Chapter

 1 II     |          pabučiuoti, bet Uršulė jį piktai atstūmė.~    - Kaip tavo? -
 2 VI     |  nežiūrėdamas į Uršulę.~    Uršulė piktai žybteldavo akimis ir, nusigrįžusi
 3 XIII   |       Uršulė pritrūko kantrybės ir piktai koja pastūmė lopšį, kuriame
 4 XIII   |        Supsiu aš čia visą laiką, - piktai burbtelėjo ir nusigręžė
 5 XVI    |     šuktelėjo.~    - Suku, suku, - piktai atsakė Pinčukas ir liežuvį
 6 XIX    |             Kad tu mane apgavai, - piktai atšovė Pinčukas.~    - Kuo
 7 XXII   |            arklių.~    - Chamas, - piktai atsikirto Šešelga ir norėjo
 8 XXIV   |     zakristiją.~    - Ko reikia? - piktai paklausė. ~    Girdvainis,
 9 XXV    |            tiktai kartas nuo karto piktai žvilgčiodama į tuos, kurie
10 XXV    |      pamatysi, kokie čia niekai, - piktai dėbtelėjo Uršulė ir nusisuko,
11 XXVIII |      suprato, kad iš jo tyčiojasi, piktai dėbteldavo akimis ir nueidavo
12 XXVIII | paklausdavęs net su užuojauta, jis piktai atšaudavęs:~    - O kas
13 XXVIII |             grįžtelėjo Girdvainis, piktai žvilgteldamas į Anuprą.~    -
14 XXXI   |    suniuręs nulipo nuo pasostės ir piktai burbtelėjo:~    - Kokie
15 XXXV   |       užburti), ir, pakėlęs galvą, piktai šūktelėjo:~    - Nu, sterva,
16 XXXVI  |       išlindo iš maurų Pinčukas ir piktai paklausė:~    - Ko gi tau
17 XXXVI  |          jeigu neturi kur dėtis, - piktai atšovė Pinčukas.~    - Ką
18 XXXVIII|          su savo nelaime,- atkirto piktai Pinčukas pro sukąstus dantis.~    -
19 XXXVIII|            Šešelga.~    - Nieko, - piktai atsakė Pinčukas. - Iškrapštyk
20 XLI    |            o ant tilto ponaičiukas piktai nusišiepė.~    - Kur ieškote? -
21 XLIV   |           uždegė karčemą, - atsakė piktai Pinčukas. - Mane išgelbėjo.