Chapter

501 XLVII  |         degant Gaidžgalės karčemą, bet atrodė, kad perkūnas trenkė
502 XLVII  |          kai kas bandė pajuokauti, bet juokas stingo lūpose.~   
503 XLVII  |       žymes kaktoje pastebėjo.~    Bet tai buvo netiesa. Juodvalkis
504 XLVII  |      kliedi ir kur tiesą pasakoja. Bet, atėjęs rytą, atrado kalvės
505 XLVII  |        užsidegęs. Puolė pro duris, bet durys iš lauko buvo užrakintos.
506 XLVII  |            tiek daug bėdos turėjo, bet čia pat suspaudė širdį kažkoks
507 XLVII  |          ji nenukristų į pakriūtę. Bet čia nuo malūno šoko išskėtęs
508 XLVII  |          sučiupęs Pinčuką už rago, bet čia padangėje pasirodė Perkūnas
509 XLVII  |            neapykanta širdyje.~    Bet susirinkę žmonės prie malūno
510 XLVII  |        jaunikio. Tiktai nesuspėjo. Bet vis dėlto ji ištrūko iš
511 XLVIII |        anuo metu Paudruvės krašte, bet ligi šiol žmonės pasakoja
512 XLVIII |            kurie vėją pralenkdavę. Bet ne vien tiktai žmonės atsimena.~   
513 XLVIII |   Girdvainį nelemtas Pinčukas.~    Bet kartais ir man tas Pinčukas
514 XLVIII |    nugalėjęs savo priešininką.~    Bet ar tikrai buvo, ar nebuvo
515 XLVIII |          buvo sunku juos išskirti. Bet atgijęs Jurgutis atkakliai
516 XLVIII |         klastingu Pinčuko šešėliu, bet ir išmintingasis Anupras,
517 XLVIII |      aimanuoja, šaukdama pagalbos. Bet niekas nedrįsta prie jos
518 XLVIII |        ugnį ir prašančią išrišimo. Bet tai ne ragana, tiktai vargšė
519 XLVIII |             svajodamas apie pačią, bet su pavasario maurais iškyla
520 XLVIII |           būti gyvenimas dumblyne. Bet jo skundo lig šiol niekas
521 XLVIII |          nori ištrūkti iš pragaro, bet vos tiktai iškiša ragą iš
522 XLVIII |     stambios akmeninės ašaros.~    Bet kai įsisiaučia audra, užgroja