Chapter

  1 I      |         aštuoniolika nerūpestingų metų. Tai buvo viso Paudruvės kaimo
  2 I      |            ketino dar ne vieną išvesti. Tai buvo tikra išdykėlė, našlio
  3 I      |                 su jaunikiais nelaimių, tai Baltaragis tiktai pečiais
  4 I      |              net iš antros ežero pusės. Tai kur čia gali paklysti? Kasdien
  5 I      |               ir niekas nepaklysta.~    Tai buvo tiesa. Važiuok į malūną
  6 I      |              lūpose sustingdavo juokas. Tai matydamas, tėvas vis dažniau
  7 I      |               jeigu pirma pro pirštus į tai žiūrėjo ir net patenkintas
  8 I      |                ir net patenkintas buvo, tai dabar, kartais pamatęs nuliūdusią
  9 II     |               suprato, o jeigu suprato, tai senmergės drovumas pasakyti
 10 II     |          pamatysi jaunikį su piršliais, tai užmirši visus apžadus.~   
 11 II     |              dvaras, bet malūnas.~    - Tai mums jo kaip tik ir reikia, -
 12 II     |               ji gerai suprantanti, kad tai buvęs seno raganiaus Baltaragio
 13 II     |               šimtakvoldžio sijono.~    Tai buvo Pinčuko nedovanotinas
 14 II     |                 po Uršulės kojomis.~    Tai Uršulė, nieko nelaukdama,
 15 III    |        apylinkės nusususiais šlėktomis, tai visai neturėjo ūpo, be to,
 16 III    |                 ir nežinojo, ką sakyti. Tai pasiėmė savo ryšulėlį ir
 17 III    |             nusiminė Uršulė.~    - Kaip tai kur? - nesuprato klebonas. -
 18 III    |                  suprato klebonas.- Na, tai sakiau, eik į davatkyną.~   
 19 III    |             ligi galo išaiškinti. Dabar tai padarė kitos davatkos. Bet
 20 III    |              davatkystės dorybių.~    - Tai reikia sužinoti, - pasakė
 21 III    |               sukasi be vėjo.~    - Čia tai jau tikrai kažkokie nauji
 22 III    |                  Neliko jokių abejonių. Tai parbėgo uždususi ir tiesiai
 23 III    |         Baltaragio malūnas sukasi~    - Tai kas, kad sukasi? - nesuprato
 24 III    |            paaiškino Uršulė.~    - Kaip tai be vėjo? - nustebo klebonas.~    -
 25 III    |              tiek. Kas jį ten supaisys. Tai ir klebonas, nors ir norėjo
 26 IV     |          klebonas ant manęs supyko. Juk tai ne kas kita, kaip tas prakeiktas
 27 IV     |              savo namų išgyvendino.~    Tai dabar Uršulė net apsidžiaugė,
 28 IV     |               juoku, rimtai tarė:~    - Tai ką aš, tetule, turiu daryti,
 29 IV     |          apžadai išgelbėjo.~    - Dabar tai suprantu, tetule, - visiškai
 30 IV     |                  kad net graudu darosi. Tai jis, vargšas, vis tavęs
 31 IV     |                 ne apie Jurgą, bet apie tai, ar išpirko savo mirštamą
 32 IV     |             šventoriaus net į bažnyčią. Tai Jurga tyčiojosi iš senos
 33 V      |           išvažiuodavo su obuolmušiais, tai kaip su paukščiais - lygus
 34 V      |                ant kelio, o jei rudenį, tai net padanges aptaškydavo.~   
 35 V      |               nežinia. Jeigu jau trūko, tai visų tų šulų, kuriais rimti
 36 V      |              negalėjo atsigėrėti,~    - Tai bent žirgeliai! - ne vienas
 37 V      |       užkerėjimus nuo tavo kelio.~    - Tai išsklaidyk, - atsakė Jurga,
 38 V      |                 Lauksiu. Neužmiršk.~    Tai pasakiusi, nuėjo, nuleidusi
 39 V      |              pritrenkė Girdvainį.~    - Tai bent mergina! - pats sau
 40 V      |              tuojau išvažiavo namo.~    Tai ir Girdvainis, nieko daugiau
 41 VI     |              sukti malūno be vėjo? Apie tai ypač susimąstydavo, kai
 42 VI     |            nudžiugęs, atsakydavo:~    - Tai ko dar lauki? Eik sau. Man
 43 VI     |                 ar net supykdavo:~    - Tai tu dar neišėjai? - prikišdavo.~    -
 44 VI     |             dienų tylesnė būdavo.~    - Tai kad tau dievas tiek proto
 45 VI     |          dievobaimingesnė darėsi. Prieš tai ji dar buvo išbandžiusi
 46 VII    |                bet nusijuokė Marcelė. - Tai aš tiesiai per ežerą atvažiavau
 47 VII    |                ant malūno sparnų.~    - Tai bent toli pamatyčiau! -
 48 VII    |         malūnininko, jau nekalbant apie tai, kad ir pati duktė iš tolo
 49 VII    |                 iš viso nebegyvens.~    Tai matydama, net senmergė Uršulė
 50 VII    |               geru žodžiu neminėjo.~    Tai buvo Pinčiukas.~
 51 VIII   |        Dungvietų ir kitais ežerais.~    Tai buvo klampios, neišbrendamos,
 52 VIII   |                 žmones ir gyvulius. Bet tai netiesa. Pinčukas buvo toks
 53 VIII   |                negi suviliosi į pelkes? Tai ir teko Pinčukui tiktai
 54 VIII   |                    Jeigu ne tie sapnai, tai baisiai nuobodus būtų buvęs
 55 VIII   |              pakako. Jeigu nėra pačios, tai ir nereikia. Ir maža rūpesčio
 56 VIII   |               malūno pirkti atėjo?"~    Tai dar kartą peržvelgė nuo
 57 VIII   |           nusigręžė į ežero pusę.~    - Tai kas gi tau rūpi? - atsirėmė
 58 VIII   |             viena skylute nosyje.~    - Tai kas gi toks esi? - nustebęs
 59 VIII   |            jokių abejonių neliko.~    - Tai tikrai toks esi? - vis dar
 60 VIII   |            visai rimtai Pinčukas.~    - Tai padėk! - nejučiomis išsprūdo
 61 VIII   |                        Bet ką tu man už tai duosi? - mandriai pakreipė
 62 VIII   |                bet ką turėsi, kai vesi, tai padėčiau.~    - Mielai, -
 63 VIII   |               bloga negalvodamas.~    - Tai gerai, - atsakė Pinčukas
 64 VIII   |                kaimynai.~    - Kaimynai tai kaimynai, - pertarė Pinčukas, -
 65 VIII   |               pirštą ir pasirašė.~    - Tai po dvylikos metų ateisiu
 66 VIII   |              savaičių bus vestuvės.~    Tai pasakęs, Pinčukas čia buvo,
 67 IX     |                           IX~    Sapnas tai buvo viduryje dienos ar
 68 IX     |        nuvažiuotų kur nors pas nuotaką. Tai ir dabar, tariantis Juodvalkiui
 69 IX     |       Baltaragio neis Jaudegių Marcelė, tai gal už manęs.~    - Kaip
 70 IX     |             purtėsi ir nenorėjo tekėti. Tai dabar visus nemažai nustebino,
 71 X      |                 karalius jai priklausė. Tai kaip čia nesidžiaugsi, jei
 72 X      | atsisveikindamas Baltaragiui:~    - Na, tai žiūrėk, atsimink savo pažadus, -
 73 X      |                aš ketinu ilgai gyventi. Tai pasirūpink įpėdiniais.~    -
 74 X      |                 dulkių ir šiukšlių.~    Tai greitai, atsidariusi langus
 75 XI     |             sparnų.~    O vieną kartą - tai buvo po metų rudenį, kai
 76 XII    |              judu vienus palikti?~    - Tai eik, kad kviečia, - atsakė
 77 XII    |     neišmanydamas, ką čia dabar daryti, tai apsidairęs prisikimšo pypkę
 78 XII    |                 užbėgsiu pažiūrėti. Na, tai ir būk sveikas.~    Baltaragis
 79 XII    |              jėgų iš naujo gyventi.~    Tai supratęs, kalvis pakilo
 80 XII    |           gyvenimo džiaugsmas, paguoda. Tai neprarask galvos. Nelaimė
 81 XIII   |              vaiką be moters užauginsi? Tai ir kentė, nerasdamas kitos
 82 XIV    |                Ar tik visai nepakvaišo? Tai, pati persižegnojusi ir
 83 XIV    |             labiau kad ji pati to nori. Tai ir tegu sau eina nuo jo
 84 XIV    |              apgauti velnią ir davatką, tai lūkuriavo nerimaudamas,
 85 XIV    |         apsidžiaugė Uršulės nusikratęs. Tai ir pati ne mažiau nudžiugo,
 86 XIV    |               dirbti, kuriuos įsakysiu, tai gal atleisčiau tave nuo
 87 XIV    |               pačios. Ir pagalvoti apie tai nenoriu.~    - Kaip žinai, -
 88 XV     |                  nes buvo lėtas žmogus. Tai kaip jis čia galėjęs su
 89 XV     |             suabejojo Baltaragis.~    - Tai jau mano reikalas, - atsakė,
 90 XV     |                ir toliau už dyką malsi, tai ir padarysiu pirmą subatvakan.
 91 XV     |     šnirpštelėjo per sieksnį.~    - Na, tai ne šnirpščiok, o pustykis! -
 92 XV     |              važinėti, nei vesti.~    - Tai gerai, - tarė jam kalvis, -
 93 XV     |                 sieksnį.~    - Na, šitą tai gali daryti, - sutiko kalvis. -
 94 XV     |                 sutiko kalvis. - O apie tai, kas buvo naktį, šiukštu,
 95 XV     |                 vieną ir kitą šnirpšlę, tai nieko tikro negalima buvo
 96 XVI    |               jam pasiekti. Bet kol kas tai buvo tiktai svajonės, kurioms
 97 XVI    |                laiko, nei didelio noro. Tai ir pasidarė Pinčukas visai
 98 XVI    |          beprasmiškai snūduriuotų. Apie tai pagalvojus, velniukui net
 99 XVI    |            baisesne už raganą, bet visa tai darydavo tiktai didesniam
100 XVI    |                 Pinčuko labui. Pinčukas tai suprato ir buvo net dėkingas
101 XVI    |              būti. Nenorėjo tikėti, kad tai būtų ta pati Baltaragio
102 XVI    |               išsuko. O jeigu ne duktė, tai kas ji būtų?~    Taip parūpo
103 XVI    |                  toks jis sunykęs buvo. Tai ir pasakė tik tiek:~    -
104 XVI    |          skambalais. Kai jie atvažiuos, tai ji išvažiuos. Gali nebijoti.~   
105 XVII   |                      Nenoriu.~    - Na, tai žiūrėk man! - tardavo kalvis
106 XVII   |              išgirdo jos linksmą juoką, tai visai galvos neteko.~   
107 XVII   |          norėjau! - prikišo Jurgutis. - Tai dabar nuvežk piršliais pas
108 XVII   |           dumples!~    - Na, kad nebus, tai nebus, - nusišnypštė nepatenkintas
109 XVIII  |                dukterį. Tėvas raganius, tai ir apie dukterį, žinai,
110 XVIII  |                 mums ratus sulaužė.~    Tai išgirdęs, Pinčukas nusišiepė
111 XVIII  |              Visą amžių keiktumeis.~    Tai išgirdęs, Pinčukas prisiminė
112 XVIII  |               su velniu Pinčuku veikia, tai nieko ir nedarė. Pakvailios
113 XIX    |               mauruose, kas jam kliudo? Tai ir pasiryžo Baltaragis pakalbėti
114 XIX    |            kaimynas su kaimynu, o jeigu tai nepadėtų, bent kailį gerai
115 XIX    |                liautųsi kvailiojęs.~    Tai vieną pavakarę, išsipiovęs
116 XIX    |              kur į akivarą nenugarmėtų, tai kantriai laukė pakraštyje
117 XIX    |                 ant galvos ir atiduosiu tai raganai. Tada bus po viso
118 XIX    |                  o tave pražudys.~    - Tai šitokie jūs nenaudėliai! -
119 XIX    |             nesusikalbės. - Kai leidau, tai pešėtės, o dabar prieš mane
120 XIX    |               tiktai nusikvatojo.~    - Tai ką, nenori taikytis? - visiškai
121 XIX    |                 Pinčukas.~    - Nenori, tai nereikia. O aš maniau -
122 XIX    |              bet velnias - vis velnias. Tai pražūk savo pelkėse ir man
123 XIX    |                 pasiūlyti jei ne taiką, tai bent aukso kalnus už dukterį,
124 XIX    |         norėdamas negalėjo jo pasivyti. Tai, pabrukęs uodegą, sugrįžo
125 XIX    |                ne apie kerštą, bet apie tai, kaip pagaliau atsikratyti
126 XX     |                                  XX~    Tai nelengvas buvo ir Girdvainiui
127 XX     |      Girdvainiui ir taip nekantru buvo, tai šoko į vežimą, švilptelėjo
128 XX     |              pakeliui nugrioviau.~    - Tai ką dabar darysi? - nusijuokė
129 XX     |               Jurgai už kasų.~    - Na, tai ir gerai, - tarė Anupras,
130 XX     |          ieškojome ir tik čia suradome. Tai į sveikatą, svotai!~   
131 XX     |           drauge per visą gyvenimą.~    Tai ir užtruko subatvakaris
132 XXI    |           tiktai niekada abiejų lygiai. Tai arkliavagiui ir teko būti
133 XXI    |                  kuria koja raišas. Bet tai nė kiek nekenkė arkliavagiui.
134 XXI    |                jų iš akių neišleisdavo. Tai kaip iš tokio arklius pavogsi,
135 XXI    |          žmonėse turėtų pasirodyti.~    Tai argi nuostabu, kad Šešelga,
136 XXI    |               svarbų reikalą turiu.~    Tai išgirdęs, karčemininkas
137 XXI    |           priekaištu pasakė Pinčukas. - Tai aš, Pinčukas.~    - Pan
138 XXI    |         Pinčukas. - Ką dabar darysi! Už tai aš jam su kaupu atsilyginsiu.~    -
139 XXI    |           Šešelga. - Nusileisi chamams, tai mums, bajorams, visai gyvenimo
140 XXI    |                dešimt bajoriškų dūšių), tai apsidairė po tuščią karčemą
141 XXI    |                 pro duris neįsileidžia, tai aš pro rakto skylutę.~   
142 XXII   |                reikalas atvijo Pinčuką, tai norėjo kiek uždelsti, kad
143 XXII   |           Girdvainio obuolmušius.~    - Tai kad aš galėčiau! - atsiduso
144 XXII   |        apsidžiaugė Raupys. - O kada mes tai padarysim?~    - Kai važiuos
145 XXII   |                durų klausėsi jų kalbos, tai supykęs atsakė:~    - Tai,
146 XXII   |               tai supykęs atsakė:~    - Tai, kas paliks nuo arklių.~    -
147 XXII   |               ant šono, - tokie arkliai tai jau ne arkliavagiams vogti
148 XXIII  |          skirsis.~    - Jei persiskirs, tai kaip susitiksim? - juokėsi
149 XXIV   |             pavogė! Arklius pavogė!~    Tai buvo Uršulė.~    - Kokius
150 XXV    |            klaidinantis ir apgaulingas. Tai ir Girdvainį taip suklaidino,
151 XXV    |           ankstyvoms mišioms skambinti, tai ir klausiu jo: "Kas čia
152 XXV    |                 vis tiek pažinau abudu. Tai buvo Pinčukas ir Raupys. "
153 XXV    |        nepaklausęs, kaip ir kas pavogė, tai ir apsuko jam velnias galvą,
154 XXV    |                 ir arklius, ir nuotaką, tai nieko nelaimėsi, tiktai
155 XXV    |              Kai tave velnias pagriebs, tai pamatysi, kokie čia niekai, -
156 XXV    |             Nenorite žinoti, kaip buvo, tai ir nereikia.~    Supykusi
157 XXV    |           seniai visokie gandai sklido. Tai nenuostabu, kad ir su piršlybomis
158 XXVI   |                 prasmek kiaurai į žemę. Tai norėjo bent obuolmušius
159 XXVI   |                 ir nusikeikė:~    - Ak, tai tu čia, girtuokli, po suolais
160 XXVI   |       prasitarsi, ką matei ir girdėjai, tai ir tave velnias pagriebs
161 XXVI   |            pražudytų. Jei būtų žinojęs, tai, nieko nepaisydamas - nei
162 XXVI   |            dingti nuo viso to klaikumo. Tai ir nuėjo per laukus, pats
163 XXVI   |          pragėrė dvi poras pasagų. Kaip tai galėjo atsitikti, Jurgutis
164 XXVI   |                 į akis?~    Bet ir visa tai buvo tik vienas niekas,
165 XXVII  |                   paglostė jos galvą. - Tai aš vis kaltas.~    Tada
166 XXVII  |             Nelemta man laimingai būti, tai ir nereikia.~    - Ne, dukrele,
167 XXVII  |            Girdvainio, ir jis, gal būt, tai nujautė, bet negalėjo grįžti
168 XXVII  |               bernystės pasididžiavimo. Tai ir klaidžiojo rudens darganose
169 XXVII  |                 klaidino Girdvainį.~    Tai ką čia galėjo padaryti pamesta
170 XXVIII |           nesurasi, reikia gelbėti bent tai, ką dar galima išgelbėti,
171 XXVIII |                 žvengimas pasigirsdavo. Tai kur čia nepaabejosi, kad
172 XXVIII |              akis pasityčiodavęs:~    - Tai vis dar ieškai savo arklių? -
173 XXVIII |                 jų būtų ir neturėjęs, - tai valgęs nevalgęs tuojau išeidavo,
174 XXVIII |              būtų, bet du iš karto.~    Tai ir Anuprui, su juo susitikus,
175 XXVIII |           žvilgteldamas į Anuprą.~    - Tai dabar ir gana! - ne tiek
176 XXVIII |                Anupras, - Tave, vyruti, tai tikrai sunku bepažinti.
177 XXVIII |             prakeiktą mergą?~    - Kaip tai kam? - nesuprato iš karto
178 XXVIII |            Girdvainis.~    - Kas tiesa, tai tiesa, - pritarė Anupras. -
179 XXVIII |                    Bet vis dėlto žmogus tai ne arklys. Negi dabar dėl
180 XXVIII |               Anupras. - Aš senas, o ir tai, kai pasižiūriu - viskas
181 XXVIII |             žemę po savo kojomis.~    - Tai va, - pagaliau tarė Anupras,
182 XXVIII |                kažką vydamasis.~    Ak, tai jis vėl nusivijo tariamą
183 XXIX   |              keliais ir šunkeliais.~    Tai supratęs, Anupras lengviau
184 XXIX   |           laukuose, gali visai pražūti. Tai slidinėdamas, klupdamas
185 XXIX   |           siunčia mums į svečius?~    - Tai aš, - nudžiugo Anupras,
186 XXIX   |            susitinka. - Argi nepažįsti? Tai aš, tavo piršlys Anupras.~   
187 XXIX   |             Girdvainis su vėjais.~    - Tai eisime į trobą, pasitarsime,
188 XXIX   |                 niekas nebuvo užklydęs. Tai kas gi čia dabar atėjo?
189 XXIX   |               kur pačiam atsisėsti.~    Tai pamatęs, Baltaragis pakvietė
190 XXIX   |              bus - pagaliau tarė:~    - Tai va, mergele, koks mano reikalas.
191 XXIX   |       klaidžioja keliais ir šunkeliais. Tai dabar tavo eilė, mergele.
192 XXIX   |             žmonių pastogę. Ar padarysi tai? - paklausė Anupras, dar
193 XXIX   |              Jurgą.~    - Kaip aš galiu tai padaryti? - nuleido akis
194 XXIX   |                  Vienu atsikvėpimu visa tai pasakė Jurga, paskui, lyg
195 XXIX   |                 griuvėsiai.~    Ak, juk tai abudu seniai gerai žinojo.
196 XXIX   |              abudu seniai gerai žinojo. Tai ką čia kalbėsi ir kaip padėsi?
197 XXIX   |                lieka tiktai ją pakelti. Tai ir palinko senatvės pečiai,
198 XXIX   |              širdies nerimavimas.~    - Tai gal dabar, mergele, eisim
199 XXIX   |              suneštas didelis pusnynas, tai nugriuvo kaip į minkštą
200 XXX    |                 neprataręs, lyg šmėkla. Tai nebent velnias gali su tokiu
201 XXX    |                 kuo buvo susitikęs.~    Tai buvo po to, kai susitiko
202 XXX    |               ji seniai pažadėta.~    - Tai gal tu ir mano arklius pavogei? -
203 XXX    |              neišsižadėsi Jurgos.~    - Tai tau, šunsnuki, negana, kad
204 XXX    |               sako: - Nenori susitarti, tai prarasi savo obuolmušius
205 XXX    |                 kalviui pavogtų pasagų. Tai nuėjo dabar tiesiai į Gaidžgalės
206 XXX    |                 ir niekur jų nesuranda. Tai dabar, kai vėl tolumoje
207 XXX    |               kurią ašarose paskandino? Tai ir nuėjo toliau per laukus,
208 XXXI   |            antras vos bepavelkąs kojas. Tai karčemininkas, nedaug galvojęs,
209 XXXII  |            tarsi pasaulio galas artėtų. Tai ir tuščios buvo visos pastangos
210 XXXII  |              susitarti su savo širdimi. Tai dažniausiai, apsikniaubusi
211 XXXII  |                ledą pavasario potvynis. Tai Jurga ir nebegalėjo niekur
212 XXXII  |                 pat padugnių sudrumsta. Tai ir tuščia buvo ieškoti bent
213 XXXII  |                pati su savim susitarti, tai savo nelaimę išverkdavo
214 XXXII  |                jis būtų duris pravėręs. Tai ir atsakymas Anuprui buvo
215 XXXII  |               ir Jurgutis nesirodė.~    Tai laukė dabar Jurga, pati
216 XXXII  |                ko - patys nežinojo.~    Tai žiūrėjo vienas į kitą, tarytum
217 XXXII  |                 ar kas kitas - abejojo. Tai nutarė pagaliau - kas bus,
218 XXXIII |          neiškęsi ir pats ateisi.~    - Tai ir atėjau, - atsakė Baltaragis,
219 XXXIII |                 bičiuliui visą teisybę, tai ir pasakė dviprasmiškai: -
220 XXXIII |               Tikriau kad būtų...~    - Tai tu visai rimtai? - nustebo
221 XXXIII |               sidabro kulkas.~    - Na, tai žiūrėk, - pagaliau tarė
222 XXXIII |             viskas bus gerai.~    - Na, tai ir padėk tau dieve, - tarė
223 XXXIV  |                savo kailio išgelbėjimu, tai nėrė kaip zuikis, kurtų
224 XXXIV  |           Atiduok arkliavagį, o jei ne, tai patį pakarsime karčemoje
225 XXXIV  |        palaikysiu, jeigu bus sumeluota, tai ir keliu po balkiu.~   
226 XXXIV  |               nepabėgtų iš arklio odos, tai net atsiklaupęs pradėjo
227 XXXV   |               nusikratyti akiplėšų, bet tai nieko negelbėjo, priešingai,
228 XXXV   |          nedorėlius iš jo tyčiotis.~    Tai Šešelga galvojo šiaip, galvojo
229 XXXV   |              savo draugą.~    - Nebuvo, tai ir pražuvo, - abejingai
230 XXXV   |          pailsėti ir išsimiegoti.~    - Tai tu šitoks, - įsižeidė Šešelga.
231 XXXV   |                Na, gerai, paminėsi.~    Tai pasakęs, Šešelga net pats
232 XXXV   |              negali bajoras nusileisti. Tai ir žėrė Šešelga visą savo
233 XXXV   |                 jeigu dar bus tau maža, tai rink arklių pėdas, spiauk
234 XXXV   |           nutarė tuojau pradėti veikti. Tai migęs nemigęs su gaidgyste
235 XXXV   |               arklius išgaišinsiąs.~    Tai Šešelga, išlipęs iš kalamaškos,
236 XXXV   |          Pinčuko patarti burtai padeda. Tai palikęs bajorišką kalamašką
237 XXXVI  |                 krisdavo staiga arklys, tai pasivaidindavęs kaip ir
238 XXXVI  |              darysi pavasarį be arklio? Tai daug kas, kad ir nenorėdami,
239 XXXVI  |              buvo įlindęs į arklio odą, tai kiekvienas lupo be gailesčio
240 XXXVI  |              nepatogu ir net gėda buvo, tai kentė žmonės, nežinodami,
241 XXXVI  |              tiktai keistą arklių marą. Tai kad ir jų arkliai neužsikrėstų
242 XXXVI  |             rupūže! Jei pradėsi skųsti, tai bus tau blogiau, negu Raupiui.
243 XXXVI  |               Ne, jeigu šitaip klojasi, tai jau visai nebėra gyvenimo.~   
244 XXXVI  |               arklius ir juos pagydyti. Tai pareidamas nutarė verstis
245 XXXVI  |            daiktas būti arklių daktaru! Tai parėjęs galvojo, kaip čia
246 XXXVII |                linksmas juokas.~    Ak, tai Marcelė važiuoja per traškantį
247 XXXVII |         blaškosi po užšalusį ežerą. Ak, tai ne pūga, tik jo širdis nerimsta.
248 XXXVII |         prasmego kiaurai žemę... Bet ar tai buvo Pinčukas? Gal jis tiktai
249 XXXVII |                     Ne, viso to nebuvo. Tai tik sapnas, klaikus sapnas,
250 XXXVII |           sparnais neš ją per gyvenimą. Tai ir gerai, tegu neša su jos
251 XXXVII |             suglaudęs sparnus. Ne, visa tai buvo tik sunerimusios širdies
252 XXXVIII|                 išspirtus dantis.~    - Tai tu šičia, pan Pinčuk? -
253 XXXVIII|             bičiulių? - paklausė. - Juk tai aš tas pats, su kuriuo susipykai
254 XXXVIII|             pasislėpusi už tvoros, visa tai matė ir girdėjo. Baisus
255 XXXVIII|               ir taip painius reikalus. Tai nutarė ja pirma proga atsikratyti.~   
256 XXXIX  |              galėjo manyti, kad už visa tai, kas dėjosi Paudruvės krašte,
257 XXXIX  |               nuo jos viskas prasidėjo, tai su ja turi ir baigtis.~   
258 XXXIX  |          triukšmas visam davatkyne. Kas tai padarė? Pati rupūžė negalėjo
259 XXXIX  |             Uršulę. Kas gi kitas galėjo tai padaryti, jei ne velnio
260 XXXIX  |         kantrybės ir prisipažino.~    - Tai ir kas? - pasakė. - Ir jūs
261 XXXIX  |                viską prisipažinsiu.~    Tai, ilgai nelaukdami, du dievobaimingu
262 XXXIX  |            nusigandęs ir nežinojęs, kas tai galėtų būti, o dabar aišku,
263 XL     |               ištekėti, tiktai jis apie tai nė užsiminti nenorėdavęs,
264 XL     |             nenorėdavęs, tarsi jam visa tai nė galvon neateitų.~   
265 XL     |                 nė galvon neateitų.~    Tai ji tada, vienos ubagės pamokyta,
266 XL     |            kažkokia smarve jį girdanti. Tai nieko ir nepadėjo. Nors
267 XL     |               moterys ir sakiusios, kad tai tikriausias vaistas.~   
268 XL     |                 jeigu būtų atsigrįžusi, tai būtų apakusi, o jeigu būtų
269 XL     |                 Tiesiog širdis plyšusi, tai žliumbusi, užsidariusi kamaroje,
270 XL     |               ir vis verkianti. Pagailę tai ubagei vargšės, ir ji patamsi
271 XL     |             smėliu, parsineštu iš kapų, tai nebūsią jiems gyvenimo.
272 XL     |               burtų žodžius. Bet seniai tai buvę, ir tuos burtų žodžius
273 XL     |        švenčiausiai Švendubrės panelei, tai išsigelbėjusi ir atbėgusi
274 XL     |                dukra jau buvo paaugusi, tai, bijodama, kad ir jos tėvas
275 XL     |                 esąs už ją burtininkas, tai jau tikras raganius esąs!),
276 XL     |              tėvas pražudytų jos dūšią. Tai nutykojusi jos rūtų vainiką,
277 XL     |         atvažiuoti ir ji neištekėtų. Ar tai padėjo, ar ne, tikrai nežinanti,
278 XL     |          auštant atlėkęs užsakų. Bet už tai jį dievas nubaudęs. Praradęs
279 XL     |                 turėjo atlaikyti.~    - Tai tu ir tokiom šventvagystėm
280 XL     |               davatkos ją apšmeižusios. Tai ji atsilygindama ir užtaisiusi
281 XL     |              šluotos ir nežinanti, kaip tai padaryti. Begėdiškai meluojanti
282 XL     |              tas begėdis, baltakę laka, tai nežinia, kas jam pagiriomis
283 XL     |        bažnyčioje, bet prieš savo norą. Tai buvo tą sekmadienį, kai
284 XL     |             neidavusi į mišparus.~    - Tai tiesa, - pritarė visos davatkos
285 XL     |             gaila, nėra tokio įstatymo. Tai pakūtavok viena, žmonių
286 XL     |                  neatgaudama kvapo. Bet tai nė kiek nesugraudino klebono
287 XL     |               viso to per akis užtenka. Tai persižegnojęs klebonas nuėjo
288 XLI    |                koks baisus jos varymas. Tai vieniems net pagailo, o
289 XLI    |                vieškeliu vargšę Uršulę. Tai išpančiojo ją ir ėmė sparčiau
290 XLI    |          visomis savo raganystėmis.~    Tai išgirdęs, Jurgutis nusigando
291 XLI    |                     Ne, - atsakė.~    - Tai neišmanėliai, - sako tada
292 XLI    |                Jeigu būtute apsišvietę, tai ir žinotute, kaip reikia
293 XLI    |              yra aptarta ragana esanti, tai reikia pririšti kairiosios
294 XLI    |               daryti, ir pešamės.~    - Tai ką? - atsišaukė antri. -
295 XLI    |            Bernardą su Benjaminu:~    - Tai per judu, durniai, nekaltą
296 XLI    |            arkliavagio dūšia vaidenasi. Tai visi nuskubėjo namo, kad
297 XLII   |               Baltaragio dukterį Jurgą, tai aš tave aukso kalnais apipilsiu.~    -
298 XLII   |              šlubas kaip velnias.~    - Tai tiesa, - atsiduso Pinčukas.-
299 XLII   |                į mano tabokinės ragelį, tai išlįstum iš jo sveikas ir
300 XLII   |               kartą galėjo pasinaudoti, Tai vis atidėliojo, nenorėdamas
301 XLII   |                rodos, nė gyvos dvasios. Tai pasistiepė ir įkišo cypiantį
302 XLIII  |         pasitarti, bet jo namie nerado, tai pats vienas patraukė į Paudruvės
303 XLIII  |       pasivaideno naktį Pinčukas? Taip, tai buvo vargšas Jurgutis, po
304 XLIII  |                 iš toli atkeliavęs.~    Tai buvo Girdvainis. Bet jo
305 XLIII  |                niekada nebuvo jo matęs, tai neprasmego iš tos baimės
306 XLIII  |               stingdamas iš baimės.~    Tai atnešęs trečią butelį -
307 XLIII  |                 jis nieko nekaltas, kad tai velnio Pinčuko, kuris pas
308 XLIII  |               slėgė kaip akmenų kalnas. Tai išgėrė trečią butelį ir
309 XLIV   |               visai mane pražudė.~    - Tai ir gerai, kad uždegė karčemą, -
310 XLIV   |             zvimbia...~    - Nežinojai, tai ko dabar nori?~    - Gelbėk,
311 XLIV   |                jam už akių užbėgti. Na, tai lįsk greičiau į akivarą,
312 XLIV   |                jo perkūnas nenutrenktų, tai slapstėsi kaip kiškis už
313 XLIV   |                 jis to nežinojo ir apie tai negalvojo, tiktai visa širdimi
314 XLIV   |               visas išsigelbėjimas.~    Tai ir Pinčukas negalėjo Girdvainio
315 XLIV   |          gaivališka, akla, nesulaikoma. Tai kur jį Pinčukui pavyti?
316 XLIV   |          širdyje nebūtų kilusi abejonė. Tai kas, jei ir nueis jis per
317 XLIV   |               jeigu nelaukia, nesiilgi, tai ką jis padarys viena savo
318 XLIV   |          eidamas per audrą, suabejojai, tai viską praradai ir pats žuvai.~
319 XLV    |               gaila į tave žiūrėti. Ak, tai vis aš kalta! Bet dabar
320 XLV    |                galva, negalėjo užmigti, tai nuėjo dar kartą į seklyčią
321 XLV    |           skambėjo kaip varpai.~    Ak, tai pavasario audra, pasikėlusi
322 XLVI   |                švietė gaisro pašvaistė. Tai degė Gaidžgalės karčema.
323 XLVI   |             Baltaragis gerai jį pažino, tai buvo jo bernas Pinčukas, -
324 XLVI   |                 net susiriesdamas.~    "Tai nelabasis džiaugiasi savo
325 XLVI   |       stingstančios Baltaragio lūpos, - tai aš tave pražudžiau.~   
326 XLVI   |                į Baltaragio malūną.~    Tai senelis Perkūnas, išvažiavęs
327 XLVII  |             trenkė į arkliavagių lizdą, tai niekas nėjo gesinti. Karčema
328 XLVII  |              pakriūtės stovėjo malūnas, tai ir nutrenkė.~    Po malūno
329 XLVII  |              kaktoje pastebėjo.~    Bet tai buvo netiesa. Juodvalkis
330 XLVII  |             pakvaišusio kliedėjimą.~    Tai pavalgydinęs ir užrakinęs
331 XLVIII |               jos netekęs. Ak, juk visa tai pasaka, kuri klaidina ir
332 XLVIII |                 gi čia tada pasaka? Juk tai pats gyvenimas!~    Ir iš
333 XLVIII |             susimaišo žemė su dangumi - tai Jurga tada važiuoja lyg
334 XLVIII |              negalinti iš jos ištrūkti. Tai daužosi kryžkelėje ir aimanuoja,
335 XLVIII |                 prašančią išrišimo. Bet tai ne ragana, tiktai vargšė
336 XLVIII |          pavasarį trenkia perkūnas.~    Tai velnias Pinčukas, per metus
337 XLVIII |           panašus į suakmenėjusį žmogų. Tai nelaimingas malūnininkas