Chapter

 1 II    | prašmatnia skrybėlaite. Nusilenkė abudu Uršulei, ir klausia tas
 2 XIX   |       pešėtės, o dabar prieš mane abudu susidėsite. Na, gerai. Nėra
 3 XIX   |       šuniu už uodegų ir paleisti abudu, tada patys tarp savęs piautųsi
 4 XXIII |       išduoti tuos jausmus, kurių abudu buvo kupini ir pasiilgę.
 5 XXV   |           bet aš vis tiek pažinau abudu. Tai buvo Pinčukas ir Raupys. "
 6 XXVII |                Nuo to laiko vengė abudu prisiminti Girdvainį ir
 7 XXVIII|        kraštelio. Taip kurį laiką abudu ir sėdėjo tylėdami. Anupras
 8 XXIX  |       pakvietė Baltaragis.~    Ir abudu seniai nuėjo į trobą susirūpinę,
 9 XXIX  |           Visgirda ant suolo, bet abudu neužmigo, kiekvienas savo
10 XXIX  |       nepratardavo nė žodžio, nes abudu gerai žinojo, kad jokiu
11 XXIX  |       griuvėsiai.~    Ak, juk tai abudu seniai gerai žinojo. Tai
12 XXIX  |    artinasi neišvengiama nelaimė, abudu gerai žinojo: jos neaplenksi,
13 XXXII |          nei vienų, nei kitų. Jie abudu laukė kažko kito, o ko -
14 XXXIX |         zakristijonas Benjaminas, abudu vyrai išmintingi ir dievobaimingi.
15 XLI   |          mergelė buvo, - atsiduso abudu ir papasakojo, kas buvo
16 XLI   |          tarnų kvailumą ir išvijo abudu draugus iš bažnytinės tarnybos.
17 XLV   |    spindėjo Jurga.~    Prie stalo abudu užtruko ligi vėlyvų išvakarių,