Chapter

 1 IV   |           tiktai ne davatkynas.~    Atsiduso tada Uršulė, mato - nieko
 2 IV   | nenuvažiavai?~    - Nenuvažiavau, - atsiduso Uršulė. - Skaistybės apžadai
 3 IV   |             ir nuėjo kvatodama.~    Atsiduso Uršulė, norėjo dar pagraudenti,
 4 XII  |         pagalbos ieškodamas. Bobutė atsiduso, palingavo galvą lyg pritardama
 5 XIII |         dievas būtų davęs, - tiktai atsiduso, - supčiau savo dukrelę.
 6 XIV  |             jos keiksmų, Baltaragis atsiduso ir tarė Pinčukui:~    -
 7 XVII |            kartą nenusišnypštė, tik atsiduso ir taip graudžiai pasižiūrėjo,
 8 XXI  |   Baltaragis taip mane išniekino, - atsiduso Pinčukas. - Tiktai jis apgavo
 9 XXI  |          Taip jau išėjo, Šešelga, - atsiduso Pinčukas. - Ką dabar darysi!
10 XXII |              Tai kad aš galėčiau! - atsiduso Raupys. - Seniai galvoju
11 XXVII|           tokios dukters permainos, atsiduso tiktai, ir graudumas širdį
12 XXIX |          supratęs, Anupras lengviau atsiduso ir, nors pavargęs buvo,
13 XXIX |         gyvų nebėra? - apsidairė ir atsiduso Anupras.~    Bet čia išgirdo,
14 XXIX |             kur širdis ją veda.~    Atsiduso Baltaragis, panarinęs galvą
15 XXXI |     užmiršome.~    - Tiesą sakai, - atsiduso antrasis. ~    Nusiminę
16 XXXI |             O kas dabar jį nuneš? - atsiduso antrasis ir taip pat sustojo.~   
17 XXXI |          arkliai, kad tu žinotum! - atsiduso Anupras.- Žaibas, o ne arkliai.
18 XXXI |         kritusio sustingusias akis, atsiduso ir tarė:~    - Toks jau
19 XLI  |             Nekalta mergelė buvo, - atsiduso abudu ir papasakojo, kas
20 XLII |         velnias.~    - Tai tiesa, - atsiduso Pinčukas.- O ar negalėtum