Chapter

 1 II    |           ir užsimovė ant galvos. Nusigandęs Pinčukas norėjo kuo greičiau
 2 XIV   |           kad Baltaragis, nors ir nusigandęs, tuojau suprato, kad ne
 3 XIV   |             krūptelėjo Baltaragis nusigandęs ir pasižiūrėjo pro langiuką.~   
 4 XXII  |         atėjai? - išsprogino akis nusigandęs.~    - Ne, - atsakė ramiai
 5 XXVI  |           priėjo prie langelio ir nusigandęs atšoko - iš Jurgos rankų
 6 XXVI  |     suprunkštė ir nusižvengė, jog nusigandęs Jurgutis pats nežino, kaip
 7 XXIX  |           tas stovėjo išbalęs lyg nusigandęs ir akis panarinęs, tarsi
 8 XXIX  |          sužibo žiburys, Jurgutis nusigandęs pašoko ir, susiėmęs už galvos,
 9 XXXIII|       šautuvą sidabrine kulka, ir nusigandęs pabėgo nuo kalvės, nežinodamas,
10 XXXIV |           kas čia darosi, pabėgo. nusigandęs, kad ir jo nenuplumpintų
11 XXXVI |           jūs, vyrai? - teisinosi nusigandęs Šešelga. - Kur aš čia skųsiu?
12 XXXVII|        viesulą ėmė kaukti. Pabudo nusigandęs Baltaragis ir nesuvokė iš
13 XXXIX |     dingęs kamine. Tada jis labai nusigandęs ir nežinojęs, kas tai galėtų
14 XLI   | sugriebsime pavandeniui, - atsakė nusigandęs Bernardas.~    Puolė visi
15 XLIII |       visą karčemą, ir krūptelėjo nusigandęs.~    - Koks gi čia dabar
16 XLIII |           Į uždūšines atėjau.~    Nusigandęs Šešelga pašoko iš vietos
17 XLVI  |           Jurgele mano, kur tu? - nusigandęs šuktelėjo Baltaragis ir
18 XLVI  |        Pro šalį šmėkštelėjo tarsi nusigandęs Jurgutis, bet ir šis dingo
19 XLVII |          Tuo laiku išbėgo į kiemą nusigandęs Baltaragis, o prakeiktas