Chapter

 1 VIII  |           Toks jau nuobodus, kad žmogus jo vietoje imtum ir pasikartum,
 2 VIII  |  Paudruvės pelkėse. Bet ar žinai žmogus savo nelaimę, jeigu jos
 3 IX    |    gražiai Baltaragis prašė, kad žmogus pagaliau nusileido.~    -
 4 XV    |        negalėjęs, nes buvo lėtas žmogus. Tai kaip jis čia galėjęs
 5 XV    |          Juodvalkis, buvo gudrus žmogus, net senatvėje mėgęs išdaigas
 6 XVIII |         Tu man nesakyk, senas aš žmogus, visko esu matęs ir žinau:
 7 XXIII |          širdies, kad jis, senas žmogus, o apgavikas, apsimetęs
 8 XXIII |        tvirtino: jis dosniausias žmogus ir atvežęs jam tokį žentą,
 9 XXVIII|   atsakydamas, tarytum ne vienas žmogus būtų, bet du iš karto.~   
10 XXVIII|          ir pažinti negali. Į ką žmogus pavirtęs! Ne žmogus jau,
11 XXVIII|         Į ką žmogus pavirtęs! Ne žmogus jau, bet tik žmogaus šešėlis.
12 XXVIII|         Anupras. - Bet vis dėlto žmogus tai ne arklys. Negi dabar
13 XXIX  |        ir niekas kitas. Senas aš žmogus, žinau, ką darau ir kalbu.
14 XXX   |       gali su tokiu susitikti, o žmogus sutikęs - sirgsi ir, jei
15 XXX   | kryžkelės viduryje kažkas stovi, žmogus ne žmogus, šmėkla ne šmėkla,
16 XXX   |          kažkas stovi, žmogus ne žmogus, šmėkla ne šmėkla, nesuprasi
17 XXXV  |         dėlto velnias: ką žinai, žmogus, ko jis gali prasimanyti?
18 XLI   |        tik žinoti.~    - Mokytas žmogus vis mokytas, - atsiliepė
19 XLIII |                Kas čia dabar per žmogus?" - spoksojo Šešelga į Girdvainį,