| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] buvau 4 buve 3 buves 9 buvo 360 buvusi 2 buvusio 1 caižomi 1 | Frequency [« »] 522 bet 512 kaip 406 savo 360 buvo 337 tai 318 cia 316 jis | Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances buvo |
Chapter
1 I | maurais. Baltaragio malūnas buvo ant aukščiausio kranto, 2 I | paslaptingumu.~ Ar ne jis buvo užkerėjęs ir paskutinį Paudruvės 3 I | aštuoniolika nerūpestingų metų. Tai buvo viso Paudruvės kaimo pati 4 I | žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino 5 I | dar ne vieną išvesti. Tai buvo tikra išdykėlė, našlio tėvo 6 I | malūnas iš tolo per mylią buvo matomas.~ Čia būta kažkokios 7 I | sąsmaukų tilčiukai, - o jų buvo ne vienas, bet septyni, - 8 I | Baltaragio dukterį.~ Kas čia buvo, niekas tikrai nežinojo. 9 I | Kaip ten iš tikrųjų buvo, niekas nežinojo, tiktai 10 I | Tur būt, per daug įkaušę buvo, kad neatvažiavo, - kartais 11 I | niekas nepaklysta.~ Tai buvo tiesa. Važiuok į malūną 12 I | nusisuksi sprandą. Kodėl taip buvo, niekas negalėjo suprasti. 13 I | žiūrėjo ir net patenkintas buvo, tai dabar, kartais pamatęs 14 I | nesuprantami reiškiniai, daug kas buvo linkęs patikėti net sena 15 II | vardu vadinosi.~ Kaip ten buvo - nesuprasi, o ir pati Uršulė 16 II | apsidžiaugė Uršulė, nes buvo amžinai užsirūstinusi ant 17 II | kaip ten toliau seklyčioje buvo, Uršulė net pati tikrai 18 II | nesuprato, lyg apkvaišusi buvo, ir tiktai atsimena, kaip 19 II | jaunikio žodžių. Tokia laiminga buvo, kaip dar niekada savo gyvenime ( 20 II | gyvenime (tikrai, užkerėta buvo!), ir net nežino, kaip ilgai 21 II | Švendubrės mergelės, kuriai buvo padariusi apžadus ir kuri 22 II | per toli, o gal todėl, kad buvo tamsi, audringa naktis, 23 II | šimtakvoldžio sijono.~ Tai buvo Pinčuko nedovanotinas įžūlumas, 24 II | įžūlumas, už ką jis teisingai buvo nubaustas. Pasipiktinusi 25 II | šimtakvoldžio sijono (laimė, devynis buvo užsisegusi), tiktai baisiai 26 III | Perdaug jau keisti jie buvo.~ Tiktai vienas Švendubrės 27 III | tikra nelaimė, pereitą naktį buvo prasikortavęs su apylinkės 28 III | miego labai norėjo.~ Buvo ankstyvas pavasario rytas, 29 III | kukulius. - Ne kitaip čia ir buvo.~ Staiga Uršulei viskas 30 III | pasiėmė savo ryšulėlį ir buvo beeinanti pro duris, bet 31 III | Uršulė, nors ir ne pėsčia buvo, bet ir ten raitų atsirado, 32 III | ten raitų atsirado, taigi buvo su kuo susiremti. Tik Uršulė 33 III | neišleido.~ Klebonas buvo visiškai užmiršęs tą nepaprastą 34 III | dievobaimingai akis nuleido, nes buvo jau gerai pramokusi davatkystės 35 III | barniai ir rietenos jau seniai buvo jai nusibodusios (dabar 36 III | kampus jau keliasdešimt kartų buvo keliaklupsčiais apėjusi. 37 III | malūnas mosuoja sparnais, nors buvo visiškai tylu ir medžių 38 III | Uršulė, nors ir sparti buvo moterėlė. nespėdavo rinkti 39 IV | pati nežinojo ir kitiems buvo neaišku, ar džiaugiasi tuo 40 IV | pasipiktinimas iš karto buvo ją pagavęs, kai įspėjo tariamą 41 IV | Bet, ir atgailą darydama, buvo sutrukdyta, nes smagus Jurgos 42 V | sau mergos susirasti, nors buvo apvažiavęs su piršliu, to 43 V | nes tie obuolmušiai žirgai buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. 44 V | Tiktai Girdvainis jaunas buvo ir jokio saiko neturėjo. 45 V | tokios nesurado. O kaltas čia buvo paties Girdvainio pernelyg 46 V | kur merga į akį kritusi buvo. Paskui jaunikį su piršliu 47 V | iš tikrųjų su tais šulais buvo, nežinia. Jeigu jau trūko, 48 V | Bet kur tokią rasi? Visos buvo gerų ūkininkų rimtos dukterys. 49 V | nuėjo prie Girdvainio. Daug buvo girdėjusi apie jo obuolmušius 50 VI | Baltaragį ir jo malūną. Čia buvo ne vien tiktai davatkos 51 VI | kaltės ir pats Baltaragis buvo, ir kelias pas jo dukterį 52 VI | kelias pas jo dukterį Jurgą buvo nelengvas, nes jis ir pats 53 VI | Baltaragis iš pat jaunumės buvo per daug prisirišęs prie 54 VI | bet ir visą dievo pasaulį buvo užmiršęs.~ Baltaragis 55 VI | malūno sparnų bures jis buvo taip pritaikęs, kad jos 56 VI | darėsi. Prieš tai ji dar buvo išbandžiusi visas kitas 57 VI | dievobaimingesnė darėsi, tuo piktesnė buvo. Bet vis dėlto Baltaragis 58 VI | ežero vandenyje negalima buvo ištrinkti.~ 59 VII | nenorėjo. Ji pirmą kartą buvo malūne, ir šis taip jai 60 VII | gundančią šypseną. O to Juoko buvo pilnas malūnas, pilni pavasariniai 61 VII | skaidriuose vandenyse. To juoko buvo pilna Baltaragio širdis, 62 VII | sparnus, kaip šmėkla, nors buvo pats malimo metas.~ Malūnininkas, 63 VII | kiemą, nors ir ne kartą buvo kilusi tokia pagunda, Baltaragis 64 VII | Udruvės ežere. Viena aišku buvo, kad toliau jis nebegalės 65 VII | žodžiu neminėjo.~ Tai buvo Pinčiukas.~ 66 VIII | stovėjo Baltaragio malūnas, buvo Paudruvės pelkės, kurių 67 VIII | kitais ežerais.~ Tai buvo klampios, neišbrendamos, 68 VIII | uogautojų. Bet ir uogauti ten buvo pavojinga.~ Pelkės buvo 69 VIII | buvo pavojinga.~ Pelkės buvo klastingos net tose vietose, 70 VIII | Bet tai netiesa. Pinčukas buvo toks netikęs velnias ir 71 VIII | bloga, nei gera. Toks jau buvo nevykėlis, kad nieku, net 72 VIII | netikusiam, ir toks gyvenimas buvo geras. Jis priprato prie 73 VIII | nereikia. Ir maža rūpesčio buvo Pinčukui, nebent tiktai 74 VIII | nežino?~ Pinčukas taip buvo apsipratęs su malūno ūžimu, 75 VIII | nuolatinis ūžimas, Pinčukui buvo labai nuobodu ir baisiai 76 VIII | priešais.~ Baltaragis buvo taip užsisvajojęs ar savo 77 VIII | Tai pasakęs, Pinčukas čia buvo, čia dingo, o apstulbęs 78 IX | IX~ Sapnas tai buvo viduryje dienos ar kažkas 79 IX | bus mano.~ Bet tėvams buvo maža rūpesčio - žvaigždelės 80 IX | čia padėjo. Pilna troba buvo priaugančiųjų, kur čia jas 81 IX | skaistybės apžadus seniai buvo padariusi, kerštaudama Baltaragiui, 82 IX | tiek daug širdies ir vilčių buvo sudėta. Tiktai Baltaragiui 83 X | piršlys Juodvalkis, nors buvo kartas už suktas piršlybas, 84 X | židinį. Rūko dūmai, krosnis buvo užgargėjusi, bet ir čia 85 X | vandens lelijų, kurių ji buvo prisiskynusi pilną glėbį. 86 X | nepažino savo trobos - tokia ji buvo atjaunėjusi ir pagražėjusi, 87 X | vieno dubenio. O laimės buvo per kraštus. Ir saulė vis 88 XI | trumpa kaip vasaros sapnas buvo Baltaragio laimė. Praėjo 89 XI | ištrykšdavo.~ Jos linksmo juoko buvo pilni namai, pilnas malūnas, 90 XI | Baltaragis toks laimingas buvo, kad net savo laimės bijojo, 91 XI | turinti surimtėti, vis dar buvo tokia pat nerūpestinga išdykusi 92 XI | O vieną kartą - tai buvo po metų rudenį, kai gervės 93 XI | vėjai, maišėsi dargana. Buvo pats malimo metas, bet malūnas 94 XI | Baltaragio sielvartą. Taip buvo, taip bus, o be skausmo 95 XI | šviesiomis žvaigždutėmis. Dangus buvo apniukęs, išblėsęs, be prošvaistės. 96 XII | ką neapdairiai Pinčukui buvo pažadėjęs už trumpą savo 97 XII | stovėjo malūnas. Bet ir jis buvo kažkur nutolęs. Aukštai 98 XII | nusišiepdamas. Bet ar tikrai buvo tas Pinčukas, o gal tiktai 99 XII | Kur Marcelė dingo? Bet ar buvo ji, o gal tik jo ilgesio 100 XII | neatsitrauks nuo lopšio, kur buvo jo gyvenimo visa viltis.~ 101 XIII | peržengusi slenkstį, kurį pati buvo prakeikusi, nusigando ir 102 XIII | Baltaragis krimtosi. Dar buvo gana daug laiko, kol reiks 103 XIII | pagalba, ir pirmą kartą jai buvo dėkingas iš visos širdies.~ 104 XIV | tokį glušą, kuris pirma buvo galvą praradęs dėl malūno, 105 XIV | pažadų raštą.~ Naktis buvo audringa, su žaibais ir 106 XIV | sudeginęs apgaulingą raštą, buvo toks laimingas, kaip dar 107 XIV | tėvo nebepažino - toks jis buvo atsimainęs ir pralinksmėjęs.~ - 108 XIV | eisiu į malūną.~ Kas buvo naktį, Jurga nežinojo, patikėjo, 109 XIV | senmergė jai visą jaunystę buvo apkartinusi ir tėvo namus 110 XIV | praėjo visos nelaimės. Diena buvo giedra, be jokio debesėlio.~ 111 XIV | Šaunios vestuvės, matyt, buvo, kad net jaunikiui kliuvo.~ - 112 XIV | iš viso jam daug smagiau buvo, negu liūne kiurksoti ir 113 XIV | Parėjo Uršulė, pasiautėjo, buvo pribėgusi prie malūno, bet 114 XIV | jau taip toli nubėgo, kad buvo nebematyti ir negirdėti 115 XIV | Uršulė. O Baltaragis šį kartą buvo visiškai Uršule patenkintas 116 XV | Bet kaip čia iš tikrųjų buvo, vienas galas žino. Visokių 117 XV | visaip spėliojo. Kai kas net buvo linkęs patikėti Uršule: 118 XV | gerai žinojo, kad Uršulė buvo ligi gyvo kaulo įgrisusi 119 XV | atsikratyti negalėjęs, nes buvo lėtas žmogus. Tai kaip jis 120 XV | kūmas kalvis Juodvalkis, buvo gudrus žmogus, net senatvėje 121 XV | Atsirado ir tokių, kurie buvo girdėję Baltaragio ir Juodvalkio 122 XV | kai nusiminęs Baltaragis buvo užsukęs į kalvę.~ - Daryk, 123 XV | sutvarkysiu.~ Bet gal taip buvo, gal ir nebuvo. Subatvakarį 124 XV | perkūnijomis, o iš ryto buvo didelis rūkas.~ Tiktai 125 XV | bernai dumble išmurdė) ir kur buvo išpurvinta kalamaška, buvo 126 XV | buvo išpurvinta kalamaška, buvo neaišku. Baigiant ją šveisti, 127 XV | niekam neprasitark, kas naktį buvo, nes tada reiks tau vesti 128 XV | kalvis. - O apie tai, kas buvo naktį, šiukštu, niekam neprasitark.~ 129 XV | tai nieko tikro negalima buvo suprasti ir viską teko laikyti 130 XV | ne Juodvalkis su Jurgučiu buvo pas ją atvažiavęs piršliais 131 XV | kvaišos nepažįstu?.. Su ragais buvo! Tikras Pinčukas!~ Jurgutis, 132 XV | nereiktų vesti. Kaip tą naktį buvo - galas juos žino. Jurgutis 133 XV | susipainiojo, ir nežinia buvo, kuo čia dabar tikėti. O 134 XV | Taip ar kitaip čia buvo, tiktai apie Baltaragio 135 XVI | XVI~ Taip ar kitaip buvo tą nelemtą naktį, tiktai 136 XVI | Baltaragiui labiausiai patiko, kad buvo sąžiningas, laikėsi savo 137 XVI | pasiekti. Bet kol kas tai buvo tiktai svajonės, kurioms 138 XVI | silpnybėmis.~ Bet Baltaragis buvo geras šeimininkas, Pinčuko 139 XVI | Pinčukas tai suprato ir buvo net dėkingas Baltaragiui.~ 140 XVI | vis kvatodama. Tas juokas buvo toks linksmas, kad net už 141 XVI | galvą (visai jis galvoti buvo atpratęs, anksčiau, snūduriuodamas 142 XVI | galvoti. Tokia graži jam buvo, kad atsižiūrėti negalėjo. 143 XVI | pagailo jo, toks jis sunykęs buvo. Tai ir pasakė tik tiek:~ - 144 XVII | kai Baltaragis senbernis buvo, išpiršai jam Marcelę, - 145 XVII | Jurgutis.~ - Maža kas buvo, antrą kartą to nebus, - 146 XVII | O Jurgutis kaip tik buvo viršuje prie girnų, norėdamas 147 XVII | žodžio ištarti. Jurgai sunku buvo pakelti beviltišką Jurgučio 148 XVII | saulės. O ji ir už saulę jam buvo skaistesnė.~ Tada Jurgutis 149 XVIII | XVIII~ Rudeniop jau buvo, kai Pinčukas, sukdamas 150 XVIII | Ties Gaidžgalės karčema jau buvo atskridęs Pinčukas, ir, 151 XVIII | Baltaragio malūną, nors ir buvo dar nepasibaigę septinti 152 XVIII | sugrįžtant savo berno. Dienos buvo kaip tyčia be vėjo, ir malūnas 153 XVIII | velnias būtų dingęs, malimo buvo pilnas malūnas, o čia tokia 154 XVIII | dėlto pagaliau suvokė, kad buvo apgautas, ir įsižeidė.~ 155 XVIII | pusių. Pinčukui daug vargo buvo, kol jis visiems sukliudydavo, 156 XIX | ūkti, kad jau nežinia ko buvo ir laukti.~ 157 XX | XX~ Tai nelengvas buvo ir Girdvainiui kelias pas 158 XX | anais kartais, o ir piršlys buvo ne tik susirūpinęs, bet 159 XX | Girdvainiui ir taip nekantru buvo, tai šoko į vežimą, švilptelėjo 160 XX | ežero sąsmaukos link, kur buvo tiltelis.~ Įsilėkę arkliai 161 XX | arkliai taip įšėlo, kad buvo nesulaikomi. Bematant privažiavo 162 XX | Šeštas - nudardėjo, kai buvo pravažiavę, o septintą ir 163 XX | ar jis kur dingo.~ Jau buvo matyti ant kalno Baltaragio 164 XX | Taip visiškai tamsu ir akla buvo. O paskui ratus jau ne cypė, 165 XX | kur net pėsčiam užlipti buvo sunku. Bet to nei Girdvainis, 166 XX | prie atvažiavusiųjų, nes buvo neaišku, kas jie tokie, 167 XX | pievose ir pelkėse.~ Taip buvo tylu, tarytum nė gyvos dvasios 168 XX | trečiųjų gaidžių, nes kalbos buvo apstu ir alaus nestigo. 169 XXI | Ne kartą ūkininkai buvo sugavę Raupį arklius bevagiant 170 XXI | prieiti prie jų negalima buvo, nes Girdvainis juos saugojo 171 XXI | sumindžiotas, kad baisu buvo pažiūrėti, ir toks jau nelaimingas, 172 XXI | dėbtelėjo ir nusisuko. Toks jau buvo jis apdraskytas ir iškoneveiktas, 173 XXI | nešlovė pirmą kartą Pinčuką buvo ištikusi, kad jis net nuovokos 174 XXI | vertino: už vieną grašį galima buvo nupirkti dešimt bajoriškų 175 XXII | landžioti? - atsakė Raupys ir buvo toks patenkintas, kaip dar 176 XXII | į priemenę, kur po suolu buvo nugriuvęs girtas Jurgutis 177 XXII | guolį, tik negalėjo užmigti. Buvo įžeistas bajoriškas unaras. 178 XXIII | tuos jausmus, kurių abudu buvo kupini ir pasiilgę. Tarytum 179 XXIII | nepažino. Toks nedrąsus jis buvo ir lyg užkimęs. - Eik už 180 XXIII | prisiminęs, koks sunkus buvo kelias, bet vienu rūpesčiu 181 XXIV | nepastebėjo, ar sveiki jie buvo, ar sugriuvę, o pamatęs 182 XXIV | Girdvainis net nustebo: visiškai buvo sveiki, tarsi vakar būtų 183 XXIV | užrašydamas klebonas. - Tėvas buvo geras ūkininkas, o tu, girdėjau, 184 XXIV | Arklius pavogė!~ Tai buvo Uršulė.~ - Kokius arklius? - 185 XXV | nuvažiuoti. Aišku, kad jiedu buvo vienas kitam skirti, ir 186 XXV | jiedu atvažiavo užsakų? Čia buvo kažkas neaišku. Galėjo Girdvainio 187 XXV | tik tada, kai Girdvainis buvo nuėjęs užsakų, bet iš kur 188 XXV | pusėje žvengia. Toks jis buvo klaidinantis ir apgaulingas. 189 XXV | Baltaragio Jurgą - daug kas buvo sutikęs keliu einančią iš 190 XXV | neatsigręžė. Betgi Uršulė buvo atkakli. Neatstojo, kol 191 XXV | šį kartą perdaug didelė buvo pagunda.~ Išėjusi iš 192 XXV | nežinote, visai ne taip buvo.~ O kaip buvo, ne taip 193 XXV | ne taip buvo.~ O kaip buvo, ne taip jau lengva buvo 194 XXV | buvo, ne taip jau lengva buvo iš Uršulės išgauti. Ilgai 195 XXV | smalsumą, kol prabilo:~ - O buvo taip, - pagaliau pasakė, 196 XXV | tiek pažinau abudu. Tai buvo Pinčukas ir Raupys. "Ką 197 XXV | Nenorite žinoti, kaip buvo, tai ir nereikia.~ Supykusi 198 XXV | tiktai paliudijo, kad tikrai buvo sutikęs Uršulę, eidamas 199 XXV | į vakarus, žvengimas gi buvo čia pat aplinkui girdėti, 200 XXV | išsiskirstė. Taip ar kitaip čia buvo, vis tiek nieko tikro nesužinosi, 201 XXVI | paistė, nors kaip iš tikrųjų buvo, ir pati nežinojo. Jai pritarti 202 XXVI | šnirpščiojimą.~ Ant malūno kalno buvo giedras vakaras, tiktai 203 XXVI | jam taip nyku ir šiurpu buvo, tartum visos pakampės atgijusios 204 XXVI | pasuolę.~ Kas toliau buvo, Jurgutis nieko nežinojo, 205 XXVI | jį įsižiūrėti, nes pats buvo baisiai išsigandęs, o ir 206 XXVI | Jurgą, kuri už viską jam buvo brangesnė.~ Bet tada 207 XXVI | nežinodamas, kur eina. Ne tiek buvo baisu, kad velnias jį pagriebtų 208 XXVI | akis?~ Bet ir visa tai buvo tik vienas niekas, prisiminus, 209 XXVII | nei kur dingti. Vieni jį buvo matę ant vieno kelio, kiti 210 XXVII | nuskristi.~ Pavasaris dar buvo už kalnų, ir liūdna buvo 211 XXVII | buvo už kalnų, ir liūdna buvo klausyti žvarbių vėjų, kurie 212 XXVII | tą džiaugsmo mirksnį - buvo su kaupu išpirkęs viso savo 213 XXVII | Girdvainio ir Jurga, nors ir buvo jo išsižadėjusi. Dažnai 214 XXVIII | Girdvainis taip pat ne kartą buvo nuėjęs ligi Prūsų ir atgal 215 XXVIII | žmonės ir nežinojo. Jį galima buvo sutikti visada - dieną ar 216 XXVIII | juo susitikus, nelengva buvo susikalbėti. Pamatė jį Anupras 217 XXVIII | Matyt, taip jau lemta buvo, - žiūrėdamas į Girdvainį, 218 XXVIII | nuotaką, nors visa širdimi buvo jos pasiilgęs.~ Kada 219 XXIX | atsiduso ir, nors pavargęs buvo, kol surado Girdvainį, bet 220 XXIX | Baltaragiu ir jo dukterimi.~ Buvo tolimas ir sunkus kelias, 221 XXIX | pasiryžti jį nugalėti. Gaila jam buvo Girdvainio, to mandro jaunikio, 222 XXIX | trobos langus. Taip pat tamsu buvo. Jokio žiburėlio nesimatė. 223 XXIX | pati nežinojo, nes visko buvo išsižadėjusi ir norėjo tiktai 224 XXIX | kaip padėsi? Ir nors vienam buvo gaila savo dukters, o kitam 225 XXIX | jos sunkumą.~ Lauke dar buvo tamsu, siautė pūga, klabendama 226 XXIX | pertraukė Baltaragis ir buvo beeinąs į lauką pažiūrėti, 227 XXIX | Baltaragis numodamas. - Buvo čia toks kaimyno kalvio 228 XXIX | neturėdamas kur dėtis, - vis dar buvo gėda grįžti į kalvę apsivogus, - 229 XXIX | laimė, kad ties pakriūte buvo suneštas didelis pusnynas, 230 XXX | nesiekdamas. Bet ne tokia laimė buvo lemta ar ne savo nuotaką 231 XXX | tik vėliau suprato, su kuo buvo susitikęs.~ Tai buvo 232 XXX | buvo susitikęs.~ Tai buvo po to, kai susitiko Anuprą, 233 XXX | prisisapnavo, ar tikrai buvo ką sutikęs ir kalbėjęs. 234 XXX | atsakė Jurgutis (jis čia ir buvo), baisiai išsigandęs, vos 235 XXX | žmogumi kalbėtų. O ir tas čia buvo, čia dingo kaip vaiduoklis.~ 236 XXX | Ar ne vis tiek jam buvo, kur eiti, jei negali surasti 237 XXXI | keliu, kurio kryžkelėje buvo Gaidžgalės karčema, ir pamatė 238 XXXI | plakdami šonais.~ Daug buvo matęs Anupras ant to kelio ( 239 XXXI | pasirodė, lyg jis tuos arklius buvo kažkada matęs, tiktai negalėjo 240 XXXI | Prūsus.~ - Bet kokie buvo šitie arkliai, kad tu žinotum! - 241 XXXI | dieną trenktų!..~ Rytas buvo ūkanotas. Kryžkelėje kaip 242 XXXII | rankų. Nebe tie jau metai buvo, spartos trūko, be to, slėgė 243 XXXII | galas artėtų. Tai ir tuščios buvo visos pastangos prikelti 244 XXXII | prisiminusi kitus pavasarius, buvo apsimetusi drobes austi, 245 XXXII | Tarytum viskas pražuvo, kas buvo miela ir brangu. Ji nieko 246 XXXII | akimis, ir nieko nematytų. Ji buvo priblokšta savo pergyvenimų, 247 XXXII | širdies gelmių, o širdis buvo ligi pat padugnių sudrumsta. 248 XXXII | sudrumsta. Tai ir tuščia buvo ieškoti bent kokio prablaivėjimo, 249 XXXII | bangavimo.~ Ir tada, kai buvo atėjęs Anupras, vieną mirksnį 250 XXXII | Tai ir atsakymas Anuprui buvo tiktai viena iš kylančių 251 XXXII | tarsi kvatodama, kad nežinia buvo, ko laukti - vestuvių ar 252 XXXIII | suprasti, kas čia darosi, buvo linkęs įtarti net savo pražuvusį 253 XXXIII | ginklus. Kažkur pastogėje buvo užkištas iš tų laikų dvivamzdis 254 XXXIII | Viršum jo kalno ir malūno buvo susitelkusios paryčio žvaigždės. 255 XXXIV | nusipelnytas likimas.~ Buvo gražus ankstyvo pavasario 256 XXXIV | matyti."~ Bet tokia jau buvo Raupio laimė, kad tada, 257 XXXIV | landžioti.~ O ir oda buvo ta pati, kurią iš vakaro 258 XXXIV | nežmoniškai kuteno. Rakalis buvo tabako dulkėmis išbarstęs 259 XXXIV | likimu. Tiesa, tas likimas buvo visiškai tamsus, nors vyrai 260 XXXIV | būgną į arklio odą, kurioje buvo užsiūtas nelaimingas arkliavagis 261 XXXV | ir gyveno. Menkas pelnas buvo mužikam arielką šinkuoti. 262 XXXV | velniu Pinčuku.~ Kelias buvo netolimas. Išėjo prieš vidunaktį, 263 XXXV | pačiam vidunaktį galima buvo Pinčuką prisisaukti. Bet 264 XXXV | ėmė Šešelgą. Dar išgąstis buvo nepraėjęs po Raupio nugalabijimo. 265 XXXV | nesugrįžo atgal, kai jau buvo priėjęs prie pat pelkių. 266 XXXV | išvažiavo į miestą.~ Dar buvo ankstyvas rytas, vos pradėjo 267 XXXV | pėdų. Atsiminė, kad vakar buvo turgus, matyt, daug kas 268 XXXV | matyt, daug kas iš Paudruvės buvo važiavęs į miestą. Šešelga 269 XXXV | renka nuo kelio. Bet Šešelga buvo taip užsiėmęs, kad ir nepastebėjo, 270 XXXV | sustojusią kalamašką (mat, buvo pasilenkęs naujos pėdos 271 XXXVI | maras užėjo. Visai negalima buvo suprasti (niekam į galvą 272 XXXVI | žmonės net nepaprastų dalykų buvo matę. Kai krisdavo staiga 273 XXXVI | paleidę, o dabar, kai jis pats buvo įlindęs į arklio odą, tai 274 XXXVI | Kažkaip nepatogu ir net gėda buvo, tai kentė žmonės, nežinodami, 275 XXXVI | vienas karčemninkas Šešelga buvo labai patenkintas ir net 276 XXXVI | kaimo vyrai sužinoti, ko čia buvo atjoję ir ką rengiasi daryti. 277 XXXVI | mėgino tvirtinti, kad čia buvo tiktai žvalgai, o atjos 278 XXXVI | prietelius, bus jį apleidęs, ir buvo begrįžtąs atgal, bet čia 279 XXXVI | apsidžiaugė Šešelga, nors ir buvo nusiminęs. - Vis tiek man 280 XXXVI | Nusivedė kitas, ir tas pagijo. Buvo patenkintas Šešelga ir ūkininkai, 281 XXXVII | jį vykdyti sutartį.~ Buvo tyli mėnesiena.~ Padange 282 XXXVII | sugrįžti į kalvę. Vakare jis buvo kaip tik atėjęs atsiprašyti 283 XXXVII | nežinodamas, kur ir kam pataikė, - buvo tikras, kad nutrenkė Pinčuką, - 284 XXXVII | kuo toliau, tiktai gaila buvo palikti tėvą, kurį, rodos, 285 XXXVII | atsikratydamas. Kas gi iš tikrųjų čia buvo? Ogi nieko, viskas išsisklaidė 286 XXXVII | kiaurai žemę... Bet ar tai buvo Pinčukas? Gal jis tiktai 287 XXXVII | suglaudęs sparnus. Ne, visa tai buvo tik sunerimusios širdies 288 XXXVIII| sugalvojo kerštą. Baltaragis buvo prižadėjęs surišti jį su 289 XXXVIII| koks iš jos talkininkas? Buvo beklibikščiuojąs į šalį, 290 XXXVIII| atsipeikėjusi iš baimės, kaip tik buvo linkusi su juo pakalbėti. 291 XXXIX | vargšei Uršulei, kuri čia buvo tikrai niekuo nekalta. Nebent 292 XXXIX | Baltruku. O anksti iš ryto - buvo kaip tik penktadienis - 293 XXXIX | negalėjo įlįsti ąsotėlin, nes buvo sudžiūvusi ir indelis buvo 294 XXXIX | buvo sudžiūvusi ir indelis buvo gerai skudurėliu užrištas. 295 XXXIX | davatkyno gale, ir jų pareiga buvo, klebono uždėta, tvarkyti 296 XXXIX | esanti davatka, o iš tikrųjų buvo ir pasiliko pikčiausia ragana.~ - 297 XXXIX | dabar aišku, kad šita ragana buvo parskridusi ant šluotos 298 XL | XL~ Ilga ir paini buvo Uršulės paskutinė išpažintis 299 XL | prakaitą į skarelę, kurią buvo nusipirkusi tam reikalui 300 XL | negėręs, nors ir užsaldinusi buvo, tik sriūbtelėjęs ir išspiovęs, 301 XL | įsiveltų. Paprastas, rodos, buvo daiktas, o tokia baimė ėmusi, 302 XL | už velnio Pinčuko, bet ji buvo jau padariusi skaistybės 303 XL | kai Baltaragio dukra jau buvo paaugusi, tai, bijodama, 304 XL | šventoriaus anksti rytą buvo susitikusi Pinčuką, apsimetusį 305 XL | bet prieš savo norą. Tai buvo tą sekmadienį, kai Girdvainio 306 XL | klebono širdies. Per daug jam buvo įgrisusi visa ta velniava, 307 XLI | dieve apsaugok koks ten buvo ėjimas!) visa šlapia (mat, 308 XLI | O kokia žmonių spūstis buvo! Koks riksmas, koks triukšmas! 309 XLI | Vos nutempė už kalnelio ir buvo beketinąs įvykdyti savo 310 XLI | katra šalis būtų nugalėjusi, buvo neaišku. Tiktai besipešdami 311 XLI | tokį mokslą, bet čia jis buvo, čia jo pėdsakai dingo.~ 312 XLI | pėdsakai dingo.~ Kas gi jis buvo? Vieni pastebėjo, kad jis 313 XLI | Vieni pastebėjo, kad jis buvo raišas, o kiti arklio kanopą 314 XLI | išsiskirstė spiaudydamiesi. Jau buvo visai sutemę, o čia dar 315 XLI | klebonas.~ - Nekalta mergelė buvo, - atsiduso abudu ir papasakojo, 316 XLI | abudu ir papasakojo, kas buvo ant Padievyčio tiltelio.~ 317 XLII | turėjo, dar iš turkų karo buvo parsinešęs, bet jos galybe 318 XLIII | Obuolmušiai ausyse jau nebežvengė. Buvo baisiai tylu ir tuščia. 319 XLIII | obuolmušių. Su jais tarytum viską buvo praradęs. Po klajonių sugrįžęs 320 XLIII | pasagomis. Ar tik ne jį buvo sutikęs prieš aušrą kryžkelėje, 321 XLIII | naktį Pinčukas? Taip, tai buvo vargšas Jurgutis, po visų 322 XLIII | kur zvimbia. Visa karčema buvo pilna klaikaus ūžesio. Šešelga 323 XLIII | neišbėgdamas.~ Maža vilties buvo, kad bent kas užklystų tokį 324 XLIII | nebebus gyvenimo.~ Šešelga buvo bebėgąs ieškoti Pinčuko ( 325 XLIII | toli atkeliavęs.~ Tai buvo Girdvainis. Bet jo nepažino 326 XLIII | gražumu neapsieis, nes jis čia buvo didžiausias kaltininkas.~ 327 XLIII | ir nieko negirdėjo. Jis buvo paskendęs savo mintyse, 328 XLIV | suvarytas į tabokinės ragą, buvo užkištas į karčemos sąsparą.~ 329 XLIV | išgąsdintas, nei gyvas, nei miręs, buvo užlindęs už statinių ir 330 XLIV | duris, bet durys iš lauko buvo užremtos, ir jų niekaip 331 XLIV | sprogo karčemos kampas, kur buvo tabokinės ragelyje užkištas 332 XLIV | Baltaragio malūną. Bet nelengva buvo pasivyti. Ir ne todėl, kad 333 XLIV | pasivyti. Ir ne todėl, kad buvo raišas. Visą laiką plieskė 334 XLV | pašovė. Dar pereitą rytą ji buvo kliedėdama pakilusi, apsirengusi 335 XLV | pakilusi, apsirengusi ir buvo besiruošianti kažkur išeiti, 336 XLV | net ant Anupro, ko jis čia buvo atėjęs ir sukėlęs visus 337 XLV | iš lovos tarsi nesirgusi, buvo nepaprastai gera ir linksma 338 XLV | šypsojosi. Taip gera jam buvo, kad pagaliau dukra pasveiko. 339 XLV | nes iš tikrųjų seniai jau buvo taip vakarieniavęs. O Jurga, 340 XLV | kada jis toks laimingas buvo, kaip tą vakarą.~ - Labanakt, 341 XLVI | Girdvainio obuolmušiai jau buvo žuvę ties Gaidžgalės karčema.~ " 342 XLVI | kaip tada, kai Girdvainis buvo atvažiavęs piršlybų.~ - 343 XLVI | vakarykštė laimė! Kokia ji buvo apgaulinga.~ Kaip pamišęs 344 XLVI | Baltaragis gerai jį pažino, tai buvo jo bernas Pinčukas, - iš 345 XLVII | jaunikio sielvarto ir nugriuvo, buvo neaišku. Ten jį ir palaidojo, 346 XLVII | kaip tik toje vietoje, kur buvo nukritę sparnai, atrado 347 XLVII | suanglėjusį lavoną, kurio negalima buvo atpažinti. Žmonės spėliojo, 348 XLVII | kaktoje pastebėjo.~ Bet tai buvo netiesa. Juodvalkis atpažino 349 XLVII | Jurgutį, kuris išvakarėse buvo sugrįžęs iš savo klajonių, 350 XLVII | užrakintas, kaip iš vakaro buvo palikęs, o Jurgučio guolyje 351 XLVII | duris, bet durys iš lauko buvo užrakintos. O audra su perkūnija 352 XLVII | Pro jų akinančias šviesas buvo matyti ant kalno Baltaragio 353 XLVII | visu malūnu.~ Tokia jau buvo graudi Jurgučio laimė, kad 354 XLVII | nelaimingo tėvo. Jurgutis jau buvo sučiupęs Pinčuką už rago, 355 XLVIII | priešininką.~ Bet ar tikrai buvo, ar nebuvo tas Pinčukas, 356 XLVIII | veikėju, kad ir man iš pradžių buvo sunku juos išskirti. Bet 357 XLVIII | į knygos puslapius, nors buvo užmirštas padavime, kaip 358 XLVIII | didvyriais.~ Gal taip viskas buvo, gal ir nebuvo, tiktai susipynė 359 XLVIII | Ties ta kryžkele, kur buvo Gaidžgalės karčema, pasivaideno 360 XLVIII | O į tą skardį, kur buvo Baltaragio malūnas, o dabar