Chapter

  1 I      |        tvirtino, kad čia pats tėvas Baltaragis kaltas, nes, beprotiškai
  2 I      |    išgirdusi tokias kalbas, o senis Baltaragis kaip žemė tylėdavo. Jeigu
  3 I      |            jaunikiais nelaimių, tai Baltaragis tiktai pečiais patraukdavo.~    -
  4 I      |             negalėjo suprasti. Pats Baltaragis numanė, bet nieko negalėjo
  5 II     |         pasakytus žodžius nugirdęs, Baltaragis kažkodėl apsidžiaugė ir
  6 II     |         gyventi?~    Tada nusijuokė Baltaragis ir linksmai tarė:~    -
  7 II     |     nekalbėjo su Baltaragiu, bet ir Baltaragis nepasigedo jos kalbos, tiktai
  8 II     |          atsakė iš malūno atsiradęs Baltaragis. - Seniai mielų svetelių
  9 II     |         laukiame.~    Nusivedė tada Baltaragis nepaprastus svečius į seklyčią,
 10 II     |                  O kaipgi, - atsakė Baltaragis ir atsivedė Uršulę iš kamaros. -
 11 II     |        paskos lydėjo tas besarmatis Baltaragis, - tolimas giminė, bet už
 12 II     |              Laimingai! - palinkėjo Baltaragis.~    Juodbėriai žirgai kaip
 13 II     |        suprato Uršulė, už ko norėjo Baltaragis ją išleisti, ir pradėjo
 14 II     |          pasiuto davatka, - galvojo Baltaragis, žiūrėdamas pro malūno viršutinį
 15 III    |       klebonas.~    - Ogi ta, kurią Baltaragis leido už velnio ir neišleido.~   
 16 IV     |           kita, kaip tas prakeiktas Baltaragis, nepriveikęs manęs išleisti
 17 IV     |           išliedavo, kai nematydavo Baltaragis.~    Todėl ir senas našlys
 18 IV     |            žinojo Uršulė, kodėl jos Baltaragis nekentė ir taip negražiai
 19 IV     |             Bobinui įkyrėjo Uršulės Baltaragis, dėl kurio jis, nors ir
 20 VI     |  prasimanymai. Ne be kaltės ir pats Baltaragis buvo, ir kelias pas jo dukterį
 21 VI     |            bene todėl atsitiko, kad Baltaragis iš pat jaunumės buvo per
 22 VI     |          pasaulį buvo užmiršęs.~    Baltaragis dar vaikystėje negalėdavęs
 23 VI     |         buvę.~    Todėl ir nepamatė Baltaragis, kaip, malūnui beūžiant,
 24 VI     |           ir nereikia, - atsakydavo Baltaragis, visai nežiūrėdamas į Uršulę.~   
 25 VI     |        puodais. Kartais pažiūrėdavo Baltaragis, ko ji čia trankosi, o kartais,
 26 VI     |          negalinti persiplėšti.~    Baltaragis, tarsi nustebęs ir nieko
 27 VI     |            žmonės gali prasimanyti. Baltaragis tarsi visai nenugirsdavo
 28 VI     |             savo meilumu įgrisdavo, Baltaragis storžieviškai atsikirsdavo:~    -
 29 VI     |             ką nors prasimanąs.~    Baltaragis visai ramiai, kartais net
 30 VI     |       tikėjosi. Sugrįžęs iš malūno, Baltaragis nė kiek neapsidžiaugdavo
 31 VI     |          proto duotų, - palinkėdavo Baltaragis, - tada tikrai galėtume
 32 VI     |        piktesnė buvo. Bet vis dėlto Baltaragis neprarado vilties, kad pagaliau
 33 VI     |       įniršiui ateis galas. Bet čia Baltaragis apsiriko.~    O dienos slinko,
 34 VI     |              bėgo metai po metų, ir Baltaragis, ūžiant malūnui ir besibarant
 35 VII    |                        VII~    Taip Baltaragis butų gal visai nusenęs ir
 36 VII    |           paukščiukas", - pagalvojo Baltaragis, neatsiklausydamas jos linksmų
 37 VII    |             juo toliau, juo daugiau Baltaragis jautėsi vienišas, nes suprato,
 38 VII    |             supylęs tarpuežerėje, o Baltaragis vis dar negalėjo užmiršti
 39 VII    |         skambėti piršlių skambalai, Baltaragis visiškai neteko ramybės.
 40 VII    |        Jaudegių kiemą, neišturėdavo Baltaragis net ant malūno slenksčio,
 41 VII    |           sustabdęs malūną, raudavo Baltaragis žilstančius plaukus ir keikdavo
 42 VII    |          buvo kilusi tokia pagunda, Baltaragis nedrįso ir pagalvoti. Kas
 43 VII    |          akių neturėsi kur dėti. Ir Baltaragis iš to sielvarto nebežinojo,
 44 VII    |          Eik tu sau... - atstumdavo Baltaragis su apmaudu Uršulės rūpesčius
 45 VIII   |            imdavo nerimauti. Ir kai Baltaragis, sužavėtas Marcelės juoko,
 46 VIII   |             atsistojo priešais.~    Baltaragis buvo taip užsisvajojęs ar
 47 VIII   |            toks atsirado? - nustebo Baltaragis ir pats sau pagalvojo. -
 48 VIII   |        nerūpi malimas, - burbtelėjo Baltaragis, norėdamas greičiau atsikratyti
 49 VIII   |     pasirengdamas ilgai kalbai.~    Baltaragis nieko neatsakė, tiktai pakilo
 50 VIII   |             kur tu žinai? - nustebo Baltaragis ir atsigręžė į svečią.~    -
 51 VIII   |           kad tik malūnas ūžtų.~    Baltaragis pažiūrėjo į ponaičiuką,
 52 VIII   |            esi? - nustebęs paklausė Baltaragis, spėdamas ir bijodamas įspėti.~    -
 53 VIII   |           kepeliušuką ir nusilenkė. Baltaragis pamatė du ragiukus, iššokusius
 54 VIII   |           dar netikėdamas, paklausė Baltaragis.~    - Kaip matai, - nusišiepė
 55 VIII   |        padėti? - dar labiau nustebo Baltaragis.~    - Kad ir vesti tą,
 56 VIII   |           daug negalvodamas, atsakė Baltaragis.~    - Man to nereikia, -
 57 VIII   |                    Mielai, - sutiko Baltaragis, nieko bloga negalvodamas.~    -
 58 VIII   |            ta sutartis? - suabejojo Baltaragis. - Sutarsim kaip kaimynai.~    -
 59 VIII   |            reikia? -vis dar abejoja Baltaragis. - Kaimyno žodis brangesnis
 60 VIII   |         pirščiuką ir pasirašyk.~    Baltaragis dar paabejojo, ar imti plunksną,
 61 VIII   |       suskambėjo piršlių skambalai. Baltaragis krūptelėjęs paėmė Pinčuko
 62 VIII   |              čia dingo, o apstulbęs Baltaragis liko vienas kiemo viduryje.~    -
 63 IX     |       dienos ar kažkas pasivaideno, Baltaragis pats gerai nežinojo, tiktai
 64 IX     |          bus, taip bus, - neatstojo Baltaragis. - Aš tau visą gyvenimą
 65 IX     |    Juodvalkis.~    Bet taip gražiai Baltaragis prašė, kad žmogus pagaliau
 66 IX     |             nuvežtum piršliais.~    Baltaragis, staiga iššokus iš užkrosnio
 67 IX     |     Marcelės ir jos juoko, - atsakė Baltaragis, netikėdamas savo laime.~    -
 68 IX     |        drumstė sėkmingas piršlybas. Baltaragis tiesiog nežinojo, ką daryti,
 69 IX     |            ir pirmame vežime sėdėjo Baltaragis, apsikabinęs Marcelę su
 70 X      |                             X~    O Baltaragis parsivedė jaunamartę į savo
 71 X      |    jaunamartė ir būsima šeimininkė. Baltaragis jai neatrodė kaip nusenęs
 72 X      |       pasakų karalaite! - glamonėjo Baltaragis savo jaunąją žmoną, vis
 73 X      |          ūžė ant kalno vestuvės, ir Baltaragis įtikėjo savo širdies pasaka,
 74 X      |   įpėdiniais.~    - Gerai, - sutiko Baltaragis, - malsiu tau už dyką ligi
 75 X      |         šluota išbėgo į malūną.~    Baltaragis, pamatęs pro aukštinį langelį
 76 X      |           mano paukštele? - nustebo Baltaragis, paskui vydamasis.~    -
 77 X      |       dulkes šluodama į apačią.~    Baltaragis paskendo dulkių debesyje
 78 X      |      sklaidė dulkes, o atsikvošėjęs Baltaragis šoko vytis skardžiu skrendančią
 79 X      |            pirma jaunavedžių diena. Baltaragis pasivijo savo jaunamartę
 80 X      |         ežero, susikabinę rankomis. Baltaragis iš to džiaugsmo būtų ant
 81 X      |            nustelbė malūno ūžimą. O Baltaragis, nuėjęs į trobą, nepažino
 82 X      |           Oi, tu mano laime! - tarė Baltaragis, vėl apglėbdamas Marcelę. -
 83 X      |        nusijuokė.~    Bet sužavėtas Baltaragis atsisėdo už stalo ir riekė
 84 X      |   užsispoksojusiam Baltaragiui.~    Baltaragis nusijuokė ir pirmą kartą
 85 XI     |        malūną, iš malūno į paežerę, Baltaragis, nors ir atjaunėjęs, nespėdavo
 86 XI     |       pilnas skardis ir paežerė, ir Baltaragis toks laimingas buvo, kad
 87 XI     |          viršų.~    Visa laimė, kad Baltaragis, išgirdęs gervių girgsėjimą,
 88 XI     |         mano paukštele? - nusigando Baltaragis ir paėmė ją į glėbį.~   
 89 XI     |       priekaištu ir meile pažiūrėjo Baltaragis į užmerktas Marcelės akis. -
 90 XI     |         širdimi nešiojo.~    Nunešė Baltaragis ant rankų Marcelę į trobą
 91 XI     |          alų ir lauk krikštynų.~    Baltaragis, su tyliu priekaištu pasižiūrėjęs
 92 XI     |       Verčiau eik sau į malūną.~    Baltaragis, žvilgtelėjęs maldaudamas
 93 XI     |            laime.~    Su ta viltimi Baltaragis išėjo į malūną, nors ir
 94 XI     |            baltomis drobulėmis.~    Baltaragis neramiai lūkuriavo, klausydamas
 95 XI     |             sumirgėjo žiburėlis, ir Baltaragis stingstančia širdimi puolė
 96 XI     |          vaškinė žvakė. Krūptelėjęs Baltaragis žvilgtelėjo į kūdikį ir
 97 XI     |             duktė, mirė motina.~    Baltaragis neišgirdo jos žodžių ir
 98 XII    |             užmigusi nuotaka.~    O Baltaragis, parblokštas nepakeliamo
 99 XII    |           verksmas. Tada krūptelėjo Baltaragis ir tarsi pabudo iš savo
100 XII    |             puolė maldyti kūdikį, o Baltaragis stovėjo lyg suakmenėjęs,
101 XII    |         pajutęs didžiąją nelaimę, o Baltaragis vis dar nesitraukė nuo lopšio.
102 XII    |          vietą. Pakilęs nuo lopšio, Baltaragis puolė prie grabo, neleisdamas
103 XII    |           kaimo kapus ant kalnelio. Baltaragis, panarinęs galvą, lyg pro
104 XII    |          grumstai į karsto antvožą, Baltaragis nuo jų kurtaus bildesio
105 XII    |         turi užauginti dukterį.~    Baltaragis krūptelėjo ir aprimo, stiprių
106 XII    |            žvaigždėmis ir amžinybe. Baltaragis aiškiai girdėjo tą kalbą,
107 XII    |               Tiktai įėjęs į trobą, Baltaragis kiek atsipeikėjo. Patamsyje
108 XII    |        blankiai apšvietė trobą.~    Baltaragis pasiliko bestovįs prie lopšio,
109 XII    |             Bet jos nepastebėjo nei Baltaragis, supdamas lingę, kuri graudžiai
110 XII    |             tai ir būk sveikas.~    Baltaragis pasižiūrėjo į ją, lyg maldaudamas
111 XII    |    pritardama ir patyliukais išėjo. Baltaragis negalėjo susivokti, kas
112 XII    |           krykštavimą ir juoką.~    Baltaragis krūptelėjo, ir vėl užgriuvo
113 XII    |         apyaušrio miglos? Pasilenkė Baltaragis prie lopšio, sapnai ir svajonės
114 XII    |          gyvenimas miegojo lopšyje. Baltaragis žiūrėjo į jį kaip užkerėtas
115 XII    |           ir vėl užtekės saulė.~    Baltaragis pasižiūrėjo į savo bičiulį
116 XIII   |           Pirmą naktį po laidotuvių Baltaragis praleido prie lopšio, nenuleisdamas
117 XIII   |        prieš vidurnaktį išėjo namo. Baltaragis ir nepastebėjo, kad pasiliko
118 XIII   |             užgeso, bet jos šviesos Baltaragis nepasigedo. Baltas šerkšnas
119 XIII   |        pravirko pažadintas kūdikis. Baltaragis žvilgtelėjo į duris, manydamas,
120 XIII   |             nedrįsdama toliau eiti. Baltaragis nustebęs pasižiūrėjo į ją,
121 XIII   |     pravirko naujagimė ir pasimetęs Baltaragis apsidairė, nežinodamas,
122 XIII   |             sau, kur nori, - atsakė Baltaragis, svyruodamas po nemigo nakties
123 XIII   |        kūdikį, ir naujagimė aprimo. Baltaragis pastovėjo prie lopšio, kol
124 XIII   |        supdama svetimą lopšį.~    O Baltaragis, tarsi viską užmiršęs, tylus
125 XIII   |          nieko daugiau nematai?~    Baltaragis, didesniam Uršulės apmaudui,
126 XIII   |        sklisdavo gaivus ošimas.~    Baltaragis tą žiemą visai pražilo ir
127 XIII   |         gaudydamas saulės spindulį, Baltaragis pirmą kartą po ilgo gedulo
128 XIII   |         savo linksmumą per dukterį. Baltaragis su pabudusiu džiaugsmu krūtinėje
129 XIII   |         palinkęs su rūpesčiu.~    O Baltaragis, išėjęs į malūną, galvojo,
130 XIII   |             O iš tikrųjų be reikalo Baltaragis krimtosi. Dar buvo gana
131 XIII   |                  Pagaliau tą išeitį Baltaragis surado visai netikėtai su
132 XIV    |           Dvylikti metai baigėsi, o Baltaragis vis dar negalėjo nusiraminti,
133 XIV    |        labiau graudindama tėvą.~    Baltaragis dėl to liūdesio ir gailesčio
134 XIV    |          linksma ir laiminga.~    O Baltaragis per tuos rūpesčius ir susigraužimą
135 XIV    |     nerūpestingumą, o matydama, kad Baltaragis visai nepaiso nei jos, nei
136 XIV    |         Uršulei besiplėšant, staiga Baltaragis nusijuokė ir kažko pralinksmėjo.
137 XIV    |        metai suėjo.~    Bet ir tada Baltaragis vargu ar ką būtų padaręs,
138 XIV    |            pas senelius už ežero, o Baltaragis pasislėpė malūne, pritrūkęs
139 XIV    |     apkvaišo iš netikėtos laimės, o Baltaragis iškišo ją tada Pinčukui
140 XIV    |        nutrenkti nuo pakriūtės, bet Baltaragis, išleidęs jaunavedžius ir
141 XIV    |            senos davatkos! - numojo Baltaragis. - Pati prarūgo ir visus
142 XIV    |            patį rytą auštant pamatė Baltaragis atbėgant iš pelkių Pinčuką
143 XIV    |          vienas ragas nusuktas, kad Baltaragis, nors ir nusigandęs, tuojau
144 XIV    |              paklausė pralinksmėjęs Baltaragis. - Šaunios vestuvės, matyt,
145 XIV    |           savo dukterį.~    Suprato Baltaragis, kad smarkiai velniui nuo
146 XIV    |         neimsiu.~    Pagalvojo kiek Baltaragis ir tarė:~    - Ką čia dabar
147 XIV    |                  Gerai, - sutiko ir Baltaragis. - Paskui galėsi eiti sau
148 XIV    |           žinai, - patraukė pečiais Baltaragis, - tavo reikalas. O dabar,
149 XIV    |         Daug malimo turiu, - atsakė Baltaragis, - o nėra vėjo. Pasuk malūno
150 XIV    |             Kas atsitiko? - nustebo Baltaragis.~    - Gelbėk, tavo duktė
151 XIV    |           Ką tu sakai? - krūptelėjo Baltaragis nusigandęs ir pasižiūrėjo
152 XIV    |      girnomis ir tūno drebėdamas, o Baltaragis nuėjo, užrėmė iš vidaus
153 XIV    |            vidų negalėjo įsiveržti (Baltaragis jau nusigando, ar ne per
154 XIV    |           ir negirdėti jos keiksmų, Baltaragis atsiduso ir tarė Pinčukui:~    -
155 XIV    |            vargšui, įvarė Uršulė. O Baltaragis šį kartą buvo visiškai Uršule
156 XV     |     patikėti Uršule: neapsikęsdamas Baltaragis tikrai bandęs išleisti ją
157 XV     |   prasimanys ir negirdėtų dalykų. O Baltaragis negi tik už jo sąmojį visą
158 XV     |             suokalbį, kai nusiminęs Baltaragis buvo užsukęs į kalvę.~    -
159 XV     |                tarė netekęs vilties Baltaragis. - Maliau tau ir malsiu
160 XV     |            apsidžiaugė ir suabejojo Baltaragis.~    - Tai jau mano reikalas, -
161 XV     |           dabar tikėti. O užklausti Baltaragis su Jucdvalkiu - vienas tylėjo,
162 XVI    |       darbus, kuriuos jam pavesdavo Baltaragis. Ir būtų pasidaręs visai
163 XVI    |            baimės kaip šunytis, kol Baltaragis jį nuramindavo.~    Kartais
164 XVI    |        pagaudavo, kur dingtų, jeigu Baltaragis imtų ir išvarytų iš malūno?
165 XVI    |             jo silpnybėmis.~    Bet Baltaragis buvo geras šeimininkas,
166 XVI    |      išdykėle! - atsakė susirūpinęs Baltaragis. - Argi šitaip merginos
167 XVI    |        spręsdamas neįspėjamą mįslę. Baltaragis, to visai nežinodamas, susirūpino,
168 XVI    |         pečiais, nieko neįtardamas, Baltaragis. - Būk, jeigu patinka.~   
169 XVI    |            Kokia mergina? - suprato Baltaragis, bet dėjosi nesuprantąs,
170 XVI    |         šita! - apsiniaukė supratęs Baltaragis ir norėjo pagąsdinti Pinčuką,
171 XVI    |                atsakė nepatenkintas Baltaragis. - Bet tu įkyrus daraisi.
172 XVI    |        liežuvį kyštelėjo.~    Deja, Baltaragis, užimtas darbu, nepamatė,
173 XVII   |             mergaitė...~    - O kai Baltaragis senbernis buvo, išpiršai
174 XVII   |          mano gizelį viliotum. ~    Baltaragis tiktai nustebo:~    - O
175 XVIII  |         išėjai? - šūktelėjo supykęs Baltaragis ir iškišo galvą pro langelį.~   
176 XVIII  |             tarė. - Juk mane apgavo Baltaragis kaip tą patį kvailiausią
177 XVIII  |        apgaulingai išnaudojo!~    O Baltaragis veltui laukė sugrįžtant
178 XVIII  |             suglaudęs sparnus. Pyko Baltaragis, kurgi tas velnias būtų
179 XVIII  |            įsižeidė.~    Dabar suko Baltaragis galvą, kaip išvengti velnio
180 XVIII  |           Pinčukui.~    Pagaliau ir Baltaragis įsitikino, kad čia jo berno
181 XIX    |                    XIX~    Pagaliau Baltaragis, nepakęsdamas žmonių paskalų,
182 XIX    |             kliudo? Tai ir pasiryžo Baltaragis pakalbėti su Pinčuku gražumu,
183 XIX    |          vėlai, tėveli?~    Sumišęs Baltaragis atsigręžė, kišdamas už pajuosčio
184 XIX    |           Dabar tamsios naktys.~    Baltaragis, paskubomis leisdamasis
185 XIX    |       pečiais ir nuėjo į trobą.~    Baltaragis, jau visai sutemus, pasiekė
186 XIX    |             Nyku kiek pasidarė. Bet Baltaragis nenorėjo grįžti atgal nieko
187 XIX    |        Nieko man nereikia, - atsakė Baltaragis, pažinęs iš balso Pinčuką. -
188 XIX    |          apgavau? - dėjosi nekaltas Baltaragis. - Kaip sutarėme, taip ir
189 XIX    |            akis dūmiau? - nesuprato Baltaragis.~    - O kaipgi kitaip.
190 XIX    |    užsigeidė!" - pagalvojo pats sau Baltaragis, o garsiai tarė:~    - Ne,
191 XIX    |   kerštininkas, - su panieka atsakė Baltaragis. - Ar matai šitą sijoną?
192 XIX    |           jūs nenaudėliai! - pasakė Baltaragis, matydamas, kad gražumu
193 XIX    |         taikytis? - visiškai supyko Baltaragis.~    - Nenoriu, - atsakė
194 XIX    |        nesirodyk. Tfu! - nusispiovė Baltaragis ir nuėjo.~    Pinčukas,
195 XIX    |        aukso kalnus už dukterį, tik Baltaragis kaip nusispiovė, taip ir
196 XIX    |           tuo pasikliaudamas.~    O Baltaragis, grįždamas į savo malūną,
197 XIX    | nesučiupdamas nei vieno, nei antro, Baltaragis nieko negalėjo padaryti,
198 XX     |         Anupras nepastebėjo, tiktai Baltaragis nuo malūno slenksčio pamatė
199 XX     |         pakilo nuo malūno slenksčio Baltaragis ir priėjo prie atvažiavusiųjų.~    -
200 XX     |          Labai prašome, - nusilenkė Baltaragis, ir jo balti plaukai prieblandoje
201 XX     |   Besikertant Jurgai su Girdvainiu, Baltaragis pakvietė svečius už stalo.~    -
202 XX     |            Gal ir atsiras, - atsakė Baltaragis .- Paieškok, Jurgele, -
203 XX     |         sunkią kelionę į jo malūną. Baltaragis klausėsi ir šypsojosi lyg
204 XXI    |           Baltaragį už berną? O gal Baltaragis tave taip išniekino? Sakiau,
205 XXI    |     tarnauti.~    - Ne, Šešelga, ne Baltaragis taip mane išniekino, - atsiduso
206 XXIII  |     negalėdami pabaigti kalbos.~    Baltaragis barė Anuprą ir juokomis,
207 XXIII  |        piršly melagi, - neatsileido Baltaragis, - kaip tau ne gėda taip
208 XXIII  |             atgal į seklyčią.~    O Baltaragis dar snaudė, apsikniaubęs
209 XXIII  |     išvažiavo? - nesuprato iš karto Baltaragis.~    - Nagi jaunikis su
210 XXIII  |             paliko.~    Prasiblaivė Baltaragis, ir staiga jam liūdna pasidarė.
211 XXIII  |                 Išgersime, - sutiko Baltaragis.~    Gėrė seniai ir tylėjo.
212 XXVI   |            to laiko, kai išjuokė jį Baltaragis už tą jo šnirpščiojimą.~   
213 XXVII  |           dienos reikia laukti.~    Baltaragis jos ir laukė, visai pražildamas
214 XXVII  |           Neverk, dukrele, - mėgino Baltaragis guosti savo dukrą, nors
215 XXVII  |             aš vis kaltas.~    Tada Baltaragis būtų išdavęs dukrai savo
216 XXVII  |    Baltaragio malūną, o paskui pats Baltaragis, prislėgtas savo rūpesčių,
217 XXVII  |       malūno sparnus. Tiktai vienas Baltaragis per dienas užsidaręs būdavo
218 XXVII  |         dukrą laimingą.~    Suprato Baltaragis, kad savo kaltę - tą džiaugsmo
219 XXVII  |            Tik ta viltimi ir gyveno Baltaragis.~    Laukė atvažiuojant
220 XXIX   |        gyvas, - atsakė vos girdimai Baltaragis. - Ką čia dievas siunčia
221 XXIX   |                Nežinau, - atsiliepė Baltaragis atsidusdamas, - ar galima
222 XXIX   |         galėtume padėti, - pakvietė Baltaragis.~    Ir abudu seniai nuėjo
223 XXIX   |         atsisėsti.~    Tai pamatęs, Baltaragis pakvietė svečią už stalo.~    -
224 XXIX   |         pasilikę pirkioje vienu du, Baltaragis su Anupru pasižiūrėjo vienas
225 XXIX   |        širdis ją veda.~    Atsiduso Baltaragis, panarinęs galvą ir žiūrėdamas
226 XXIX   |        Palauk, - pertarė pakildamas Baltaragis. - Neprarask vilties pirma
227 XXIX   |         nesuras išeities.~    Nuėjo Baltaragis pas dukterį į seklyčią,
228 XXIX   |        riedėjo ašaros.~    Paglostė Baltaragis dukters pečius, pabučiavo
229 XXIX   |          rūpesčio. Prisėdo šalia jo Baltaragis, atsidusdamas ir nė žodžio
230 XXIX   |        padūsavo, o paskui prigulė - Baltaragis ant priekrosnio, Visgirda
231 XXIX   |           ir stūgaudama kamine.~    Baltaragis apsigraibė ir užžiebė žiburį.
232 XXIX   |            šikšnosparnis ar pelėda. Baltaragis krūptelėjo ir sustingo.
233 XXIX   |          Nieko, - atsakė išbaldamas Baltaragis. - Tur būt, pelėda ar šikšnosparnis
234 XXIX   |         niekus paistai, - pertraukė Baltaragis ir buvo beeinąs į lauką
235 XXIX   |                 Supaisysi, - atsakė Baltaragis numodamas. - Buvo čia toks
236 XXIX   |           jis kažkur pražuvo...~    Baltaragis išėjo į lauką pasižiūrėti,
237 XXIX   |           ir pro ją nieko nesimatė. Baltaragis pamanė, kad čia ne kas kitas,
238 XXXII  |        malūno sparnus. Nesikęsdamas Baltaragis mėgino taisyti malūną, bet
239 XXXIII |            vakarą atėjo susirūpinęs Baltaragis pas savo kaimyną ir bičiulį
240 XXXIII |             Tai ir atėjau, - atsakė Baltaragis, apsidžiaugęs, kad sutiko
241 XXXIII |                Galas žino, - atsakė Baltaragis, suabejojęs, sakyti ar nesakyti
242 XXXIII |           Kas jį ten žino? - atsakė Baltaragis, išsitraukdamas iš kišenės
243 XXXIII |          čia tau Jurgutis? - atsakė Baltaragis, nustebęs kalvio įtarimu. -
244 XXXIII |    negirdėjau, - dar labiau nustebo Baltaragis. - Argi čia Jurgutis galėtų
245 XXXIII |             būti kuo dėtas?~    Ne, Baltaragis gerai žinojo, kas čia kaltas,
246 XXXIII |            dvivamzdis šautuvas.~    Baltaragis tuo tarpu užsikūrė žaizdrą
247 XXXIII |             kam jo reikia? - numojo Baltaragis, patenkintas, kad jau turi
248 XXXIII |            ošė, lyg pabusdamas.~    Baltaragis nuėjo paežere namo.~   
249 XXXIII |           ir jomis nepasitikėdamas, Baltaragis pasikišo šautuvą po skvernu,
250 XXXIII |           Rytuose jau visai brėško. Baltaragis pastovėjo, pasižiūrėjo į
251 XXXV   |            ir netrukdyk manęs. Tyko Baltaragis su sidabro kulka, bet nepavyks
252 XXXVII |                          XXXVII~    Baltaragis vis dar naktimis tykojo
253 XXXVII |        visam Paudruvės kraštui.~    Baltaragis numanė, kas čia darosi,
254 XXXVII |           kaukti. Pabudo nusigandęs Baltaragis ir nesuvokė iš karto, kas
255 XXXVII |        dukters.~    - Gerai, - tarė Baltaragis atsikvošėdamas. - Palauk...
256 XXXVII |               pritarė jam patamsyje Baltaragis, stverdamas iš po sijono
257 XXXVII |         paknopstomis į pakalnę.~    Baltaragis trenkė pavymui dar antrą
258 XXXVII |        kažką atsimušė ir sužaibavo. Baltaragis pagalvojo, kad nuo antros
259 XXXVII |           su jomis dingti.~    O ir Baltaragis, nieko nežinodamas, kur
260 XXXVII |             labai išsigandusią.~    Baltaragis greitai užkišo šautuvą už
261 XXXVII |           dukrele, - atsakė sumišęs Baltaragis. - Aš tik pelėdą pašoviau...
262 XXXVII |           taip, - atsakė ramindamas Baltaragis. - Einam į trobą. Vėsi naktis.
263 XXXVII |        pavirto nykiu šešėliu.~    O Baltaragis tiktai dabar pasijuto lyg
264 XXXVII |   praplaukiančiais debesėliais.~    Baltaragis nusivedė nerimaujančią dukterį
265 XXXVII |      dukrele, - tarė susivaldydamas Baltaragis. - Užmiršk ir išsimiegok.
266 XXXVII |              apklostęs ir apkamšęs, Baltaragis pats atsigulė palangėje
267 XXXVII |         šviesesnis.~    Apsiraminęs Baltaragis užmigo, jausdamas, kad visus
268 XXXVIII|     apsiramino ir sugalvojo kerštą. Baltaragis buvo prižadėjęs surišti
269 XXXVIII|              Kaip čia atsitiko, kad Baltaragis jį apgavo? Gal todėl, kad
270 XXXVIII|           bičiule? Juk tave ir mane Baltaragis apgavo. Galima susitaikyti
271 XXXVIII|           kas mums priklauso: tau - Baltaragis, o man - Jurga.~    - Palauk,
272 XXXIX  |        Nebuvau velnio nuotaka, nors Baltaragis ir norėjo išpiršti. O vakar
273 XL     |           nepadėjęs.~    Paskui tas Baltaragis užsigeidęs vesti Marcelę
274 XL     |           kaip visi gerai žiną, tas Baltaragis norėjęs ją išleisti už velnio
275 XL     |        neturėjusi (be to karto, kai Baltaragis ją norėjęs išleisti už Pinčuko)
276 XLIV   |             to laiko, kai pašovė jį Baltaragis, sirgo baimės priepuoliu, -
277 XLV    |          džiaugsmo apsvaigusį tėvą. Baltaragis net neatsimena, kada jis
278 XLVI   |             Prieš pat aušrą išgirdo Baltaragis skardų eržilų žvengimą ir
279 XLVI   |             ir atvažiavęs. Nežinojo Baltaragis, niekur neišeidamas iš malūno
280 XLVI   |                nusigandęs šuktelėjo Baltaragis ir nubėgo prie ežero pakriūtės,
281 XLVI   |            galėtų būti? - stebėjosi Baltaragis ir dairėsi aplinkui.~   
282 XLVI   |                Nieko nesuprasdamas, Baltaragis žvalgėsi aplinkui stingstančia
283 XLVI   |                 Kaip pamišęs išbėgo Baltaragis atgal į kiemą, dairosi aplinkui
284 XLVI   |      mėnulio rago sėdėjo velnias, - Baltaragis gerai jį pažino, tai buvo
285 XLVI   |          savo darbais", - pagalvojo Baltaragis ir visai nusiminė, supratęs,
286 XLVI   |          malūnas visas sudrebėjo, o Baltaragis išbalo kaip drobė.~    -
287 XLVI   |             ir audros staugimu.~    Baltaragis stovėjo vietoje, nesujudėdamas
288 XLVI   |              visai nepastebėjo.~    Baltaragis, pritrenktas nepakeliamos
289 XLVII  |           išbėgo į kiemą nusigandęs Baltaragis, o prakeiktas Pinčukas dar
290 XLVIII |          kartą man atrodo, tarsi ne Baltaragis, o aš pats turėjau malūną
291 XLVIII |          visi tie bičiuliai: ne tik Baltaragis su savo dukra ir Girdvainis
292 XLVIII |            nelaimingas malūnininkas Baltaragis, iš savo sielvarto sustingęs