| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] savieji 2 savim 5 savimi 6 savo 406 savuju 1 sažine 3 sažines 5 | Frequency [« »] 543 iš 522 bet 512 kaip 406 savo 360 buvo 337 tai 318 cia | Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances savo |
Chapter
1 I | neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum 2 I | gaudesį, kuris užkerėdavo savo paslaptingumu.~ Ar ne 3 I | vienišas gyveno tame malūne su savo vienturte dukra Jurga. Senas 4 I | Senas našlys taip mylėjo savo vienturtę, kad dieną naktį 5 I | smagiausia mergina, kuri savo skambiu juoku, linksmų akių 6 I | kitas išdidus senbernis su savo piršliu nuvažiavo nuo stataus 7 I | neužilgo net dievui atidavė savo melagio dūšią, niekas nedrįso, 8 I | beprotiškai mylėdamas vienturtę savo dukterį ir būdamas pats 9 II | nepasigedo jos kalbos, tiktai savo darė. Vaikščiojo toks paslaptingas, 10 II | stačias prie durų pradėjo savo oraciją:~ - Važiavau 11 II | laiminga buvo, kaip dar niekada savo gyvenime (tikrai, užkerėta 12 II | pragariškas kvatojimas, ir ji savo akimis pamatė Paudruvės 13 II | būsi.~ Pinčukas norėjo savo sužadėtinę meiliai apsikabinti 14 II | negalėdama į malūną įsiveržti ir savo apmaudo ant neprieteliaus 15 II | nubėgo į trobą, susirišo savo drabužius į pundelį ir tekina 16 III | pradėjo pasakoti apie viso savo amžiaus skriaudas ir keistą 17 III | ką sakyti. Tai pasiėmė savo ryšulėlį ir buvo beeinanti 18 III | rankas ir pradėjo iš naujo savo istoriją. Klebonas klausė, 19 III | Atstok tu nuo manęs su savo Baltaragiu! Nieko daugiau 20 IV | išleisti už Pinčuko, jam savo dukterį prižadėjo, o tas 21 IV | nekentė ir taip negražiai iš savo namų išgyvendino.~ Tai 22 IV | graužti. Norėjo klebonui savo mirštamą neapykantą prisipažinti, 23 IV | pasiryžo kilniu darbu išpirkti savo mirštamą nuodėmę. Neblogos 24 IV | vėl atsileido, prisiminusi savo mirštamą nuodėmę. Prievarta 25 IV | pagalvojus, kad jau išpirkusi savo didžiąją nuodėmę ir Jurgą 26 IV | bet apie tai, ar išpirko savo mirštamą nuodėmę, ar neišpirko. 27 IV | kad su kaupu išlygino viso savo gyvenimo nuodėmingą neapykantą ( 28 V | mylias aplinkui geriausiais savo obuolmušiais žirgais.~ 29 V | įsakė juos saugoti kaip savo akį, tardamas - kol eržilai 30 V | Pradėjo Girdvainis su savo obuolmušiais važinėti, ieškodamas 31 V | Kinkydavo Girdvainis savo obuolmušius, kurie vietoje 32 V | padėk nurūkdavo dvejetu savo obuolmušių kaip su paukščiais, 33 V | kraštą bemerginėdamas, bet savo mergos nesurado, nes visos 34 V | Girdvainis nieko nepaisė, savo darė ir kalbėjo:~ - Su 35 V | nors ir pasaulio krašte, o savo mergą atrasiu.~ Bet, 36 V | kuriais rimti ūkininkai ramsto savo gyvenimą, o Girdvainis ne 37 V | tik neramstė, bet su tais savo obuolmušiais tarsi ištaršyti 38 V | sekmadienį atvažiavo su savo obuolmušiais į Švendubrę 39 V | paskalų nesibijau. Galiu su savo obuolmušiais išsklaidyti 40 V | šeštadienį atvažiuosiu su savo piršliu Anupru.~ Tuo 41 V | daugiau nelaukdamas, apsuko savo obuolmušius ir išvažiavo 42 VI | jis ir pats nelengvai gavo savo žmoną Marcelę Jaudegytę, 43 VI | per daug prisirišęs prie savo malūno ir per jį ne tik 44 VI | jis linksmas belsdavosi po savo malūną, niekada nepavargdamas, 45 VI | daugiau nematai, tiktai tą savo malūną, tarytum be jo nieko 46 VI | stengdavosi. O kai jau per daug savo meilumu įgrisdavo, Baltaragis 47 VI | vienas pasikariąs su tuo savo malūnu ar dar ką nors prasimanąs.~ 48 VI | įširdusi, pradėdavo rišti savo ryšulius, bet, čia pat berišdama, 49 VII | ir vienišas pasilikęs su savo ūžiančiu malūnu bei niurnančia 50 VII | suprato, kad veltui praleidęs savo jaunystę, kurios dabar nei 51 VII | prasiblaivyti, užmiršo net savo malūną, kuris dabar stovėjo 52 VII | žilstančius plaukus ir keikdavo savo senbernystę.~ Nuvažiuoti 53 VII | ir pagalvoti. Kas gi leis savo dukterį už kvaišo senbernio 54 VII | tylėjo kaip žemė, priblokštas savo sielvarto ir kasdien vis 55 VIII | geras. Jis priprato prie savo sapnų ir prie Baltaragio 56 VIII | pelkėse. Bet ar žinai žmogus savo nelaimę, jeigu jos nė pats 57 VIII | nebesikęsdamas pagaliau atsikėlė iš savo apsamanojusio guolio, priderančiai 58 VIII | buvo taip užsisvajojęs ar savo sielvarte nugrimzdęs, kad 59 IX | Amžinai pristodavo prie savo meistro, kad bent kartą 60 IX | Baltaragis, netikėdamas savo laime.~ - Na, to gero 61 IX | lūkesčius į jį sudėjusi, visą savo gyvenimą pašventusi, nei 62 IX | burtus, kad tik Baltruką į savo pusę palenktų), bet niekas 63 IX | užsidaręs malūne ir laukė savo vestuvių.~ O Uršulė greičiau 64 X | Baltaragis parsivedė jaunamartę į savo trobą kaip sugrįžusią jaunystę. 65 X | neišleisdamas iš akių Marcelės, kaip savo netikėtos laimės, kuri atrodė 66 X | glamonėjo Baltaragis savo jaunąją žmoną, vis dar netikėdamas 67 X | žmoną, vis dar netikėdamas savo laime ir negalėdamas atgauti 68 X | vestuvės, ir Baltaragis įtikėjo savo širdies pasaka, nekantriai 69 X | kada vienas pasiliks su savo laime ir niekas jam netrukdys 70 X | Na, tai žiūrėk, atsimink savo pažadus, - tarė. - Aš noriu, 71 X | dyką maltum ne tik ligi savo gyvos galvos, bet ir ligi 72 X | malsiu tau už dyką ligi savo ir tavo gyvos galvos ir 73 X | Atsisveikinę su kaimynais ir savo piršliu, būsimu kūmu Juodvalkiu, 74 X | pasiliko vieni du namuose su savo pasiilgimais, kurie plaukė 75 X | dulkių debesyje ir spruko iš savo malūno čiaudėdamas, o paskui 76 X | diena. Baltaragis pasivijo savo jaunamartę prie vandens 77 X | džiaugsmo būtų ant rankų nešęs savo laimę į kalną, bet Marcelė 78 X | obels, kuri pridengė juos savo šakomis. Linksmas Marcelės 79 X | nuėjęs į trobą, nepažino savo trobos - tokia ji buvo atjaunėjusi 80 X | apglėbdamas Marcelę. - Juk tu man savo jaunystės džiaugsmą atnešei 81 X | šypsena, kaip dar niekada savo gyvenime.~ - Srėbk, šviežiena! - 82 X | nusijuokė ir pirmą kartą su savo žmona srėbė pusryčių barščius 83 XI | vis dar neatsipeikėjo iš savo džiaugsmo. Visą laiką žiūrėjo 84 XI | Marcelę, lyg netikėdamas savo laime ir negalėdamas atsižiūrėti. 85 XI | nepamatęs. Visur sekiojo savo Marcelę, nė žingsnio neatstodamas.~ 86 XI | laimingas buvo, kad net savo laimės bijojo, lyg kažką 87 XI | tartum prisiminusi seną savo svajonę pasisupti ant malūno 88 XI | kaip drobė ir užmerkusi savo šviesias akis.~ - Tokia 89 XII | parblokštas nepakeliamo savo sielvarto, suklupęs raudojo 90 XII | Baltaragis ir tarsi pabudo iš savo sielvarto. Priėjo prie lopšio 91 XII | buvo pažadėjęs už trumpą savo gyvenimo laimės mirksnį, 92 XII | kad palydi į kapus visą savo gyvenimo laimę ir jam pasilieka 93 XII | antkapį, Juodvalkis paleido savo bičiulį, duodamas valią 94 XII | valią jam pačiam pakelti savo nelaimę. O šis susvyravęs 95 XII | Baltaragis pasižiūrėjo į savo bičiulį padūmavusiomis akimis, 96 XIII | kad pasiliko vienas su savo naujagime.~ Tyliai slinko 97 XIII | prie lopšio, o tu eik į savo malūną.~ - Tu pati eik 98 XIII | prie lopšio, užmiršdama savo nusivylimus ir susitaikydama 99 XIII | tiktai atsiduso, - supčiau savo dukrelę. O dabar...~ 100 XIII | namuose, viską suimdama Į savo rankas ir supdama svetimą 101 XIII | vienas užsidaręs malūne su savo sielvartu. Tiktai kai lopšyje 102 XIII | tarsi Marcelė būtų palikusi savo linksmumą per dukterį. Baltaragis 103 XIII | rūpėjo, nors ir įgrisdavo su savo priekabėmis.~ Prieš Baltaragio 104 XIII | sugalvoti, kaip išgelbėti savo kūdikį nuo pažadų, kuriuos 105 XIII | trumpą ir tokią apgaulingą savo laimę.~ O iš tikrųjų 106 XIV | Per dienas žiūrėdavo į savo dukterį, tarytum atsižiūrėti 107 XIV | nyko. Ir juo blogiau, kad savo sielvartu su nieku negalėjo 108 XIV | tiktai išgelbėtų vienintelę savo našlystės paguodą - dukterį 109 XIV | abejodamas, ar išsivaduosiąs nuo savo kaltės, suversdamas ant 110 XIV | laimingas, kaip dar niekada savo gyvenime. Tarsi didžiausias 111 XIV | pačios. Pasiimk atgal tą savo dukterį.~ Suprato Baltaragis, 112 XIV | Baltaragiui teko net tramdyti savo berną, kad perdaug spartus 113 XIV | Baltaragio pamokymo kaip tikro savo tėvo, nepraleisdamas nė 114 XV | kelių, o už jaunikį pasiėmęs savo pusbernį Jurgutį, gerai 115 XV | Ar aš akla, ar ką? Pati savo akimis mačiau. Koks ten 116 XV | Juodvalkis ir parsinešė į savo kalvę: ir suodžiams pavalyti, 117 XVI | buvo sąžiningas, laikėsi savo žodžio ir bijojo moteriškų 118 XVI | prie Baltaragio malūno. Savo liūno net prisiminti nenorėjo. 119 XVI | kiurksotų per dienas ir naktis savo liekne ir beprasmiškai snūduriuotų. 120 XVI | atnešė piemens iš pelkių) ar savo dukterimi, baisesne už raganą, 121 XVI | visiškai pasikeitė ir net savo velnišką prigimtį ėmė prarasti. 122 XVI | pasidaręs ir sunykęs. Gal savo liūno ar pragaro pasiilgęs.~ - 123 XVII | Patamsyje šnirpšdamas nulindo į savo kampą už žaizdro ir negalėjo 124 XVII | kur akys mato, toliau nuo savo nelaimės, bet negalėjo atitraukti 125 XVII | būt, vienas antro - kaip savo šešėlio.~ 126 XVIII | arklius, o paskui žiūri ir savo akimis netiki.~ Tada 127 XVIII | patenkintas. Mat, vėl atgavo savo velnišką prigimtį ir apsidžiaugė, 128 XVIII | išgirdęs, Pinčukas prisiminė savo nelaimę su Uršule, kuri 129 XVIII | veltui laukė sugrįžtant savo berno. Dienos buvo kaip 130 XVIII | O Pinčukas sugrįžo į savo pelkes ir taip pat daug 131 XIX | paskalų, nutarė kiek pamokyti savo velnią ir, jeigu pasisektų, 132 XIX | daugiau nebijau, nes ji savo gandais ir paskalomis iš 133 XIX | vis velnias. Tai pražūk savo pelkėse ir man daugiau į 134 XIX | uodegą, sugrįžo atgal į savo pelkes, galvodamas apie 135 XIX | Baltaragis, grįždamas į savo malūną, taip pat galvojo, 136 XX | kad galėtų važiuoti su savo piršliu Anupru.~ Pagaliau 137 XX | Girdvainis pradėjo stabdyti savo obuolmušius.~ - Nieko, - 138 XX | į kitą, girdėdami tiktai savo kvėpavimą ir nuvarytų arklių 139 XX | abejojo Jurga.- O kur savo išverstus kailinius padėjai?~ - 140 XX | lyg Jurgutis žvilgtelėjo savo beviltiškomis akimis. Jurga 141 XX | tėvelis gali pasakyti, negi savo vaikui laimės pavydės. Glaudžias 142 XXI | Jis gėrė degtinę ir krimto savo rudą barzdą, kad lig šiol 143 XXI | Girdvainis juos saugojo kaip savo akį. Su obuolmušiais keldavo, 144 XXI | Šešelga nepasitikėdamas.~ - Savo, o ne tavo, - atsikirto 145 XXII | kai pasirodė Pinčukas visa savo velniška nuogybe, Raupys 146 XXII | Jei padėsi, galėsi turėti savo dūšią, man jos visai nereikia.~ 147 XXII | kalvio puskvailis Jurgutis su savo pasagomis. O paskui, išvaręs 148 XXII | Tada pražūsi pats su visa savo dūšia.~ - Durnas aš būčiau 149 XXII | butelį ant stalo, turėdamas savo išskaičiavimų.- Še, pasilak.~ 150 XXII | Raupys liko vienas gerti savo degtinės, kad išsipagiriotų, 151 XXIII | dar sėdėjo Girdvainis su savo piršliu Anupru ir nesirengė 152 XXIII | ką jam uošvis sako, bet savo tvirtino: jis dosniausias 153 XXIII | atsitiko, užmiršo ir Jurga savo prižadus atversti Girdvainio 154 XXIII | tarė Girdvainis ir pats savo balso nepažino. Toks nedrąsus 155 XXIII | nuskrisim?~ - Ten, kur savo laimę atrasim! - ištiesė 156 XXIII | apkabinti merginą, kaip savo laimę.~ - Vargu, - išsisuko 157 XXIII | siekdamas Jurgos. - Greičiau savo obuolmušių ir galvos neteksiu, 158 XXIII | Girdvainis. - Su tavim ir savo obuolmušiais skrisiu kaip 159 XXIII | skrisiu kaip vėjo sparnais į savo laimę.~ - O gal nelaimę? - 160 XXIII | šūktelėjo, bet pats tik savo balsą išgirdo. - Palauk! 161 XXIII | kelio nuvažiuotų užsakų su savo nuotaka nors ir padangėmis.~ - 162 XXIII | seniai ir tylėjo. Kiekvienas savo galvojo.~ Tad ir gėrė 163 XXIV | tiesiai per laukus, palikęs savo nuotaką ir viską užmiršęs 164 XXV | Girdvainis pas mergas važinėjo, savo nesurasdamas, ir kodėl pas 165 XXV | didelę vištą neštų. Tiesiog savo akimis nenoriu tikėti. Bet 166 XXV | pasakius: "Žiūrėk, kaip savo dūšią išgelbėti, o ne arklių, 167 XXVI | krito ant Jurgučio galvos ir savo spinduliais varstė širdį 168 XXVI | godžiai gėrė degtinę su savo ašaromis, kurios kaip ugnis 169 XXVI | Aklojo ežero alkūnės atrado savo tabokinę ir pamatė pro aušrą 170 XXVI | klebonas Bonifacas Bobinas su savo poteriais nebūtų užtrukęs 171 XXVI | išlėkti iš Švendubrės su savo obuolmušiais kaip vėjo sparnais. 172 XXVI | kalno persekios kaip šmėkla savo atsiminimais. Kur tada dingsi?~ 173 XXVI | jis pagaliau nuklydo su savo sielvartu į nežinomus pasviečius, 174 XXVII | neverkė. Tris savaites verkė savo mergautines ašaras, žiūrėdama 175 XXVII | prisipažinti ir pasakyti savo paslaptį, bet žodžiai patys 176 XXVII | jis visas sugniuždavo nuo savo paslapties sunkumo. Ką čia 177 XXVII | mėgino Baltaragis guosti savo dukrą, nors pats neteko 178 XXVII | vilties, - suras jaunikis savo arklius ir sugrįš pas tave.~ 179 XXVII | tokio jaunikio, kuris dėl savo arklių mane pametė.~ 180 XXVII | Baltaragis būtų išdavęs dukrai savo paslaptį, bet deginančios 181 XXVII | laiminga, nes kitaip aš savo sielvarto nepakelsiu.~ 182 XXVII | nepakelsiu.~ Jurgai pagailo savo nelaimingo tėvo, jos akys 183 XXVII | pats Baltaragis, prislėgtas savo rūpesčių, žmonėms pasakė, 184 XXVII | ir tą patį, kaip išpirkti savo kaltę ir pamatyti dukrą 185 XXVII | Suprato Baltaragis, kad savo kaltę - tą džiaugsmo mirksnį - 186 XXVII | buvo su kaupu išpirkęs viso savo gyvenimo žmogui nepakeliama 187 XXVII | galvos, kurią mylėjo visa savo sielvarto galybe, Kartais 188 XXVII | bet negalėjo grįžti pas savo nuotaką be obuolmušių žirgų, 189 XXVII | be obuolmušių žirgų, viso savo bernystės pasididžiavimo. 190 XXVII | ir šunkeliais, ieškodamas savo obuolmušių ir niekur jų 191 XXVIII | visai galvos neteko per tuos savo arklius.~ Nuo to ryto, 192 XXVIII | puses, visur girdėdamas savo obuolmušių žvengimą ir niekur 193 XXVIII | net ir klausinėdamas apie savo arklius, nes čia pat, bekalbant, 194 XXVIII | Tai vis dar ieškai savo arklių? - neva paklausdavęs. - 195 XXVIII | dėbteldavo akimis ir nueidavo savo keliais, nieko neatsakęs.~ 196 XXVIII | niauresnis darėsi. Parblokštas savo nelaimės, neatrado žmonėse 197 XXVIII | užklysdavo kur į namus, - savo namus visiškai užmiršo, 198 XXVIII | Negalėdamas su žmonėmis apie savo nelaimę kalbėti, pats su 199 XXVIII | tylėjo ir žiūrėjo į žemę po savo kojomis.~ - Tai va, - 200 XXVIII | Girdvainis. - Kol nesurasiu savo obuolmušių, tol negalėsiu 201 XXVIII | jis vėl nusivijo tariamą savo obuolmušių žvengimą!~ 202 XXVIII | prisišaukti ir sulaikyti. Pats savo akimis pamatė, kad Girdvainį 203 XXVIII | pagalbos? Ir Anupras su visu savo senų metų užsispyrimu pasiryžo 204 XXVIII | vėjų suokime jis išgirsdavo savo obuolmušių žvengimą ir viską 205 XXVIII | aplinkui ieškojo, o suradęs dėl savo arklių pametė, paliko laukiančią 206 XXVIII | vis negalinčią išsižadėti savo jaunikio, kuris savo obuolmušiais 207 XXVIII | išsižadėti savo jaunikio, kuris savo obuolmušiais patraukė jos 208 XXVIII | negalėjo ir Girdvainis be tų savo obuolmušių nuvažiuoti pas 209 XXVIII | obuolmušių nuvažiuoti pas savo nuotaką, nors visa širdimi 210 XXVIII | gi tu, Girdvaini, sugausi savo obuoliuotuosius, kada nulėksi 211 XXVIII | kaip su vėjo sparnais pas savo nuotaką?~ 212 XXIX | Anupras nuėjo ne atgal į savo kaimą, bet pasuko keliu 213 XXIX | delsė, tarsi apgalvodamas savo žygį ir iš naujo jį persvarstydamas. 214 XXIX | ja nepasitikėdamas ar dėl savo sumanymo abejodamas, bet, 215 XXIX | galėjo pas tave atvažiuoti su savo obuolmušiais ir išsklaidyti 216 XXIX | velnio žabangas, prarado savo obuolmušius ir, monų vedžiojamas, 217 XXIX | beklaidžiojantį surasti, turi savo juoku nustelbti pražuvusių 218 XXIX | obuolmušių žvengimą, turi savo šypsena išsklaidyti monus 219 XXIX | išsklaidyti monus nuo jo kelio ir savo meile atstoti jam visą pasaulį, 220 XXIX | išbėgusio į visus vėjus paskui savo eržilus. Niekados aš jam 221 XXIX | šypseną ir juoką jis išmainė į savo obuolmušių žvengimą. Niekados 222 XXIX | žvengimą. Niekados aš jam savo meile neatstosiu pasaulio, 223 XXIX | nes tą meilę jis sumynė savo eržilais po kojomis. Tegu 224 XXIX | Tegu dabar jis klaidžioja savo šunkeliais, man jo daugiau 225 XXIX | ten ligi valiai paleido savo širdgėlą ir visas mergautines 226 XXIX | senių išminties, o nueis savo keliais, kur širdis ją veda.~ 227 XXIX | vilties pirma laiko. A§ geriau savo dukterį pažįstu. Bandysiu 228 XXIX | abudu neužmigo, kiekvienas savo galvojo. Kartais sunkiai 229 XXIX | Ji nieko nepaisys, nueis savo keliais, viską sulaužys, 230 XXIX | Ir nors vienam buvo gaila savo dukters, o kitam savo jaunikio, 231 XXIX | gaila savo dukters, o kitam savo jaunikio, bet ką jie čia 232 XXIX | klaidžiojo šunkeliais paskui savo obuolmušių žvengimą?~ 233 XXIX | nemigos guolio ir išsirengė savo keliais kiekvienas su savo 234 XXIX | savo keliais kiekvienas su savo mintimis. Kas bus, tas bus - 235 XXIX | bet apsiramino, susigėdusi savo baimės, kurią ne vėjo šuoras 236 XXX | pats sau prasimanė su tais savo obuolmušiais ir kitus į 237 XXX | negu pats save pražudęs ir savo nuotaką ašarose paskandinęs, 238 XXX | skraidyti Girdvainis, suradęs savo nuotaką, su obuolmušiais 239 XXX | tokia laimė buvo lemta ar ne savo nuotaką Girdvainis surado, 240 XXX | ir teks Girdvainiui ligi savo amžiaus galo praklaidžioti 241 XXX | šunkeliais, besivaikant savo obuolmušius, ir praslankioti 242 XXX | betykojant pravažiuojančių savo arklių. Niekas, matyt, jo 243 XXX | iš kito pasaulio ieškoti savo arklių. Prieina tamsoje, 244 XXX | sustabdo arklius, pasižiūri savo paklaikusiomis akimis ir 245 XXX | nusilakstęs, besivaikydamas savo obuolmušių žvengimą, nakčia 246 XXX | ar nesutiks pravažiuojamų savo arklių, bet susitiko tiktai 247 XXX | arklių, bet susitiko tiktai savo priešininką, kurio Girdvainis 248 XXX | iš tolo atsakė. - O tu savo obuolmušių nesurasi, jeigu 249 XXX | pavogei, nori dar, kad ir savo mergos dėl tavęs išsižadėčiau? 250 XXX | Nenori susitarti, tai prarasi savo obuolmušius ir savo nuotaką, 251 XXX | prarasi savo obuolmušius ir savo nuotaką, o paskui, visko 252 XXX | sprukti į šalį, bet pergalėjo savo išgąstį ir prisipažino:~ - 253 XXX | surasti. O tu Jurgą per savo obuolmušius ašarose paskandinai. 254 XXX | Girdvainis, Jurgutis nuėjo savo keliais. Jis norėjo greičiau 255 XXX | Jis norėjo greičiau visas savo kaltes išpažinti ir sugrįžti 256 XXX | sugrįžti neišpirkęs visų savo kalčių ir negrąžinęs kalviui 257 XXX | negalėjo pas Jurgą nuvykti be savo obuolmušių. Tiktai dabar 258 XXX | paaiškėjo, kodėl jis visur girdi savo obuolmušių žvengimą ir niekur 259 XXX | eiti, jei negali surasti savo obuolmušių ir nuvykti su 260 XXX | obuolmušių ir nuvykti su jais pas savo nuotaką, kurią ašarose paskandino? 261 XXX | baisaus sielvarto, supratęs savo klaidas, pasimetęs ir nusiminęs, 262 XXXI | vežimus ir prarado visą savo eiklumą, pavirto nuvarytais, 263 XXXI | netikėtai išgirdo Anupras savo priekurčia ausimi, kaip 264 XXXI | Kaip vėjas ant sparnų nešiu savo jaunąjį su nuotaka.~ - 265 XXXI | ir griežtai pareikalavo savo pragertų pasagų, ketindamas 266 XXXII | Kiekvienas stengėsi dirbti savo darbą ir nesipainioti akyse.~ 267 XXXII | ir pasiliko lyg šmėkla, savo nykumu keldamas kažkokį 268 XXXII | ir negalėjo susitarti su savo širdimi. Tai dažniausiai, 269 XXXII | nematytų. Ji buvo priblokšta savo pergyvenimų, su kuriais 270 XXXII | su savim susitarti, tai savo nelaimę išverkdavo paežerės 271 XXXII | nepajėgė susitaikyti su savo širdimi, kurioje grūmėsi 272 XXXII | nepakeldama tokio įaudrinto savo širdies bangavimo.~ Ir 273 XXXII | daugiau nebepamatys), ne savo vestuvių, kurios su praeitos 274 XXXII | patį šiurpulys krėtė. - Nuo savo nelaimės niekur nepabėgsi. 275 XXXIII | susirūpinęs Baltaragis pas savo kaimyną ir bičiulį kalvį 276 XXXIII | buvo linkęs įtarti net savo pražuvusį parankinį. Tiktai 277 XXXIII | karčemą ir pareikalauti savo pasagų? Tada ir kalvis neturės 278 XXXIV | pagaliau taip pat neišvengė savo galo. Jį patį pirmąjį ištiko 279 XXXIV | koją išsukę, susirūpino savo kailio išgelbėjimu, tai 280 XXXIV | palaikė kvailu pokštu ir, savo nelaimei, visai pamiršo. 281 XXXIV | Niekas nenorėjo imti ant savo sąžinės kad ir arkliavagio 282 XXXIV | neliko, tiktai susitaikyti su savo likimu. Tiesa, tas likimas 283 XXXIV | Šešelgos ir norėdamas atgauti savo pasagas, bet, pamatęs, kas 284 XXXV | nusprendė eiti pasitarti su savo bičiuliu Paudruvės pelkių 285 XXXV | Šešelga, nors ir pažino savo prietelių iš balso. - Nugalabijo 286 XXXV | mėgino Šešelga pateisinti savo draugą.~ - Nebuvo, tai 287 XXXV | Sukis pats, kaip išmanai. Aš savo bėdų turiu. Be to, nusilaksčiau 288 XXXV | Tai ir žėrė Šešelga visą savo apmaudą velniui tiesiai 289 XXXV | Raupys nujojo, ir atkeršysi savo priešininkams. Tiktai nespiauk 290 XXXV | iššiepė.~ - Negi būčiau savo kumelės pėdas užbūręs? - 291 XXXV | patenkintas grįžo atgal į savo Gaidžgalės karčemą, vis 292 XXXV | Paudruvės kraštą.~ Sugrįžęs į savo karčemą, nieko daugiau neveikė, 293 XXXVI | iš žmonių, prarandančių savo arklius. O čia pavasaris 294 XXXVI | Nusivedė vienas pas savo arklį, Šešelga papūtė į 295 XXXVI | uždirbti ir kada galės išpirkti savo prosenių pragertus dvarus. 296 XXXVI | nes jis pats įkliuvo į savo bėdas.~ 297 XXXVII | Pinčukas nesirodė, užimtas savo piktais darbais. Jis su 298 XXXVII | sutarties ir neišleisi už manęs savo dukters.~ - Gerai, - 299 XXXVII | vaiduokliai-nusivylusi Uršulė su savo paskalomis ir apgautas Pinčukas 300 XXXVII | ir apgautas Pinčukas su savo klastomis. Žvengia ir nužvengia 301 XXXVII | ašarose. Jis turi nugalėti savo klaikią praeitį dėl šviesios 302 XXXVII | nugalėjo ją. Uršulė supintijo savo davatkyne su apmaudusia 303 XXXVII | laimingas, kad, baigdamas savo gyvenimą, mato jį iš naujo 304 XXXVII | užmigo, jausdamas, kad visus savo gyvenimo sielvartus ir vargus 305 XXXVIII| Eik sau po galais su savo nelaime,- atkirto piktai 306 XXXVIII| nieko neatsakė, tik atkišo savo kanopą. Bet ir Šešelga krapštė 307 XXXVIII| daryli. Tokio nedėkingumo iš savo prieteliaus nesitikėjo ir 308 XXXVIII| prieteliaus nesitikėjo ir keikė jį savo širdyje visais prakeiksmais. 309 XXXVIII| dantimis, nuklibikšavo į savo liūną, ketindamas pats vienas 310 XXXVIII| visai nusiminęs, pardūlino į savo karčemą, nes ir kam keršyti 311 XXXVIII| nutarė dar kartą išbandyti savo laimę ir atsikeršyti Baltaragiui. 312 XXXVIII| Uršule, sena davatka ir savo priešininke, teks susitikti 313 XXXVIII| suteiksiu tau tokią galybę, kad savo burtais galėsi padaryti, 314 XXXVIII| Prisiviliosi Baltaragį ir visiems savo priešininkams atsikeršysi.~ 315 XXXVIII| nelaimėsi. Tik pati per savo burtus pražūsi.~ Bet 316 XXXVIII| pasiekti seną svajonę, kuri savo aistra išdegino jai visą 317 XXXVIII| pristojęs prie Uršulės, senos savo priešininkės. Kokia iš jos 318 XXXIX | nusigandusios davatkos šoko prie savo lovų ir palovių ir pradėjo 319 XXXIX | atsigauti ir pasprukti nuo savo priešininkių, kai tos ir 320 XXXIX | davatkėlė, vardu Elžbieta, net savo akimis matė, kaip vieną 321 XXXIX | šluotos iš pasimatymo su savo sužadėtiniu velniu.~ - 322 XXXIX | pritarė visas būrys davatkų, - savo akimis matėme, kaip ji prie 323 XXXIX | ubagu tarėsi... Tur būt, su savo jaunikiu velniu, kai jis, 324 XL | radusi ant to skruzdėlyno savo kuodelį su šikšnosparnio 325 XL | padėjusi ir tiek griekų ant savo sąžinės priėmusi, nežinojusi, 326 XL | poteriavusi, pasninkavusi ir už savo nusidėjimus atgailą dariusi. 327 XL | paskui tas Girdvainis su savo obuolmušiais pamynęs po 328 XL | dievas nubaudęs. Praradęs savo arklius.~ Bet čia ji 329 XL | patarusi, ką daryti ir kaip savo dūšią išganyti, nes arklių 330 XL | o Uršulė toliau išpažino savo nuodėmes.~ Vakar, tiesa, 331 XL | žmones landžiotų ir juos savo paskalomis piktintų, o toms, 332 XL | papildžiusi bažnyčioje, bet prieš savo norą. Tai buvo tą sekmadienį, 333 XL | ir taip smarkiai sudavė į savo seną, sudžiūvusią nusidėjėlės 334 XLI | pasimaišė ir vargšas Jurgutis su savo pasagomis, bet, išsigandęs, 335 XLI | buvo beketinąs įvykdyti savo sumanymą, kai iš pakelės 336 XLI | sustojote? Varykite toliau savo raganą! Ir taip toliau visą 337 XLI | Varykite toliau! Neleisime savo laukuose paleisti tos raganos.~ 338 XLI | neleidžia:~ - Varykite atgal savo raganą! Neleisime mums primesti.~ 339 XLI | kiaurai tiltą su visomis savo raganystėmis.~ Tai išgirdęs, 340 XLI | Didžiasalio vyrai. - Jie mums savo raganą nori primesti.~ - 341 XLI | sako. - Leiskite bent savo griekus atpakūtavoti ir 342 XLI | nuskandinome ir grieką ant savo sąžinės priėmėme.~ Davė 343 XLI | tiesiai pas kleboną. Apsakė savo vargus ir paprašo atlaikyti 344 XLI | Supyko klebonas už tokį savo tarnų kvailumą ir išvijo 345 XLII | Visgirda, sutelkęs visą savo išmintį ir prityrimą, sekiojo 346 XLII | Visgirda išsiėmė iš kišenės savo tabokinės ragelį ir ištraukė 347 XLII | karčemą, pasuko keliu į savo kaimą, tikėdamasis surasti 348 XLIII | ir šunkeliais sugrįžo į savo kraštą Girdvainis. Obuolmušiai 349 XLIII | jau nebesitikėjo surasti savo obuolmušių. Su jais tarytum 350 XLIII | kad taip ilgai užtruko, savo obuolmušių beieškodamas.~ 351 XLIII | atkentėjo ir padarė, ką galėjo, savo nusikaltimams išpirkti.~ 352 XLIII | O Girdvainis, pasiėmęs savo obuolmušių pasagas, nuėjo 353 XLIII | baimės kiaurai žemę su visa savo karčema. Tiktai nujautė, 354 XLIII | negirdėjo. Jis buvo paskendęs savo mintyse, kurios nieko bendro 355 XLIV | ir vėl jis prasimanė ant savo galvos, uždegdamas Gaidžgalės 356 XLIV | obuolmušius, išlaisvina savo priešininką Pinčuką, kuris, 357 XLIV | spėjo atlėkti ir užgesinti savo degančius gaurus.~ - 358 XLIV | Girdvainis, atgavęs visą savo išdidumą, eina tiesiai per 359 XLIV | netekęs kantrybės, Pinčukas savo padarė.~ - Bajoras - 360 XLIV | per baisiausią audrą pas savo nuotaką, bet ką darys be 361 XLIV | nuotaką, bet ką darys be savo obuolmušių, kuo ją sužavės 362 XLIV | Pasiilgusia širdimi ant savo rankų? Bet tos rankos, kilus 363 XLIV | tai ką jis padarys viena savo pasiilgusia širdimi?~ 364 XLIV | tiktai nusikvatojo, nugalėjęs savo priešininką, ir nulėkė į 365 XLIV | ko tu klajojai, suradęs savo nuotaką, eidamas per audrą, 366 XLV | pasveiksi, o gal ir jis, suradęs savo obuolmušius, atvažiuos pas 367 XLV | manęs jis niekada nesuras savo obuolmušių ir pas mane neatvažiuos. 368 XLV | Jurga nurimo, tarsi užmiršo savo ketinimą eiti Girdvainio 369 XLV | atsiskirti ir atsidžiaugti savo naujai atsiradusia laime.~ 370 XLV | būtų važiavęs pas ją su savo obuolmušiais, bet prasivėrusi 371 XLV | šniokštė ežeras, verždamasis iš savo krantų. O vėjas vis didėjo. 372 XLV | vaizdavosi, tarsi važiuotų į savo vestuves. Ir atrodė jai, 373 XLV | ežero, siausdami nusinešė savo glėbyje gražiausią Paudruvės 374 XLVI | Girdvainis būtų suradęs savo obuolmušius ir atvažiavęs. 375 XLVI | neišeidamas iš malūno ir tik savo sielvartu gyvendamas, kad 376 XLVI | Jurga išbėgusi pasitikti savo jaunikio. Tada jis nudžiugęs 377 XLVI | Tai nelabasis džiaugiasi savo darbais", - pagalvojo Baltaragis 378 XLVI | nesivaržydamas, tyčiojosi iš savo buvusio šeimininko. Rodė 379 XLVI | ragų. Bet Pinčukas jo, kaip savo šešėlio, visai nepastebėjo.~ 380 XLVI | sušniokštė ežeras, griaudamas savo krantus, dangus kryžiumi 381 XLVI | išvažiavęs tą pavasarį su savo ratais pasivažinėti po plačią 382 XLVI | užsirūstino ir nutrenkė jį savo ugnine strėle į pat pragaro 383 XLVI | Pinčukas, džiaugdamasis savo pergale ir tyčiodamasis 384 XLVI | iš ežero būtų pakilęs su savo baltakarčiais obuolmušiais 385 XLVI | užspringo ant amžių amžinųjų su savo nelemtu žvengimu.~ 386 XLVII | Girdvainis, keršydamas už savo obuolmušius. Jį patį atrado 387 XLVII | netiesa. Juodvalkis atpažino savo parankinį Jurgutį, kuris 388 XLVII | išvakarėse buvo sugrįžęs iš savo klajonių, visai paklaikęs, 389 XLVII | jai už akių ir sugauti į savo glėbį, kad ji nenukristų 390 XLVII | pasiryžęs nučiupti Pinčuką kaip savo nelaimės šešėlį, nusitempti 391 XLVII | nesužinojo. O ji nugalėjo įžeistą savo širdį ir išbėgo per audrą 392 XLVII | išbėgo per audrą pasitikti savo paklydusio jaunikio. Tiktai 393 XLVII | susituokti su pražuvusiu savo jaunikiu.~ Taip viskas 394 XLVIII | piršlybų, o paskui praradęs savo eikliuosius žirgus ir klaidžiojęs, 395 XLVIII | kartą buvęs apgautas per savo lengvatikiškumą ir sukdavęs 396 XLVIII | ir juokdavausi, nugalėjęs savo priešininką.~ Bet ar 397 XLVIII | Jurgutis atkakliai pareikalavo savo teisių ir įsiveržė į knygos 398 XLVIII | raštas ir pavergė širdį savo margumu ir spalvingumu.~ 399 XLVIII | bičiuliai: ne tik Baltaragis su savo dukra ir Girdvainis su obuolmušiais, 400 XLVIII | savim susitikčiau ar su savo geriausiais, seniai nematytais 401 XLVIII | Udruvės ežeras, veržiasi iš savo krantų, griauna tą skardį, 402 XLVIII | verkia ir juokiasi, šaukia savo jaunikį ir neprisišaukia.~ 403 XLVIII | negalėjo surasti pavogtų savo obuolmušių.~ Tada dar 404 XLVIII | vargšė Uršulė, negavusi savo nuodėmių išrišimo, atgailauja 405 XLVIII | kada pagaliau atkentės už savo burtus ir gaus išrišimą.~ 406 XLVIII | malūnininkas Baltaragis, iš savo sielvarto sustingęs ir amžinai