Chapter

  1 I      |            neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais,
  2 I      |   pakriūtės, jo sparnai sukosi, ir jis nuolatos ūžė. Tas jo ūžimas
  3 I      |           paslaptingumu.~    Ar ne jis buvo užkerėjęs ir paskutinį
  4 I      |       būdamas pats raganius (o kad jis turi kažkokių reikalų su
  5 I      |         kad neatvažiavo, - kartais jis atsakydavo. - Malūnas ant
  6 I      |            dar labiau pražildamas. Jis žinojo, kas čia yra, kad
  7 II     |        Apkaltino ji Baltaragį, kad jis, senas raganius, norėjęs
  8 II     |            šypsodamas, bet Uršulei jis tarsi buvęs nebuvęs. Tiktai
  9 II     |                Šauk nešauk, - sako jis, staiga kaip šmėkla atsiradęs, -
 10 II     |      nedovanotinas įžūlumas, už ką jis teisingai buvo nubaustas.
 11 III    |   neįveikiama galybe. Taigi tiktai jis vienas galėjo priderančiai
 12 III    |     įvertinti jos nutikimą, bet ir jis, tikra nelaimė, pereitą
 13 III    |          Uršulė.~    - Ar ne todėl jis tave ir norėjo išleisti? -
 14 III    |        miegas.~    - Gerai, - sako jis. - Žinau. Gali sau eiti.
 15 III    |          atsiminė klebonas. - Kaip jis ten dabar?~    - Nežinau,
 16 III    |           nuėjo nepatenkintas, kam jis tą davatką užkalbino.~   
 17 IV     |      Uršulės Baltaragis, dėl kurio jis, nors ir nemažai snūduriavo,
 18 IV     |            ir tarė: tegu prasmenga jis su ta Uršule, tiktai jam
 19 IV     |         kad net graudu darosi. Tai jis, vargšas, vis tavęs laukia
 20 V      |       drįsta iš jos juoktis. - Kur jis?~    - Nagi anava, ar nematai,
 21 V      |        gražios ir drąsios merginos jis dar nebuvo matęs. O tokios
 22 V      |          svajonėse vaidenosi. Argi jis ir būtų žadėtas?~    Jurga
 23 VI     |          Jurgą buvo nelengvas, nes jis ir pats nelengvai gavo savo
 24 VI     |       sukdavo malūno sparnus. Tada jis linksmas belsdavosi po savo
 25 VI     |          vėjas nenutiltų. Jau tada jis pradėjo svajoti, ar negalima
 26 VI     |            kai nurimdavo vėjas, ir jis ištisomis dienomis prasėdėdavo
 27 VI     |     vėjelio. O malūno sparnų bures jis buvo taip pritaikęs, kad
 28 VI     |           broliai, seserys ir liko jis vienas su senstančia davatka
 29 VI     |          su visa namų apyvoka, kad jis nieko nepadedąs, o ji negalinti
 30 VII    |     dešimčių metų. Marcelės grūdus jis greitai sumalė, sukrovė
 31 VII    |        tebeskambėjo visur, kur tik jis pasisukdavo, nei tos šypsenos,
 32 VII    |        pilna Baltaragio širdis, ir jis slankiojo tylus kaip šešėlis,
 33 VII    |        pavasario jį persekiojo, ir jis nežinodavo, ką bedaryti.
 34 VII    |       Viena aišku buvo, kad toliau jis nebegalės taip gyventi,
 35 VIII   |         toks gyvenimas buvo geras. Jis priprato prie savo sapnų
 36 VIII   |         ūžimo, parūpdavo.~    - Ką jis ten mala? - pagalvodavo,
 37 VIII   |          tiesiog kažko stigdavo ir jis imdavo nerimauti. Ir kai
 38 VIII   |        baisiai neramu.~    - Kodėl jis nemala? - vis daugiau susirūpindavo
 39 IX     |           Baltaragiu dėl piršlybų, jis stovėjo prie žaizdro kaip
 40 IX     |         atsipeikėjo. Ar kartais ir jis pats nekvailioja kaip koks
 41 IX     |              tiktai už Baltaragio. Jis bent pasups mane ant malūno
 42 IX     |          atvažiavo dešimtą vakarą. Jis ir bus mano.~    Bet tėvams
 43 X      |       skrendančią Marcelę. Tik kol jis atbėgo, Marcelė spėjo nusirengti
 44 XI     |          metai kaip viena diena, o jis vis dar neatsipeikėjo iš
 45 XI     |           lėtai slenkantį laiką, o jis pats, klausydamas girnų
 46 XI     |        džiaugsme mano... - suklupo jis prie lovos stingstančia
 47 XII    |        ritosi per jo skruostus, ir jis tylėdamas rovė sau nuo galvos
 48 XII    |         galvos žilus plaukus. Tada jis suprato, ką neapdairiai
 49 XII    |           širdis kristų į duobę ir jis pats į ją griūtų. Juodvalkis
 50 XII    |         parvedė jį sutemus namo. O jis ėjo lyg sapnuodamas ir nesuvokdamas,
 51 XII    |            stovėjo malūnas. Bet ir jis buvo kažkur nutolęs. Aukštai
 52 XII    |            prižadino Baltaragį, ir jis vėl puolė prie lopšio, užmiršęs
 53 XII    |        ežero kranto. Bet ar tikrai jis ūžė? Pakėlė galvą, įsiklausė -
 54 XII    |            Širdyje smilktelėjo, ir jis apsidžiaugė, išgirdęs jos
 55 XII    |      šešėlius surūkusioje troboje. Jis paguos nelaimės parblokštą
 56 XII    |          Baisi nykuma jį slėgė, ir jis nieko negalėjo suvokti,
 57 XIII   |           Susipras Baltrukas... Ką jis darys su vaiku be pačios?~   
 58 XIII   |           ir sulinko nuo rūpesčių. Jis nepajuto bundančio pavasario,
 59 XIII   |          nepradžiugino Baltaragio. Jis tik šnairomis žvilgtelėjo
 60 XIII   |         Prieš Baltaragio akis, kur jis tik pažvelgdavo, visur vaidenosi
 61 XIII   |       tiktai rūpestis dėl dukters. Jis dieną naktį mąstė ir nieko
 62 XIV    |     žioptelėjo ir žado neteko. Kuo jis čia apsidžiaugė? Ar tik
 63 XIV    |            tik šovė į galvą: kodėl jis negalėtų apgauti Pinčuko,
 64 XIV    |          ir tėvo nebepažino - toks jis buvo atsimainęs ir pralinksmėjęs.~    -
 65 XIV    |        davatkyną išėjo... - pasakė jis parbėgusiai dukteriai, o
 66 XIV    |             tuojau suprato, kad ne jis, o velnias jo rankose.~    -
 67 XIV    |        smarkiau jį prigriebti, kad jis nedrįstų prie jo kabinėtis,
 68 XIV    |           stebėjosi Pinčukas, kaip jis anksčiau to nesuprato ir
 69 XV     |        buvo lėtas žmogus. Tai kaip jis čia galėjęs su velniu susidėti?~   
 70 XV     |          juoką. Tiktai ras progos, jis bematant prasimanys ir negirdėtų
 71 XV     |           naują kalamašką. Bet kur jis pats išsidumblino (gal kur
 72 XV     |         sijoną atnešė Baltaragiui. Jis ir pakabino jį malūne Uršulės
 73 XVI    |      beveik septynerius metus.~    Jis su malonumu suko malūno
 74 XVI    |           Pinčukui patikdavo. Tada jis, dairydamasis po plačią
 75 XVI    |      išvarytų iš malūno? Kaip tada jis gyventų ir ką darytų? Negi
 76 XVI    |           pagaugom nueidavo. Visai jis pradėjo panėšėti į žmogų
 77 XVI    |           akys sulaikė Pinčuką, ir jis užsižiopsojo.~    Paskui,
 78 XVI    |      parūpo Pinčukui ta mįslė, kad jis laužė galvą (visai jis galvoti
 79 XVI    |         kad jis laužė galvą (visai jis galvoti buvo atpratęs, anksčiau,
 80 XVI    |           mergina kieme ar malūne, jis visiškai sukvailėdavo ir,
 81 XVI    |            įsimetė, ar ką jau, kad jis net sublogo, sekiodamas
 82 XVI    |        Pinčuką ir pagailo jo, toks jis sunykęs buvo. Tai ir pasakė
 83 XVI    | Baltaragiui pritrūko kantrybės, ir jis iškišo galvą pro langelį:~    -
 84 XVII   |    pasidėjęs ant priekalo, tada ir jis prisidėdavo, mažu kūjeliu
 85 XVII   |     negalėjo jo širdies atvėsinti. Jis klajojo paežerėmis ir ieškojo
 86 XVII   |           kokių net neįtartum, kad jis sugebėtų atlikti. Bet čia
 87 XVII   |          sugebėtų atlikti. Bet čia jis veikė ne vienas, turėjo
 88 XVIII  |        malūnas pašoko iš vietos, o jis pats nulėkė padebesiais
 89 XVIII  |           nuo kryžkelės į pakalnę, jis įsikibo iš visų jėgų į paskutinius
 90 XVIII  |          dulkes nuo skvernų. - Kur jis čia painiosis? Saulė dar
 91 XVIII  |          Aišku kaip ant delno, kad jis norėjo iškišti man kažkokią
 92 XVIII  |       jaunikis su piršliu. Sužinos jis, senas kelmas, kad velnių
 93 XVIII  |      Pinčukui daug vargo buvo, kol jis visiems sukliudydavo, o
 94 XVIII  |    kraustosi. Bet ką čia padarysi? Jis nežinojo, kad tas iš vieno
 95 XVIII  |      negali išvežti dukters, kurią jis taip labai mylėjo.~    O
 96 XIX    |          akimis, nesuprasdama, kur jis galėtų eiti. Nusileidęs
 97 XX     | obuolmušiais žirgais. Visą savaitę jis laukė, nesulaukdamas subatvakario,
 98 XX     |           ligi pusės įvažiavo, kai jis griuvo. Ketvirto net nepastebėjo,
 99 XX     |       nežino, ar jį pravažiavo, ar jis kur dingo.~    Jau buvo
100 XXI    |     kartais ne tiktai kiti, bet ir jis pats nežinojo, kuria koja
101 XXI    |             nežinodami, kuria koja jis raišas.~    Bet ne dėl to
102 XXI    |      nemaža jam sveikatos atsiėjo. Jis gėrė degtinę ir krimto savo
103 XXI    |          keikė ir krimto save, kad jis pasenęs kaip kelmas ir pasidaręs
104 XXI    |      arkliavagis. O ar maža arklių jis pavogęs, ir dar kokių! Bet
105 XXI    |        katinai prieš tuos, kuriuos jis išjojo į Prūsus.~    Širdo
106 XXI    |        plunksna už skrybėlės, koks jis paprastai pasirodydavo Gaidžgalės
107 XXI    |       viena pakelės karčema, kurią jis pats baigė pragerti, ir
108 XXI    |            nusisuko. Toks jau buvo jis apdraskytas ir iškoneveiktas,
109 XXI    |         Pinčuką buvo ištikusi, kad jis net nuovokos neteko, kaip
110 XXI    |        atsiduso Pinčukas. - Tiktai jis apgavo mane.~    - Apgavo? -
111 XXI    |    mandrumo, kad velnias nežino, o jis žino. - Nagi pas mane kamaroje
112 XXIII  |       juokomis, ir iš širdies, kad jis, senas žmogus, o apgavikas,
113 XXIII  |           sako, bet savo tvirtino: jis dosniausias žmogus ir atvežęs
114 XXIII  |     Girdvainio visas mandrumas, ir jis pats savęs nesuprato, kas
115 XXIII  |            nepažino. Toks nedrąsus jis buvo ir lyg užkimęs. - Eik
116 XXIII  |            kelias, nei jo pavojai. Jis ir be kelio nuvažiuotų užsakų
117 XXIV   |        džiaugsmo smarkiai plakė, o jis akių nuo Jurgos nenuleido,
118 XXIV   |           galva besisukinėjant, ir jis nubėgo tiesiai per laukus,
119 XXV    |       kurioje pusėje žvengia. Toks jis buvo klaidinantis ir apgaulingas.
120 XXV    |     Girdvainį taip suklaidino, kad jis, užuot vijęsis arklius keliais,
121 XXV    |         špitolninką Bernardą, eina jis ankstyvoms mišioms skambinti,
122 XXV    |         čia būtų toks atvažiavęs?" Jis man ir atsakė: "Ogi nežinai,
123 XXV    |           kad jo arklius pavogė, o jis kaip galvos netekęs išbėgo,
124 XXV    |    klaususi, kieno tie arkliai, ir jis atsakęs, o paskui nuėjęs
125 XXVI   |         Jurgutis, bet nežinia, kur jis dingo niekam nieko nepasakęs,
126 XXVI   |            tartum jo šešėlis. Tada jis, pro dumplių ūžimą išgirdęs
127 XXVI   |           nubloškė į liūną, iš kur jis vos-ne-vos išsikapstė.~   
128 XXVI   |     sielvartas jį tada pagavo, kad jis nežinojo, kur dėtis, tiesiog
129 XXVI   |       nusirito į pakalnę.~    Tada jis parėjo į kalvę, bet ir ten
130 XXVI   |         jaunikis ėmė rūtą... Kodėl jis tada nešoko pro langą ir
131 XXVI   |        pasaulio kraštą, ir niekada jis nepamatys ir neišgirs jos
132 XXVI   |   aukštiniu, bet virvė nutrūko, ir jis nukrito ant aslos ties pasagų
133 XXVI   |              Pagaliau nesikęsdamas jis pasiėmė kažkodėl iš krūvos
134 XXVI   |    nežinojo, išvarytas į priemenę. Jis godžiai gėrė degtinę su
135 XXVI   |    Pinčukas nepaprastai skubinosi. Jis, įlėkęs į karčemą, nuvertė
136 XXVI   |             Visa velnio laimė, kad jis, lenktyniuodamas su Girdvainio
137 XXVI   |   susitarimas su arkliavagiu. Tada jis be kvapo atlėkė į karčemą
138 XXVI   |          tos išgąsties neįsimestų. Jis ne tiek nusigando, kad Pinčukas
139 XXVI   |            neša, kad nori, vis tik jis neturi kur dėtis), kiek
140 XXVI   |            Jurgučiui pasidarė, kad jis, ištrūkęs iš karčemos, apsisuko
141 XXVI   |         nuėjo kur akys mato. O kur jis ėjo - pats nežinojo, tiktai
142 XXVI   |            apie jį nežinojo, tarsi jis būtų vandenyje dingęs. Kalvis
143 XXVI   |         toliau ir toliau varė, kol jis pagaliau nuklydo su savo
144 XXVI   |      kvailiuką ir pasigailėjo. Tik jis pats niekur negalėjo rasti
145 XXVII  |           ant jo žilos galvos, bet jis nežinojo, nei ką pačiam
146 XXVII  |     žodžiai patys užspringdavo, ir jis visas sugniuždavo nuo savo
147 XXVII  |            o jaunikis vis negrįžo. Jis klaidžiojo po visą apylinkę,
148 XXVII  |           galva būtų susisukusi ir jis nežinotų, nei kur eiti,
149 XXVII  |        sutikę ant kito kelio, visų jis klausinėjo, ar nematė obuolmušių
150 XXVII  |         deginančios ašaros, kurias jis stengėsi paslėpti nuo dukters,
151 XXVII  |          labiau prislėgė tėvą, bet jis nieko daugiau jai nepasakė,
152 XXVII  |        obuolmušius žirgus. Tarytum jis būtų tiktai pravažiavęs
153 XXVII  |             kad malūnas sugedęs, o jis pasenęs ir nežinąs, kada
154 XXVII  |        užsidaręs būdavo malūne. Ką jis ten veikė, net duktė nežinojo.
155 XXVII  |    Girdvainio arklių žvengimas, ir jis sudėdavo visas viltis į
156 XXVII  |        visa širdimi Girdvainio, ir jis, gal būt, tai nujautė, bet
157 XXVIII |     Anuprui pagailo Girdvainio, ir jis išėjo ieškoti jo kryžkelėse.
158 XXVIII |            Nuo to ryto, kai išbėgo jis iš bažnyčios, tarsi žemė
159 XXVIII | sužvengdavo kurioje nors pusėje, o jis krūptelėjęs įsiklausydavo
160 XXVIII |       obuolmušių žvengiant, tiktai jis vienas, nes ir žvengė iš
161 XXVIII |            ir šunkeliais.~    Tada jis pradėjo neapkęsti visų žmonių
162 XXVIII |     paklausdavęs net su užuojauta, jis piktai atšaudavęs:~    -
163 XXVIII |      nueidavęs kaip baidyklė. ~    Jis dabar gerai žinojo, kad
164 XXVIII |            nei ačiū nepasakęs. Kur jis nakvodavo, nuo speigo, darganos
165 XXVIII |          taip graudu pasidarė, kad jis net žodžių pritrūko paguosti
166 XXVIII |       kažką vydamasis.~    Ak, tai jis vėl nusivijo tariamą savo
167 XXVIII |     blaškomas, nes tų vėjų suokime jis išgirsdavo savo obuolmušių
168 XXIX   |         visą pasaulį, nes kitaip - jis pražuvęs, o ir tu neišsigelbėsi.~    -
169 XXIX   |         jos akys sužaibavo. - Tegu jis pražus, bet aš niekados
170 XXIX   |          nes mano šypseną ir juoką jis išmainė į savo obuolmušių
171 XXIX   |  neatstosiu pasaulio, nes tą meilę jis sumynė savo eržilais po
172 XXIX   |    eržilais po kojomis. Tegu dabar jis klaidžioja savo šunkeliais,
173 XXIX   |    puskvaišis parankinis... Bet ir jis kažkur pražuvo...~    Baltaragis
174 XXIX   |       Jurgučio.~    Prieš pavasarį jis, prisiklajojęs keliais ir
175 XXIX   |           krito ant jo sąžinės, ir jis sustingo be žado.~    Tik
176 XXIX   |        trobą ir prisipažinti, koks jis baisus nusikaltėlis, pabaidęs
177 XXIX   |          kai sugirgždėjo durys, ir jis, dar labiau išsigandęs,
178 XXX    |         tas Girdvainis! Kokią bėdą jis pats sau prasimanė su tais
179 XXX    |          nelaimę įklampino. Geriau jis būtų jų visai neturėjęs,
180 XXX    |  žėrinčiomis patamsyje akimis, kai jis stabdo kiekvieną ir žiūri,
181 XXX    |        Girdvainiu nesusidurtų, nes jis, kur buvęs, kur nebuvęs,
182 XXX    |             Negi taip ir bus, kaip jis pasakė?~    Nustebęs Girdvainis
183 XXX    |             Ne, - atsakė Jurgutis (jis čia ir buvo), baisiai išsigandęs,
184 XXX    |           vos atgaudamas žadą.~    Jis kaip tik ieškojo Girdvainio,
185 XXX    |     išgelbėti. Pakilęs iš pusnyno, jis išėjo protamsiais jo ieškoti,
186 XXX    |       Jurgutis nuėjo savo keliais. Jis norėjo greičiau visas savo
187 XXX    |            jos juoką? Bet negalėjo jis sugrįžti neišpirkęs visų
188 XXX    |           obuolmušių. Tiktai dabar jis suprato, kokia čia velniava
189 XXX    |            ir jam paaiškėjo, kodėl jis visur girdi savo obuolmušių
190 XXXI   |         Tiktai iš kalbos ir pažino jis Girdvainio obuolmušius.~   
191 XXXI   |  privažiavo, Anuprui pasirodė, lyg jis tuos arklius buvo kažkada
192 XXXI   |            sutiksime Girdvainį, ir jis mus išvaduos.~    - Kas
193 XXXI   |            ir sutiksime, ar pažins jis mus? Mudu net žvengti užmiršome.~    -
194 XXXI   |       graudu pasidarė Anuprui, kad jis net ašarą, netyčia ištryškusią,
195 XXXI   |      arklius pražudei! - atsigręžė jis su priekaištu į vežiką.~   
196 XXXI   |       Girdvainiui pasakysiu? Ir ką jis darys be jūsų?~    Susirūpinęs
197 XXXI   |         Anuprui padidėjo įtarimas. Jis stengėsi geriau įsižiūrėti
198 XXXI   |            obuolmušių odos, kurias jis padžiovė stadaloje.~   
199 XXXI   |          stadaloje.~    Bet ir tuo jis neilgai džiaugėsi.~
200 XXXII  |      prikelti malūną iš numirusių. Jis kaip stūksojo, taip ir pasiliko
201 XXXII  |            būtų jį išvijusi, jeigu jis būtų duris pravėręs. Tai
202 XXXIII |       kartais šautuvo?~    - O kam jis tau? - nustebo kalvis.~    -
203 XXXIII |          patamsyje į Baltaragį. Ką jis čia prasimanė? Gal iš tikro
204 XXXIII |          kartais, - pagaliau įtarė jis, - kvailas išdaigas krečia
205 XXXIII |        kalvėje?~    - Taigi kad ir jis dingo kaip ugnyje nuo to
206 XXXIII |        kalbant ir jį įtariant, kad jis susidėjęs su arkliavagiais.~    -
207 XXXIII |         dar iš sukilimo metų, kada jis dalgių broliams perkaldavo
208 XXXIV  |            pusių vyrai su kuolais, jis paspruko kaip kiškis iš
209 XXXIV  |           į jį žiūrėjo, nes gyveno jis ne tiek iš karčemos, kiek
210 XXXIV  |        Eikit, vyrai, pažiūrėti, ką jis čia meluoja? - pasiūlė laikąs
211 XXXIV  |            karčemininkas.~    - Ir jis ne geresnis! - sušuko tada
212 XXXIV  |  taukštelėjo su kuolu į kaktą, kad jis tik viauktelėjo ir atgal
213 XXXIV  |            dūšia arklio odoje, kad jis daugiau dienos šviesos nebematytų
214 XXXV   |      velnias: ką žinai, žmogus, ko jis gali prasimanyti? Jeigu
215 XXXV   |    nepavyks jam manęs nušauti. Dar jis nežino, ką aš jam ištaisysiu,-
216 XXXVI  |         užpampino arkliavagį. Tegu jis ir nujodavo vieną kitą arklį,
217 XXXVI  |  arkliavagio Raupio šešėlis; tarsi jis nujodavęs ant arklio, o
218 XXXVI  |           ir paleidę, o dabar, kai jis pats buvo įlindęs į arklio
219 XXXVI  |            jo daugiau vedžioti, ir jis grįžta. Jeigu su juo susitiksi,
220 XXXVI  |     karčemą, galvodamas, kad dabar jis galės puikiausiai verstis
221 XXXVI  |        pradėjo girtis Šešelga, kad jis galįs pagydyti sergančius
222 XXXVI  |          negalėjo prisišaukti, nes jis pats įkliuvo į savo bėdas.~
223 XXXVII |      užimtas savo piktais darbais. Jis su Šešelga įvarė siaubo
224 XXXVII |      pataikė Pinčukui į kulnį, bet jis to nepastebėjo, tiktai nusirito
225 XXXVII |         atsimušė į pasagas, kurias jis vis dar nešiojosi, nežinodamas,
226 XXXVII |           sugrįžti į kalvę. Vakare jis buvo kaip tik atėjęs atsiprašyti
227 XXXVII |        nelaimės visai prislėgė, ir jis pavirto nykiu šešėliu.~   
228 XXXVII |             prasmenga ir Pinčukas. Jis linksta po gyvenimo našta,
229 XXXVII |      ateitį ir paskandina ašarose. Jis turi nugalėti savo klaikią
230 XXXVII |         šviesios dukters ateities. Jis ir nugalėjo ją. Uršulė supintijo
231 XXXVII |          ar tai buvo Pinčukas? Gal jis tiktai prisisapnavo kaip
232 XXXVII |          jo tėvų tėvai gyveno, čia jis gyvena ir dukterį augina,
233 XXXVII |     pasiilgimais ir sielvartais. O jis tuo jau laimingas, kad,
234 XXXVII |        prakaitas išpylė Baltaragį, jis pašoko nuo suolo, pažiūrėjo -
235 XXXVIII|            to kelmo čia trūko, kad jis kur prasmegtų! Pinčukas
236 XXXVIII|        neištesėjo.~    O ką, jeigu jis taip padarytų, surištų Baltaragį
237 XXXVIII|       keršto ir būti negalėtų!), o jis tada, įsigijęs Uršulę talkininke (
238 XXXVIII|          kiek baugino Pinčuka, bet jis apsiramino ir save drąsino:
239 XXXVIII|          jį apgavo? Gal todėl, kad jis nei Uršulės, nei Jurgos
240 XXXVIII|       Jurgos nebuvo matęs. O dabar jis vieną ir kitą gerai pažįsta
241 XXXVIII|            Tiktai praėjus Uršulei, jis atsiplėšė nuo šventoriaus
242 XXXVIII|     nepaisydama Pinčuko (ar tikrai jis pasivaidino ryto miglose?),
243 XXXIX  |          veskime pas kleboną. Tegu jis nutars, ką su ja daryti.~   
244 XXXIX  |            špitolninkas Bernardas. Jis kartą, eidamas žiemą dar
245 XXXIX  | žiežirbomis ir dingęs kamine. Tada jis labai nusigandęs ir nežinojęs,
246 XXXIX  |          savo jaunikiu velniu, kai jis, išsigandęs varpų, pabėgo...
247 XXXIX  |         pat jo bažnyčios dedasi, o jis nieko nežino.~    - O ką
248 XL     |    norėjusi už jo ištekėti, tiktai jis apie tai nė užsiminti nenorėdavęs,
249 XL     |      norėdama jį prisivilioti. Bet jis visai negėręs, nors ir užsaldinusi
250 XL     |            kabliuku už kelnių, bet jis atstūmęs ją su atbula ranka
251 XL     |           neišleistų už Pinčuko (o jis didesnis esąs už ją burtininkas,
252 XL     |           kryžium atsikračiusi, ir jis pabėgęs, varpų vejamas,
253 XLI    |            už tokį mokslą, bet čia jis buvo, čia jo pėdsakai dingo.~   
254 XLI    |         pėdsakai dingo.~    Kas gi jis buvo? Vieni pastebėjo, kad
255 XLI    |         buvo? Vieni pastebėjo, kad jis buvo raišas, o kiti arklio
256 XLII   |       rezginėmis po pažastimi.~    Jis seniai įtarė, kad visų tų
257 XLII   |            ant jo takų kilpas, kad jis pagaliau įkliūtų, bet Pinčukas
258 XLII   |    Girdvainio obuolmušiai žuvę, ir jis pats iš proto išėjęs. Nuvežk
259 XLII   |    skarmalai kaip rūkas nukrito, o jis pats su visa velniška nuogybe
260 XLIII  |         pasagas, su kuriomis dabar jis neturįs kur dėtis ir negalįs
261 XLIII  |         Gaidžgalės karčemą. Kažkur jis prasilenkė su Visgirda, -
262 XLIII  |   nupampinimo. Dabar pradės dar ir jis vaidentis! Visai nebebus
263 XLIII  |         Bet jo nepažino Šešelga, o jis net labo vakaro jam nepalinkėjo,
264 XLIII  |    stengėsi įspėti, kas per vienas jis būtų.~    O Girdvainis,
265 XLIII  |         danties ant danties. Tokio jis kaip gyvas nebuvo matęs,
266 XLIII  |     Šešelga pradėjo teisintis, kad jis nieko nekaltas, kad tai
267 XLIII  |       arkliavagio Raupio darbas. O jis iš to jokios naudos neturėjo,
268 XLIII  |         tas gražumu neapsieis, nes jis čia buvo didžiausias kaltininkas.~   
269 XLIII  |         drebėdamas, išpasakojo, ką jis žinojo ir ko nežinojo. Girdvainis,
270 XLIII  |     nesidomėjo ir nieko negirdėjo. Jis buvo paskendęs savo mintyse,
271 XLIV   |      Girdvainis, kokią bėdą ir vėl jis prasimanė ant savo galvos,
272 XLIV   |            Gaidžgalės karčemą! Bet jis visai nežinojo, kad, atkeršydamas
273 XLIV   |          nežinojo ir Šešelga. Tada jis, baisiai išgąsdintas, nei
274 XLIV   |             bet galva apsisuko, ir jis, pats nežinodamas kaip,
275 XLIV   |          ir nesiskubino į pagalbą. Jis pats, visas rukdamas, nusirito
276 XLIV   |     Šešelga ir bandė atsikelti. Ko jis čia taip žeminsis prieš
277 XLIV   |         žaibas jų nenutrenkė. Tada jis pats išsigelbėtų ir Jurgą
278 XLIV   |     išgelbėtų. Kaip ir kokiu būdu, jis to nežinojo ir apie tai
279 XLIV   |           Jį apakindavo žaibai, ir jis turėjo klupti ir slėptis
280 XLIV   |          žaibai apšvietė kelią, ir jis ėjo, nenuleisdamas akių
281 XLIV   |       viršum jo galvos.~    Bet to jis nepaisė, negirdėjo ir nematė.
282 XLIV   |      nepaisė, negirdėjo ir nematė. Jis pats ėjo kaip audra - gaivališka,
283 XLIV   |     abejonė. Tai kas, jei ir nueis jis per baisiausią audrą pas
284 XLIV   |         nelaukia, nesiilgi, tai ką jis padarys viena savo pasiilgusia
285 XLIV   |  akimirksniu pasinaudojo Pinčukas. Jis užuolankomis, pakalnėmis
286 XLV    |        Palauk, pasveiksi, o gal ir jis, suradęs savo obuolmušius,
287 XLV    |           atsakė Jurga. - Be manęs jis niekada nesuras savo obuolmušių
288 XLV    |           Anupras sakė, nes kitaip jis be manęs pražus ir man nebus
289 XLV    |          Supyko net ant Anupro, ko jis čia buvo atėjęs ir sukėlęs
290 XLV    |            baigia užmiršti. Ir kam jis dar gundė eiti ieškoti pamišusio
291 XLV    |         pamišusio jaunikio? Geriau jis niekada nebūtų atvažiavęs,
292 XLV    |    Baltaragis net neatsimena, kada jis toks laimingas buvo, kaip
293 XLV    | Prisisapnavo jai Girdvainis, tarsi jis būtų važiavęs pas ją su
294 XLV    |            prasivėrusi bedugnė, ir jis su žirgais nugarmėjęs kiaurai
295 XLV    |             kad net širdį pervėrė. Jis pamojo lyg su ranka, kviesdamas
296 XLV    |        krantų. O vėjas vis didėjo. Jis nešte nešė Jurgą vis toliau
297 XLVI   |                  Ar nesapnuoju?" - jis dar paabejojo, bet čia pat
298 XLVI   |      pasitikti savo jaunikio. Tada jis nudžiugęs atsikėlė ir, užsimetęs
299 XLVI   |     nepatraukė Baltaragio dėmesio. Jis, visas susikaupęs, klausėsi
300 XLVI   |         tarsi žemėn įsmukęs. Dabar jis viską suprato.~    - Jurgele
301 XLVI   |      malūno, ir nieko nepastebėjo. Jis iš to skausmo visas sustingo
302 XLVI   |            Pinčukui po pušimi, kai jis užmetė nelaimingam jaunikiui
303 XLVI   |        tiktai akyse sužaibavo, kai jis krito nuo malūno sparno
304 XLVII  |      pušimi su karna ant kaklo. Ar jis pats pasikorė, ar šimtametė
305 XLVII  |       iškvosti ir išsiaiškinti, ką jis čia kliedi ir kur tiesą
306 XLVII  |           už žaizdro nė kvapo. Kur jis vėl dingo, kalvis suprasti
307 XLVII  |         buvau užrakinęs kalvėje, o jis čia, matai, atsidūrė. Kaip
308 XLVII  |         čia, matai, atsidūrė. Kaip jis ištrūko?~    To ir kalvis
309 XLVII  |          neramu pasidarė.~    Tada jis užlipo ant žaizdro ir pro
310 XLVII  |           ir kas nors neatsitiktų. Jis norėjo dar kartą pamatyti
311 XLVII  |     išsipildė jo paskutinis noras. Jis kaip tik tada atbėgo į malūno
312 XLVII  |           lyg kažką pasitikdama, o jis norėjo užbėgti jai už akių
313 XLVII  |         pagavo toks įnirtimas, kad jis palindo po besisukančiais
314 XLVIII |     pasivaidena ir atrodo, tarytum jis ne kas kitas būtų, tiktai
315 XLVIII |    Pinčukas, visiškai neaišku. Gal jis Baltaragio pasąmonėje pasivaideno,
316 XLVIII |    Pagaliau galas čia žino. Tiktai jis kartais nustelbdavo kalvio