Chapter

  1 I      |             šlaitą, tarytum norėdami jį nugriauti su visu malūnu.
  2 II     |         baisių dalykų.~    Apkaltino ji Baltaragį, kad jis, senas
  3 II     |         nueidavo per širdį, ir dabar ji sustojo viduryje kiemo,
  4 II     |           būtų visai netekusi. Dabar ji gerai suprantanti, kad tai
  5 II     |             pardavė jos skaistybę, o ji, vargšė, nieko nesuprato.~   
  6 II     |        nusigandusi Uršulė žiūri, kad ji Pinčuko liekno viduryje
  7 II     |           pragariškas kvatojimas, ir ji savo akimis pamatė Paudruvės
  8 II     |            ir pabučiuoti, bet Uršulė jį piktai atstūmė.~    - Kaip
  9 II     |            Pinčuką. Norėjo dar kartą jį pričiupti, bet tas ištrūko
 10 III    |           bet staiga susigriebė (kur ji, vargšė, dėsis tokioje nelaimėje?),
 11 III    |          paaiškėjo lyg ant delno, ir ji užsimojo vėl iš eilės klebonui
 12 III    |           kažką dar pasakyti norėtų. Ji greitai pasilenkė ir pabučiavo
 13 III    |              davatkos drebėdavo, kai ji, net neprasižiojusi, tiktai
 14 III    |         sukasi be vėjo, ir tiek. Kas jį ten supaisys. Tai ir klebonas,
 15 III    |    Baltaragiu! Nieko daugiau aš apie jį nenoriu girdėti.~    Nusiminusi
 16 IV     |     išgelbėjo skaisčiausi apžadai, o ji, vargšelė, pasmerkta amžinai
 17 IV     |          ištekėti už Baltaragio), ir ji pasiryžo kilniu darbu išpirkti
 18 IV     |           nuodėmingą neapykantą (kuo ji kalta, jei ta vėjavaikė
 19 V      |             degančiomis akimis. Tada ji greitai apsisuko ir nuėjo,
 20 V      |             žingsnių, laukdamas, kad ji dar kartą atsigręžtų.~   
 21 V      |             Bet niekur jos nesurado. Ji su tėvu tuojau išvažiavo
 22 VI     |              prie savo malūno ir per jį ne tik pats save, bet ir
 23 VI     |           pažiūrėdavo Baltaragis, ko ji čia trankosi, o kartais,
 24 VI     |           kad jis nieko nepadedąs, o ji negalinti persiplėšti.~   
 25 VI     |      nesuvokia ir nesupranta (žmonės jį dėl to malūno laikė glušu),
 26 VI     |             kaip katė, grasinti, kad jį pamesianti, visai iš namų
 27 VI     |   nusiramindavo:~    - Kaip dabar aš jį vieną paliksiu? Palauksiu,
 28 VI     |   dievobaimingesnė darėsi. Prieš tai ji dar buvo išbandžiusi visas
 29 VII    |           Marcelė visai to nenorėjo. Ji pirmą kartą buvo malūne,
 30 VII    |       pasisukdavo, nei tos šypsenos, jį užkerėjusios.~    To juoko
 31 VII    |         kuris nuo ankstyvo pavasario jį persekiojo, ir jis nežinodavo,
 32 VII    |       Baltaragiu susirūpino, liovėsi jį barusi ir gąsdinusi, kad
 33 VII    |          galvą ir visas smegenis, ir ji pradėjo bėgioti pas kaimynus,
 34 VIII   |        malūno ūžimo.~    Žmonės būtų jį visai ir užmiršę, jeigu
 35 VIII   |            nepamatė, kaip kažkas pas jį atėjo. Tiktai išgirdęs balsą,
 36 VIII   |              ogi žiūri - stovi prieš jį toks striukas bukas ponaičiukas,
 37 IX     |            apsuko Baltrukui galvą, o ji, visus širdies lūkesčius
 38 IX     |            visus širdies lūkesčius į jį sudėjusi, visą savo gyvenimą
 39 IX     |       debesiu to paties smėlio, kurį ji išbarstė. Gal todėl jos
 40 X      |              ūžesį. O apie Baltaragį ji sukosi kaip apynėlis, atsiskleisdama
 41 X      |     besisukančiais sparnais? O dabar ji čia jaunamartė ir būsima
 42 X      |         laiptų, norėjo apglėbti, bet ji paspruko ir užbėgo į viršų.~    -
 43 X      |           prie vandens lelijų, kurių ji buvo prisiskynusi pilną
 44 X      |         nepažino savo trobos - tokia ji buvo atjaunėjusi ir pagražėjusi,
 45 XI     |          tokia Baltaragio meilė, bet ji mokėjo viską juokais paversti.
 46 XI     |               nespėdavo jos sekti, o ji kvatodama juokdavosi, kad
 47 XI     |     linksmino ir jos širdį džiugino. Ji nė kiek nesijautė esanti
 48 XI     |            pagavo Marcelės širdį, ir ji, ištiesusi rankas, bėgo
 49 XI     |             dingo šypsena jos veide, ji visa išbalo ir pasviro.~    -
 50 XI     |    prisiglaudė prie Baltaragio. Tada ji kaip tik po širdimi nešiojo.~   
 51 XI     |           atvažiavę į malūną ir radę jį stovintį, ėjo į trobą, nujausdami
 52 XI     |           Kas yra, uogele? - palinko ji prie gimdyvės, šypsodama
 53 XII    |          lūpas su paskutine šypsena. Ji ir grabe atrodė kaip užmigusi
 54 XII    |            puolė prie duobės, kad ir jį drauge palaidotų.~    -
 55 XII    |          netekai, žmogau? - sudraudė jį Juodvalkis, stverdamas už
 56 XII    |             Gana jau, gana! - subarė jį Juodvalkis, pats susigraudindamas
 57 XII    |             kapo, Juodvalkis parvedė jį sutemus namo. O jis ėjo
 58 XII    |           Marcelė dingo? Bet ar buvo ji, o gal tik jo ilgesio svajonė,
 59 XII    |        lopšyje. Baltaragis žiūrėjo į jį kaip užkerėtas ir akių negalėdamas
 60 XII    |          Užsiauginsi dukrelę, ir bus ji tau visas gyvenimo džiaugsmas,
 61 XII    |     užtekančios saulės. Baisi nykuma jį slėgė, ir jis nieko negalėjo
 62 XIII   |           bet pamatė įėjusią Uršulę. Ji sustojo prie durų, apsigaubusi
 63 XIII   |              ją, nesuprasdamas, kaip ji čia atsirado, ir nusigrįžo
 64 XIII   |             padėti visa širdimi, nes ji vis dar jį tebemylėjo sena
 65 XIII   |              širdimi, nes ji vis dar jį tebemylėjo sena neužgesusia
 66 XIII   |         sukeldamas seną apmaudą, kad ji norėjo tuojau sprukti atgal
 67 XIII   |              Uršule nusikratyti, nes ji, matyt, vėl neduos jam ramybės.
 68 XIV    |      susirūpinusio ir susikrimtusio, ji niekada jo nematė. Tik jautė
 69 XIV    |         neprižiūrėjo, ir vėjai baigė jį kedenti. Viena Uršulė viskuo
 70 XIV    |              Uršulė viskuo rūpinosi. Ji pasidarė tiesiog pavydulinga
 71 XIV    |              tokiam ir galvą davė?), ji nebegalinti ilgiau gyventi.
 72 XIV    |               pati persižegnojusi ir jį peržegnojusi, nuėjo į šalį,
 73 XIV    |      negalėtų apgauti Pinčuko, kuris jį apgavo, ir vietoje dukters
 74 XIV    |       davatką Uršulę? Juo labiau kad ji pati to nori. Tai ir tegu
 75 XIV    |          Išvakarėse, lyg nujausdama, ji visai padūko, trankėsi po
 76 XIV    |     nusiritęs nuo jo krūtinės, kuris jį slėgė ištisus dvylika metų.~   
 77 XIV    |              kad reiktų dar smarkiau jį prigriebti, kad jis nedrįstų
 78 XIV    |              keikiančią Baltaragį ir jį, Pinčuką, ketinančią abiem
 79 XV     |              pusbernį Jurgutį, gerai jį nušveitęs ir išmaliavojęs,
 80 XV     |           nežinojo, tik girdėjo, kad ji tą pat rytą prakeikė Baltaragio
 81 XV     |         Baltaragiui. Jis ir pakabino jį malūne Uršulės atminimui
 82 XVI    |             ištikimai pratarnavo pas jį beveik septynerius metus.~   
 83 XVI    |              šunytis, kol Baltaragis jį nuramindavo.~    Kartais
 84 XVI    |          nenorėjo. Kartais net baimė jį pagaudavo, kur dingtų, jeigu
 85 XVI    |              išnykti. O kas anksčiau jį liūne pažinojo, būtų ir
 86 XVI    |            akimis ir susirūpino, kas ji galėtų būti. Nenorėjo tikėti,
 87 XVI    |              jeigu ne duktė, tai kas ji būtų?~    Taip parūpo Pinčukui
 88 XVI    |        svajodavo ir sapnuodavo. Argi ji tikrai tokia būtų?~    Meilė
 89 XVI    |              pagąsdinti Pinčuką, kad ji esanti dar baisesnė, negu
 90 XVI    |               Kai jie atvažiuos, tai ji išvažiuos. Gali nebijoti.~   
 91 XVII   |          Jurgai nesmagu pasidarė, ir ji greičiau nuskrido į malūną.~   
 92 XVII   |      Jurgutis dar ilgai žiūrėjo, kur ji nubėgo, ir tik vėlai vakare
 93 XVII   |              Juk tu jau senbernis, o ji dar mergaitė...~    - O
 94 XVII   |          tiktai nustebo:~    - O kas jį vilioja? - atsakė, patraukdamas
 95 XVII   |               kur tave dėti? - bandė jį sulaikyti kalvis. - Nuo
 96 XVII   |     beviltišką Jurgučio žvilgsnį, ir ji vengdavo su juo susitikti.~   
 97 XVII   |            gyventi kaip be saulės. O ji ir už saulę jam buvo skaistesnė.~   
 98 XVIII  |           dingo iš kalvės.~    - Kur jį galas išnešė? - pasigedo
 99 XVIII  |          septinti metai. Juk ir taip jį apgaulingai išnaudojo!~   
100 XVIII  |             nešioja? - ne kartą barė jį kalvis, bet Jurgutis tiktai
101 XVIII  |       kerštas, tiktai nežinojo, kaip jį nugalėti, ir vėl žilo ir
102 XIX    |         raganos daugiau nebijau, nes ji savo gandais ir paskalomis
103 XIX    |       supykusį Baltaragį, norėjo dar jį pasivyti, pasiūlyti jei
104 XX     |                Nieko, - tada pertarė jį Anupras. - Dabar tegu lekia,
105 XX     |              įsismarkavę obuolmušiai jį nubloškė kaip šapą į liūną
106 XX     |              subyrėjo, kai baigė per jį važiuoti. Šeštas - nudardėjo,
107 XX     |         septintą ir patys nežino, ar jį pravažiavo, ar jis kur dingo.~   
108 XXI    |          nepažino Pinčuko ir palaikė jį nevykėliu bernu, kurį gaspadorius
109 XXI    |    bernapalaikis, ir tiesiai Šešelga jį vadins! Nesulaukta galva,
110 XXI    |              para geria. Išneštum tu jį greičiau į pragarą nuo mano
111 XXI    |         akivaizdoje arkliavagis taip jį niekina. - Čia pan Pinčuk
112 XXI    |        parūpo Šešelgai, ir smalsumas jį sugundė. Prikišo ausį prie
113 XXII   |    arkliavagiu tarėsi. Sutrukdė, kad jį kur devynios, tas kalvio
114 XXII   |         pasagomis. O paskui, išvaręs jį į priemenę, vėl puolė prie
115 XXIII  |             akis pasijuokti.~    Ak, ji juokėsi į akis, tiktai visai
116 XXIII  |      nusiminti, nesugaudamas Jurgos, ji pati pagavo Girdvainį.~    -
117 XXIII  |            nesulaukdami, nusižvengė, jį pamatę.~    - Lėksime, mano
118 XXIII  |                  Kelkis, - prižadino jį Anupras. - Pramiegojom mudu,
119 XXIV   |        žardis. Girdvainis truktelėjo jį už skverno, kai tas ėjo
120 XXV    |       Paudruvę. Keista atrodė, kodėl ji taip anksti eina ne į bažnyčią,
121 XXV    |            tada į galvą neatėjo, kad ji būtų Girdvainio nuotaka
122 XXV    |          Paklausti neišdrįso - tokia ji išdidi atrodė, o jeigu kas
123 XXV    |            kas ir mėgino pajuokauti, ji nieko neatsakė, tarsi būtų
124 XXV    |            jaunikiui iš zakristijos, ji išbalo kaip drobė ir vos
125 XXV    |              kitaip pražūsianti, bet ji ir neatsigręžė. Betgi Uršulė
126 XXV    |         atgal į bažnyčią. Bet ir ten ji negalėjo nusiraminti.~   
127 XXV    |             tiktai viena Uršulė. Bet ji, tarsi iš Jurgos išdidumu
128 XXV    |            iš Uršulės išgauti. Ilgai ji dar maivėsi ir bandė žmonių
129 XXV    |        ankstyvoms mišioms skambinti, ji klaususi, kieno tie arkliai,
130 XXVI   |              pro šalį kaip viesulai, jį patį nubloškė į liūną, iš
131 XXVI   |            nuo to laiko, kai išjuokė jį Baltaragis už tą jo šnirpščiojimą.~   
132 XXVI   |                   Ir toks sielvartas jį tada pagavo, kad jis nežinojo,
133 XXVI   |              Pinčukas. Tada Jurgutis jį pirmą kartą pamatė visa
134 XXVI   |             Jurgutis nespėjo gerai į jį įsižiūrėti, nes pats buvo
135 XXVI   |         kamaros girtą Raupį, įsikišo jį į maišą ir išlėkė kaip akis
136 XXVI   |              kelio pasitraukti, būtų jį Girdvainis suvažinėjęs ir
137 XXVI   |              kaip vėjo sparnais. Kur jį tada bepagausi ir kaip pavogsi
138 XXVI   |          vaidenasi? Šešelga, pamatęs jį besikapstant, dar labiau
139 XXVI   |         kapstosi iš šiaudų nusinešti jį patį į pragarą.~    Bet,
140 XXVI   |         atsipeikėjęs Šešelga sulaikė jį tarpduryje už skvernų.~    -
141 XXVI   |              buvo baisu, kad velnias jį pagriebtų ir nusineštų į
142 XXVI   |             čia velnias pasimaišė ir jį sugundė? Kaip dabar grįši
143 XXVI   |            toliau nuo to krašto, kur jį kankino baisus nusivylimas
144 XXVI   |      nesutiko, bet niekas nieko apie jį nežinojo, tarsi jis būtų
145 XXVI   |          krašto. Pergyventas siaubas jį vis toliau ir toliau varė,
146 XXVI   |     nežinomus pasviečius, kur žmonės jį priėmė kaip nebylį kvailiuką
147 XXVII  |          eiti, nei kur dingti. Vieni jį buvo matę ant vieno kelio,
148 XXVII  |                   Nereikia, - atsakė ji tėvui, - man daugiau tokio
149 XXVII  |           nušvito begaline meile, ir ji apsikabino jo žilą galvą.~    -
150 XXVII  |           nes jau tuo pasiguodė, kad ji bent kiek nusiramino.~   
151 XXVII  |       pasenęs ir nežinąs, kada galės jį pataisyti.~    Žmonės patikėjo
152 XXVII  |             ir staiga dingdavo. Tada ji pamatydavo Girdvainį kryžkelėse,
153 XXVII  |       girdėjo artėjantį pavasarį, ir ji, net pati sau nedrįsdama
154 XXVII  |         sparnais jos jaunikis, kurio ji net ir norėdama negalėjo
155 XXVII  |             užmiršti.~    Taip laukė ji visa širdimi Girdvainio,
156 XXVIII |      sutartinai pavogę jo arklius ir jį išvarę klaidžioti keliais
157 XXVIII |        nematė jo arklių, o jeigu kas jį paklausdavęs net su užuojauta,
158 XXVIII |    pasislėpdavo, žmonės ir nežinojo. Jį galima buvo sutikti visada -
159 XXVIII |             buvo susikalbėti. Pamatė jį Anupras keliu nuo Girninkų
160 XXVIII |             dabar, ir gana! - subarė jį Anupras. - Aš senas, o ir
161 XXVIII |              ir pas ją nuvažiuosime. Ji vis dar tavęs laukia.~    -
162 XXVIII |         laukia.~    - Kas iš to, kad ji manęs laukia, - liūdnai
163 XXIX   |     nustelbti obuolmušių žvengimą ir jį sugrąžinti į namus iš bergždžių
164 XXIX   |          spiriamas, galėjo pasiryžti jį nugalėti. Gaila jam buvo
165 XXIX   |        Anupro, drebančiomis rankomis jį apkabino.~    - Su kokia
166 XXIX   |           lyg kažko laukdama. Bet ko ji laukė, pati nežinojo, nes
167 XXIX   |       užmiršti. Tik širdis neklausė. Ji visą laiką nerimavo, daužės,
168 XXIX   |            paukštė rankoje. Su baime ji kažko laukė ir pyko ant
169 XXIX   |            tėvą su kažkuo ateinantį, ji pakilo nuo lango ir įtemptai
170 XXIX   |           ledas sukaustė krūtinę, ir ji atšalo.~    - Nežinau, -
171 XXIX   |         reikalas, bet negi stovėdami jį aptarsime? Prisėsime, pagalvosime.~   
172 XXIX   |   apgalvodamas savo žygį ir iš naujo jį persvarstydamas. Tad, atsisėdęs
173 XXIX   |          užkerėtą žvengimą, grąžinti jį iš klaidžiojimo į žmonių
174 XXIX   |        pasakys, ką turi daryti. Turi jį beklaidžiojantį surasti,
175 XXIX   |         išblyškusius skruostus. Tada ji pabėgo į seklyčią ir ten
176 XXIX   |               ta jaunystė!~    Kokia ji išdidi ir nesukalbama. Niekada
177 XXIX   |              ir nesukalbama. Niekada ji neklausė ir neklausys senių
178 XXIX   |       įžeista pavirsta baisia audra. Ji nieko nepaisys, nueis savo
179 XXIX   |          Tėveli, vaidenasi! - sušuko ji ir puolė į Baltaragio glėbį,
180 XXIX   |             ir jo sudrausti. Bet kur jį surasi pavasario pūgoje?~
181 XXX    |            susitiko Anuprą, norėjusį jį išgelbėti. Pametęs Anuprą
182 XXX    |           manai, - tas atsakė. - Man ji seniai pažadėta.~    - Tai
183 XXX    |              pasivaidenai? - sulaikė jį Girdvainis.~    - Ne, -
184 XXX    |     protamsiais jo ieškoti, o dabar, jį susitikęs, nusigando ir
185 XXX    |             pats mačiau, kaip išnešė jį iš Gaidžgalės karčemos velnias
186 XXX    |              kryžkelėje pasivaideno, jį vedžioja ir klaidina?~   
187 XXX    |         pasigirdo žvengimas (vis dar jį erzino Pinčukas klaidindamas),
188 XXXI   |           nuotaka.~    - O kas dabar jį nuneš? - atsiduso antrasis
189 XXXI   |                 pats sau tarė. - Kad jį kur perkūnas giedrą dieną
190 XXXII  |            visko išsižadėtų, kad tik jį sutiktų ir pamatytų, bet
191 XXXII  |            kas buvo miela ir brangu. Ji nieko nematė ir nepastebėjo,
192 XXXII  |           akimis, ir nieko nematytų. Ji buvo priblokšta savo pergyvenimų,
193 XXXII  |              negalėjo įveikti. Todėl ji nieko nematė ir niekas jos
194 XXXII  |           kad tik būtų žinojusi, kur jį surasti. Bet čia pat sukilo
195 XXXII  |        bejausmis išdidumas, kad būtų jį išvijusi, jeigu jis būtų
196 XXXII  |           paglostė dukters galvą, ir ji prisiglaudė prie jo krūtinės,
197 XXXII  |             ir suspigo nesavu balsu. Ji pajuto, tarsi būtų prisilietusios
198 XXXII  |          plėšusios nuo tėvo. Čia pat ji susmuko be žado ant išsigandusio
199 XXXII  |             lovos, nesudėdamas akių. Ji visą laiką blaškėsi be sąmonės,
200 XXXII  |            toliau nuo čia, - maldavo ji, visa drebėdama.~    - Nurimk,
201 XXXII  |           nelaimės niekur nepabėgsi. Ji ištiks lygiai čia, kaip
202 XXXIII |          pasijuokė kalvis.~    - Kas jį ten žino? - atsakė Baltaragis,
203 XXXIII |      piršlybų? O ir Jurgutis - galas jį žino kur dingo nuo to laiko.
204 XXXIII |             su Baltaragiu kalbant ir jį įtariant, kad jis susidėjęs
205 XXXIII |        Jurgutis pagalvojo, kad prieš jį rengiasi užtaisyti šautuvą
206 XXXIII |         aprūdijusiu šautuvu, čia pat jį nušveitė suodžiais, o paskui
207 XXXIV  |             pat neišvengė savo galo. Jį patį pirmąjį ištiko nusipelnytas
208 XXXIV  |              kvapo, Raupys, o paskui jį vijosi Paudruvės ir kitų
209 XXXIV  |           Šešelga linkėjo, - nudobtų jį kur nors ant arimų, kad
210 XXXIV  |          Raupio laimė, kad tada, kai jį apsupo iš visų pusių vyrai
211 XXXIV  |         Pamatęs Šešelgą, puolė prieš jį ant kelių, nors anksčiau
212 XXXIV  |           nors anksčiau su panieka į jį žiūrėjo, nes gyveno jis
213 XXXIV  |         Girdvainio arklius, kaip tik jį perspėjo nelįsti į tuos
214 XXXIV  |              supyko vyrai. - Tempkit jį, arkliavagių patrijarką,
215 XXXIV  |         kažką sakant ir suprato, kad jį išdavė jo senas draugas
216 XXXVI  |            dabar - dingsta arklys, į jį bežiūrint, ir nieko negali
217 XXXVI  |            už arkliavagio dūšią, gal ji atsileisianti ir daugiau
218 XXXVI  |       nužudymo iš Šešelgos žodžių ir jį patį apstumdę ir išplūdę,
219 XXXVI  |             atvykęs mužikų malšinti, jį patį, bajorą Šešelgą, apstumdė,
220 XXXVI  |           paskutinis prietelius, bus jį apleidęs, ir buvo begrįžtąs
221 XXXVII |         senas sąskaitas ir priversti jį vykdyti sutartį.~    Buvo
222 XXXVII |      šnirpščiojimą ir paprašyti, kad jį sutaikytų su kalviu. Bet
223 XXXVII |              tik ne šaltis ją krėtė. Ji spėliojo ir netikėjo, kas
224 XXXVII |           apie jos tėvo malūną. Argi ji čia būtų kalta? Primaniusi
225 XXXVII |          klaikaus sapno, kuris slėgė jį visą gyvenimą, ir pasipurtė,
226 XXXVII |     sklaidosi jo širdyje, ir pagauna jį naujas gyvenimo džiaugsmas
227 XXXVII |       linksta po gyvenimo našta, bet ji nesunki, nes visa jo paguoda -
228 XXXVII |            ir juokias pro miegą. Gal ji sapnuoja obuolmušius, kurie
229 XXXVII |        baigdamas savo gyvenimą, mato jį iš naujo atgyjant dukters
230 XXXVIII|             dantis sukandęs.~    Čia jį ir atrado ant kelmo Šešelga,
231 XXXVIII|         Neiškentęs skausmo, Pinčukas jį tiktai kanopa nuspyrė į
232 XXXVIII|      prieteliaus nesitikėjo ir keikė jį savo širdyje visais prakeiksmais.
233 XXXVIII|              buvo prižadėjęs surišti jį su Uršule kaip šunį su kate
234 XXXVIII|             atsitiko, kad Baltaragis jį apgavo? Gal todėl, kad jis
235 XXXVIII|            Pinčukas neatsigrįžo.~    Jį nuvijo varpų garsai.~   
236 XXXVIII|                   Na, palaukit, tarė ji, sugniauždama rožančių supintijusiame
237 XXXVIII|         Švendubrės dievo motina. Juk ji pagundų žaltį nugalėjo ir
238 XXXIX  | pasistiprinti pasninko dieną. Bet ką ji atrado ąsotėlyje? - Nagi
239 XXXIX  |            nesuspėjo. Dabar užklupta ji gynėsi ir žegnojo davatkas.
240 XXXIX  |             O iš kur jūs žinote, kad ji ragana? - paklausė klebonas.~   
241 XXXIX  |             savo akimis matėme, kaip ji prie šventoriaus su kažkokiu
242 XXXIX  |        išsigandęs varpų, pabėgo... O ji dar šaukė, kad palauktų...~   
243 XL     |           viso gyvenimo.~    Pradėjo ji nuo pat kūdikystės, kaip
244 XL     |            labiau jai patikdavęs, ir ji labai norėjusi už jo ištekėti,
245 XL     |             galvon neateitų.~    Tai ji tada, vienos ubagės pamokyta,
246 XL     |           arbatą Baltrukui, norėdama jį prisivilioti. Bet jis visai
247 XL     |              kad čia kažkokia smarve jį girdanti. Tai nieko ir nepadėjo.
248 XL     |        tikriausias vaistas.~    Tada ji, kitos ubagės primokyta,
249 XL     |     įsipainiojusį į kuodelį. Čiupusi jį su visu kuodeliu ir nubėgusi
250 XL     |   Baltaragiui nematant, truktelėjusi jį su tuo kabliuku už kelnių,
251 XL     |           vesti Marcelę Jaudegytę, o ji, tiek vargo padėjusi ir
252 XL     |       Pagailę tai ubagei vargšės, ir ji patamsi jai, kai važiuosiąs
253 XL     |          dukterį ir pasimirusi. Tada ji baisiai nusigandusi ir daugiau
254 XL     |      išleisti už velnio Pinčuko, bet ji buvo jau padariusi skaistybės
255 XL     |              skaistybės apžadus, bet ji Uršulę tik išjuokusi ir
256 XL     |       piršliais pas ją atvažiuoti ir ji neištekėtų. Ar tai padėjo,
257 XL     |           atlėkęs užsakų. Bet už tai jį dievas nubaudęs. Praradęs
258 XL     |            savo arklius.~    Bet čia ji esanti nieko nekalta. Nieko
259 XL     |         lakstydamas ir klaidindamas. Ji net padėti Girdvainiui norėjusi,
260 XL     |              ir jos nepasiklausęs, o ji būtų jam patarusi, ką daryti
261 XL     |        siaučiančio dabar arklių maro ji esanti nieko nekalta ir
262 XL     |             Kaip tą kerštą nugalėti, ji nežinanti, nebent tiktai
263 XL     |        davatkos ją apšmeižusios. Tai ji atsilygindama ir užtaisiusi
264 XL     |    sudžiūvusią rupūžę į medų, kad ir ji kaip ta rupūžė sudžiūtų,
265 XL     |         atsitikti nuo arklių žiaunų, ji ir pati nežinanti, tiktai
266 XL     |              dar ją pražudyti.~    O ji pati su velniais jokių reikalų
267 XL     |          cypdavatkė Elžbieta, be to, ji iš viso pusiau akla ir neprimatanti,
268 XL     |             mišparus kai užgiedojęs, ji ir pagalvojusi, kad nusižvengęs
269 XL     |        klebonas giedodavęs mišparus, ji vis tą patį pagalvodavusi.
270 XL     |             kad išvengtų nusidėjimo, ji ir neidavusi į mišparus.~    -
271 XL     |            Bernardas su Benjaminu, - ji niekada neidavo į bažnyčią
272 XL     |      velniavos kaltininkė. Ne veltui ji patarė kaimui ir už arkliavagį
273 XLI    |         rankomis, kad nepabėgtų (kur ji, vargšė, galėjo pabėgti?),
274 XLI    |         arklys (pasklido gandai, kad ji ir ant arklių marą užtraukusi),
275 XLI    |            raganą, ir gana. Ne tokia ji baisi, koks baisus jos varymas.
276 XLI    |        žinosi su ja.~    - Ar tikrai ji ragana? - vėl paklausė tas
277 XLI    |           Pirma reikia išbandyti, ar ji tikrai ragana.~    - O kaip
278 XLI    |              Bernardas iš užpakalio, ji aiktelėjo ir pliumptelėjo
279 XLII   |       nesiliauja eibes daręs. Reikia jį kartą pričiupti ir sutramdyti,
280 XLII   |        išmintį ir prityrimą, sekiojo jį pėdomis ir taisė ant jo
281 XLII   |          nebuvo matęs, tik daug apie jį girdėjęs.~    Pinčukas irgi
282 XLII   |         proto išėjęs. Nuvežk mane už jį piršliais pas Baltaragio
283 XLIII  |              su pasagomis. Ar tik ne jį buvo sutikęs prieš aušrą
284 XLIII  |            butelį. Girdvainis išgėrė jį kaip pirmą ir trečio paprašė.~   
285 XLIII  |          kuriuo pampino Raupį, paėmė jį ir užrėmė karčemos duris
286 XLIV   |             nuo to laiko, kai pašovė jį Baltaragis, sirgo baimės
287 XLIV   |              labiau už akių užbėgti. Jį apakindavo žaibai, ir jis
288 XLIV   |           akla, nesulaikoma. Tai kur jį Pinčukui pavyti? Būtų ir
289 XLV    |             pašovė. Dar pereitą rytą ji buvo kliedėdama pakilusi,
290 XLV    |           mane neatvažiuos. Turiu aš jį surasti ir visa padaryti,
291 XLV    |              man nebus gyvenimo.~    Ji veržėsi išeiti pro duris.
292 XLV    |            nei jo pažinusi, nei apie jį girdėjusi, nei širdyje kada
293 XLV    |             ne tiek pati valgė, kiek jį valgydino ir žiūrėjo į jį
294 XLV    |            jį valgydino ir žiūrėjo į jį pilnomis meilės ir gailesčio
295 XLV    |                   Ak ta laimė, kokia ji paprasta, kai iš širdies
296 XLV    |        paskui.~    - Palauk! - šaukė ji šešėliui. - Nepražūk antrą
297 XLV    |     išsklaidė Jurgos palaidas kasas, ji ištiesė rankas ir krito
298 XLVI   |             ne tik jam pasirodė, bet ji tikrai išbėgo, kai trinktelėjo
299 XLVI   |              vakarykštė laimė! Kokia ji buvo apgaulinga.~    Kaip
300 XLVI   |          velnias, - Baltaragis gerai jį pažino, tai buvo jo bernas
301 XLVI   |              užsirūstino ir nutrenkė jį savo ugnine strėle į pat
302 XLVI   |     krūptelėjo ir sustingo.~    Tada jį nučiupo už rago Jurgutis.~   
303 XLVII  |      keršydamas už savo obuolmušius. Jį patį atrado tarpukalnėje
304 XLVII  |          nugriuvo, buvo neaišku. Ten jį ir palaidojo, iš pušies
305 XLVII  |            pavalgydinęs ir užrakinęs jį kalvėje, kad išsimiegotų
306 XLVII  |             negalėjo.~    - Ar galas jį čia atnešė? - tarė kalvis,
307 XLVII  |                 tarė kalvis, atradęs jį sudegusį po malūno sparnais. -
308 XLVII  |            sugauti į savo glėbį, kad ji nenukristų į pakriūtę. Bet
309 XLVII  |          nelaimės šešėlį, nusitempti jį į kalvę, pasidėti ant priekalo
310 XLVII  |             negalėjo papasakoti. Ten jį palaidojo po malūno griuvėsiais.
311 XLVII  |         niekas taip ir nesužinojo. O ji nugalėjo įžeistą savo širdį
312 XLVII  |             nesuspėjo. Bet vis dėlto ji ištrūko iš Pinčuko nagų
313 XLVIII |            atbėgęs Jurgutis nučiumpa jį už to rago ir perkūnas,