| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] kaimyno 2 kaimynu 2 kaimynus 1 kaip 512 kaipgi 8 kaire 1 kaires 1 | Frequency [« »] 545 kad 543 iš 522 bet 512 kaip 406 savo 360 buvo 337 tai | Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances kaip |
Chapter
1 I | pakrantę, o malūnas vis stovėjo kaip stovėjęs ant pakriūtės, 2 I | Jai visas gyvenimas atrodė kaip linksma jaunystės išdaiga, 3 I | neišeidavo, nors ir kažin kaip sugundyti stengdavosi. Linksma, 4 I | ir patys nesuprasdavo, kaip paklysdavo, nors Baltaragio 5 I | jo dukters paveržti.~ Kaip ten iš tikrųjų buvo, niekas 6 I | kalbas, o senis Baltaragis kaip žemė tylėdavo. Jeigu jau 7 I | iš to gailesčio ir tylėjo kaip žemė.~ Tada visa burna 8 II | amžinai nepatenkinta ir pikta kaip širšė, vieną rytą auštant 9 II | Pinčuko vardu vadinosi.~ Kaip ten buvo - nesuprasi, o 10 II | žiūri - piršliai pro malūną kaip tik pas juos suka.~ - 11 II | malūnas.~ - Tai mums jo kaip tik ir reikia, - sako tas 12 II | ne šitos ieškote?~ - Kaip tik tos pačios, - atsakė 13 II | jaunikis iš to džiaugsmo kaip antinas sukrykštė, sukdamas 14 II | Tada Uršulė nukaito kaip aguona ir žodžio pratarti 15 II | atsirado, žalia rūta užkišta. O kaip ten toliau seklyčioje buvo, 16 II | buvo, ir tiktai atsimena, kaip saldų midų su piršliu ilgabarzdžiu ( 17 II | žodžių. Tokia laiminga buvo, kaip dar niekada savo gyvenime ( 18 II | užkerėta buvo!), ir net nežino, kaip ilgai viskas truko. Tiktai 19 II | prisiminė lyg pro sapną, kaip, nuo laimės apsvaigusi, 20 II | apsvaigusi, išėjo iš seklyčios, kaip vedė ją už rankos piršlys 21 II | Tiktai išeidama pamatė, kaip kažkokius raštus jaunikis 22 II | o iš kaires - jaunikis kaip diemedėlis. Nenustovi prie 23 II | Baltaragis.~ Juodbėriai žirgai kaip slibinai pašoko iš vietos, 24 II | žemė, ir karieta nulėkė kaip viesulo pagauta. Nusigando 25 II | nešauk, - sako jis, staiga kaip šmėkla atsiradęs, - nieko 26 II | jį piktai atstūmė.~ - Kaip tavo? - nejuokais supyko. - 27 II | šimtakvoldžio sijono, bet kaip tyčia skubėdamas dar labiau 28 II | per pakinkius. Tas raitėsi kaip ant žarijų, lakstė po liekną 29 II | žarijų, lakstė po liekną kaip akis išdegęs, bet įsismaginusi 30 II | Pinčukas pasimuistė ir dingo kaip nebuvęs. Uršulės delne pasiliko 31 II | Tiktai prašvitus, įsiutusi kaip ragana ir visa purvina, 32 II | Būtų jam kliuvę ne mažiau, kaip Pinčukui, o gal ir daugiau - 33 III | pagaliau paseno ir pats kaip boba įtikėjo jų neįveikiama 34 III | nudžiugo Uršulė ir išvertė akis kaip kukulius. - Ne kitaip čia 35 III | nusiminė Uršulė.~ - Kaip tai kur? - nesuprato klebonas. - 36 III | apsigyveno davatkyne tarp piktų kaip širšės rudenį davatkų ir 37 III | atsiminė klebonas. - Kaip jis ten dabar?~ - Nežinau, 38 III | užsiminimas pasodino Uršulę kaip ant balno. Davatkyno barniai 39 III | ar iš tikrųjų taip yra, kaip žmonės kalba.~ Netoli 40 III | kalnelio jau iš tolo pamatė, kaip Baltaragio malūnas mosuoja 41 III | paaiškino Uršulė.~ - Kaip tai be vėjo? - nustebo klebonas.~ - 42 III | norėjo parodyti Uršulė, kaip malūnas sukasi, bet tiktai 43 III | ir norėjo viską ištirti kaip reikia, neturėjo ką daryti. 44 IV | supyko. Juk tai ne kas kita, kaip tas prakeiktas Baltaragis, 45 IV | pasmerkta amžinai pražūti. Ir kaip aš to nesupratau iš karto?~ 46 IV | liūdnai pamaksėjo galva kaip nuvarytas arklys.~ - 47 IV | Tokius pat niekus, kaip ir tu, - atsakė Jurga ir 48 V | tėvas ir įsakė juos saugoti kaip savo akį, tardamas - kol 49 V | tol ir jo gyvenimas bus kaip obuolys. Sūnus šventai saugojo 50 V | kurį tėvas paliko pilną kaip aruodą, bet užtat, kai išvažiuodavo 51 V | išvažiuodavo su obuolmušiais, tai kaip su paukščiais - lygus kelias 52 V | gyvenimą važinėti tokiais, kaip viesulai, arkliais. Pravažinėjo 53 V | dvejetu savo obuolmušių kaip su paukščiais, vieškeliu 54 V | visas Girdvainio gyvenimas kaip ta statinė be šulų, kuri 55 V | niekada nebus pilna.~ Kaip iš tikrųjų su tais šulais 56 V | prireikė, su kuria galėtų lėkti kaip paukščiai, žemės nesiekdami.~ 57 V | Girdvainiui kelią, kai tas, kaip tik jos ieškodamas, norėjo 58 V | nebuvo matęs. O tokios jam kaip tik ir reikėjo.~ - Nepaprasta 59 V | iškėlusi galvą ir graži kaip karalaitė.~ Tiktai širdis 60 V | apšauktas jaunikis, bet toks, kaip mergautinėse svajonėse vaidenosi. 61 VI | ir nepamatė Baltaragis, kaip, malūnui beūžiant, jaunystė 62 VI | beūžiant, jaunystė praėjo, kaip mirė tėvai, išsiskirstė 63 VI | Uršulė pradėdavo purkšti kaip katė, grasinti, kad jį pamesianti, 64 VI | ir nusiramindavo:~ - Kaip dabar aš jį vieną paliksiu? 65 VI | davatka, net nepastebėjo, kaip ir pats paseno. Nemaža kakta 66 VII | nesivysiu.~ O pati juokiasi kaip tie pavasario upeliai, gurgėdami 67 VII | jai patiko, kad šokinėjo kaip paukščiukė po visus malūno 68 VII | toli pamatyčiau! - skambėjo kaip sidabrinis varpelis jos 69 VII | Ir pats nepasijuto, kaip, tų čiauškalų besiklausydamas, 70 VII | ežero vandenys, sužaliavo, kaip dūmais užsidengė ežero šlaitai 71 VII | kalnai kalneliai, kuriuos, kaip padavimas sako, milžinas, 72 VII | nenustelbė nė rami vasara, kuri kaip svaiginanti pasaka mėlynavo 73 VII | ir jis slankiojo tylus kaip šešėlis, jo įsiklausydamas 74 VII | stovėjo suglaudęs sparnus, kaip šmėkla, nors buvo pats malimo 75 VII | nebegalės taip gyventi, kaip gyveno, o gal ir iš viso 76 VII | dėtis. Per dienas tylėjo kaip žemė, priblokštas savo sielvarto 77 VIII | prasmegęs.~ Tose pelkėse, kaip pasakojo, gyvenęs toks nusmurgęs 78 VIII | imtum ir pasikartum, bet kaip velniui, dar tokiam netikusiam, 79 VIII | priderančiai už krūmo apsitaisė, kaip žmonėse tinka pasirodyti, 80 VIII | nugrimzdęs, kad visai nepamatė, kaip kažkas pas jį atėjo. Tiktai 81 VIII | striukas bukas ponaičiukas, kaip vokietukas, su kepeliušuku 82 VIII | galvos nematytą svečią. "Kaip tik pirklys!"-pagalvojo, 83 VIII | pamatė, kad tas ne toks, kaip visi žmonės, bet tiktai 84 VIII | paklausė Baltaragis.~ - Kaip matai, - nusišiepė Pinčukas. - 85 VIII | nusišiepė Pinčukas. - Ir galiu kaip kaimynas padėti.~ - Kuo 86 VIII | suabejojo Baltaragis. - Sutarsim kaip kaimynai.~ - Kaimynai 87 IX | ir daugiau nieko.~ - Kaip bus, taip bus, - neatstojo 88 IX | jis stovėjo prie žaizdro kaip nudiegtas, atidžiai klausydamas, 89 IX | tai gal už manęs.~ - Kaip čia dabar su dviem jaunikiais 90 IX | ir jis pats nekvailioja kaip koks pusbernis? Tiktai Juodvalkis 91 IX | jūsų nematė...~ - O, kaip gerai bus! - nusišnypštė 92 IX | Imk, jeigu nori, ją tokią, kaip stovi.~ - Man nieko daugiau 93 IX | kur čia jas visas išleisi, kaip išpasoginsi? Ne kartą tėvai 94 IX | tiesiog nežinojo, ką daryti, kaip čia Uršule atsikratyti. 95 IX | sugalvoti, nors Jurgutis kaip dieglys, į pašonę įsimetęs, 96 IX | išvestas kalvis. - Pažiūrėsim, kaip čia Baltaragiui išeis. O 97 IX | Visaip svarstė spėliojo, kaip čia atsitiko, kad ta piemenė, 98 IX | kas matė Uršulę lakstant kaip be galvos, tvoromis laipiojant 99 IX | važiuosią piršliais.~ - Kaip važiuosim, - atsakė kalvis, - 100 X | jaunamartę į savo trobą kaip sugrįžusią jaunystę. Tris 101 X | su visais vestuvių rate kaip tikras jaunikis, nors ir 102 X | neišleisdamas iš akių Marcelės, kaip savo netikėtos laimės, kuri 103 X | laimės, kuri atrodė jam kaip sapnas, galįs kiekvieną 104 X | Bet Marcelės juokas kaip sidabro varpelis visur skambėjo, 105 X | apie Baltaragį ji sukosi kaip apynėlis, atsiskleisdama 106 X | Baltaragis jai neatrodė kaip nusenęs senbernis, tiktai 107 X | nusenęs senbernis, tiktai kaip pasakos karalius. Dabar 108 X | karalius jai priklausė. Tai kaip čia nesidžiaugsi, jei širdis 109 X | jei širdis pati virpėjo kaip sidabro varpelis.~ - 110 X | Visas mūsų gyvenimas bus kaip pasaka...~ - Ak, tu. 111 X | pasiilgimais, kurie plaukė kaip debesėliai giedra vakaro 112 X | staiga atjaunėjo ir nušvito kaip jaunamartė.~ Apsitvarkiusi 113 X | giedra, laiminga šypsena, kaip dar niekada savo gyvenime.~ - 114 XI | XI~ Bet trumpa kaip vasaros sapnas buvo Baltaragio 115 XI | Baltaragio laimė. Praėjo metai kaip viena diena, o jis vis dar 116 XI | juokais paversti. Skraidė kaip paukščiukė iš trobos į malūną, 117 XI | ir Marcelė pati nežino, kaip užsikabino ant sparno, tartum 118 XI | glėbį.~ Marcelė visa kaip epušės lapas drebėjo.~ - 119 XI | prie Baltaragio. Tada ji kaip tik po širdimi nešiojo.~ 120 XI | dažniau stovėjo sustingęs kaip šmėkla ant pakriūtės. Valstiečiai, 121 XI | gulėjo be žado, išbalusi kaip drobė ir užmerkusi savo 122 XII | šypsena. Ji ir grabe atrodė kaip užmigusi nuotaka.~ O 123 XII | raudojo prie grabo ir, visai kaip pakvaišęs, maldavo pro ašaras, 124 XII | žaroje aplinkui ežerą smilko kaip grabnyčios apsnigtos pušynų 125 XII | apglėbdamas kapą ir raudodamas kaip moteris.~ - Gana jau, 126 XII | širdyje viskas drumstėsi kaip ūkana.~ Tiktai įėjęs 127 XII | Čiūčia-liūlia, našlaitėle... kaip užaugsi, vargdienėle... 128 XII | prie kito naujagimio. Bet kaip čia judu vienus palikti?~ - 129 XII | dūmo.~ Troboje tyliai kaip pelė krapštėsi bobutė, rengdamasi 130 XII | dūmą ir nesugalvodamas, kaip čia bičiuliui padėti.~ 131 XII | lopšio, apkamšė, pamokė, kaip elgtis su naujagime, ir 132 XII | išsisklaidė su malūno sparnais kaip apyaušrio miglos? Pasilenkė 133 XII | Baltaragis žiūrėjo į jį kaip užkerėtas ir akių negalėdamas 134 XII | prigludo tamsiuose pakampiuose kaip beviltiškas susirūpinimas. 135 XII | neprarask galvos. Nelaimė kaip naktis praeis, ir vėl užtekės 136 XIII | pasižiūrėjo į ją, nesuprasdamas, kaip ji čia atsirado, ir nusigrįžo 137 XIII | pravirkusį kūdikį.~ O Uršulė kaip tik atėjo, išgirdusi apie 138 XIII | iš vietos, kojos sustingo kaip kaladės ir priaugo prie 139 XIII | su vaiku? - prikišo. - Kaip užauginsi? Ačiū sakyk, kad 140 XIII | išėjęs į malūną, galvojo, kaip pagaliau Uršule nusikratyti, 141 XIII | neduos jam ramybės. Bet kaip vaiką be moters užauginsi? 142 XIII | visur vaidenosi Marcelė kaip skraidanti paukščiukė, o 143 XIII | nieko negalėjo sugalvoti, kaip išgelbėti savo kūdikį nuo 144 XIV | sielvartauja, nes kitokio, kaip susirūpinusio ir susikrimtusio, 145 XIV | O Baltaragiui tada kaip tik šovė į galvą: kodėl 146 XIV | raštą, buvo toks laimingas, kaip dar niekada savo gyvenime. 147 XIV | apie tai nenoriu.~ - Kaip žinai, - patraukė pečiais 148 XIV | užlėkė ant malūno sparnų kaip vėjas.~ Malūnas tuojau 149 XIV | Net stebėjosi Pinčukas, kaip jis anksčiau to nesuprato 150 XIV | baimės pats nepasijuto, kaip šoko nuo sparno tiesiai 151 XIV | tu būk atsargus! Moterys, kaip ir jūs, velniai, gali viskuo 152 XIV | klausė Baltaragio pamokymo kaip tikro savo tėvo, nepraleisdamas 153 XIV | jai dėkingas. Nugriaudėjo kaip pritvinkusi audra, ir diena 154 XV | XV~ Bet kaip čia iš tikrųjų buvo, vienas 155 XV | nes buvo lėtas žmogus. Tai kaip jis čia galėjęs su velniu 156 XV | sėkmingas piršlybas (galas žino, kaip ir išpiršo senam kelmui 157 XV | Pinčuko išleisiu.~ - Kaip tu padarysi? - apsidžiaugė 158 XV | išbandyti. Naktis pasitaikė kaip tik labai tamsi ir su perkūnijomis, 159 XV | dumblinas, prunkštė į saują kaip katinas, bijodamas nusišnirpšti, 160 XV | prunkšdamas į saują, pasakojo, kaip sutemus vakare nuvažiavęs 161 XV | velnias Pinčukas pasišovęs. Kaip iš tos bėdos Uršulė išsikapstė, 162 XV | pasakojo, kiek prunkštė į saują kaip katinas ir šnirpščiojo per 163 XV | juo patikėjo ne daugiau, kaip Uršule.~ O užklausta 164 XV | rankas ir nereiktų vesti. Kaip tą naktį buvo - galas juos 165 XVI | apsčiai turi, o juk velnias, kaip sako, visų blogybių įkūnijimas.~ 166 XVI | girnomis ir unkšdavo iš baimės kaip šunytis, kol Baltaragis 167 XVI | imtų ir išvarytų iš malūno? Kaip tada jis gyventų ir ką darytų? 168 XVI | tikrųjų velniui metai - kaip žmogui viena diena, - kai 169 XVI | sąsparos, Pinčukas nugirdo, kaip mergina pasakojo Baltaragiui:~ - 170 XVI | kad atsižiūrėti negalėjo. Kaip tik apie tokią snūduriuodamas 171 XVI | Amžinai čia pasiliksiu.~ - Kaip nori, - patraukė pečiais, 172 XVII | pūsti dumples, klausyti, kaip jos ūžia, žiūrėti, kaip 173 XVII | kaip jos ūžia, žiūrėti, kaip ugnis žėruoja žaizdre ir 174 XVII | sijonų, o su sijonais žinai kaip atsitinka...~ Tiktai 175 XVII | Jurgutį kankino, o kalvis dar kaip tyčia liepdavo su ta Uršulės 176 XVII | amžinai ten slankiodavo kaip užkerėtas.~ - Na, kaimyne, - 177 XVII | šnirpščiodamas.~ O Jurgutis kaip tik buvo viršuje prie girnų, 178 XVII | kur aplinkui skraidė Jurga kaip žuvėdra, pavergusi jo širdį 179 XVII | padaryti, sukosi tiktai kaip užburtas aplinkui, žvilgčiodamas 180 XVII | sutikęs Jurgą, spoksodavo į ją kaip apuokėlis, negalėdamas žodžio 181 XVII | Sprukdavo iš kalvės ir bėgiodavo kaip pakvaišęs, nežinodamas, 182 XVII | nematydamas, negalėtų gyventi kaip be saulės. O ji ir už saulę 183 XVII | iš proto kraustėsi. Bet kaip jie nesusitiko ir vienas 184 XVII | Tur būt, vienas antro - kaip savo šešėlio.~ 185 XVIII | žaizdre.~ O Jurgutis, kaip tik laiku iššokęs iš kalvės, 186 XVIII | akmuo, nei duobė, ne kitaip, kaip pats nelabasis.~ - Eik 187 XVIII | ir žinau: ne kitaip čia, kaip ano darbas, - tvirtino piršlys, 188 XVIII | ir važiuosime namo.~ - Kaip dabar čia važiuosi, dėde? 189 XVIII | Juk mane apgavo Baltaragis kaip tą patį kvailiausią velnią. 190 XVIII | metus malūną sukau! Aišku kaip ant delno, kad jis norėjo 191 XVIII | savo berno. Dienos buvo kaip tyčia be vėjo, ir malūnas 192 XVIII | Dabar suko Baltaragis galvą, kaip išvengti velnio keršto. 193 XVIII | koks bus tas kerštas ir kaip čia reiks nuo jo apsiginti.~ 194 XVIII | kerštas, tiktai nežinojo, kaip jį nugalėti, ir vėl žilo 195 XIX | pakalbėti su Pinčuku gražumu, kaip kaimynas su kaimynu, o jeigu 196 XIX | dėjosi nekaltas Baltaragis. - Kaip sutarėme, taip ir darėme. 197 XIX | neskriaudžiau. Pripratau, kaip savą laikiau. Tu ir pats 198 XIX | galėsime toliau gražumu gyventi kaip kaimynai ir giminės.~ " 199 XIX | nereikia. O aš maniau - kaip su žmogum pasikalbėsim, 200 XIX | dukterį, tik Baltaragis kaip nusispiovė, taip ir nuėjo 201 XIX | apie kerštą, bet apie tai, kaip pagaliau atsikratyti Pinčuku, 202 XIX | Nebent iš tikrųjų surišti kaip katę su šuniu už uodegų 203 XIX | kitus ramybėje paliktų. Bet kaip tu juos suriši, jei vienas 204 XX | Kam reikia? - pasakė. - Kaip pas visas važinėjome, taip 205 XX | tos drąsos ir ryžtingumo, kaip anais kartais, o ir piršlys 206 XX | Pakilo obuolmušiai kaip viesulai ir taip lėkė, kaip 207 XX | kaip viesulai ir taip lėkė, kaip dar niekada - kalnas ar 208 XX | visu smarkumu. Nepasijuto, kaip pralėkė tolimą kelią ir 209 XX | obuolmušiai jį nubloškė kaip šapą į liūną ir toliau nulėkė.~ 210 XX | Ketvirto net nepastebėjo, kaip pralėkė. Penktas subyrėjo, 211 XX | giedriausias vakaras, skaidrus kaip ežero vanduo, Šviesioje 212 XX | kur pagaliau sumirgėjo kaip vakarinė žvaigždė žiburėlis.~ 213 XX | darysi? - nusijuokė Jurga. - Kaip atgal sugrįši?~ - Naujus 214 XX | suabejojo Jurga ir nuraudo kaip aguona, žvilgtelėjusi į 215 XX | žvilgtelėjusi į Girdvainį. - Kaip tėvelis pasakys, taip ir 216 XX | Glaudžias širdis prie širdies kaip žiedas prie žiedo, - lankstė 217 XXI | išvažiuoti į Prūsus. Ką darė, kaip stengėsi, nieko negalėjo 218 XXI | krimto save, kad jis pasenęs kaip kelmas ir pasidaręs niekam 219 XXI | Girdvainis juos saugojo kaip savo akį. Su obuolmušiais 220 XXI | iš akių neišleisdavo. Tai kaip iš tokio arklius pavogsi, 221 XXI | Pinčukas. Tiktai šį kartą ne kaip ponaitis su lazdele rankoje, 222 XXI | kuris karčemininkui tiko kaip šuniui penkta koja, dabar 223 XXI | Šešelga net nepažiūrėjo kaip reikiant į Pinčuką, tiktai 224 XXI | jis net nuovokos neteko, kaip žmonėse turėtų pasirodyti.~ 225 XXI | tiktai nusigręžė į šalį, kaip nepageidaujamo svečio sulaukęs, 226 XXI | neganiau. Turėtum žinoti, kaip su bajoru kalbėti.~ Pinčukas 227 XXI | dabar būtų Raupys?~ - Kaip nežinosiu? - užrietė nosį 228 XXI | juo nesusikalbėsi. Girtas kaip maišas. Tikras chamas.~ - 229 XXI | Ne, - atsakė Pinčukas. - Kaip tik šiandien man reikia 230 XXI | aš pro rakto skylutę.~ Kaip pasakė Pinčukas, taip ir 231 XXII | Pinčukas. - Aš degtinės, kaip žinai, negeriu. O reikalas 232 XXII | ir buvo toks patenkintas, kaip dar niekada. - Aš, kai tik 233 XXII | bajorams važinėti.~ Bet ir kaip sielojosi Šešelga dėl Girdvainio 234 XXII | Pinčuko ir Raupio paslapties, kaip jie pavogs tuos arklius, 235 XXIII | vienas antrą apsikabinę kaip geriausi bičiuliai, negalėdami 236 XXIII | neatsileido Baltaragis, - kaip tau ne gėda taip meluoti?~ - 237 XXIII | Visgirda, - o prie dukrelės kaip nendrelės duosiu tau sūnų 238 XXIII | nendrelės duosiu tau sūnų kaip ąžuolą, senatvės užuovėją 239 XXIII | Girdvainis, eidamas į seklyčią, kaip numetė juos ant vežimo, 240 XXIII | gilumos ir ją pačią gundė, kaip pirmą kartą sutikta laimė.~ 241 XXIII | norėdamas apkabinti merginą, kaip savo laimę.~ - Vargu, - 242 XXIII | Vargu, - išsisuko Jurga ir kaip pagunda žvilgtelėjo į akis. - 243 XXIII | savo obuolmušiais skrisiu kaip vėjo sparnais į savo laimę.~ - 244 XXIII | sugauti. Ta išsisukinėjo kaip vėjas ir juokėsi.~ - 245 XXIII | Jei persiskirs, tai kaip susitiksim? - juokėsi mergina.~ 246 XXIII | atsikvėpimu pasakė, o rankos kaip pelkių vijokliai apsisuko 247 XXIII | Lėksime, mano žirgeliai, kaip dar niekada nelėkėme, - 248 XXIII | tiktai laukę ženklo, pakilo kaip viesulai, kad net malūno 249 XXIII | tiktai toli pakalnėje pamatė, kaip lekia tarytum su sparnais 250 XXIII | ant stalo, ir negirdėjo, kaip išvežė jo dukterį. Toks 251 XXIII | Toks vienišas pasijuto, kaip dar niekada. Nubraukė delnu 252 XXIV | XXIV~ Kaip išvažiavo Girdvainis su 253 XXIV | vakar būtų nesugriovęs.~ Kaip čia atsitiko, neturėjo laiko 254 XXIV | per liemenį.~ Nepamatė, kaip nulėkė į Švendubrę ir sustojo 255 XXIV | zakristijonas Benjaminas, ilgas kaip žardis. Girdvainis truktelėjo 256 XXV | pamokslo (o pamokslą pasakė kaip tik labai smarkų apie visokius 257 XXV | Atitiko jiedu vienas kitą kaip kirvis kotą, o gal dar geriau. 258 XXV | pavogė Girdvainio arklius kaip tik tada, kai jiedu atvažiavo 259 XXV | arkliavagis nutykojo tą progą kaip tik tada, kai Girdvainis 260 XXV | iš zakristijos, ji išbalo kaip drobė ir vos nenugriuvo 261 XXV | žmonės ir pradėjo spėlioti, kaip ir kas čia atsitiko, neatsilaikė 262 XXV | visai ne taip buvo.~ O kaip buvo, ne taip jau lengva 263 XXV | suprasti. Arkliai tokie, kaip smakai, vietoje nenustovi, 264 XXV | nelabasis su maišu ant pečių kaip tik prie bažnyčios. Kai 265 XXV | šikšnosparniu ir pradėjo žvengti kaip šimtas arklių. Aš nubėgau 266 XXV | jo arklius pavogė, o jis kaip galvos netekęs išbėgo, net 267 XXV | net manęs nepaklausęs, kaip ir kas pavogė, tai ir apsuko 268 XXV | aš jam pasakius: "Žiūrėk, kaip savo dūšią išgelbėti, o 269 XXV | dulkes. - Nenorite žinoti, kaip buvo, tai ir nereikia.~ 270 XXVI | visai niekus paistė, nors kaip iš tikrųjų buvo, ir pati 271 XXVI | pamatė tiesiai atlekiant kaip patrakusius obuolmušius. 272 XXVI | obuolmušiai, pralėkdami pro šalį kaip viesulai, jį patį nubloškė 273 XXVI | malūno. Tada ir Jurgutis kaip pakvaišęs nubėgo per rūką 274 XXVI | vakaras, tiktai pakalnėje kaip jūra liūliavo rūkas, versdamasis 275 XXVI | nusigandęs Jurgutis pats nežino, kaip nusirito į pakalnę.~ 276 XXVI | neatėmė rūtos? Jurga būtų kaip žuvėdra ištrūkusi ir nuskridusi 277 XXVI | spinduliais varstė širdį kaip kalavijais. Iš to nerimo 278 XXVI | Iš to nerimo pats nežino, kaip čia atsitiko, kad svirduliuodamas 279 XXVI | su savo ašaromis, kurios kaip ugnis degino, ir nieko kito 280 XXVI | burbuliuodamas degtinę, pajuto, kaip viskas aplinkui sukasi - 281 XXVI | Jurgutis nieko nežinojo, kritęs kaip negyvas. Atsipeikėjo tiktai 282 XXVI | įsikišo jį į maišą ir išlėkė kaip akis išdegęs.~ Visa velnio 283 XXVI | Pinčukas, kol atnešė girtą kaip maišą arkliavagį į Švendubrę 284 XXVI | Švendubrės su savo obuolmušiais kaip vėjo sparnais. Kur jį tada 285 XXVI | Kur jį tada bepagausi ir kaip pavogsi obuolmušius?~ 286 XXVI | pragėrė dvi poras pasagų. Kaip tai galėjo atsitikti, Jurgutis 287 XXVI | pasimaišė ir jį sugundė? Kaip dabar grįši namo ir pažiūrėsi 288 XXVI | neišgirs jos skambančio juoko. Kaip tada gyvensi? Paežerės amžinai 289 XXVI | Paežerės amžinai sutems kaip naktį, o malūnas ant kalno 290 XXVI | malūnas ant kalno persekios kaip šmėkla savo atsiminimais. 291 XXVI | pasviečius, kur žmonės jį priėmė kaip nebylį kvailiuką ir pasigailėjo. 292 XXVII | nepakeliamą naštą nešdamas. Duktė, kaip parėjo tą dieną iš Švendubrės, 293 XXVII | pravirko taip graudžiai, kaip dar niekada neverkė. Tris 294 XXVII | gailėjosi dukters, jos ašaros kaip akmens krito ant jo žilos 295 XXVII | nei ką pačiam daryti, nei kaip ją nuraminti. Nepakeldamas 296 XXVII | Baltaragio malūną, kuris stovėjo kaip šmėkla ant sustingusio ežero 297 XXVII | galvojo vieną ir tą patį, kaip išpirkti savo kaltę ir pamatyti 298 XXVII | nepakeliama kančia, bet nežinojo, kaip pašalinti jos šešėlį nuo 299 XXVII | obuolmušiai žirgai ir atlėks kaip vėjo sparnais jos jaunikis, 300 XXVIII | pradėdavo smulkiai pasakoti, kaip atrodę jo arkliai - viesulai 301 XXVIII | žmonių ir žiūrėti į juos kaip į vagių bendrininkus. Dabar 302 XXVIII | tau darbo? - ir nueidavęs kaip baidyklė. ~ Jis dabar 303 XXVIII | tą prakeiktą mergą?~ - Kaip tai kam? - nesuprato iš 304 XXVIII | negalėsiu pas ją nuvažiuoti. Kaip aš be jų nuvažiuosiu? - 305 XXVIII | praskambėjo jo balse. - Kaip jai į akis pažiūrėsiu? Ir 306 XXVIII | obuoliuotuosius, kada nulėksi su jais kaip su vėjo sparnais pas savo 307 XXIX | suglaudęs sparnus ir nykus kaip baidyklė. Aplinkui nė gyvos 308 XXIX | čia pagalba gali būti ir kaip ją surasti.~ Troboje 309 XXIX | nuotakos išgyventas nusivylimas kaip ledas sukaustė krūtinę, 310 XXIX | sukaupęs visą pasiryžimą - kaip bus, taip bus - pagaliau 311 XXIX | žiūrėdamas į Jurgą.~ - Kaip aš galiu tai padaryti? - 312 XXIX | o kito širdis įžeista. Kaip juos suvesi? Nueis kiekvienas 313 XXIX | žinojo. Tai ką čia kalbėsi ir kaip padėsi? Ir nors vienam buvo 314 XXIX | nusigandusi ir išbalusi kaip drobė.~ - Tėveli, vaidenasi! - 315 XXIX | Baltaragio glėbį, drebėdama kaip epušės lapas.~ - Ką tu 316 XXIX | pajuto tas ašaras, kurios kaip akmenys krito ant jo sąžinės, 317 XXIX | didelis pusnynas, tai nugriuvo kaip į minkštą patalą. O Visgirda, 318 XXX | O galėjo būti gyvenimas kaip obuolys ir skraidyti Girdvainis, 319 XXX | nuotaką, su obuolmušiais kaip vėjo sparnais, žemės nesiekdamas. 320 XXX | obuolmušius, ir praslankioti kaip vaiduokliui kryžkelėse, 321 XXX | tave pamokyti, kad žinotum, kaip pas svetimas mergas piršliais 322 XXX | nusigando. Negi taip ir bus, kaip jis pasakė?~ Nustebęs 323 XXX | atgaudamas žadą.~ Jis kaip tik ieškojo Girdvainio, 324 XXX | Raupiu. Aš pats mačiau, kaip išnešė jį iš Gaidžgalės 325 XXX | velnias nuneš mane į pragarą, kaip sakė Šešelga, bet tau viską 326 XXX | tas čia buvo, čia dingo kaip vaiduoklis.~ Kol atsikvošėjo 327 XXX | nuotakos, o pats klaidžioja kaip užburtame rate, nerasdamas 328 XXXI | savo priekurčia ausimi, kaip vienas arklys antram tarė:~ - 329 XXXI | sustojo pirmasis arklys. - Kaip vėjas ant sparnų nešiu savo 330 XXXI | buvo ūkanotas. Kryžkelėje kaip pabaisa stovėjo pašiurpusi 331 XXXI | nuslinktų visos nelaimės kaip debesys pro šalį.~ Susirūpinęs 332 XXXI | nuėjo keliu, svarstydamas, kaip nugalėti velnio klastą ir 333 XXXI | O Šešelgai pasiliko, kaip Pinčukas sakė, Raupio pavogtų 334 XXXII | malūną iš numirusių. Jis kaip stūksojo, taip ir pasiliko 335 XXXII | taip linksmai skambėjo, kaip kitais pavasariais. Sudundės 336 XXXII | širdyje ir ją sprogdino kaip ledą pavasario potvynis. 337 XXXII | pasakė duktė, visa išbaldama kaip drobė.~ - Kas? - nutirpo 338 XXXII | akyse. Klaikus nujautimas kaip siaubas sukaustė krūtinę, 339 XXXII | nepabėgsi. Ji ištiks lygiai čia, kaip ir kitur.~ - Bet aš nenoriu 340 XXXII | viskas gerai, gyvensime kaip gyvenę.~ Bet tėvas žinojo, 341 XXXIII | kalvės slenksčio ir žiūrėjo, kaip skleidžiasi sutemos ant 342 XXXIII | Taigi kad ir jis dingo kaip ugnyje nuo to laiko, kai 343 XXXIII | O Jurgutis tuo metu kaip tik stovėjo už kalvės kampo 344 XXXIII | jam ne priešas, bet savas, kaip ir visas pasaulis. - Pragyveno 345 XXXIV | kailio išgelbėjimu, tai nėrė kaip zuikis, kurtų vejamas. " 346 XXXIV | bėgdamas galvojo, - Šešelga vis kaip nors išgelbės."~ Bet 347 XXXIV | išgelbės."~ Bet Šešelga kaip tik priešingai galvojo. " 348 XXXIV | su kuolais, jis paspruko kaip kiškis iš apsupimo ir įbėgo 349 XXXIV | Nors į alaus statinę.~ - Kaip tyčia visos alaus statinės 350 XXXIV | Raupiui nereikėjo pasakyti. Kaip vijurkas šmurkštelėjo į 351 XXXIV | įlindo į pirmo arklio odą kaip tik pro tą vietą, pro kurią 352 XXXIV | pavogti Girdvainio arklius, kaip tik jį perspėjo nelįsti 353 XXXIV | pasislėpęs. O čiaudulys kaip tyčia nežmoniškai kuteno. 354 XXXIV | eržilų ir kuriose dabar kaip tik yra pasislėpęs arkliavagis 355 XXXIV | ir arklių nebevogtų.~ Kaip tarė, taip padarė. Tuojau 356 XXXIV | tarė, - paliksime ir jam, kaip tam kupranugariui, šitą 357 XXXIV | arkliavagio dūšią, mušdami kaip į būgną į arklio odą, kurioje 358 XXXV | akis juokėsi:~ - Na, kaip dabar tau, pan Šešelgevič, 359 XXXV | Patark, prieteli, kaip man dabar gyventi? - maldavo 360 XXXV | supyko visai Pinčukas. - Kaip aš tau padėsiu? Sukis pats, 361 XXXV | tau padėsiu? Sukis pats, kaip išmanai. Aš savo bėdų turiu. 362 XXXV | ir jūs taip nusivarytute, kaip Girdvainio obuolmušiai." 363 XXXV | paskutinė pėda, kurią spiaudė, kaip tik ir yra jo bėrosios. - 364 XXXVI | arklys, tai pasivaidindavęs kaip ir arkliavagio Raupio šešėlis; 365 XXXVI | arkliavagio dūšia ne kitaip, kaip pro tą skylutę išlindusi 366 XXXVI | neprisirengė, Kas čia dabar eis ir kaip eis užpirkti mišių už arkliavagį 367 XXXVI | Daugiau tavęs netrukdysiu. Kaip nors pats vienas išsiversiu.~ 368 XXXVI | žinodamas tokias paslaptis, kaip apsargdinti arklius ir juos 369 XXXVI | tas velnio išpera ir žino, kaip arklius išgelbėti?~ Nusivedė 370 XXXVI | daktaru! Tai parėjęs galvojo, kaip čia apsidraudus nuo tokių 371 XXXVII | ir užmigo.~ O Pinčukas kaip tik nutykojo tą akimirksnį 372 XXXVII | užlėkė ant malūno sparnų kaip staiga kilęs vėjas ir ėmė 373 XXXVII | visas malūnas, o sparnai kaip per viesulą ėmė kaukti. 374 XXXVII | Staiga driokstelėjo šūvis kaip griausmas, ir sidabro kulka 375 XXXVII | į kalvę. Vakare jis buvo kaip tik atėjęs atsiprašyti Baltaragį 376 XXXVII | malūno sparnais, o čia - kaip perkūnas giedrą dieną - 377 XXXVII | rankų ir klausė, virpėdama kaip epušės lapas:~ - Tėveli, 378 XXXVII | užmigti ir viską užmiršti kaip sapną.~ Bet miegas neėmė. 379 XXXVII | maišėsi, draikėsi, painiojosi kaip rūkas iš Udruvės ežero. 380 XXXVII | supintijusi, šmėkšteldavo Pinčukas kaip vaiduoklis, ir širdį užguldavo 381 XXXVII | malūną ir namus skraido kaip kregždė linksma ir gyva 382 XXXVII | Širdis sklidina džiaugsmo, kaip saulėta vasara. Bet plaukia 383 XXXVII | Malūnas sustingsta kaip šmėkla ant pakriūtės. Krinta 384 XXXVII | Krinta ant jo sparnų snaigės kaip baltos drobulės, o pro apsnigtus 385 XXXVII | naujas gyvenimo džiaugsmas kaip pavasaris.~ Tiktai po 386 XXXVII | paniurusi Uršulė, šnairuodama kaip apvilta praeitis, o pro 387 XXXVII | sparnus šmėkščioja Pinčukas kaip vaiduoklis, skaičiuodamas 388 XXXVII | džiaugsmas, kad gyvenimas sukasi kaip malūno sparnai, prasideda 389 XXXVII | jis tiktai prisisapnavo kaip praeities vaiduoklis?~ 390 XXXVII | yra ir ežeras, neramus kaip žmogaus širdis, ir jo padūmavę 391 XXXVII | sapnuoja obuolmušius, kurie kaip vėjas su sparnais neš ją 392 XXXVII | pakilus audrai, nuskridus kaip žuvėdra per ežerą... Šaltas 393 XXXVII | pažiūrėjo - duktė miega kaip miegojusi, o už lango ryto 394 XXXVII | malūnas stovi ant pakriūtės kaip stovėjęs, suglaudęs sparnus. 395 XXXVIII| šalį.~ - Ko spardaisi kaip arklys? - supyko Šešelga, 396 XXXVIII| man dantis sudėtum.~ - Kaip aš tau juos sudėsiu, jei 397 XXXVIII| vienas viską apgalvoti, kaip atsikeršyti, o Šešelga, 398 XXXVIII| prižadėjęs surišti jį su Uršule kaip šunį su kate už uodegų, 399 XXXVIII| netekus dantų, pasijuto kaip be rankų), tikrai laimėtų 400 XXXVIII| pakratęs kanopą, persirengė kaip pakeleivingas elgeta ir 401 XXXVIII| iš naujo apsvarstydamas. Kaip čia atsitiko, kad Baltaragis 402 XXXVIII| prisišliejo prie tvoros kaip šešėlis. Uršulė jo ir nepastebėjo.~ 403 XXXVIII| suskambino ir jų garsai trenkė kaip su kūju per galvą. Pinčukas, 404 XXXVIII| atsipeikėjusi iš baimės, kaip tik buvo linkusi su juo 405 XXXVIII| pasiryžusi viską padaryti, kaip žadėjo, ir karštai pasimelsti, 406 XXXIX | baigtis.~ O atsitiko taip, kaip Uršulė ketino padaryti. 407 XXXIX | O anksti iš ryto - buvo kaip tik penktadienis - viena 408 XXXIX | vardu Cecilija, kuri matė, kaip vakar pavakare, temstant, 409 XXXIX | pasakė. - Ir jūs visos, kaip ta rupūžė, sudžiūsite, o 410 XXXIX | įrodyti. Puolė visos davatkos kaip viena vargšę Uršulę, parmušė 411 XXXIX | davatkos? Tokios maždaug, kaip nutriušusios žiurkės uodega. 412 XXXIX | apspitusios Uršulę ir nežinodamos, kaip tokią nenaudėlę nubausti.~ 413 XXXIX | Benjaminas, ilgas ir liesas kaip kartis, verksmingu balsu 414 XXXIX | Veskite, - sako, - klebonui kaip per išpažintį viską prisipažinsiu.~ 415 XXXIX | Klebonas Bonifacas Bobinas kaip tik rengėsi eiti į bažnyčią 416 XXXIX | Elžbieta, net savo akimis matė, kaip vieną pavakarę Uršulė, apsižergusi 417 XXXIX | ankstyvosioms mišioms, pamatęs, kaip viršum davatkyno kažkas 418 XXXIX | davatkų, - savo akimis matėme, kaip ji prie šventoriaus su kažkokiu 419 XXXIX | nepadėjo, visos sveikos kaip kumelės ir mane nekaltai 420 XL | Pradėjo ji nuo pat kūdikystės, kaip augusi primestinuke pas 421 XL | burtų nedariusi.~ Paskui, kaip visi gerai žiną, tas Baltaragis 422 XL | burtų nedariusi, gyvenusi kaip pridera davatkai, poteriavusi, 423 XL | nedariusi. Tiktai mačiusi, kaip Pinčukas atnešęs Raupį maiše 424 XL | norėjusi, bet tas išlėkęs kaip akis išdegęs iš zakristijos 425 XL | jam patarusi, ką daryti ir kaip savo dūšią išganyti, nes 426 XL | arkliavagio Raupio nužudymą. Kaip tą kerštą nugalėti, ji nežinanti, 427 XL | prisiminęs, kad šiandien kaip tik tas mišias turėjo atlaikyti.~ - 428 XL | rupūžę į medų, kad ir ji kaip ta rupūžė sudžiūtų, nes 429 XL | mananti, kad toks daiktas, kaip arklio žiaunos, turėtų ką 430 XL | nepadėję, visos sveikos kaip kumelės ir nori dar ją pražudyti.~ 431 XL | ant šluotos ir nežinanti, kaip tai padaryti. Begėdiškai 432 XL | persižegnojęs klebonas nuėjo kaip Pilotas, griežtai įsakęs 433 XLI | su didele gumbuota lazda, kaip per didžiausius atlaidus. 434 XLI | Benjaminas. Vargšė Uršulė klupo kaip nuvarytas arklys (pasklido 435 XLI | Bet ne taip išėjo, kaip galvojo Benjaminas. Vos 436 XLI | viduryje tiltelio ir kriokia kaip prieš galą. Nusiminę palydovai 437 XLI | ji tikrai ragana.~ - O kaip ją išbandysi? - vieni ir 438 XLI | apsišvietę, tai ir žinotute, kaip reikia raganas išbandyti. 439 XLI | tokią didelę knygą, maždaug kaip mišiolas, iš po pažasties, 440 XLI | Bandykime, ar ką jau, kaip knygose parašyta?~ - 441 XLI | nuovokos gulinčią Uršulę (kaip jos ir nesumindžiojo besipešdami!), 442 XLI | nykščius su kojų pirštais, kaip knygose ponaičiukas išskaitė, 443 XLI | pirma mes tave išbandysime, kaip knygose parašyta.~ Užkėlė 444 XLII | pagaliau įkliūtų, bet Pinčukas kaip padūkęs lakstė visur aplinkui, 445 XLII | taboką ir apgalvodamas, kaip čia geriau susitarus. -Tu 446 XLII | Galime gražumu susitarti. Kaip žinai, Girdvainio obuolmušiai 447 XLII | iš tavęs jaunikis: senas kaip kelmas ir šlubas kaip velnias.~ - 448 XLII | senas kaip kelmas ir šlubas kaip velnias.~ - Tai tiesa, - 449 XLII | pat pasimuistė, skarmalai kaip rūkas nukrito, o jis pats 450 XLII | cypė ir zvimbė kišenėje kaip svirplys.~ - Kur čia 451 XLIII | sugrįžęs namo, pasijuto kaip po gaisro - nežinojo, nei 452 XLIII | šnirpšdamas prisipažino, kaip nuėjęs į Gaidžgalės karčemą 453 XLIII | atsikratęs svetimų pasagų, kurios kaip prisvilę degino jo rankas, 454 XLIII | nustebintas, ir atsisėdo niaurus kaip naktis į pačią kertę už 455 XLIII | Girdvainį ir žemai nusilenkė kaip prieš poną.~ - Labai 456 XLIII | butelį į grindis. Šešelga kaip stovėjo, taip ir atsisėdo 457 XLIII | danties ant danties. Tokio jis kaip gyvas nebuvo matęs, nors 458 XLIII | butelį. Girdvainis išgėrė jį kaip pirmą ir trečio paprašė.~ 459 XLIII | neturėjo. O tos mintys slėgė kaip akmenų kalnas. Tai išgėrė 460 XLIII | Šešelga, neištaręs nė žodžio, kaip stovėjo, taip ir susmuko 461 XLIV | sprogo, Pinčukas ištrūko ir kaip žaibas išlėkė, nugriaudamas 462 XLIV | ir jis, pats nežinodamas kaip, nurūko, apsvilęs kaip paršas, 463 XLIV | nežinodamas kaip, nurūko, apsvilęs kaip paršas, į Paudruvės pelkes, 464 XLIV | Šešelga šliauždamas.~ - Kaip aš tave išgelbėsiu? - traukėsi 465 XLIV | dabar aš, bajoras, o lįsiu kaip kiaulė į dumblą? - įsižeidė 466 XLIV | nenutrenktų, tai slapstėsi kaip kiškis už kiekvieno akmens 467 XLIV | išsigelbėtų ir Jurgą išgelbėtų. Kaip ir kokiu būdu, jis to nežinojo 468 XLIV | ir nematė. Jis pats ėjo kaip audra - gaivališka, akla, 469 XLIV | obuolmušių, kuo ją sužavės ir kaip išneš į naują gyvenimą? 470 XLIV | malūno sparnai švystelėjo kaip susikryžiavę žaibai.~ 471 XLV | surasti ir visa padaryti, kaip Anupras sakė, nes kitaip 472 XLV | aš miegalė pasidariau! Ir kaip apleidau viską. Nepyk, tėveli! 473 XLV | gailesčio akimis.~ - Kaip man gera su tavim, tėveli, - 474 XLV | ir laimingas gyvenimas. - Kaip aš norėčiau, kad tu visada 475 XLV | jis toks laimingas buvo, kaip tą vakarą.~ - Labanakt, 476 XLV | gerai ir atsikelk rytoj kaip šviesi saulelė.~ Palydėjo 477 XLV | užmigo kietu, laimingu miegu, kaip seniai nebuvo miegojęs.~ 478 XLV | žvaigždės mirgėdamos skambėjo kaip varpai.~ Ak, tai pavasario 479 XLVI | bet čia pat vėl išgirdo, kaip trinktelėjo priemenės durys, 480 XLVI | žvengimas. Visai toks pat, kaip tada, kai Girdvainis buvo 481 XLVI | seklyčią - taip ir yra, kaip nujautė: nėra Jurgos, o 482 XLVI | ji buvo apgaulinga.~ Kaip pamišęs išbėgo Baltaragis 483 XLVI | sudrebėjo, o Baltaragis išbalo kaip drobė.~ - Cha-cha, i-cha-cha! - 484 XLVI | ir visaip kitaip šaipėsi kaip įmanydamas.~ Malūnas 485 XLVI | už ragų. Bet Pinčukas jo, kaip savo šešėlio, visai nepastebėjo.~ 486 XLVI | kilpą, o dabai vėl pamatė, kaip tas nelemtas velnias, nelaimėse 487 XLVI | Baltaragio, visai nepastebėjo, kaip atsirado padangėje jo nenumaldomas 488 XLVII | kuris per žiemą stovėjo kaip šmėkla suglaudęs sparnus 489 XLVII | Po malūno griuvėsiais, kaip tik toje vietoje, kur buvo 490 XLVII | kalvės duris užrakintas, kaip iš vakaro buvo palikęs, 491 XLVII | jis čia, matai, atsidūrė. Kaip jis ištrūko?~ To ir kalvis 492 XLVII | kalvės stogo. Lietus pylė kaip iš kibiro, ir žaibai draskėsi 493 XLVII | jo paskutinis noras. Jis kaip tik tada atbėgo į malūno 494 XLVII | Jurga metėsi į šalį ir dingo kaip žuvėdra šniokščiančiame 495 XLVII | pradėjo kvatoti ir žvengti kaip pamišęs ir sukti malūno 496 XLVII | pasiryžęs nučiupti Pinčuką kaip savo nelaimės šešėlį, nusitempti 497 XLVII | kol iš jo derva pasilies. Kaip tą Jurgutis padarys, nežinojo 498 XLVII | padangėje pasirodė Perkūnas kaip Girdvainis su obuolmušiais 499 XLVII | Jurgutis dar spėjo pamatyti, kaip nusirito nuo sparno Pinčukas 500 XLVII | žemę, o pats ir nepajuto, kaip suanglėjo po malūno sparnais