Chapter

 1 III    |        ir paskalas, klausinėti žmonių, bet ilgai nieko naujo negalėjo
 2 XIX    |       Baltaragis, nepakęsdamas žmonių paskalų, nutarė kiek pamokyti
 3 XXI    |  kamaroje jau trečia para, nuo žmonių akių pasislėpęs, sėdėjo
 4 XXV    |        ji dar maivėsi ir bandė žmonių smalsumą, kol prabilo:~    -
 5 XXVI   |    paties pasigedo. Klausinėjo žmonių, ar kas jo nematė ir nesutiko,
 6 XXVIII |    užsakai, smailindami piktus žmonių liežuvius ir skleisdami
 7 XXVIII |  Girdvainio nelaimė nesužadino žmonių širdyse užuojautos, o tiktai
 8 XXVIII |     jis pradėjo neapkęsti visų žmonių ir žiūrėti į juos kaip į
 9 XXIX   |  grąžinti jį iš klaidžiojimo į žmonių pastogę. Ar padarysi tai? -
10 XXXVI  |       nustumta į pagriovį. Bet žmonių akys vis tiek nukrypo į
11 XXXVI  |   toliau, juo daugiau atsirado žmonių, kurie matę ir aiškiai pažinę
12 XXXVI  |     arkliavagis pasityčioti iš žmonių, prarandančių savo arklius.
13 XXXVIII|      Pinčukas įsiuto ant visos žmonių giminės ir, jeigu būtų primanęs,
14 XL     | įstatymo. Tai pakūtavok viena, žmonių atstumta ir nuo bažnyčios
15 XLI    |  kažkokia krapyla.~    O kokia žmonių spūstis buvo! Koks riksmas,
16 XLI    |       kai išėjo iš Švendubrės, žmonių spūstis atslūgo. Ką gi,
17 XLIII  |         nors ir nemaža visokių žmonių - ir ponų, ir mužikų, ir
18 XLVII  |  audringą pavasario naktį, kai žmonių likimai susikirto, ir tik