragio, ir ne dvaras, bet malūnas.~    - Tai mums
 12 II     |      Baltaragis, - tolimas giminė, bet už priešininką blogesnis! -
 13 II     |          ir klastingai šypsodamas, bet Uršulei jis tarsi buvęs
 14 II     |           ir saugojo jų skaistybę. Bet Švendubrė buvusi per toli,
 15 II     |         apsikabinti ir pabučiuoti, bet Uršulė jį piktai atstūmė.~    -
 16 II     |           po šimtakvoldžio sijono, bet kaip tyčia skubėdamas dar
 17 II     |            tas unkštė ir prunkštė, bet negalėjo iš po sijono ištrūkti.
 18 II     |         visai užniurkiusi Pinčuką, bet tas, neturėdamas kur dėtis,
 19 II     |            dar kartą jį pričiupti, bet tas ištrūko ir lakstė aplinkui,
 20 II     |             cypdamas ir unkzdamas, bet vis dar neatstodamas. Tada
 21 II     |          liekną kaip akis išdegęs, bet įsismaginusi Uršulė nė per
 22 II     |      jaunikį jai norėjęs išpiršti. Bet čia kaime gaidžiai pragydo,
 23 III    |      parapija, velniavos apsėsta), bet vis neprisirengė, pagaliau
 24 III    |            įvertinti jos nutikimą, bet ir jis, tikra nelaimė, pereitą
 25 III    |           Uršulė, pravėrusi duris, bet jai atsiliepė tiktai klebono
 26 III    |       Uršulė norėjo sprukti atgal, bet staiga susigriebė (kur ji,
 27 III    |           eilės klebonui apsakyti, bet žiūri - tas knabtelėjo nosim
 28 III    |          buvo beeinanti pro duris, bet klebonas, lyg kažką prisiminęs,
 29 III    |            čia reiks daryti.~    - Bet kur aš eisiu, klebonėli? -
 30 III    |          atsitikimą jo parapijoje, bet ir pačią Uršulę, to atsitikimo
 31 III    |            nors ir ne pėsčia buvo, bet ir ten raitų atsirado, taigi
 32 III    |           čia neteisingai praminė, bet ta pravardė taip jai ir
 33 III    |         tai padarė kitos davatkos. Bet jos ėmė iš dešimtų lupų
 34 III    |           Ištirsiu tą reikalą.~    Bet prižadėjo ir užmiršo. Ar
 35 III    |       davatkos bus ją įskundusios, bet susigriebė ir atsakė:~    -
 36 III    |       paskalas, klausinėti žmonių, bet ilgai nieko naujo negalėjo
 37 III    |       Uršulė, kaip malūnas sukasi, bet tiktai dulkes sijonu sukėlė. -
 38 III    |         sužinosi, pasakyk man.~    Bet Uršulė, nors iš kailio nėrėsi,
 39 III    |      Tikras pasaulio galas artėjo, bet ką čia viena Uršulė galėjo
 40 IV     |           ir dukterį pagriebs.~    Bet pagaliau pradėjo Uršulę
 41 IV     |           neapykantą prisipažinti, bet tas ir iš tolo jos neprisileisdavo.
 42 IV     |        nors ir nemažai snūduriavo, bet nieko nesugalvojo, ir tarė:
 43 IV     |         tokius atšiaurius žodžius, bet ir vėl atsileido, prisiminusi
 44 IV     |      Uršulė, mato - nieko neišeis, bet vis dėlto paskutinės vilties
 45 IV     |            norėjo dar pagraudenti, bet tiktai su piktu priekaištu
 46 IV     |       galvodama jau ne apie Jurgą, bet apie tai, ar išpirko savo
 47 IV     |         kalbėti atgailos rožančių. Bet, ir atgailą darydama, buvo
 48 V      |          paliko pilną kaip aruodą, bet užtat, kai išvažiuodavo
 49 V      |          ir net už septynių mylių, bet tokios nesurado. O kaltas
 50 V      |           karietą, gražiai dažytą, bet į apskretusį mėšlavežimį,
 51 V      |            ne liežuvingą ūkininką, bet nuskurdusį kaimo skerdžių
 52 V      |            išeiginiais drabužiais, bet išverstais kailiniais, kad
 53 V      |        visą kraštą bemerginėdamas, bet savo mergos nesurado, nes
 54 V      |            savo mergą atrasiu.~    Bet, deja, vis nesurasdavo tokios
 55 V      |        Girdvainis ne tik neramstė, bet su tais savo obuolmušiais
 56 V      |   paukščiai, žemės nesiekdami.~    Bet kur tokią rasi? Visos buvo
 57 V      |             nuėjo, nuleidusi akis, bet iškėlusi galvą ir graži
 58 V      |        Nors ir apšauktas jaunikis, bet toks, kaip mergautinėse
 59 V      |          dar kartą atsigręžtų.~    Bet Jurga neatsigręžė ir greitai
 60 V      |      akimis dar kartą ją pamatyti. Bet niekur jos nesurado. Ji
 61 VI     |           per jį ne tik pats save, bet ir visą dievo pasaulį buvo
 62 VI     |          įname Baltaragių namuose. Bet išėjo kitaip.~    Pakrikus
 63 VI     |      Uršulė ne tik paraudonuodavo, bet ir meiliau baltakiuoti stengdavosi.
 64 VI     |     pradėdavo rišti savo ryšulius, bet, čia pat berišdama, ir vėl
 65 VI     |             gal ateis į protą.~    Bet veltui Uršulė tikėjosi.
 66 VI     |            Baltaragį prisivilioti, bet, ir tiems nieko nepadėjus,
 67 VI     |         darėsi, tuo piktesnė buvo. Bet vis dėlto Baltaragis neprarado
 68 VI     |          bei įniršiui ateis galas. Bet čia Baltaragis apsiriko.~   
 69 VII    |        galįs pabėgti, - ne pasakė, bet nusijuokė Marcelė. - Tai
 70 VII    |         sparnais.~    "Ne mergytė, bet paukščiukas", - pagalvojo
 71 VII    |   sukeldamas klaikų šiurpulingumą, bet vis tiek Baltaragiui nenustelbdavo
 72 VII    |           užsidarydavo malūne.~    Bet ir užsidaręs malūne, neturėjo
 73 VII    |      ieškodama vaistų ir pagalbos. Bet kur tu rasi vaistą ar pagalbą
 74 VII    |          susirūpino ne tik Uršulė, bet ir vienas kaimynas, kurio
 75 VIII   |         visos apylinkės uogautojų. Bet ir uogauti ten buvo pavojinga.~   
 76 VIII   |         liekne žmones ir gyvulius. Bet tai netiesa. Pinčukas buvo
 77 VIII   |            tik prikeldavo Pinčuką, bet ir pavaikydavo po pelkes
 78 VIII   |           Vis dviese smagiau būtų. Bet kur ją gausi? Jokia laumė
 79 VIII   |       vietoje imtum ir pasikartum, bet kaip velniui, dar tokiam
 80 VIII   |           ten mala? - pagalvodavo, bet čia pat ir vėl užsnūsdavo. -
 81 VIII   |       kiurksotų Paudruvės pelkėse. Bet ar žinai žmogus savo nelaimę,
 82 VIII   |             kad būtų laikas vesti. Bet aš galiu dar palaukti, kad
 83 VIII   |            toks, kaip visi žmonės, bet tiktai su viena skylute
 84 VIII   |        išsprūdo Baltaragiui.~    - Bet ką tu man už tai duosi? -
 85 VIII   |           atiduotum tą, ko neturi, bet ką turėsi, kai vesi, tai
 86 VIII   |       paabejojo, ar imti plunksną, bet tuo metu anoje ežero pusėje
 87 VIII   |      nuskambėjo piršlių skambalai. Bet atgal. Matyt, nieko nelaimėję.~
 88 IX     |            kratėsi Juodvalkis.~    Bet taip gražiai Baltaragis
 89 IX     |            Didelio čia daikto!~    Bet tuo metu iššoko iš užkrosnio
 90 IX     | pasivėlavusio jaunikio su piršliu, bet Marcelė kažkodėl pati baisiai
 91 IX     |      įsigeidei malūnininko buizos. Bet tu, ženteli, jau nepyk,
 92 IX     |       vakarą. Jis ir bus mano.~    Bet tėvams buvo maža rūpesčio -
 93 IX     |       priaugančioms užleistų eilę, bet Marcelė, pati to nežinodama,
 94 IX     |    Baltruką į savo pusę palenktų), bet niekas nepadėjo, ir viskas
 95 IX     |         Nebent klebonui pasiskųsi, bet ką tas padės? Juk skaistybės
 96 IX     |         būtų ėjusi, kur akys mato, bet vis negalėjo atsiplėšti
 97 IX     |          laipiojant ir žliumbiant, bet per daug nesistebėjo, kad
 98 IX     |        tvorų nukelti ir numaldyti. Bet pagaliau pati Uršulė susiprato,
 99 IX     |             rūtomis apsikaišiusią. Bet Uršulė pro ašaras jaunavedžių
100 X      |   palikdamas baisų nusivylimą.~    Bet Marcelės juokas kaip sidabro
101 X      |        kartas už suktas piršlybas, bet, išlikęs gyvas ir jaunamartės
102 X      |            ligi savo gyvos galvos, bet ir ligi mano, o aš ketinu
103 X      |          krosnis buvo užgargėjusi, bet ir čia nauja šluota padėjo,
104 X      |           laiptų, norėjo apglėbti, bet ji paspruko ir užbėgo į
105 X      |            rūko pro visus plyšius, bet sparnai sukosi ir sklaidė
106 X      |          nešęs savo laimę į kalną, bet Marcelė ištrūkusi pati viena
107 X      |         sužavėsi, - nusijuokė.~    Bet sužavėtas Baltaragis atsisėdo
108 XI     |                             XI~    Bet trumpa kaip vasaros sapnas
109 XI     |            tokia Baltaragio meilė, bet ji mokėjo viską juokais
110 XI     |        jomis skristi į dausas.~    Bet čia šmėkštelėjo pro šalį
111 XI     |          Tokia laiminga buvau.~    Bet staiga dingo šypsena jos
112 XI     |            Buvo pats malimo metas, bet malūnas vis dažniau stovėjo
113 XI     |      pakildavo ir eidavo į malūną. Bet, supylęs grūdus į girnas,
114 XI     |        giedra motinos viltimi.~    Bet Marcelė pradėjo blaškytis
115 XI     |            Ar tik ne per anksti?.. Bet pakentėk, pakentėk, po kančios
116 XII    |            jam gyvenimo viltį.~    Bet Marcelė sustingusi tylėjo
117 XII    |            į orą, stovėjo malūnas. Bet ir jis buvo kažkur nutolęs.
118 XII    |      kviečia prie kito naujagimio. Bet kaip čia judu vienus palikti?~    -
119 XII    |         bobutė, rengdamasi išeiti. Bet jos nepastebėjo nei Baltaragis,
120 XII    |         ant neramaus ežero kranto. Bet ar tikrai jis ūžė? Pakėlė
121 XII    |          klastingai nusišiepdamas. Bet ar tikrai buvo tas Pinčukas,
122 XII    |           tyla. Kur Marcelė dingo? Bet ar buvo ji, o gal tik jo
123 XIII   |        Spingsulė ant stalo užgeso, bet jos šviesos Baltaragis nepasigedo.
124 XIII   |     manydamas, kad sugrįžo bobutė, bet pamatė įėjusią Uršulę. Ji
125 XIII   |        naujai atsiradusia viltimi. Bet, peržengusi slenkstį, kurį
126 XIII   |           ir bėgti neatsigrįždama, bet negalėjo pasijudinti iš
127 XIII   |            ir visų sielvartų. ~    Bet Uršulė, kartą pasiryžusi,
128 XIII   |            dukrelę. O dabar...~    Bet smilktelėjusį širdyje kartėlį
129 XIII   |           o kūdikiui motiną...~    Bet tas Uršulės meilumas nepradžiugino
130 XIII   |   užauginti, kad tik susiprastų... Bet kur toks glušas susipras?..~   
131 XIII   |            greičiau nusprogsi.~    Bet pastūmėtas lopšyje kūdikis
132 XIII   |            vėl neduos jam ramybės. Bet kaip vaiką be moters užauginsi?
133 XIV    |          dvylikti metai suėjo.~    Bet ir tada Baltaragis vargu
134 XIV    |           nutrenkti nuo pakriūtės, bet Baltaragis, išleidęs jaunavedžius
135 XIV    |            iš jo pastangų neišėjo. Bet greitai susigriebė. Velniukas
136 XIV    |         reikalauk už suvedžiojimą, bet už pačią jos neimsiu.~   
137 XIV    |           Baltaragiui į talką.~    Bet per anksti Pinčukas apsidžiaugė.
138 XIV    |        buvo pribėgusi prie malūno, bet į vidų negalėjo įsiveržti (
139 XIV    |       kartą pagriaudėjo ir praėjo. Bet tu būk atsargus! Moterys,
140 XV     |                             XV~    Bet kaip čia iš tikrųjų buvo,
141 XV     |          tavo malūno iškraustysiu, bet ir už Paudruvės pelkių velnio
142 XV     |       puikiausiai sutvarkysiu.~    Bet gal taip buvo, gal ir nebuvo.
143 XV     |      Šešelgai bajorišką kalamašką, bet Šešelga iš vakaro jos neatsiėmė.
144 XV     |        išpurvintą naują kalamašką. Bet kur jis pats išsidumblino (
145 XV     |           žaizdro išsimiegoti.~    Bet ir miegodamas visą laiką
146 XV     |            niekam neprasitark.~    Bet kur tau pusbernis iškęs
147 XV     |        šimtakvoldį Uršulės sijoną, bet laimingai ištrūkęs, o Uršulę
148 XV     |          Švendubrės davatkyną.~    Bet Jurgutis ne tiek pasakojo,
149 XVI    |      visokios velniškos silpnybės. Bet ko norėti iš velnio, jeigu
150 XVI    |           ir visiškas abejingumas, bet užtekdavo tiktai išeiti
151 XVI    |   nepaprastus žygius jam pasiekti. Bet kol kas tai buvo tiktai
152 XVI    |        visomis jo silpnybėmis.~    Bet Baltaragis buvo geras šeimininkas,
153 XVI    |     dukterimi, baisesne už raganą, bet visa tai darydavo tiktai
154 XVI    |        norėjo slėptis po girnomis, bet tas linksmas juokas ir šviesios
155 XVI    |          mane piršliai atvažiuoti, bet aš ištaisysiu tokias piršlybas,
156 XVI    |     mergina? - suprato Baltaragis, bet dėjosi nesuprantąs, nežinodamas,
157 XVI    |          anoji, kurią leido už jo, bet pažiūrėjo į Pinčuką ir pagailo
158 XVI    |      išvažiuos. Gali nebijoti.~    Bet Pinčukas neatstojo.~    -
159 XVI    |        nepatenkintas Baltaragis. - Bet tu įkyrus daraisi. Pasuk
160 XVI    |          įžūlus ir nemandagus.~    Bet Pinčukas šį kartą turėjo
161 XVII   |      pusbernio pasidarė senbernis, bet vis toks pat priekvaišis,
162 XVII   |       darys Jurgutis, šluostydavo, bet per tiek laiko iš Uršulės
163 XVII   |         kalvėje amžinu parankiniu, bet kartą, kalvio pasiųstas
164 XVII   |             kad ne tik kibirkštys, bet ir liepsna lėkė pro aukštinį.~    -
165 XVII   |    Jurgutis ir stojo prie dumplių. Bet ne tiek dūmė, kiek kažką
166 XVII   |        Baltaragiui pakelti maišus. Bet, nugirdęs kalvį su malūnininku
167 XVII   |          toliau nuo savo nelaimės, bet negalėjo atitraukti žvilgsnio
168 XVII   |         širdį ir visas mintis.~    Bet, negalėdamas nieko sugalvoti
169 XVII   |         Jurgutis grįždavo į kalvę, bet ir ten negalėjo nusiraminti.
170 XVII   |           į priekalą kūju daužytų, bet į jo galvą. Jurgutis neištverdavo
171 XVII   |            susirūpindavo kalvis. - Bet ką čia padarysi? Pakvailios,
172 XVII   |         būtų seniai nusiskandinęs, bet ežero gelmės negalėjo jo
173 XVII   |         nors eiti į pasaulio galą. Bet niekur nėjo, tik sukosi
174 XVII   |          kad jis sugebėtų atlikti. Bet čia jis veikė ne vienas,
175 XVII   |         Jurgos iš proto kraustėsi. Bet kaip jie nesusitiko ir vienas
176 XVIII  |      iškišo galvą pro langelį.~    Bet Pinčuko nė kvapo nebuvo
177 XVIII  |         išnešė? - pasigedo kalvis, bet nesulaukdamas pats vienas
178 XVIII  |             ratai tarsi ne sulūžę, bet išplėšti būtų. Sakiau, geriau
179 XVIII  |      Negražu, - nusiminė jaunikis, bet ir pats matė, kad nieko
180 XVIII  |       pasibaigė, ir vėl nusišiepė. Bet čia pat pliaukštelėjo pats
181 XVIII  |            Matyt, nors ir kvailas, bet dėlto pagaliau suvokė, kad
182 XVIII  |           pagulėti, nei pasvajoti, bet užtat atgavo visą velnišką
183 XVIII  |           ne kartą barė jį kalvis, bet Jurgutis tiktai šnirpščiojo
184 XVIII  |        dukters iš proto kraustosi. Bet ką čia padarysi? Jis nežinojo,
185 XVIII  |      ištekės ir nebus pagundų.~    Bet per visą rudenį nė vienam
186 XIX    |        pakalnę, pasuko ne į kaimą, bet į priešingą pusę, Paudruvės
187 XIX    |         patylomis šūkauti Pinčuką. Bet atsiliepė tiktai antys su
188 XIX    |        aptilo. Nyku kiek pasidarė. Bet Baltaragis nenorėjo grįžti
189 XIX    | suvedžiojai, antros - negausi.~    Bet ir Pinčukas užsispyrė:~    -
190 XIX    |          užmiršdami pasaulyje.~    Bet Pinčukas iš tokio Baltaragio
191 XIX    |          pasikalbėsim, susitarsim, bet velnias - vis velnias. Tai
192 XIX    |             tiktai ne apie kerštą, bet apie tai, kaip pagaliau
193 XIX    |            kitus ramybėje paliktų. Bet kaip tu juos suriši, jei
194 XIX    |           prie velnio uodegos.~    Bet, nesučiupdamas nei vieno,
195 XX     |           šį kartą ne į mėšlavežį, bet į karietą, gražiai apkaustytą
196 XX     |           malūną važiuojame.~    - Bet vis dėlto, dėde, - paabejojo
197 XX     |            žygį išsirengdamas.~    Bet piršlio pertartas Girdvainis
198 XX     |           buvo ne tik susirūpinęs, bet ir kažkoks paslaptingas.~   
199 XX     |  Girdvainiui Anupro pnetaringumas, bet - supaisysi seną žmogų?
200 XX     |      mylios, prireiks dar eiklumo, bet Girdvainis tiktai patraukė
201 XX     |        Atrodė, šį kartą nevažiuos, bet lėkte nulėks, jeigu tik
202 XX     |      sulaikyti ar pats galą gauti, bet įsismarkavę obuolmušiai
203 XX     |      tiltelis - triokšt ir griuvo, bet įsismarkavę arkliai peršoko
204 XX     |          paskui ratus jau ne cypė, bet tiesiog kažkas kriokte kriokė,
205 XX     |            kiemą, tiktai ne keliu, bet nuo ežero pusės stačiausiu
206 XX     |        pėsčiam užlipti buvo sunku. Bet to nei Girdvainis, nei Anupras
207 XX     |    nepamatysi, - atsakė Anupras. - Bet važiavome važiavome ir paklydome.
208 XX     |           akys į seklyčios langus, bet ten mirguliavo tiktai paskutinės
209 XX     |        prarasi? - neatstojo Jurga, bet akyse pašaipos žiburėliai
210 XXI    |            kartais ne tiktai kiti, bet ir jis pats nežinojo, kuria
211 XXI    |       nežinojo, kuria koja raišas. Bet tai nė kiek nekenkė arkliavagiui.
212 XXI    |         kuria koja jis raišas.~    Bet ne dėl to graužėsi Raupys,
213 XXI    |         jis pavogęs, ir dar kokių! Bet veltui pasiguosti norėjo
214 XXI    |       lazdelės ir be skrybėlaitės, bet toks suniurkytas ir sumurdytas,
215 XXI    |         pravėrė kamaros duris.~    Bet nespėjo dar ligi galo atidaryti
216 XXI    |           arkliavagiu tariasi.~    Bet nepasisekė nugirsti. Tuo
217 XXI    |           atsikirto Jurgutis. ~    Bet ginčytis ir derėtis Šešelgai
218 XXII   |         Raupys ne tik prasiblaivė, bet ir plaukai pasišiaušė ant
219 XXII   | obuolmušius, ir čia dėl jų derasi. Bet Raupys šūktelėjo degtinės,
220 XXII   |        norėjo trinktelėti durimis, bet pergalvojo ir padėjo butelį
221 XXII   |   išskaičiavimų.- Še, pasilak.~    Bet Šešelga ir šį kartą apsiriko.
222 XXII   |   Pašniaukime verčiau tabokos.~    Bet siekė į liemenę tabokinės -
223 XXII   |        Jurgutis ir kietai užmigęs. Bet Šešelga jo nepastebėjo,
224 XXII   |    tikriems bajorams važinėti.~    Bet ir kaip sielojosi Šešelga
225 XXIII  |   nugirsdamas, ką jam uošvis sako, bet savo tvirtino: jis dosniausias
226 XXIII  |          dar po vieną alaus ąsotį. Bet matydami, kad vienu prisėdimu
227 XXIII  |         išgirdęs vežimo dundėjimą, bet ryto prieblandoje tiktai
228 XXIII  |               Palauk! - šūktelėjo, bet pats tik savo balsą išgirdo. -
229 XXIII  |           koks sunkus buvo kelias, bet vienu rūpesčiu ne ką galėjo
230 XXIV   |      šunbajoris baigti vinto?"~    Bet saldus miegas taip ir lipdė
231 XXIV   |            klebonas pasirodys.~    Bet pasirodė tiktai zakristijonas
232 XXIV   |          zakristijonas ir sugrįžo, bet klebonas dar negreitai pasirodė.
233 XXIV   |      klebonas. - Priimsiu užsakus, bet tu dar pagalvok, kol dar
234 XXV    |      kitaip čia negalėjo būti.~    Bet kodėl pavogė Girdvainio
235 XXV    |     Girdvainis buvo nuėjęs užsakų, bet iš kur tas nežmoniškas žvengimas,
236 XXV    |         anksti eina ne į bažnyčią, bet į priešingą pusę. Niekam
237 XXV    |      nenugriuvo ant Uršulės rankų. Bet susivaldė, iškėlė galvą
238 XXV    |            nes kitaip pražūsianti, bet ji ir neatsigręžė. Betgi
239 XXV    |           nubėgo atgal į bažnyčią. Bet ir ten ji negalėjo nusiraminti.~   
240 XXV    |       suprato tiktai viena Uršulė. Bet ji, tarsi iš Jurgos išdidumu
241 XXV    |          nuo krotelių ir išeidavo. Bet šį kartą perdaug didelė
242 XXV    |        savo akimis nenoriu tikėti. Bet čia kad sustaugs visi bažnytkaimio
243 XXV    |             Pakilo dulkių debesys, bet aš vis tiek pažinau abudu.
244 XXV    |           tiesą Uršulė papasakojo, bet tas tiktai paliudijo, kad
245 XXVI   |   papildyti būtų galėjęs Jurgutis, bet nežinia, kur jis dingo niekam
246 XXVI   |    lenktyniavo ne vienas Pinčukas, bet ir Jurgutis - tartum jo
247 XXVI   |          norėdamas juos pabaidyti. Bet obuolmušiai, pralėkdami
248 XXVI   |            sumindžiojo jo širdį!), bet vos tik priėjo prie jų,
249 XXVI   |           Tada jis parėjo į kalvę, bet ir ten nesurado sau vietos.
250 XXVI   |            pasikarti po aukštiniu, bet virvė nutrūko, ir jis nukrito
251 XXVI   |       skyrėsi lyg nuo griaustinio. Bet pro kalvės aukštinį ramiai
252 XXVI   |    mirguliavo begalybe žvaigždžių, bet jos visos, rodos, krito
253 XXVI   |            žemę ir viską užmiršti. Bet nieko neužmiršo ir kiaurai
254 XXVI   |            žvilgsnio pasirodė.~    Bet tada Jurgutis nespėjo gerai
255 XXVI   |           ir šoko prie obuolmušių. Bet ir tada vargu ar būtų pavykęs
256 XXVI   |         išsinešė maiše arkliavagį, bet kad antras velnias kapstosi
257 XXVI   |   nusinešti jį patį į pragarą.~    Bet, pamatęs Jurgutį, atsipeikėjo
258 XXVI   |          duris, nieko nelaukdamas, bet atsipeikėjęs Šešelga sulaikė
259 XXVI   |            jam buvo brangesnė.~    Bet tada Jurgutis, ištrūkęs
260 XXVI   |      pažiūrėsi kalviui į akis?~    Bet ir visa tai buvo tik vienas
261 XXVI   |         kas jo nematė ir nesutiko, bet niekas nieko apie jį nežinojo,
262 XXVI   |           tos pakvaišusios meilės, bet ežero vanduo jo paslapties
263 XXVII  |         krito ant jo žilos galvos, bet jis nežinojo, nei ką pačiam
264 XXVII  |            pasakyti savo paslaptį, bet žodžiai patys užspringdavo,
265 XXVII  |      išdavęs dukrai savo paslaptį, bet deginančios ašaros, kurias
266 XXVII  |          dar labiau prislėgė tėvą, bet jis nieko daugiau jai nepasakė,
267 XXVII  |         žmogui nepakeliama kančia, bet nežinojo, kaip pašalinti
268 XXVII  |        kuri ją žaibais prikeldavo. Bet tie žaibai trankėsi tiktai
269 XXVII  |           aplink seklyčios langus. Bet jų kaukime Jurgos širdis
270 XXVII  |         jis, gal būt, tai nujautė, bet negalėjo grįžti pas savo
271 XXVIII |           ar kas nematė jo arklių, bet žmonės tiktai pečiais traukė -
272 XXVIII |      pagalvodavo ir atstodavo.~    Bet Girdvainis ilgiau vienoje
273 XXVIII |     tarytum ne vienas žmogus būtų, bet du iš karto.~    Tai ir
274 XXVIII |           pavirtęs! Ne žmogus jau, bet tik žmogaus šešėlis. Būtų
275 XXVIII |          pasaulyje nesurasi.~    - Bet tokių ir antrų arklių, -
276 XXVIII |        tiesa, - pritarė Anupras. - Bet vis dėlto žmogus tai ne
277 XXVIII |          kažką išgirsti norėdamas. Bet Anupras pasižiūrėjęs tik
278 XXVIII |    nešaukęs, vis tiek neprišauksi. Bet Anupras nė nemėgino jo prisišaukti
279 XXVIII |          verkiančią ir keikiančią, bet vis negalinčią išsižadėti
280 XXVIII |    išsklaidė burtus nuo jos kelio. Bet negalėjo ir Girdvainis be
281 XXIX   |       nuėjo ne atgal į savo kaimą, bet pasuko keliu Paudruvės link.~   
282 XXIX   |        buvo, kol surado Girdvainį, bet pasiryžo, neatidėdamas ir
283 XXIX   |           ir atsiduso Anupras.~    Bet čia išgirdo, tarytum kas
284 XXIX   |         ežerą, lyg kažko laukdama. Bet ko ji laukė, pati nežinojo,
285 XXIX   |            atėjo? Negi Girdvainis? Bet pro duris įėjo tiktai tėvas
286 XXIX   |         nors žinia apie Girdvainį. Bet kokia? Visa sunerimo. Staiga
287 XXIX   |           Nors ir skubus reikalas, bet negi stovėdami jį aptarsime?
288 XXIX   |            skubėjo Anupras ateiti, bet atėjęs delsė, tarsi apgalvodamas
289 XXIX   |          savo sumanymo abejodamas, bet, sukaupęs visą pasiryžimą -
290 XXIX   | išsklaidyti burtus nuo tavo kelio. Bet užtat pats pakliuvo į velnio
291 XXIX   |      sužaibavo. - Tegu jis pražus, bet aš niekados jo neieškosiu,
292 XXIX   |          visas mergautines ašaras. Bet ką jos čia galėjo padėti,
293 XXIX   |            pas dukterį į seklyčią, bet nesusikalbėjo. Taip ir kitaip
294 XXIX   |          prakalbinti ir nuraminti, bet Jurga tylėjo, užsikniaubusi
295 XXIX   |   priekrosnio, Visgirda ant suolo, bet abudu neužmigo, kiekvienas
296 XXIX   |       Kartais sunkiai atsidusdavo, bet nepratardavo nė žodžio,
297 XXIX   |             o kitam savo jaunikio, bet ką jie čia galėjo padaryti,
298 XXIX   |       pažiūrėti, kas atsitiko.~    Bet tuo laiku vėl kažkas suūkė,
299 XXIX   |          nepatikėjo tėvo žodžiais, bet apsiramino, susigėdusi savo
300 XXIX   |           puskvaišis parankinis... Bet ir jis kažkur pražuvo...~   
301 XXIX   |       pasižiūrėti, kas čia darosi. Bet, vos pravėrus duris, kažkas
302 XXIX   |         verkė apsikniaubusi Jurga. Bet Jurgutis išgirdo ir pajuto
303 XXIX   |         Jurgą ašarose paskandinęs, bet čia pat ties prieangiu sugriuvo
304 XXIX   |           ieškoti ir jo sudrausti. Bet kur jį surasi pavasario
305 XXX    |     septynias mylias aplinkui.~    Bet taip jau viskas nelaimingai
306 XXX    |       sparnais, žemės nesiekdamas. Bet ne tokia laimė buvo lemta
307 XXX    |    Girdvainis į žmogų nebepanašus, bet greičiau į vaiduoklį, atėjusį
308 XXX    |         pravažiuojamų savo arklių, bet susitiko tiktai savo priešininką,
309 XXX    |        pakarpos nučiupti akiplėšą, bet čiupo ir, rodos, sučiupo,
310 XXX    |            ką sutikęs ir kalbėjęs. Bet nieko nesimatė: pakilo pavasario
311 XXX    |          ir norėjo sprukti į šalį, bet pergalėjo savo išgąstį ir
312 XXX    |        pragarą, kaip sakė Šešelga, bet tau viską pasakysiu. Tik
313 XXX    |    pamatytų ir išgirstų jos juoką? Bet negalėjo jis sugrįžti neišpirkęs
314 XXXI   |          viena ausim neprigirdėjo, bet puikiai suprato gyvulių
315 XXXI   |           Prūsus) nuvarytų arklių, bet tokius parbaigtus kuinus
316 XXXI   |     bejėgiškai pasimuistė vietoje, bet vežimas nesujudėjo.~   
317 XXXI   |         šoko paskutinėmis jėgomis, bet čia pat ir suklupo. Pirmasis
318 XXXI   |            vežioti į Prūsus.~    - Bet kokie buvo šitie arkliai,
319 XXXI   |  įsižiūrėti ir viską išsiaiškinti, bet drumstėsi pavasario ūkana,
320 XXXI   |            padžiovė stadaloje.~    Bet ir tuo jis neilgai džiaugėsi.~
321 XXXII  |  Baltaragis mėgino taisyti malūną, bet kažkaip nesisekė, viskas,
322 XXXII  |           apsimetusi drobes austi, bet irgi kažkaip viskas nesisekė,
323 XXXII  |            jį sutiktų ir pamatytų, bet čia pat kildavo toks kartus
324 XXXII  |      nesitverdama ne tik staklėse, bet ir visoje troboje, užsimetusi
325 XXXII  |        ašaras ir beprotišką juoką. Bet nei ašaros, nei pikti žodžiai,
326 XXXII  |          žinojusi, kur jį surasti. Bet čia pat sukilo šaltas bejausmis
327 XXXII  |        naujo gyvenimo viltimi.~    Bet ir Jurgutis nesirodė.~   
328 XXXII  |           pūgos sūkuriais pražuvo, bet kažko niauraus, neišvengiamo,
329 XXXII  |       pelėda rauda - lauk šermenų. Bet nei tėvas, nei duktė nelaukė
330 XXXII  |    atsitiko ir kur ta pelėda ūkia, bet duktė, apimta klaikios išgąsties,
331 XXXII  |          krūtinės, visa virpėdama. Bet nespėjo nurimti, kai jau
332 XXXII  |        nurimti, kai jau ne malūne, bet čia pat po langais - pelėda
333 XXXII  |          čia, kaip ir kitur.~    - Bet aš nenoriu žūti! - Jurga
334 XXXII  |         gyvensime kaip gyvenę.~    Bet tėvas žinojo, kad veltui
335 XXXIII |           pažiūrėti, ar dar gyvas? Bet man į kalną, o tau į pakalnę.
336 XXXIII |         pavogtomis ir pragertomis, bet nuluptomis nuo Girdvainio
337 XXXIII |           perkūnas jam ne priešas, bet savas, kaip ir visas pasaulis. -
338 XXXIII |          dieną ir šviesų pavasarį? Bet ir jomis nepasitikėdamas,
339 XXXIV  |            pranašaujančią nelaimę, bet nepataikė. Norėjo pasivijęs
340 XXXIV  |        pasivijęs dar kartą smogti, bet išgirdo laukuose nepaprastą
341 XXXIV  |           kaip nors išgelbės."~    Bet Šešelga kaip tik priešingai
342 XXXIV  |            jo daugiau matyti."~    Bet tokia jau buvo Raupio laimė,
343 XXXIV  |                 Kur nori, broleli, bet paslėpk, - maldavo arkliavagis. -
344 XXXIV  |            arklius pro pasturgalį. Bet Raupys tą velnio įspėjimą
345 XXXIV  |              kryžiavosi Šešelga, - bet aš nekaltas. Nemačiau nei
346 XXXIV  |        kelių ir prašė pasigailėti, bet anas smarkusis vyras užmetė
347 XXXIV  |    Atleiskit virvę, pasakysiu.~    Bet tas, kuris laikė už virvės,
348 XXXIV  |         patrijarką, po balkiu.~    Bet Šešelga, matydamas, kad
349 XXXIV  |            visas apmirė iš baimės, bet prakeiktas čiaudulys taip
350 XXXIV  |           ir norėjo lįsti iš odos, bet čia jam kažkas taukštelėjo
351 XXXIV  |    norėdamas atgauti savo pasagas, bet, pamatęs, kas čia darosi,
352 XXXIV  |      nenuplumpintų už vagystę.~    Bet jo niekas ir nepastebėjo.
353 XXXV   |     tylėjimu nusikratyti akiplėšų, bet tai nieko negelbėjo, priešingai,
354 XXXV   |          buvo Pinčuką prisisaukti. Bet juo arčiau pelkių, juo didesnė
355 XXXV   |      Pinčukas, tegu ir prietelius, bet vis dėlto velnias: ką žinai,
356 XXXV   |           priėjęs prie pat pelkių. Bet pats save čia sugėdino,
357 XXXV   |        nugramzdins į liekno dugną. Bet jeigu jau įžeistas bajoriškas
358 XXXV   |         unaras - kas bus, tas bus, bet negali bajoras nusileisti.
359 XXXV   |       Baltaragis su sidabro kulka, bet nepavyks jam manęs nušauti.
360 XXXV   |          bent kiek vikriau judėtų, bet kumelė lyg tyčia, bakstelėjus
361 XXXV   |           o kažką renka nuo kelio. Bet Šešelga buvo taip užsiėmęs,
362 XXXV   |            ar jau nepasivelki?~    Bet kumelė net neatsigrįžo pasižiūrėti,
363 XXXV   |          šitaip neapsižiūrėti!~    Bet dėl kumelės nenusiminė Šešelga,
364 XXXVI  |      riogsojo nustumta į pagriovį. Bet žmonių akys vis tiek nukrypo
365 XXXVI  |        tokią nelaimę užtraukę.~    Bet tie, kurie dalyvavo jo nugalabijime
366 XXXVI  |             negalėdama jų pavogti. Bet ir tie, jeigu tik nugaišdavęs
367 XXXVI  |      reikalo nupampinę arkliavagį. Bet tada taip jau nelemtai viskas
368 XXXVI  |            dūšią iš kūno varo.~    Bet ką dabar darysi? Padaryta -
369 XXXVI  |           daugiau nebekeršysianti, bet rengėsi žmonės ir neprisirengė,
370 XXXVI  |             Ne tik arkliai išgaiš, bet ne vienas dar ir kalėjime
371 XXXVI  |       tampyti žmones po kalėjimus. Bet po kelių dienų ėmė ir atvyko
372 XXXVI  |       kaimus nuo žemės paviršiaus. Bet vyrai, matydami patį Šešelgą
373 XXXVI  |            šiaip piktą akį turėjo. Bet to vyrai nežinojo ir išsiskirstė
374 XXXVI  |       blogo Šešelgai nepadarę.~    Bet Šešelga, vyrams išėjus,
375 XXXVI  |          ir atsiras kokia išeitis. Bet, nuėjęs į pelkes, šaukė
376 XXXVI  |           ir buvo begrįžtąs atgal, bet čia išlindo iš maurų Pinčukas
377 XXXVI  |      skundžiau, ir arkliai krinta, bet kokia man iš to nauda? Atjojo
378 XXXVI  |         man ligi gyvo kaulo.~    - Bet ką gi man daryti, pan Pinčuk! -
379 XXXVI  |            Dar kartą tau patarsiu, bet paskutinį. Gali pradėti
380 XXXVI  |      susitiksi, su dūmais išrūksi. Bet manęs daugiau netrukdyk.
381 XXXVI  |           pagydymą po dešimtrublę. Bet geras arklys vertesnis už
382 XXXVI  |         prosenių pragertus dvarus. Bet nuėjo pas trečią arklį,
383 XXXVI  |            tik visų dantų neteksi, bet ir galvą palydėsi.~    Bet
384 XXXVI  |         bet ir galvą palydėsi.~    Bet nespėjo Šešelga viską gerai
385 XXXVII |      užtaisytu sidabro kulkom.~    Bet Pinčukas nesirodė, užimtas
386 XXXVII |      pasirodys tas nenaudėlis.~    Bet laukė laukė, - daug nemigos
387 XXXVII |            šoko pro langelį atgal, bet nesuspėjo - kanopa užsikabino.~   
388 XXXVII |          pataikė Pinčukui į kulnį, bet jis to nepastebėjo, tiktai
389 XXXVII |            antrą šūvį dėl tikrumo, bet sidabro kulka į kažką atsimušė
390 XXXVII |    Pinčukas kiaurai žemę prasmego. Bet apsiriko.~    Antra kulka
391 XXXVII |            jį sutaikytų su kalviu. Bet neišdrįso užeiti į trobą,
392 XXXVII |        dukterį į trobą ir paguldė. Bet Jurga ir paguldyta vis dar
393 XXXVII |           užmiršti kaip sapną.~    Bet miegas neėmė. Pro langą
394 XXXVII |    džiaugsmo, kaip saulėta vasara. Bet plaukia rudens debesys ir
395 XXXVII |            tik jo širdis nerimsta. Bet su pirmais pavasario pragiedruliais
396 XXXVII |            pečius ir lenkia galvą, bet iš lopšio pakilęs naujas
397 XXXVII |         linksta po gyvenimo našta, bet ji nesunki, nes visa jo
398 XXXVII |    ateinančios vienatvės liūdesys, bet kartu ir džiaugsmas, kad
399 XXXVII |         naujas gyvenimo ratas.~    Bet čia vėl iškyla praeities
400 XXXVII |     burtais ir prietarais širdimi, bet neapkartino jo dukters jaunystės
401 XXXVII |           prasmego kiaurai žemę... Bet ar tai buvo Pinčukas? Gal
402 XXXVII |    sielvartus ir vargus nugalėjęs. Bet ir užmigęs nesurado ramybės.
403 XXXVIII|          iš kulnies sidabro kulką. Bet juo daugiau krapštė, tuo
404 XXXVIII|            tik atkišo savo kanopą. Bet ir Šešelga krapštė krapštė
405 XXXVIII|       širdyje visais prakeiksmais. Bet ką čia vienu keiksmu padarysi?~   
406 XXXVIII|             o kažką reikia daryti. Bet ką galėjo padaryti vienas
407 XXXVIII|            kitus paliktų ramybėje. Bet pažadėjo ir neištesėjo.~   
408 XXXVIII| neprieteliai kiek baugino Pinčuka, bet jis apsiramino ir save drąsino:
409 XXXVIII|          ir Baltaragio apgavimą... Bet aš visai nepykstu, tik gera
410 XXXVIII|           stabtelėjo susidomėjusi, bet vėl greitai susigriebė,
411 XXXVIII|           savo burtus pražūsi.~    Bet Uršulė jau nebeklausė jo.
412 XXXVIII|           beklibikščiuojąs į šalį, bet čia varpai suskambino ir
413 XXXVIII|           išdegino jai visą širdį? Bet ir Pinčukas, kažko išsigandęs,
414 XXXVIII|             pasilenkusi per tvorą, bet Pinčukas neatsigrįžo.~   
415 XXXVIII|           tik ištekėti nesirengia? Bet, matyt, jaunikis pabėgo.~   
416 XXXVIII|            ir gražiai gyventi.~    Bet ir Uršulė, nors sparti moterėlė,
417 XXXIX  |      pasistiprinti pasninko dieną. Bet ką ji atrado ąsotėlyje? -
418 XXXIX  |         pirmoji išeiti į bažnyčią, bet nesuspėjo. Dabar užklupta
419 XXXIX  |        gynėsi ir žegnojo davatkas. Bet atsirado dar kita davatkėlė,
420 XXXIX  |            gynėsi iš paskutiniųjų, bet paskui pritrūko kantrybės
421 XXXIX  |     kasdieninis davatkų triukšmas, bet, atėję ir pamatę, kas čia
422 XXXIX  |          pradžių nenorėjo sutikti, bet įtikintas, kokių nelaimių
423 XXXIX  |           ubagu, norėjo sugundyti, bet nepasidaviau, šventu kryžium
424 XXXIX  |            kojas rankas susuktų... Bet nieko joms mano burtai nepadėjo,
425 XL     |           į pirtį, išprakaitavusi, bet vandeniu nesiplovusi, o
426 XL     |          norėdama jį prisivilioti. Bet jis visai negėręs, nors
427 XL     |          rėkiant - būtų apkurtusi. Bet nieko nemačiusi, nieko negirdėjusi.
428 XL     |            tuo kabliuku už kelnių, bet jis atstūmęs ją su atbula
429 XL     |          ir kalbėti burtų žodžius. Bet seniai tai buvę, ir tuos
430 XL     |        išleisti už velnio Pinčuko, bet ji buvo jau padariusi skaistybės
431 XL     |         daryti skaistybės apžadus, bet ji Uršulę tik išjuokusi
432 XL     |           ar ne, tikrai nežinanti, bet ilgai niekas negalėdavęs
433 XL     |            auštant atlėkęs užsakų. Bet už tai jį dievas nubaudęs.
434 XL     |         Praradęs savo arklius.~    Bet čia ji esanti nieko nekalta.
435 XL     |       padėti Girdvainiui norėjusi, bet tas išlėkęs kaip akis išdegęs
436 XL     |         Uršulė, - tiktai patariau, bet ar jie taip padarė, ar ne,
437 XL     |         Pinčuką, apsimetusį ubagu, bet nuo pagundų šventu kryžium
438 XL     |            užtaisiusi joms burtus, bet visai nekaltus. Nenaudėlei
439 XL     |       įvaryti, ar dar ką padaryti. Bet, matyt, ir burtai nieko
440 XL     |            papildžiusi bažnyčioje, bet prieš savo norą. Tai buvo
441 XL     |   Gailėjusis ir mušusis į krūtinę, bet nieko nepadėjo, ir kai tik
442 XL     |          žemės, neatgaudama kvapo. Bet tai nė kiek nesugraudino
443 XLI    |           Kikutis, mažas žmogutis, bet su didele gumbuota lazda,
444 XLI    |       atlaidus. Paskui ėjo Uršulė (bet dieve apsaugok koks ten
445 XLI    |           arklių marą užtraukusi), bet negalėjo nei sustoti, nei
446 XLI    |           Švendubrės bažnytkaimis, bet ir aplinkiniai kaimai. Ar
447 XLI    |        Jurgutis su savo pasagomis, bet, išsigandęs, kad ir jo taip
448 XLI    |          išvedė iš Švendubrės.~    Bet ne taip išėjo, kaip galvojo
449 XLI    |            ir ėmė sparčiau varyti. Bet kur tu aplenksi gandą? Iš
450 XLI    |           neužgrius ant jo galvos? Bet Didžiasalio vyrai užstojo
451 XLI    |       vieni pasakė.- Paskendo.~    Bet nespėjo pasakyti, žiūri -
452 XLI    |         sušuko kiti nuo tilto.~    Bet kur čia laikysi, jeigu pavadžiai
453 XLI    |       kartais dar neiškils Uršulė, bet ant vandens iššoko tiktai
454 XLI    |         užvažiuoti už tokį mokslą, bet čia jis buvo, čia jo pėdsakai
455 XLII   |          kad jis pagaliau įkliūtų, bet Pinčukas kaip padūkęs lakstė
456 XLII   |          ir pagaliau grįžtąs namo. Bet, arčiau priėjęs, pamatė,
457 XLII   |            jo derva pasilietų.~    Bet Pinčukas, pajutęs pavojų,
458 XLII   |        turkų karo buvo parsinešęs, bet jos galybe tik vieną kartą
459 XLII   |        sutvarkęs, skubėjo piršlys, bet su jaunikiu prasilenkė.~
460 XLIII  |            pas Visgirdą pasitarti, bet jo namie nerado, tai pats
461 XLIII  |      pasagų, ketindamas atidirbti, bet Šešelga jam pasiūlęs užkasti
462 XLIII  |          ne jo obuolmušius užkasė? Bet Jurgutis nieko nežinojo,
463 XLIII  |            Gal ten kas darosi?~    Bet lauke tiktai kraupiai geso
464 XLIII  |          apžiūrėjo visus pašalius, bet neaiškus garsas sklido iš
465 XLIII  |          Spruktų pats iš karčemos, bet kur dėsies naktį?~    -
466 XLIII  |            Nebent koks pakeleivis. Bet kas čia keliaus tokiu metu?
467 XLIII  |               Tai buvo Girdvainis. Bet jo nepažino Šešelga, o jis
468 XLIII  |             praėjo pro jo karčemą. Bet nespėjo Girdvainis antrą
469 XLIII  |        užpampinę obuolmušio odoje. Bet jam taip ir reikėję, kad
470 XLIII  |       viena ausim Šešelgos kalbos, bet visai ja nesidomėjo ir nieko
471 XLIII  |      Šešelga, kad liks nepakartas, bet tik be reikalo šią baimę
472 XLIV   |     uždegdamas Gaidžgalės karčemą! Bet jis visai nežinojo, kad,
473 XLIV   |      Pašoko apkvaišęs iš užkampio, bet čia pro lubas lyžtelėjo
474 XLIV   |      priėjo dūmų. Puolė pro duris, bet durys iš lauko buvo užremtos,
475 XLIV   |            bėgti į kaimą pagalbos, bet galva apsisuko, ir jis,
476 XLIV   |            Gelbėkit, gelbėkit!~    Bet pro audrą niekas neišgirdo
477 XLIV   |          biauriai tyčiojasi iš jo. Bet nespėjo Šešelga atsistoti,
478 XLIV   |      nenueitų į Baltaragio malūną. Bet nelengva buvo pasivyti.
479 XLIV   |    griaudėjo viršum jo galvos.~    Bet to jis nepaisė, negirdėjo
480 XLIV   |            audrą pas savo nuotaką, bet ką darys be savo obuolmušių,
481 XLIV   |            širdimi ant savo rankų? Bet tos rankos, kilus abejonei,
482 XLIV   |            Perkūnas trenkė į pušį, bet nepataikė Pinčukui, tik
483 XLV    |     žiūrėti. Ak, tai vis aš kalta! Bet dabar pasitaisysiu, tėveli,
484 XLV    |         trobą. Atsigulė ant suolo, bet iš tos nepaprastos laimės,
485 XLV    |        seniai nebuvo miegojęs.~    Bet šį kartą - ir paskutinį -
486 XLV    |           ją su savo obuolmušiais, bet prasivėrusi bedugnė, ir
487 XLV    |       išbėgo vienmarškinė į kiemą. Bet už lango Girdvainio jau
488 XLV    |            lėkė jos pasitikti.~    Bet čia iš pakalnės atbėgo uždusęs
489 XLV    |        šaltos bangos ją glamonėja, bet mylimojo rankos. Ir tokia
490 XLVI   |  nesapnuoju?" - jis dar paabejojo, bet čia pat vėl išgirdo, kaip
491 XLVI   |      pamatė lyg Jurgos šešėlį.~    Bet tenai nieko nebuvo. Pro
492 XLVI   |         tarsi nusigandęs Jurgutis, bet ir šis dingo po malūno sparnais.~   
493 XLVI   |           ir dairėsi aplinkui.~    Bet nieko nebuvo matyti. Nei
494 XLVI   |           jam nei žodžio nepasakę? Bet iš kur tada tas žvengimas?~   
495 XLVI   |           degė Gaidžgalės karčema. Bet gaisras ilgiau nepatraukė
496 XLVI   |        Matyt, ne tik jam pasirodė, bet ji tikrai išbėgo, kai trinktelėjo
497 XLVI   |     apgauti, netekai ne tik žento, bet ir dukters.~    Iš to velniško
498 XLVI   |        nučiupti nenaudėlį už ragų. Bet Pinčukas jo, kaip savo šešėlio,
499 XLVI   |      nučiupo už rago Jurgutis.~    Bet nespėjo Pinčukas ištrūkti,
500 XLVII  |        naktį pro Paudruvės kraštą. Bet niekas ir nepagalvojo, kad