Chapter

 1 VIII | Baltaragis nieko neatsakė, tiktai pakilo nuo slenksčio girnapusės,
 2 VIII |  skambalai.~    Pinčukas taip pat pakilo ir žiūri į tą pusę.~    -
 3 XII  |              Tai supratęs, kalvis pakilo nuo stalo, priėjo sunkiu
 4 XX   |     švilptelėjo ir išdundėjo.~    Pakilo obuolmušiai kaip viesulai
 5 XX   |        staiga iš Paudruvės pelkių pakilo nepermatomas rūkas ir viską
 6 XX   |            Išgirdęs dievą minint, pakilo nuo malūno slenksčio Baltaragis
 7 XXIII|         pamesi.~    - Niekados! - pakilo Girdvainis. - Su tavim ir
 8 XXIII|        tarsi tiktai laukę ženklo, pakilo kaip viesulai, kad net malūno
 9 XXV  |          iš dvikartės arkliavagį. Pakilo dulkių debesys, bet aš vis
10 XXV  |         sudundėjo. O velnias tada pakilo, pavirto šikšnosparniu ir
11 XXVI |           paskui iš pelkių staiga pakilo nepermatomas rūkas. Tiktai
12 XXIX |           su kažkuo ateinantį, ji pakilo nuo lango ir įtemptai žiūrėjo
13 XXIX |         žvengimą?~    Prieš aušrą pakilo seniai iš kieto nemigos
14 XXX  |     kalbėjęs. Bet nieko nesimatė: pakilo pavasario pūga, ir viskas
15 XXXII|                Nesikęsdamas tėvas pakilo eiti į kiemą pažiūrėti,
16 XLIII|           išgėrė trečią butelį ir pakilo nuo stalo, savęs nepakeldamas,
17 XLV  |          siaučiančio ežero gelmių pakilo Girdvainis su baltakarčiais
18 XLV  |          sparno lyg šikšnosparnis pakilo Pinčukas ir šoko už akių.
19 XLVI |       Tada nuo įsisiautusio ežero pakilo didžiulė audra, suūžė sušniokštė