Chapter

  1 I      |              apie nuplikusią jo galvą dar labiau išbaldavo. Ką galvodavo
  2 I      |           išvedusi iš proto ir ketino dar ne vieną išvesti. Tai buvo
  3 I      |             iš visų meilės pinklių ir dar smagiau kvatodavo. Vienas
  4 I      |        septyni, - staiga dingdavo, ar dar kažkas atsitikdavo, tiktai
  5 I      |             Udruvės ežero pusėje arba dar blogiau - čia pat prie malūno
  6 I      |     artimiausias Baltaragio kaimynas. Dar kiti, nenorėdami tikėti
  7 I      |          nieko nesugalvodamas, tiktai dar labiau pražildamas. Jis
  8 II     |               sako tas žilabarzdis ir dar žemiau lenkiasi. - Ar priimsite
  9 II     |             Tokia laiminga buvo, kaip dar niekada savo gyvenime (tikrai,
 10 II     |          pažastų į maurus įsmukusi. O dar kažkas baisiai traukia ją
 11 II     |             bet kaip tyčia skubėdamas dar labiau įsipainiojo klostėse
 12 II     |              dumbliną Pinčuką. Norėjo dar kartą jį pričiupti, bet
 13 II     |        cypdamas ir unkzdamas, bet vis dar neatstodamas. Tada Uršulė
 14 II     |               ragų.~    Uršulė norėjo dar kartą užmesti jam ant galvos
 15 II     |       nusispiovusi.~    Paskui Uršulė dar ligi aušros klampojo po
 16 II     |          Švendubrės linkui. Bėgo, vis dar atsigrįždama ir kairiosios
 17 III    |           Uršulei pasirodė, lyg kažką dar pasakyti norėtų. Ji greitai
 18 IV     |        bažnyčios Jurga (tikra begėdė, dar neišėjusi iš bažnyčios,
 19 IV     |              dėlto paskutinės vilties dar neprarado ir pagraudeno:~    -
 20 IV     |               Atsiduso Uršulė, norėjo dar pagraudenti, bet tiktai
 21 V      |               ir drąsios merginos jis dar nebuvo matęs. O tokios jam
 22 V      |        merginų ir bernų būrys, o kiti dar bėgo per šventorių, palikę
 23 V      |           žingsnių, laukdamas, kad ji dar kartą atsigręžtų.~    Bet
 24 V      |         ieškodamas degančiomis akimis dar kartą ją pamatyti. Bet niekur
 25 VI     |              užmiršęs.~    Baltaragis dar vaikystėje negalėdavęs atsiklausyti
 26 VI     |            vienoje pastogėje gyventi, dar kažin ko žmonės gali prasimanyti.
 27 VI     |      pasikariąs su tuo savo malūnu ar dar ką nors prasimanąs.~   
 28 VI     |              atsakydavo:~    - Tai ko dar lauki? Eik sau. Man vienam
 29 VI     |               supykdavo:~    - Tai tu dar neišėjai? - prikišdavo.~    -
 30 VI     | dievobaimingesnė darėsi. Prieš tai ji dar buvo išbandžiusi visas kitas
 31 VI     |             pats paseno. Nemaža kakta dar labiau padidėjo, o į plaukų
 32 VII    |        tarpuežerėje, o Baltaragis vis dar negalėjo užmiršti nei to
 33 VII    |            norėdamas nusiskandinti ar dar kažką pasidaryti.~    O
 34 VIII   |               toks netikęs velnias ir dar toks tinginys, kad niekam
 35 VIII   |         pasikartum, bet kaip velniui, dar tokiam netikusiam, ir toks
 36 VIII   |             kepeliušuku ant galvos ir dar su užkišta gaidžio plunksnele.~    "
 37 VIII   |         malūno pirkti atėjo?"~    Tai dar kartą peržvelgė nuo kojų
 38 VIII   |            laikas vesti. Bet aš galiu dar palaukti, kad tik malūnas
 39 VIII   |            Tai tikrai toks esi? - vis dar netikėdamas, paklausė Baltaragis.~    -
 40 VIII   |              tu man galėtum padėti? - dar labiau nustebo Baltaragis.~    -
 41 VIII   |                   Kam to reikia? -vis dar abejoja Baltaragis. - Kaimyno
 42 VIII   |             pasirašyk.~    Baltaragis dar paabejojo, ar imti plunksną,
 43 IX     |                  nusišnypštė Jurgutis dar kartą pro vieną šnirpšlę
 44 IX     |        namuose, o man į kalvę marčios dar nereikia. Ką senė pasakytų?
 45 IX     |               Baltaragiui išeis. O tu dar jaunas esi ir gali palaukti.~   
 46 IX     |       jaunavedžiams nesisektų, Uršulė dar laipiojo tvoromis ir žliumbė
 47 X      |               savo jaunąją žmoną, vis dar netikėdamas savo laime ir
 48 X      |          Sėskis pusryčių nespoksojęs. Dar sužavėsi, - nusijuokė.~   
 49 X      |              naują duonos kepalą, vis dar negalėdamas atitraukti akių
 50 X      |                laiminga šypsena, kaip dar niekada savo gyvenime.~    -
 51 XI     |           kaip viena diena, o jis vis dar neatsipeikėjo iš savo džiaugsmo.
 52 XI     |             ir turinti surimtėti, vis dar buvo tokia pat nerūpestinga
 53 XI     |             ežero pakriūtės, norėdama dar kartą jas pamatyti nusileidžiant
 54 XI     |     susikrimtusį Baltaragį, kuris vis dar nežinojo, ką daryti.~    -
 55 XI     |         maldaudamas į bobutę, suklupo dar kartą prie Marcelės lovos
 56 XII    |             nelaimę, o Baltaragis vis dar nesitraukė nuo lopšio. Stambios
 57 XII    |              šalia atsigulsi, o dabar dar turi užauginti dukterį.~   
 58 XII    |        atitraukti.~    Juodvalkis vis dar sėdėjo už stalo, už kurio
 59 XIII   |          prislėgtas sielvarto. Kalvis dar kiek pabuvo ir prieš vidurnaktį
 60 XIII   |              visa širdimi, nes ji vis dar jį tebemylėjo sena neužgesusia
 61 XIII   |             nauja viltis:~    - O gal dar dievas duos... Susipras
 62 XIII   |               nieko nesugalvodamas ir dar labiau nuliūsdamas.~    -
 63 XIII   |          reikalo Baltaragis krimtosi. Dar buvo gana daug laiko, kol
 64 XIV    |             baigėsi, o Baltaragis vis dar negalėjo nusiraminti, nerasdamas
 65 XIV    |             gražėjo ir linksmėjo, tuo dar labiau graudindama tėvą.~   
 66 XIV    |             buvo toks laimingas, kaip dar niekada savo gyvenime. Tarsi
 67 XIV    |               suvargusias akis tryško dar lig šiol nematytas džiaugsmas.~    -
 68 XIV    |             be jokio debesėlio.~    O dar tą patį rytą auštant pamatė
 69 XIV    |      nusiminęs Pinčukas. - Nepriėjome dar ligi vestuvių, o aš vos
 70 XIV    |              ir pagalvojo, kad reiktų dar smarkiau jį prigriebti,
 71 XIV    |       neišgelbėsiu.~    Pinčukas, vis dar drebėdamas, išlindo iš po
 72 XV     |               subatvakan. Jurguti, ar dar nori piršliais važiuoti?~    -
 73 XV     |            nepasigyręs tokia išdaiga! Dar tą pačią pavakarę apibėgo
 74 XV     |            teko laikyti pusbernio, ir dar priekvailio, sapaliojimais.
 75 XVI    |              nieko suprasti. Tur būt, dar ir todėl, kad kiekvieną
 76 XVI    |     pagąsdinti Pinčuką, kad ji esanti dar baisesnė, negu anoji, kurią
 77 XVII   |             Jurgutį kankino, o kalvis dar kaip tyčia liepdavo su ta
 78 XVII   |       susidomėjo kalvis.~    Jurgutis dar labiau sušnirpštė pro nosį
 79 XVII   |                    Ar pasiutai? Kalvę dar uždegsi! - sustabdė kalvis
 80 XVII   |            kalną ir malūną, norėdamas dar kartą pamatyti Jurgą ir
 81 XVII   |              į malūną.~    O Jurgutis dar ilgai žiūrėjo, kur ji nubėgo,
 82 XVII   |            Juk tu jau senbernis, o ji dar mergaitė...~    - O kai
 83 XVII   |                Man jo visai nereikia. Dar tik miltus prišnypš, amžinai
 84 XVII   |          paežerėmis ir ieškojo progos dar kartą pamatyti Jurgą, o
 85 XVIII  |           malūno sparnų, nors jie vis dar kaukdami sukosi nuo to smarkaus
 86 XVIII  |      išsivertė pro vežimo galą, gerai dar, kad vadelių versdamiesi
 87 XVIII  |              jis čia painiosis? Saulė dar tik leidžiasi.~    - Tu
 88 XVIII  |         kraipė galvą piršlys. - Gerai dar, kad priekiniai ratai liko.
 89 XVIII  |             kvailiausią velnią. Ir aš dar jam septynerius metus malūną
 90 XVIII  |       Baltaragio malūną, nors ir buvo dar nepasibaigę septinti metai.
 91 XVIII  |             Juodvalkis įtarė, kad vis dar Jurgutis dėl Baltaragio
 92 XIX    |              sijono pusę, užsilikusią dar nuo anų laikų, išėjo temstant
 93 XIX    |              Turiu reikalą.~    Jurga dar labiau nustebo. Kokie čia
 94 XIX    |                      Kas iš to? - vis dar neatsileido Pinčukas. -
 95 XIX    |              davatkos! Pakliūsite man dar kartą, neapsidžiaugsite.
 96 XIX    |            supykusį Baltaragį, norėjo dar jį pasivyti, pasiūlyti jei
 97 XX     |               apkaustytą ir nudažytą, dar tėvų tėvo paliktą, tik Anupras
 98 XX     |           viesulai ir taip lėkė, kaip dar niekada - kalnas ar klonis -
 99 XX     |            septynios mylios, prireiks dar eiklumo, bet Girdvainis
100 XX     |               pagalvojo Girdvainis ir dar smarkiau paleido arklius,
101 XX     |         smarkaus važiavimo.~    O čia dar, pravažiuojant pro Paudruvės
102 XX     |               oru ir vežimą.~    Tada dar labiau kažkas po ratais
103 XX     |              kas suvažinėtas, arkliai dar labiau padūko ir taip lėkė,
104 XX     |                     Nesidairyk atgal. Dar tiktai vieną tiltelį pravažiavome,
105 XX     |      pasisveikinęs su Baltaragiu, vis dar žvalgėsi aplinkui, ar nepamatys
106 XX     |              ir visi susėdo už stalo. Dar piršlio bonka nesibaigė,
107 XXI    |             arkliavagiui. Priešingai, dar padėjo, nes žmonės iš karto
108 XXI    |           maža arklių jis pavogęs, ir dar kokių! Bet veltui pasiguosti
109 XXI    |             vadins! Nesulaukta galva, dar ką prasimanys!~    - Kam
110 XXI    |        kamaros duris.~    Bet nespėjo dar ligi galo atidaryti kamaros
111 XXI    |               šūktelėjo: - Atnešk man dar vieną bonką.~    - Gausi,
112 XXI    |              kojomis obuolmušiai... - dar kartą šniurkštelėjęs, lyg
113 XXII   |          skubus reikalas.~    Raupiui dar labiau parūpo, koks čia
114 XXII   |             Raupys. - Ir tu man dūšią dar grąžinsi?~    - Grąžinsiu, -
115 XXII   |           buvo toks patenkintas, kaip dar niekada. - Aš, kai tik nučiupsiu
116 XXII   |                   Koks tavo darbas? - dar labiau supyko Šešelga. -
117 XXII   |           Arklius vogti!~    - O tavo dar prastesnis, - nenusileido
118 XXII   |               Ligi trečių gaidžių gal dar surasiu.~    Ir išėjo. Raupys
119 XXIII  |             Baltaragio seklyčioje vis dar sėdėjo Girdvainis su savo
120 XXIII  |           kamaroje, pilni ąsočiai vis dar putojo ant stalo, atrišdami
121 XXIII  |             Sumušė rankomis ir išgėrė dar po vieną alaus ąsotį. Bet
122 XXIII  |               Girdvainis su Jurga vis dar negalėjo atsižiūrėti vienas
123 XXIII  |         Lėksime, mano žirgeliai, kaip dar niekada nelėkėme, - tarė
124 XXIII  |            seklyčią.~    O Baltaragis dar snaudė, apsikniaubęs ant
125 XXIII  |               vienišas pasijuto, kaip dar niekada. Nubraukė delnu
126 XXIV   |             Švendubrės kleboną, kuris dar šiltoje lovoje saldžiai
127 XXIV   |              ir sugrįžo, bet klebonas dar negreitai pasirodė. Jaunavedžiai
128 XXIV   |               pagalvojo Girdvainis ir dar vieną dešimtrublę ant stalo
129 XXIV   |              Priimsiu užsakus, bet tu dar pagalvok, kol dar laiko
130 XXIV   |              bet tu dar pagalvok, kol dar laiko yra.~    - Neturiu
131 XXIV   |              duris.~    Lauke arkliai dar garsiau žvengė. Tiktai Girdvainis
132 XXIV   |          pasaulyje.~    O arkliai vis dar žvengė.~
133 XXV    |               kaip kirvis kotą, o gal dar geriau. Dabar žmonėms paaiškėjo,
134 XXV    |             Uršulės išgauti. Ilgai ji dar maivėsi ir bandė žmonių
135 XXV    |               susidėjo, o už jų pečių dar stovi tėvas raganius. Tada
136 XXVI   |             juo prie bažnyčios. Gerai dar, kad Raupys, nešamas padebesiais,
137 XXVI   |              pamatęs jį besikapstant, dar labiau nusigando. O Pinčukas
138 XXVII  |         pravirko taip graudžiai, kaip dar niekada neverkė. Tris savaites
139 XXVII  |                Toks dukters jautrumas dar labiau prislėgė tėvą, bet
140 XXVII  |              nuskristi.~    Pavasaris dar buvo už kalnų, ir liūdna
141 XXVII  |           širdyje.~    O laukuose vis dar siautėjo žiemos pūga, ir
142 XXVIII |           reikia gelbėti bent tai, ką dar galima išgelbėti, būtent,
143 XXVIII |         pasityčiodavęs:~    - Tai vis dar ieškai savo arklių? - neva
144 XXVIII |        nepasitikėdamas.~    - Sėsk, - dar kartą pasakė Anupras. -
145 XXVIII |               ją nuvažiuosime. Ji vis dar tavęs laukia.~    - Kas
146 XXIX   |           Baltaragio dvasia.~    - Ar dar gyvas, ar tik tavo šešėlis
147 XXIX   |            pražilusius plaukus.~    - Dar gyvas, - atsakė vos girdimai
148 XXIX   |            viskas pražuvo.~    - Argi dar nėra viskas pražuvę? - suabejojo
149 XXIX   |              Ne viskas pražuvo. Viską dar galima išgelbėti. Reikia
150 XXIX   |              tai? - paklausė Anupras, dar atidžiau žiūrėdamas į Jurgą.~    -
151 XXIX   |           visą jos sunkumą.~    Lauke dar buvo tamsu, siautė pūga,
152 XXIX   |              ir suspigo.~    Visgirda dar kartą pasižiūrėjo pro langą,
153 XXIX   |          neturėdamas kur dėtis, - vis dar buvo gėda grįžti į kalvę
154 XXIX   |            sugirgždėjo durys, ir jis, dar labiau išsigandęs, nusirito
155 XXX    |            mano arklius pavogei, nori dar, kad ir savo mergos dėl
156 XXX    |       šlapdribą pabiurusiu keliu, vis dar negalėdamas atsikvošėti.
157 XXX    |               tik vėl nesivaidena?" - dar labiau nustebo Girdvainis,
158 XXX    |              pasigirdo žvengimas (vis dar jį erzino Pinčukas klaidindamas),
159 XXXI   |               Tas, kuris juos turėjo, dar ir šiandien jų ieško lyg
160 XXXI   |             ir juos prakeikiau. Gerai dar, kad prie Gaidžgalės karčemos
161 XXXI   |               antrojo obuolmušio.~    Dar kartą paglostė Anupras nuleistą
162 XXXII  |         namuose po Anupro atsilankymo dar tyliau ir nykiau pasidarė.
163 XXXIII |          Rengiausi eiti pažiūrėti, ar dar gyvas? Bet man į kalną,
164 XXXIII |                     Ne, negirdėjau, - dar labiau nustebo Baltaragis. -
165 XXXIII |          svetimomis pasagomis. Nebent dar kartą grįžti į karčemą ir
166 XXXIII |          ieškoti šautuvo, užsilikusio dar iš sukilimo metų, kada jis
167 XXXIII |               mano Jurgučiui. (Kalvis dar tebegalvojo, kad Jurgutis,
168 XXXIV  |           nepataikė. Norėjo pasivijęs dar kartą smogti, bet išgirdo
169 XXXIV  |                kuris laikė už virvės, dar labiau truktelėjo, kad Šešelgai
170 XXXV   |      priešingai, Šešelgos nuolaidumas dar labiau kurstė nedorėlius
171 XXXV   |            didesnė baimė ėmė Šešelgą. Dar išgąstis buvo nepraėjęs
172 XXXV   |             nebėra, - prašvebleno vis dar drebėdamas Šešelga, nors
173 XXXV   |               man darbo? - atsakė vis dar nepatenkintas Pinčukas. -
174 XXXV   |              prieš nusususį velnią ir dar nieko nelaimėtų. -Vadinas,
175 XXXV   |         atsirado kalbėti su velniu ir dar vidurnaktyje ant pelkių
176 XXXV   |          Raupio ims gailėtis. O jeigu dar bus tau maža, tai rink arklių
177 XXXV   |           nepavyks jam manęs nušauti. Dar jis nežino, ką aš jam ištaisysiu,-
178 XXXV   |               išvažiavo į miestą.~    Dar buvo ankstyvas rytas, vos
179 XXXV   |               Gaidžgalės karčemą, vis dar pakeliui spiaudydamas į
180 XXXVI  |              jie ir užnešė?~    O čia dar prisiminė žmonės arkliavagio
181 XXXVI  |         nugalabijime ir kurių arkliai dar nebuvo nugaišę, bandė juokais
182 XXXVI  |                kas iš to išėjo. O bus dar blogiau. Ne tik arkliai
183 XXXVI  |         arkliai išgaiš, bet ne vienas dar ir kalėjime supus.~    Netikėjo
184 XXXVI  |          bajorą Šešelgą, apstumdė, ir dar mužikai su lazdomis prigrasino.
185 XXXVI  |             Apsigalvojęs Šešelga tarė dar kartą nueiti pas Pinčuką
186 XXXVI  |             paklausė:~    - Ko gi tau dar reikia?~    - Ak pan Pinčuk, -
187 XXXVI  |          nenoromis sutiko Pinčukas. - Dar kartą tau patarsiu, bet
188 XXXVII |             XXXVII~    Baltaragis vis dar naktimis tykojo Pinčuko,
189 XXXVII |              Matai, kas darosi? O bus dar blogiau, jei neišpildysi
190 XXXVII |             Baltaragis trenkė pavymui dar antrą šūvį dėl tikrumo,
191 XXXVII |               pasagas, kurias jis vis dar nešiojosi, nežinodamas,
192 XXXVII |           šūvis vienas po kito. Gerai dar, kad į pasagas atsimušė,
193 XXXVII |           Einam į trobą. Vėsi naktis. Dar peršalsi.~    Jurga visa
194 XXXVII |            Bet Jurga ir paguldyta vis dar drebėjo. Stvarstė tėvą už
195 XXXVIII|         apžiūrėdamas sužeistą kulną. -Dar tu mane paminėsi. Pražūsi
196 XXXVIII|           kanopą, šnairavo į Šešelgą. Dar to kelmo čia trūko, kad
197 XXXVIII|              sumetęs, Pinčukas nutarė dar kartą išbandyti savo laimę
198 XXXVIII|               ir plaukė. Bažnytkaimis dar miegojo. Vienur kitur šunes
199 XXXVIII|        patvoryje svarstyti ir laukti. Dar protamsiais Uršulė, apsigaubusi
200 XXXVIII|         akimis - kas čia ją šaukia ir dar bičiule vadina? Kažkoks
201 XXXVIII|               nelabasis?~    Pinčukas dar kartą žemai nusilenkė ir
202 XXXVIII|           pasitraukė į šventorių, vis dar pro tvorą žegnodama ir mosuodama
203 XXXIX  |        žegnojo davatkas. Bet atsirado dar kita davatkėlė, vardu Cecilija,
204 XXXIX  |        baisiai nutąsyta ir nupešiota, dar nespėjo atsigauti ir pasprukti
205 XXXIX  |              užklupo, tiktai šį kartą dar piktesnės.~    - Sudeginti
206 XXXIX  |         raganą! Akis išdraskyti! - ir dar kažką padaryti šaukė visu
207 XXXIX  |           Kokią velnio nuotaką? - vis dar neatsigodo klebonas.~    -
208 XXXIX  |              Jis kartą, eidamas žiemą dar patamsyje skambinti ankstyvosioms
209 XXXIX  |      išsigandęs varpų, pabėgo... O ji dar šaukė, kad palauktų...~   
210 XL     |        nebūsią jiems gyvenimo. Paskui dar liepė pelenus iš židinio
211 XL     |             išneštų. O pačiai Uršulei dar įsakiusi laipioti tvoromis,
212 XL     |               su arkliavagiu, o už jų dar stovi tėvas raganius.~   
213 XL     |            mažiau liežuviais maltų, o dar kitoms - kur kojūgalyje
214 XL     |             dieglį į šoną įvaryti, ar dar ką padaryti. Bet, matyt,
215 XL     |          sveikos kaip kumelės ir nori dar ją pražudyti.~    O ji pati
216 XL     |      davatkyno stogo ties kaminu.~    Dar vieną baisų nusidėjimą papildžiusi
217 XL     |              dėjosi. O čia po kojomis dar išsitiesė pati svarbiausioji
218 XLI    |          vargšė, galėjo pabėgti?), ir dar per liemenį pavadžiais pavadelėta,
219 XLI    |          vienas kitas žioplys, kuriam dar neatsibodo. Tarp jų pasimaišė
220 XLI    |             tarp jų maišosi ir siundo dar smarkiau peštis. Sustojo
221 XLI    |              Sužiuro visi, ar kartais dar neiškils Uršulė, bet ant
222 XLI    |         vienas kitas burbuliukas.~    Dar palaukė, pažiūrėjo - nieko
223 XLI    |            nekaltą mergelę.~    - Gal dar sugriebsime pavandeniui, -
224 XLI    |              buvo visai sutemę, o čia dar arkliavagio dūšia vaidenasi.
225 XLII   |                kad velnias neišlįstų, dar kilpomis apraizgė ir, lyg
226 XLII   |               seniai Visgirda turėjo, dar iš turkų karo buvo parsinešęs,
227 XLII   |             ragelį į tą plyšį. Paskui dar giliau pagrūdo ir pleištu
228 XLII   |              girtuoklius baidysi.~    Dar kartą Visgirda patikrinęs,
229 XLIII  |        Jurgutis, po visų išgąsčių vis dar nežinąs, kur dėtis su tomis
230 XLIII  |            grįžo į karčemą, o ten vis dar tas zvimbimas nesiliovė.
231 XLIII  |     vaidentųsi? - susivokė Šešelga ir dar labiau nusigando.~    Pasidarė
232 XLIII  |             nupampinimo. Dabar pradės dar ir jis vaidentis! Visai
233 XLIII  |                     Labai prašau. Gal dar ko malonėsite? ~    Girdvainis
234 XLIII  |          niekur nieko vėl tarė:~    - Dar duok, biaurybe!~    "Kas
235 XLIV   |            tokia nelaimė ištiko, o tu dar akivarą siūlai. Negana,
236 XLIV   |               į akivarą, kol aš tavęs dar tenai neįgrūdau.~    - Kaipgi
237 XLV    |       seklyčia drebėjo.~    Jurga vis dar sirgo ir kliedėjo nuo to
238 XLV    |         ūkimas ir tėvas kažką pašovė. Dar pereitą rytą ji buvo kliedėdama
239 XLV    |           baigia užmiršti. Ir kam jis dar gundė eiti ieškoti pamišusio
240 XLV    |        Negalėdama atsiskirti, pribėgo dar kartą prie tėvo prisiglausti
241 XLV    |           negalėjo užmigti, tai nuėjo dar kartą į seklyčią pažiūrėti
242 XLVI   |                 Ar nesapnuoju?" - jis dar paabejojo, bet čia pat vėl
243 XLVI   |             dingo, o paskui pasigirdo dar skardesnis eržilų žvengimas,
244 XLVI   |                nėra Jurgos, o patalas dar šiltas. Matyt, ne tik jam
245 XLVI   |           nelaimėse paskandinęs tėvą, dar tyčiojasi iš jo sielvarto,
246 XLVII  |               nukritę sparnai, atrado dar vieną suanglėjusį lavoną,
247 XLVII  |              priėmė už priekvailio ir dar pakvaišusio kliedėjimą.~   
248 XLVII  |               neatsitiktų. Jis norėjo dar kartą pamatyti Jurgą, o
249 XLVII  |     Baltaragis, o prakeiktas Pinčukas dar pradėjo tyčiotis iš nelaimingo
250 XLVII  |             žaibas į malūną. Jurgutis dar spėjo pamatyti, kaip nusirito
251 XLVIII |             ir šviesiomis akimis.~    Dar ir dabar, pasakoja, Paudruvės
252 XLVIII |          jaunikį Girdvainį, kuris vis dar ieškojo ir negalėjo surasti
253 XLVIII |             savo obuolmušių.~    Tada dar labiau pradeda siausti audra
254 XLVIII |           šniokštimą.~    Tada pakyla dar didesnė audra ir dar garsiau
255 XLVIII |           pakyla dar didesnė audra ir dar garsiau pradeda žvengti
256 XLVIII |         Paudruvės pelkėse, kurios vis dar tokios pat klampios ir klastingos,