Chapter

  1 I      |              mylią buvo matomas.~    Čia būta kažkokios neįspėjamos
  2 I      |            pusėje arba dar blogiau - čia pat prie malūno klampiose
  3 I      |          Baltaragio dukterį.~    Kas čia buvo, niekas tikrai nežinojo.
  4 I      |            paskalomis, tvirtino, kad čia pats tėvas Baltaragis kaltas,
  5 I      |          antros ežero pusės. Tai kur čia gali paklysti? Kasdien žmonės
  6 I      |         pražildamas. Jis žinojo, kas čia yra, kad piršliai negali
  7 II     |          rūtų darželio.~    - Kas gi čia dabar? - net nutirpo visa
  8 II     |             tas senasis:~    - Ar ne čia bus pono Baltaragio garsusis
  9 II     |            baisiai nerimaudama. Argi čia būtų pagaliau jos atvažiavęs
 10 II     |            antelės... Ar kartais jos čia nesurasime?~    - O kaipgi, -
 11 II     |            jai norėjęs išpiršti. Bet čia kaime gaidžiai pragydo,
 12 III    |           kaip kukulius. - Ne kitaip čia ir buvo.~    Staiga Uršulei
 13 III    |          susiraukė ir tarė:~    - Ko čia atėjai? Eik sau į davatkyną
 14 III    |            eiti. O aš pagalvosiu, ką čia reiks daryti.~    - Bet
 15 III    |          nuotaka (taip vargšę Uršulę čia neteisingai praminė, bet
 16 III    |          paklausė:~    - Pala, ko aš čia norėjau tavęs paklausti? ~   
 17 III    |       Reikėjo ko nors prasimanyti, o čia sena žaizda atgijo. Pradėjo
 18 III    |        malūnas sukasi be vėjo.~    - Čia tai jau tikrai kažkokie
 19 III    |           neturėjo ką daryti. Be to, čia bažnyčia ir ūkis, čia kortos,
 20 III    |            to, čia bažnyčia ir ūkis, čia kortos, čia sis, čia tas,
 21 III    |        bažnyčia ir ūkis, čia kortos, čia sis, čia tas, ir užsimiršo
 22 III    |           ūkis, čia kortos, čia sis, čia tas, ir užsimiršo klebonas,
 23 III    |        pasaulio galas artėjo, bet ką čia viena Uršulė galėjo padaryti?~
 24 IV     |             Uršulė gerai žinojo, kad čia Baltaragio ir jo bičiulio
 25 V      |            tokios nesurado. O kaltas čia buvo paties Girdvainio pernelyg
 26 V      |      Girdvainis iš karto pažino, kad čia ta, kurios ieško, nes tokios
 27 VI     |              Baltaragį ir jo malūną. Čia buvo ne vien tiktai davatkos
 28 VI     |        pažiūrėdavo Baltaragis, ko ji čia trankosi, o kartais, net
 29 VI     |            rišti savo ryšulius, bet, čia pat berišdama, ir vėl atrišdavo,
 30 VI     |            įniršiui ateis galas. Bet čia Baltaragis apsiriko.~   
 31 VII    |            Pasakyk, lengviau bus, aš čia visokių žolelių turiu, išvirinsiu...
 32 VIII   |             mala? - pagalvodavo, bet čia pat ir vėl užsnūsdavo. -
 33 VIII   |            vėl užsnūsdavo. - Didelio čia daikto, kad malūnas mala.
 34 VIII   |         atsigręžė į svečią.~    - Ko čia nežinosi? - truktelėjo pečiais
 35 VIII   |           pažiūrėjo į ponaičiuką, ko čia jam reikia, ir pamatė, kad
 36 VIII   |             ir Pinčukas. - Kaimynas. Čia pat pakalnės pelkėse gyvenu,
 37 VIII   |       Pasirašysim sutartį.~    - Kam čia ta sutartis? - suabejojo
 38 VIII   |                Tai pasakęs, Pinčukas čia buvo, čia dingo, o apstulbęs
 39 VIII   |          pasakęs, Pinčukas čia buvo, čia dingo, o apstulbęs Baltaragis
 40 IX     |   parvažiuosim nieko nepešę. Didelio čia daikto!~    Bet tuo metu
 41 IX     |             gal už manęs.~    - Kaip čia dabar su dviem jaunikiais
 42 IX     |           pasiryžo:~    - Ar velnias čia judu staiga apstojo? - supyko. -
 43 IX     |        žvaigždelės ar ne žvaigždelės čia padėjo. Pilna troba buvo
 44 IX     |              buvo priaugančiųjų, kur čia jas visas išleisi, kaip
 45 IX     |            nežinojo, ką daryti, kaip čia Uršule atsikratyti. Nieko
 46 IX     |           kalvis. - Pažiūrėsim, kaip čia Baltaragiui išeis. O tu
 47 IX     |        Visaip svarstė spėliojo, kaip čia atsitiko, kad ta piemenė,
 48 IX     |         užsakai su Marcele, ir nieko čia nepadarysi. Nebent klebonui
 49 IX     |          deja, niekas nesuprato, kad čia su Uršule kažkas kitas darosi
 50 X      |              juo po kiemą ir malūną, čia susikibusi rankomis, čia
 51 X      |             čia susikibusi rankomis, čia vėl ištrūkdama ir viliodama,
 52 X      |  besisukančiais sparnais? O dabar ji čia jaunamartė ir būsima šeimininkė.
 53 X      |              jai priklausė. Tai kaip čia nesidžiaugsi, jei širdis
 54 X      | voratinkliais jie apraizgyti ir kiek čia daug svetimų dulkių ir šiukšlių.~   
 55 X      |             buvo užgargėjusi, bet ir čia nauja šluota padėjo, ir
 56 X      |          užbėgo į viršų.~    - Ką tu čia darysi, mano paukštele? -
 57 XI     |            skristi į dausas.~    Bet čia šmėkštelėjo pro šalį malūno
 58 XI     |       nežinojo, ką daryti.~    - Tau čia nėra ko veikti, - tarė jam
 59 XI     |           žmonos, nesuprasdamas, kas čia įvyko.~    - Marcele, džiaugsme
 60 XII    |              lopšio. - Neišmanau, ką čia ir bedaryti? Laukiu jūsų
 61 XII    |            kito naujagimio. Bet kaip čia judu vienus palikti?~    -
 62 XII    |             stalo, neišmanydamas, ką čia dabar daryti, tai apsidairęs
 63 XII    |              ir nesugalvodamas, kaip čia bičiuliui padėti.~    Pagaliau
 64 XII    |              negalėjo susivokti, kas čia su juo darosi. Vaidenosi
 65 XIII   |               nesuprasdamas, kaip ji čia atsirado, ir nusigrįžo atgal
 66 XIII   |         labiau nuliūsdamas.~    - Ko čia dabar vis prie lopšio ir
 67 XIII   |             kūdikis.~    - Supsiu aš čia visą laiką, - piktai burbtelėjo
 68 XIV    |              ir žado neteko. Kuo jis čia apsidžiaugė? Ar tik visai
 69 XIV    |            nuo jo vargšės galvos. Ko čia pavydėti laimės? Tiktai
 70 XIV    |            lūkuriavo nerimaudamas, o čia ir dvylikti metai suėjo.~   
 71 XIV    |         Baltaragis ir tarė:~    - Ką čia dabar su tavim darysi? Jeigu
 72 XIV    |          Gerai, - sutiko Pinčukas ir čia pat užlėkė ant malūno sparnų
 73 XIV    |              žiūri pro plyšiuką, kas čia bus. Parėjo Uršulė, pasiautėjo,
 74 XV     |                      XV~    Bet kaip čia iš tikrųjų buvo, vienas
 75 XV     |           lėtas žmogus. Tai kaip jis čia galėjęs su velniu susidėti?~   
 76 XV     |              jauną merginą, tur būt, čia neapsieita be velnio), o
 77 XV     |             dukteriai.~    - Didelio čia daikto, - atsakė nusijuokęs
 78 XV     |   susipainiojo, ir nežinia buvo, kuo čia dabar tikėti. O užklausti
 79 XV     |         važinėti.~    Taip ar kitaip čia buvo, tiktai apie Baltaragio
 80 XVI    |        nuliūdęs velniukas. - Amžinai čia pasiliksiu.~    - Kaip nori, -
 81 XVI    |                 Kas ta mergina, kuri čia po kiemą bėgioja?~    -
 82 XVI    |            visą laiką galvodamas, ką čia nuo jo malūnininkas slepia.
 83 XVII   |         nustovėti negalėjo. Žaizdras čia suliepsnodavo, čia vėl užgesdavo.
 84 XVII   |          Žaizdras čia suliepsnodavo, čia vėl užgesdavo. Pritrūko
 85 XVII   |        įsikarščiavusį Jurgutį. - Kas čia tau užėjo? Nusišnypšk, ir
 86 XVII   |         neatsižiūrėčiau.~    - Ką tu čia prasimanai, Jurguti? - stabtelėjo
 87 XVII   |       susirūpindavo kalvis. - Bet ką čia padarysi? Pakvailios, ir
 88 XVII   |            jis sugebėtų atlikti. Bet čia jis veikė ne vienas, turėjo
 89 XVIII  |            vis garsėjo.~    - Kas gi čia galėtų būti? - susirūpino
 90 XVIII  |            ir sako:~    - Ar velnias čia tuos ratus sulaužė? Nei
 91 XVIII  |        dulkes nuo skvernų. - Kur jis čia painiosis? Saulė dar tik
 92 XVIII  |            matęs ir žinau: ne kitaip čia, kaip ano darbas, - tvirtino
 93 XVIII  |                    Pats matai, kokie čia niekai, - kraipė galvą piršlys. -
 94 XVIII  |    važiuosime namo.~    - Kaip dabar čia važiuosi, dėde? Negražu, -
 95 XVIII  |     pasibaigė, ir vėl nusišiepė. Bet čia pat pliaukštelėjo pats sau
 96 XVIII  |        malimo buvo pilnas malūnas, o čia tokia gaišatis. Pagaliau
 97 XVIII  |              bus tas kerštas ir kaip čia reiks nuo jo apsiginti.~   
 98 XVIII  |              proto kraustosi. Bet ką čia padarysi? Jis nežinojo,
 99 XVIII  |            Baltaragis įsitikino, kad čia jo berno kerštas, tiktai
100 XIX    |            Ar aš? - paklausė. - Taip čia sau. Į kaimą. Turiu reikalą.~   
101 XIX    |            dar labiau nustebo. Kokie čia reikalai galėtų būti? Tėvas
102 XX     |            smarkaus važiavimo.~    O čia dar, pravažiuojant pro Paudruvės
103 XX     |           kažkoks cypimas, unkštimas čia vienoje ratų pusėje, čia
104 XX     |             čia vienoje ratų pusėje, čia kitoje arba atsilikdavo
105 XX     |            atsigręžti pažiūrėti, kas čia atsitiko.~    Neatsigręžė
106 XX     |              pro nepermatomą rūką, o čia giedriausias vakaras, skaidrus
107 XX     |                Taip, iš toli, kad iš čia ir nuo kalno nepamatysi, -
108 XX     |              tokios ieškojome ir tik čia suradome. Tai į sveikatą,
109 XXI    |            arkliavagiui ir teko būti čia viena, čia kita koja raišam,
110 XXI    |              ir teko būti čia viena, čia kita koja raišam, jog kartais
111 XXI    |       arkliavagis taip jį niekina. - Čia pan Pinčuk pas tave su reikalu.~    -
112 XXI    |             ir skarmalus.~    - Koks čia toks skubus reikalas? -
113 XXII   |              dar labiau parūpo, koks čia skubus reikalas atvijo Pinčuką,
114 XXII   |           kažkokius obuolmušius. Kas čia per galas? Ir Jurgutis kažką
115 XXII   |         burbėjo apie obuolmušius, ir čia dėl jų derasi. Bet Raupys
116 XXIV   |           būtų nesugriovęs.~    Kaip čia atsitiko, neturėjo laiko
117 XXIV   |        saldžiai miegojo.~    "Kas gi čia dabar taip anksti atvažiavo? -
118 XXIV   |             nuotaka ir suprato, koks čia gali būti reikalas, tad
119 XXIV   |    nusižiovavo ir sako:~    - Na, ką čia dabar su jumis darysi? Kalbėkite
120 XXIV   |            Ar ne to raganiaus, kuris čia vieną davatką norėjo už
121 XXV    |              kitam skirti, ir kitaip čia negalėjo būti.~    Bet kodėl
122 XXV    |              jiedu atvažiavo užsakų? Čia buvo kažkas neaišku. Galėjo
123 XXV    |        pradėjo spėlioti, kaip ir kas čia atsitiko, neatsilaikė ir
124 XXV    |    šventoriaus pastovų pririšti. Kas čia būtų taip anksti atvažiavęs,
125 XXV    |              tarp ratų išlikusi. Kas čia būtų toks atvažiavęs, galvon
126 XXV    |              tai ir klausiu jo: "Kas čia būtų toks atvažiavęs?" Jis
127 XXV    |           akimis nenoriu tikėti. Bet čia kad sustaugs visi bažnytkaimio
128 XXV    |          Pinčukas ir Raupys. "Ką jie čia darys?" - galvoju. O nusileido
129 XXV    |          išgelbėti, o ne arklių, nes čia nieko nepadarysi, kai velnias
130 XXV    |        pagriebs, tai pamatysi, kokie čia niekai, - piktai dėbtelėjo
131 XXV    |           vakarus, žvengimas gi buvo čia pat aplinkui girdėti, paskui
132 XXV    |          išsiskirstė. Taip ar kitaip čia buvo, vis tiek nieko tikro
133 XXVI   |              o paskui, supratęs, kad čia bene tikrasis jaunikis važiuoja
134 XXVI   |             nerimo pats nežino, kaip čia atsitiko, kad svirduliuodamas
135 XXVI   |              ir griuvo, nusirisdamas čia pat į pasuolę.~    Kas toliau
136 XXVI   |          dvikartę, prikimštą šiaudų, čia pat juos iškratė, apversdamas
137 XXVI   |         pasuolės, nesuprasdamas, kas čia darosi: sapnuoja ar vaidenasi?
138 XXVI   |          nusikeikė:~    - Ak, tai tu čia, girtuokli, po suolais voliojiesi! -
139 XXVI   |        karčemos, nesusivokė, nei kas čia atsitiko, nei kur jam pačiam
140 XXVI   |         negalėjo suprasti. Nebent ir čia velnias pasimaišė ir jį
141 XXVII  |          savo paslapties sunkumo. Ką čia bedaryti - neišmanė žila
142 XXVII  |       klaidino Girdvainį.~    Tai ką čia galėjo padaryti pamesta
143 XXVIII | klausinėdamas apie savo arklius, nes čia pat, bekalbant, sužvengdavo
144 XXVIII |      žvengimas pasigirsdavo. Tai kur čia nepaabejosi, kad tam žmogui
145 XXVIII |           kartą pasakė Anupras. - Ko čia dabar dairaisi?~    Girdvainis
146 XXIX   |            atsiduso Anupras.~    Bet čia išgirdo, tarytum kas leidžiasi
147 XXIX   |            girdimai Baltaragis. - Ką čia dievas siunčia mums į svečius?~    -
148 XXIX   |             į trobą, pasitarsime, ką čia mes galėtume padėti, - pakvietė
149 XXIX   |              trobą susirūpinę, kokia čia pagalba gali būti ir kaip
150 XXIX   |          nebuvo užklydęs. Tai kas gi čia dabar atėjo? Negi Girdvainis?
151 XXIX   |         Anupras. - Tik tu viena gali čia padėti, ir niekas kitas.
152 XXIX   |            valios.~    - Nežinau, ką čia, dėde, kalbi, - tarė, pati
153 XXIX   |    neskubėdamas Anupras dairėsi, kur čia kepurę pasidėti ir kur pačiam
154 XXIX   |       mergautines ašaras. Bet ką jos čia galėjo padėti, kai širdis
155 XXIX   |        vienas į kitą, nežinodami, ką čia daryti ir kokią išeitį rasti.~   
156 XXIX   |          seniai gerai žinojo. Tai ką čia kalbėsi ir kaip padėsi?
157 XXIX   |            savo jaunikio, bet ką jie čia galėjo padaryti, kada viena
158 XXIX   |             Kas bus, tas bus - nieko čia nepadarysi. O jei artinasi
159 XXIX   |              Baltaragį.~    - Kas gi čia dabar? - paklausė.~    -
160 XXIX   |           kulka pašausi.~    - Ką tu čia, svotai, niekus paistai, -
161 XXIX   |            epušės lapas.~    - Ką tu čia, dukrele, prasimanai? -
162 XXIX   |         Baltaragis numodamas. - Buvo čia toks kaimyno kalvio puskvaišis
163 XXIX   |             į lauką pasižiūrėti, kas čia darosi. Bet, vos pravėrus
164 XXIX   |               Baltaragis pamanė, kad čia ne kas kitas, tiktai Pinčukas
165 XXIX   |             ašarose paskandinęs, bet čia pat ties prieangiu sugriuvo
166 XXIX   |    Baltaragiais, savaip suprato, kas čia darosi, ir išėjo tikro kaltininko
167 XXX    |      nelaimingai susidėjo, kad nieko čia nepadarysi, jeigu net Anupras
168 XXX    |             nesujudėdamas.~    - Kas čia per monas? - nustebo Girdvainis. -
169 XXX    |                  Prakeikimas! Kas gi čia dabar? - krūptelėjo Girdvainis
170 XXX    |        kryžkelėje, nesuprasdamas, ar čia jam prisisapnavo, ar tikrai
171 XXX    |                 atsakė Jurgutis (jis čia ir buvo), baisiai išsigandęs,
172 XXX    |          merginą pražudysi.~    "Kas čia per galas? Ar tik vėl nesivaidena?" -
173 XXX    |            žmogumi kalbėtų. O ir tas čia buvo, čia dingo kaip vaiduoklis.~   
174 XXX    |          kalbėtų. O ir tas čia buvo, čia dingo kaip vaiduoklis.~   
175 XXX    |             dabar jis suprato, kokia čia velniava susidėjo, kad prarado
176 XXXI   |            paskutinėmis jėgomis, bet čia pat ir suklupo. Pirmasis
177 XXXI   |              burbtelėjo:~    - Kokie čia arkliai? Dvėselienos, o
178 XXXI   |    atsigręždamas ir svarstydamas, ką čia dabar daryti.~    O vežikas
179 XXXI   |           pelėdos šešėlis.~    - Kas čia per galas? - susidomėjo
180 XXXI   |          paukščiai sukasi? Ar tik ne čia visa nelaimė slepiasi?~   
181 XXXI   |           Neliko jokių abejonių, kad čia nelabojo žabangos, kurias
182 XXXII  |             sutiktų ir pamatytų, bet čia pat kildavo toks kartus
183 XXXII  |        žinojusi, kur jį surasti. Bet čia pat sukilo šaltas bejausmis
184 XXXII  |          eiti į kiemą pažiūrėti, kas čia atsitiko ir kur ta pelėda
185 XXXII  |               kai jau ne malūne, bet čia pat po langais - pelėda
186 XXXII  |        rankos ir plėšusios nuo tėvo. Čia pat ji susmuko be žado ant
187 XXXII  |                    Bėkim, tėveli, iš čia, - pakuždomis paslaptingai
188 XXXII  |          tiek kur. Tiktai toliau nuo čia, - maldavo ji, visa drebėdama.~    -
189 XXXII  |          nepabėgsi. Ji ištiks lygiai čia, kaip ir kitur.~    - Bet
190 XXXII  |           pelėda neūkia. O ar tikrai čia pelėda ūkė, ar kas kitas -
191 XXXIII |        patamsyje į Baltaragį. Ką jis čia prasimanė? Gal iš tikro
192 XXXIII |     arkliavagiais. Taip ar kitaip, o čia kažkas bendro turėjo būti,
193 XXXIII |          apie tavo malūną?~    - Kur čia tau Jurgutis? - atsakė Baltaragis,
194 XXXIII |           nustebo Baltaragis. - Argi čia Jurgutis galėtų būti kuo
195 XXXIII |         Baltaragis gerai žinojo, kas čia kaltas, tiktai negalėjo
196 XXXIII |            negalėdamas suprasti, kas čia darosi, buvo linkęs įtarti
197 XXXIII |           pagaliau tarė kalvis,- gal čia ir reikia šautuvo, užtaisyto
198 XXXIII |               visai nežinodamas, kad čia jo parankinis slankioja,
199 XXXIII |              su aprūdijusiu šautuvu, čia pat jį nušveitė suodžiais,
200 XXXIV  |          arkliavagio.~    - Ilgai tu čia zaunysi, - šūktelėjo vienas
201 XXXIV  |   atsikvėpdamas Šešelga.~    - Ką tu čia niekus paistai? - supyko
202 XXXIV  |              Šešelga, matydamas, kad čia ne juokai, nelaukė, kol
203 XXXIV  |             vyrai, pažiūrėti, ką jis čia meluoja? - pasiūlė laikąs
204 XXXIV  |            norėjo lįsti iš odos, bet čia jam kažkas taukštelėjo su
205 XXXIV  |           pasagas, bet, pamatęs, kas čia darosi, pabėgo. nusigandęs,
206 XXXV   |           triukšmo pridarys. Koks gi čia, kad ir šunbajoriui, gyvenimas?~   
207 XXXV   |            pat pelkių. Bet pats save čia sugėdino, kad bajoras ir
208 XXXV   |              kelmą apsisuk ir tuojau čia pat pribūk!~    Šaukė vieną
209 XXXV   |            kažkas viduryje pelkių, o čia pat nematomas balsas atsiliepė:~    -
210 XXXV   |              pelkių krašto. Ar trukt čia, ir nugramzdins į liekno
211 XXXV   |            norėdama paklausti, ko tu čia, durniau, badaisi?~    -
212 XXXV   |               kad ir nepastebėjo, ko čia ta jo kumelė dairosi. Tiktai
213 XXXV   |         neatsigrįžo pasižiūrėti, kas čia ant jos šūkauja, tiktai
214 XXXV   |           viduryje kelio.~    - Nagi čia dabar kas? - nustebo Šešelga. -
215 XXXV   |     džiaugsmo rankas, laukdamas, kas čia dabar bus.~
216 XXXVI  |          niekam į galvą neatėjo, kad čia būtų toks baisus Šešelgos
217 XXXVI  |              ant kelio bevažiuojant, čia pat akyse, arba rytą atrasdavo
218 XXXVI  |         kokia liga - nesistebėtum, o čia - sveikiausi arkliai pradėdavo
219 XXXVI  |         pradėjo spėlioti žmonės, kas čia būtų ir iš kur toks maras
220 XXXVI  |              Niekas nepagalvojo, kad čia Šešelga būtų kaltas. Juk
221 XXXVI  |              ne jie ir užnešė?~    O čia dar prisiminė žmonės arkliavagio
222 XXXVI  |         prarandančių savo arklius. O čia pavasaris artėjo, ką darysi
223 XXXVI  |              iš kur gali žinoti, kas čia darosi? Tada noromis nenoromis
224 XXXVI  |          žmonės ir neprisirengė, Kas čia dabar eis ir kaip eis užpirkti
225 XXXVI  |             kaimo vyrai sužinoti, ko čia buvo atjoję ir ką rengiasi
226 XXXVI  |        Šešelga mėgino tvirtinti, kad čia buvo tiktai žvalgai, o atjos
227 XXXVI  |         nusigandęs Šešelga. - Kur aš čia skųsiu? Man ir į galvą neatėjo.~   
228 XXXVI  |          visai nekaip pasijuto. Koks čia gali būti gyvenimas! Ir
229 XXXVI  |            buvo begrįžtąs atgal, bet čia išlindo iš maurų Pinčukas
230 XXXVI  |             Šešelga.~    - Nagi lįsk čia pas mane į maurus, jeigu
231 XXXVI  |             ir be tavęs rūpesčių. Ko čia dabar mane nuolat trukdai?~    -
232 XXXVI  |            Tai parėjęs galvojo, kaip čia apsidraudus nuo tokių nelaimingų
233 XXXVII |               Baltaragis numanė, kas čia darosi, ir stipriai spaudė
234 XXXVII |            ir nesuvokė iš karto, kas čia darosi. Pagalvojo, kad ištikęs
235 XXXVII |        užsnūdo po malūno sparnais, o čia - kaip perkūnas giedrą dieną -
236 XXXVII |              Nesuprato Jurgutis, kas čia atsitiko, tik, baisiai išsigandęs,
237 XXXVII |           dukterį.~    - Tėveli, kas čia atsitiko? - paklausė Jurga,
238 XXXVII |            spėliojo ir netikėjo, kas čia atsitiko ir kodėl tokie
239 XXXVII |             jos tėvo malūną. Argi ji čia būtų kalta? Primaniusi bėgtų
240 XXXVII |    atsikratydamas. Kas gi iš tikrųjų čia buvo? Ogi nieko, viskas
241 XXXVII |            suprasti tėvas.~    - Kas čia yra? - neatleido duktė.~    -
242 XXXVII |              gyvenimo ratas.~    Bet čia vėl iškyla praeities vaiduokliai-nusivylusi
243 XXXVII |             žaliuojančiais pušynais. Čia jo tėvų tėvai gyveno, čia
244 XXXVII |            Čia jo tėvų tėvai gyveno, čia jis gyvena ir dukterį augina,
245 XXXVIII|                      XXXVIII~    Kas čia per nakties monai? Ar tik
246 XXXVIII|         krečia?~    Gal ir taip. Kas čia žino?~    Pašautas Pinčukas
247 XXXVIII|        pakęsti, dantis sukandęs.~    Čia jį ir atrado ant kelmo Šešelga,
248 XXXVIII|          visais prakeiksmais. Bet ką čia vienu keiksmu padarysi?~   
249 XXXVIII|              į Šešelgą. Dar to kelmo čia trūko, kad jis kur prasmegtų!
250 XXXVIII|       apsiramino ir save drąsino: ką čia gaidžiai, juk su Uršule,
251 XXXVIII|           naujo apsvarstydamas. Kaip čia atsitiko, kad Baltaragis
252 XXXVIII|     dėbteldama piktomis akimis - kas čia ją šaukia ir dar bičiule
253 XXXVIII|          atbula pasitraukė. Koks jau čia ubagas ir koks Jurgutis
254 XXXVIII|         beklibikščiuojąs į šalį, bet čia varpai suskambino ir jų
255 XXXVIII|          ubagu kalbantis.~    - Kokį čia ubagą velnio nuotako. pristojo? -
256 XXXIX  |       atsakyti vargšei Uršulei, kuri čia buvo tikrai niekuo nekalta.
257 XXXIX  |             abiem vyrams atrodė, kad čia kasdieninis davatkų triukšmas,
258 XXXIX  |            bet, atėję ir pamatę, kas čia atsitiko, patys nusigando
259 XXXIX  |        žvilgtelėjo pro langą, kas gi čia dabar darosi? Nagi kažkokia
260 XXXIX  |            prieangį pasižiūrėti, kas čia atsitiko. Nenorėjo, kad
261 XXXIX  |      gedulingas pamaldas (kokios jau čia pamaldos už arkliavagio
262 XL     |            išspiovęs, sakydamas, kad čia kažkokia smarve jį girdanti.
263 XL     |         atbula ranka ir pasakęs: "Ko čia kabinėjiesi?" Ir nuėjęs
264 XL     |              į Švendubrės davatkyną. Čia jokių burtų nedariusi, gyvenusi
265 XL     |       Praradęs savo arklius.~    Bet čia ji esanti nieko nekalta.
266 XL     |          nekalta ir nieko nežinanti. Čia, tur būt, velnias Pinčukas
267 XL     |        pasigailėti, visa pamėlynavo, čia pat apalpo ir išsitiesė
268 XL     |              jo parapijoje dėjosi. O čia po kojomis dar išsitiesė
269 XLI    |              arklio uodega.~    - Ko čia dabar? - atsigręžęs pervedė
270 XLI    |             visus keturis vėjus. Kur čia ją vesi už parapijos ribos?
271 XLI    |          kuolais ir sušuko:~    - Ko čia sustojote? Varykite toliau
272 XLI    |    Švendubrės parapijos - ir sustojo čia viduryje tiltelio. O po
273 XLI    |               jeigu gali! Ir dairosi čia į vieną tiltelio galą, čia
274 XLI    |           čia į vieną tiltelio galą, čia į kitą.~    - Kur dabar
275 XLI    |          vyrai? - klausia.~    - Kur čia nesipeši? - atsakė Didžiasalio
276 XLI    |            net knygose parašyta.~    Čia išsitraukė tas ponaičiukas
277 XLI    |             ir perskaitė:~    - Štai čia lotyniškai parašyta, o aš
278 XLI    |              nespėjo nei suvokti, ką čia su ja daro, pastūmė ją Bernardas
279 XLI    |          kiti nuo tilto.~    Bet kur čia laikysi, jeigu pavadžiai
280 XLI    |         pavadžiais, - apsidairė, kur čia tas mokslinčius, kuris taip
281 XLI    |       užvažiuoti už tokį mokslą, bet čia jis buvo, čia jo pėdsakai
282 XLI    |            mokslą, bet čia jis buvo, čia jo pėdsakai dingo.~    Kas
283 XLI    |             Jau buvo visai sutemę, o čia dar arkliavagio dūšia vaidenasi.
284 XLI    |             už Uršulės vėlę.~    - O čia dabar ką prasimanėte? -
285 XLII   |            pats kur eini?~    - Nagi čia pat į pelkes kiškių gaudyti, -
286 XLII   |         taboką ir apgalvodamas, kaip čia geriau susitarus. -Tu gudrus,
287 XLII   |        sutiko apsidžiaugęs Pinčukas, čia pat pasimuistė, skarmalai
288 XLII   |             kaip svirplys.~    - Kur čia dėti tą biaurybę? - nesikęsdamas
289 XLII   |            pleištu užkalė.~    - Na, čia galėsi per amžius cypti
290 XLII   |         baigęs darbą. - Niekas tavęs čia nesuras, o ir tu niekam
291 XLIII  |            nusigandęs.~    - Koks gi čia dabar galas? - neramiai
292 XLIII  |       apsižvalgė, nesuprasdamas, kas čia ir iš kur zvimbia. Visa
293 XLIII  |             koks pakeleivis. Bet kas čia keliaus tokiu metu? O iš
294 XLIII  |             duok, biaurybe!~    "Kas čia dabar per žmogus?" - spoksojo
295 XLIII  |           gražumu neapsieis, nes jis čia buvo didžiausias kaltininkas.~   
296 XLIV   |           apkvaišęs iš užkampio, bet čia pro lubas lyžtelėjo liepsnų
297 XLIV   |           degančius gaurus.~    - Ko čia dabar rėki? - supyko Pinčukas,
298 XLIV   |              neįgrūdau.~    - Kaipgi čia dabar aš, bajoras, o lįsiu
299 XLIV   |              bandė atsikelti. Ko jis čia taip žeminsis prieš nusususį
300 XLIV   |     Girdvainis nespėjo suprasti, kas čia atsitiko, tiktai obuolmušiai
301 XLV    |        Supyko net ant Anupro, ko jis čia buvo atėjęs ir sukėlęs visus
302 XLV    |      aplinkui, lyg nesuprasdama, kas čia atsitiko, kad taip ilgai
303 XLV    |            prie lango pažiūrėti, kas čia atsitiko. Tolumoje švietė
304 XLV    |          lėkė jos pasitikti.~    Bet čia iš pakalnės atbėgo uždusęs
305 XLVI   |               jis dar paabejojo, bet čia pat vėl išgirdo, kaip trinktelėjo
306 XLVI   |       atvažiavęs piršlybų.~    - Kas čia dabar galėtų būti? - stebėjosi
307 XLVII  |                  Nujautė žmonės, kad čia kažkas negero turėjo atsitikti.
308 XLVII  |              Žmonės spėliojo, ar tik čia nebus žaibo nutrenktas ir
309 XLVII  |              ir išsiaiškinti, ką jis čia kliedi ir kur tiesą pasakoja.
310 XLVII  |          negalėjo.~    - Ar galas jį čia atnešė? - tarė kalvis, atradęs
311 XLVII  |             užrakinęs kalvėje, o jis čia, matai, atsidūrė. Kaip jis
312 XLVII  |          tiek daug bėdos turėjo, bet čia pat suspaudė širdį kažkoks
313 XLVII  |           nenukristų į pakriūtę. Bet čia nuo malūno šoko išskėtęs
314 XLVII  |        sučiupęs Pinčuką už rago, bet čia padangėje pasirodė Perkūnas
315 XLVIII |        Girdvainį.~    Pagaliau galas čia žino. Tiktai jis kartais
316 XLVIII |              išgyvenęs.~    Kokia gi čia tada pasaka? Juk tai pats
317 XLVIII |             žmogaus gyvenime, ir kur čia tada atskirsi, kur pasaka,
318 XLVIII |           dvasia ir skundžiasi, koks čia gali būti gyvenimas dumblyne.