Chapter

 1 VII   |      kažko baisiai pagailo.~    - Kada vėl atvažiuosi? - paklausė,
 2 IX    |        įsimetęs, neatstojo:~    - Kada ir kada važiuosim piršliais
 3 IX    |          neatstojo:~    - Kada ir kada važiuosim piršliais pas
 4 IX    |         laukusi, negu tos dienos, kada ateis į malūną nauja šeimininkė.
 5 IX    |         vėl prie kalvio pristojo, kada važiuosią piršliais.~    -
 6 X     |     pasaka, nekantriai laukdamas, kada vienas pasiliks su savo
 7 XXI   |           derėtis Šešelgai nebuvo kada, tad, paėmęs vogtas nevogtas
 8 XXII  |           apsidžiaugė Raupys. - O kada mes tai padarysim?~    -
 9 XXIV  |         prie altoriaus ir laukia, kada klebonas pasirodys.~   
10 XXVII |        tiktai tada žmogų pagauna, kada pats save nugali.~    -
11 XXVII |           jis pasenęs ir nežinąs, kada galės jį pataisyti.~   
12 XXVII |           rodės, laukė pavasario, kada galės pakilti ir nuskristi.~   
13 XXVIII|           buvo jos pasiilgęs.~    Kada gi tu, Girdvaini, sugausi
14 XXVIII|     sugausi savo obuoliuotuosius, kada nulėksi su jais kaip su
15 XXIX  |          jie čia galėjo padaryti, kada viena žliumbė seklyčioje,
16 XXXI  |        negalėjo prisiminti kur ir kada.~    Tada netikėtai išgirdo
17 XXXIII| užsilikusio dar iš sukilimo metų, kada jis dalgių broliams perkaldavo
18 XXXIV |   nelaimei, visai pamiršo. Nebuvo kada ir prisiminti, nes aplink
19 XXXIV |   įsimaginę vyrai ir nepastebėjo, kada užpampino vargšą arkliavagį,
20 XXXVI |            kiek galės uždirbti ir kada galės išpirkti savo prosenių
21 XXXVII|       šautuvą rankose, laukdamas, kada pasirodys tas nenaudėlis.~   
22 XLV   |         jį girdėjusi, nei širdyje kada nors turėjusi.~    Apsitvarkiusi
23 XLV   |        Baltaragis net neatsimena, kada jis toks laimingas buvo,
24 XLVIII|        ugnį ir šildosi, laukdama, kada pagaliau atkentės už savo