Chapter

  1 I      |           ubagyno senmergė davatka Uršulė Purvinaitė, kuri ilgus metus
  2 II     |                  II~    Ta davatka Uršulė, tokia supintijusi ir prarūgusi
  3 II     |        buvo - nesuprasi, o ir pati Uršulė ne visą teisybę sakė, nes
  4 II     |            rūgsta.~    Nusigandusi Uršulė persižegnojo ir Baltaragį
  5 II     |          visus apžadus.~    Supyko Uršulė ir daugiau nekalbėjo su
  6 II     |           nepaklydo? - apsidžiaugė Uršulė, nes buvo amžinai užsirūstinusi
  7 II     |             kai žiopsojo nustebusi Uršulė ir džiaugėsi, kad piršliai
  8 II     |          dabar? - net nutirpo visa Uršulė.~    O iš karietos išlipo
  9 II     |          Ne pono, - sako apmirdama Uršulė, - tiktai Baltaragio, ir
 10 II     |  nepaprastus svečius į seklyčią, o Uršulė kamaroje pasislėpė, baisiai
 11 II     |      atsakė Baltaragis ir atsivedė Uršulę iš kamaros. - Ar ne šitos
 12 II     |            aplinkui ratą.~    Tada Uršulė nukaito kaip aguona ir žodžio
 13 II     |            toliau seklyčioje buvo, Uršulė net pati tikrai nieko neatsimenanti,
 14 II     |   skaistybei pražudyti.~    O tada Uršulė nieko nesuprato, lyg apkvaišusi
 15 II     |    nesuprato.~    Taip apstulbusią Uršulę pasodino į auksinę karietą,
 16 II     |           Nusigando ir apsidžiaugė Uršulė, nespėjo nė mergautinių
 17 II     |      niekada nebuvę, o nusigandusi Uršulė žiūri, kad ji Pinčuko liekno
 18 II     |        norėdamas.~    Tada suprato Uršulė, už ko norėjo Baltaragis
 19 II     |     apsikabinti ir pabučiuoti, bet Uršulė jį piktai atstūmė.~    -
 20 II     |   paerzindamas, įžūliai trūktelėjo Uršulę už šimtakvoldžio sijono.~   
 21 II     |           nubaustas. Pasipiktinusi Uršulė staiga apsisuko, tvieskė
 22 II     |           Uršulės kojomis.~    Tai Uršulė, nieko nelaukdama, nors
 23 II     |          sijono ištrūkti. Gal būt, Uršulė būtų visai užniurkiusi Pinčuką,
 24 II     |        dugną, traukdamas paskui ir Uršulę.~    Pagaliau Uršulė, grimzdama
 25 II     |            ir Uršulę.~    Pagaliau Uršulė, grimzdama į liekną, kaire
 26 II     |         vis dar neatstodamas. Tada Uršulė paskutinėmis jėgomis išsikapstė
 27 II     |          išdegęs, bet įsismaginusi Uršulė nė per žingsnį neatstojo.
 28 II     |            atstosiu! - pasipiktino Uršulė ir griebė Pinčuką už ragų.~   
 29 II     |        griebė Pinčuką už ragų.~    Uršulė norėjo dar kartą užmesti
 30 II     |           nusispiovusi.~    Paskui Uršulė dar ligi aušros klampojo
 31 II     |       pasityčiojimą.~    Sugrįžusi Uršulė, negalėdama į malūną įsiveržti
 32 II     |     viršutinį langelį į tolstančią Uršulę. - Matyt, nė velnias neįstengia
 33 III    |           Po to nelemto atsitikimo Uršulė, nubėgusi į Švendubrę, paskleidė
 34 III    |            priderančiai išklausyti Uršulę ir tinkamai įvertinti jos
 35 III    |     ankstyvas pavasario rytas, kai Uršulė tiesiai iš Baltaragio malūno
 36 III    |           bus pagarbintas...- tarė Uršulė, pravėrusi duris, bet jai
 37 III    |        knarkimas.~    Krūptelėjusi Uršulė norėjo sprukti atgal, bet
 38 III    |           bijodamos ten prasmegti. Uršulė mostelejo ranka, baidydama
 39 III    |     mirksėdamas.~    Apsidžiaugusi Uršulė pabučiavo klebonui ranką
 40 III    |          Tikriausiai, - patvirtino Uršulė.~    - Ar ne todėl jis tave
 41 III    |   pažiūrėjo apsiblausęs klebonas į Uršulę ir liūdnai palingavo galva. -
 42 III    |               O kaipgi, - nudžiugo Uršulė ir išvertė akis kaip kukulius. -
 43 III    |        nosim ir užmigo. Žioptelėjo Uršulė ir sustojo, o klebonas vėl
 44 III    |         Gerą pusvalandį prastovėjo Uršulė prie knarkiančio klebono,
 45 III    |          davatkyną ir smirsk. ~    Uršulė visai sumišo ir nežinojo,
 46 III    |           klebonėli, - apsidžiaugė Uršulė ir sustojo prie durų. -
 47 III    |     klebonas.~    - Ogi štai ką! - Uršulė pasidėjo ryšulėlį prie durų,
 48 III    |       eisiu, klebonėli? - nusiminė Uršulė.~    - Kaip tai kur? - nesuprato
 49 III    |       sakiau, eik į davatkyną.~    Uršulė padėkojo ir išėjo, o klebonas
 50 III    |           parapijoje, bet ir pačią Uršulę, to atsitikimo dalyvę.~   
 51 III    |           atsitikimo dalyvę.~    O Uršulė nuo to laiko apsigyveno
 52 III    |           visomis keturiomis. Mat, Uršulė, nors ir ne pėsčia buvo,
 53 III    |         buvo su kuo susiremti. Tik Uršulė būtų buvusi ne Uršulė, jeigu
 54 III    |          Tik Uršulė būtų buvusi ne Uršulė, jeigu nebūtų laimėjusi.
 55 III    |        velnio nuotaka (taip vargšę Uršulę čia neteisingai praminė,
 56 III    |         jam, tada užsimiegojusiam, Uršulė negalėjo viską ligi galo
 57 III    |   paklausti? ~    Staiga užklupta, Uršulė pagalvojo, ar ne davatkos
 58 III    |       Nežinau, klebonėli, - atsakė Uršulė ir dievobaimingai akis nuleido,
 59 III    |       klebono užsiminimas pasodino Uršulę kaip ant balno. Davatkyno
 60 III    |    pasiilgusi ir žadanti sugrįžti? Uršulė tik peržegnodavo ir išplūsdavo
 61 III    |         burtai, - iš karto suprato Uršulė ir ėmėsi veikti.~    Pirmą
 62 III    |         tuojau po rytinių pamaldų, Uršulė išbėgo pasitikrinti, ar
 63 III    |             klebonėli, - paaiškino Uršulė.~    - Kaip tai be vėjo? -
 64 III    |          sukasi, - norėjo parodyti Uršulė, kaip malūnas sukasi, bet
 65 III    |     sužinosi, pasakyk man.~    Bet Uršulė, nors iš kailio nėrėsi,
 66 III    |     niekaip negalėdavo atvažiuoti, Uršulė, nors ir sparti buvo moterėlė.
 67 III    |            girdėti.~    Nusiminusi Uršulė antrą kartą išėjo iš klebonijos
 68 III    |           artėjo, bet ką čia viena Uršulė galėjo padaryti?~
 69 IV     |                             IV~    Uršulė gerai žinojo, kad čia Baltaragio
 70 IV     |            iš karto?~    Stebėjosi Uršulė savimi ir kitiems skelbė
 71 IV     |         neaišku, ar džiaugiasi tuo Uršulė, ar piktinasi. Toks džiaugsmas
 72 IV     |     Pinčuko sąmokslą.~    O Jurgos Uršulė iš pat mažens nekentė. Visą
 73 IV     |          ją išleidęs. Gerai žinojo Uršulė, kodėl jos Baltaragis nekentė
 74 IV     |         išgyvendino.~    Tai dabar Uršulė net apsidžiaugė, kai sužinojo,
 75 IV     |            nemėgiama podukra (taip Uršulė kartais vadindavo Jurgą)
 76 IV     |               Bet pagaliau pradėjo Uršulę sąžinė graužti. Norėjo klebonui
 77 IV     |           tegu prasmenga jis su ta Uršule, tiktai jam galvos nekvaršina.~   
 78 IV     |         pirmą sekmadienį atsistojo Uršulė bobinčiuje prie durų ir,
 79 IV     |            grįžtelėjo pro pečius į Uršulę ir garsiai tarė:~    - O
 80 IV     |           jų apsieisiu.~    Supyko Uršulė, išgirdusi tokius atšiaurius
 81 IV     |       apžadus, - pasakė nudžiugusi Uršulė. - Susižieduok su Juozapu
 82 IV     |        davatkyną, - rimtai pritarė Uršulė, o Jurga neišlaikė ir nusikvatojo.~    -
 83 IV     |      davatkynas.~    Atsiduso tada Uršulė, mato - nieko neišeis, bet
 84 IV     |            išleisti, pati žinai! - Uršulė liūdnai pamaksėjo galva
 85 IV     |          važiavau, - rimtai atsakė Uršulė.~    - Ir nenuvažiavai?~    -
 86 IV     |           Nenuvažiavau, - atsiduso Uršulė. - Skaistybės apžadai išgelbėjo.~    -
 87 IV     |        kalbi, dukrele? - nesuprato Uršulė, rimtai su ja kalba ar į
 88 IV     |            kvatodama.~    Atsiduso Uršulė, norėjo dar pagraudenti,
 89 IV     |          aš! - graudžiai pagalvojo Uršulė, kalbėdama rožančių ir visai
 90 V      |            Jurga, kai išsiskyrė su Uršule prie varpinės ir nuėjo kvatodama.
 91 VI     |       vienas su senstančia davatka Uršule, tolima Baltaragių giminaite,
 92 VI     |        Pakrikus Baltaragių šeimai, Uršulė perėmė visus namų rūpesčius,
 93 VI     |        galvą, - kartais pasakydavo Uršulė, su priekaištu žiūrėdama
 94 VI     |   Baltaragis, visai nežiūrėdamas į Uršulę.~    Uršulė piktai žybteldavo
 95 VI     |         nežiūrėdamas į Uršulę.~    Uršulė piktai žybteldavo akimis
 96 VI     |           į malūną.~    Kitą kartą Uršulė pradėdavo skųstis, kad,
 97 VI     |    Persiplėšk, ir būsite dvi. ~    Uršulė, manydama, kad Baltrus nieko
 98 VI     |     nenugirsdavo tokių kalbų, nors Uršulė ne tik paraudonuodavo, bet
 99 VI     | kiauliatvartyje.~    Tada supykusi Uršulė pradėdavo purkšti kaip katė,
100 VI     |         vienam tik ramiau bus.~    Uršulė, jau nejuokais įširdusi,
101 VI     |            į protą.~    Bet veltui Uršulė tikėjosi. Sugrįžęs iš malūno,
102 VI     |           neapsidžiaugdavo atradęs Uršulę vėl po namus besiruošiančią,
103 VI     |       dievą mylėtum, - atsidusdavo Uršulė ir porą dienų tylesnė būdavo.~    -
104 VI     |  susirietusią senmergę, padėjo, ir Uršulė kasdien vis dievobaimingesnė
105 VI     |            pats sau sakydavo, nors Uršulė juo dievobaimingesnė darėsi,
106 VII    |         Tai matydama, net senmergė Uršulė visa širdimi Baltaragiu
107 VII    |          lįsti po velėna.~    Tada Uršulė visai rimtai susirūpino,
108 VII    |    nelaimei, juo susirūpino ne tik Uršulė, bet ir vienas kaimynas,
109 VIII   |          malūną, o priedo senmergę Uršulę,- daug negalvodamas, atsakė
110 IX     |         nuvažiuosim pas Baltaragio Uršulę?~    - Man vis tiek, - sutiko
111 IX     |          Marcelę ar pas Baltaragio Uršulę, tik kad bent kartą nuvežtum
112 IX     |         Marcelę, o paskui tave pas Uršulę... Gal ir apženysiu... Bala
113 IX     |            lieka tiktai Baltaragio Uršulę išleisti už mano pusbernio
114 IX     |      nežinojo, ką daryti, kaip čia Uršule atsikratyti. Nieko doro
115 IX     |           piršliais pas Baltaragio Uršulę? - kasdien klausinėjo.~    -
116 IX     |          reikia palaukti.~    O ir Uršulė, sužinojusi apie piršlybas,
117 IX     |         laukė savo vestuvių.~    O Uršulė greičiau būtų pasaulio galo
118 IX     |           jaunavedžiams nesisektų, Uršulė dar laipiojo tvoromis ir
119 IX     |           balsu.~    Daug kas matė Uršulę lakstant kaip be galvos,
120 IX     |       niekas nesuprato, kad čia su Uršule kažkas kitas darosi ir reiktų
121 IX     |       numaldyti. Bet pagaliau pati Uršulė susiprato, išgirdusi parvažiuojant
122 IX     |         rūtomis apsikaišiusią. Bet Uršulė pro ašaras jaunavedžių laimės
123 IX     |               atsakė kalvis, - kad Uršulė prakeikė Baltaragio malūną
124 XIII   |         bobutė, bet pamatė įėjusią Uršulę. Ji sustojo prie durų, apsigaubusi
125 XIII   |           pravirkusį kūdikį.~    O Uršulė kaip tik atėjo, išgirdusi
126 XIII   |       sustingo vietoje.~    Staiga Uršulę pagavo kažkoks graudulys,
127 XIII   |              Tiktai tada atsiplėšė Uršulė nuo slenksčio, kai lopšyje
128 XIII   |       nežinodamas, ką daryti. Tada Uršulė, nusišluosčiusi skaros kampu
129 XIII   |           visų sielvartų. ~    Bet Uršulė, kartą pasiryžusi, neatstojo.~    -
130 XIII   |          atėjau.~    Apsisprendusi Uršulė atstūmė Baltaragį nuo lopšio,
131 XIII   |            Baltaragio rūpesčiai. O Uršulė pasiliko prie lopšio, užmiršdama
132 XIII   |          pačios?~    Su ta viltimi Uršulė pradėjo tvarkytis iš naujo
133 XIII   |               prikišdavo šnairomis Uršulė. - Ar tau jau visai galva
134 XIII   |         sielvartus.~    Nustebo ir Uršulė, pamačiusi šypsantį Baltaragį
135 XIII   |            šnairomis žvilgtelėjo į Uršulę ir vėl nuliūdo. Paguldęs
136 XIII   |            malūną.~    Nusiminė ir Uršulė.~    - Nesusipras, - pati
137 XIII   |         susipras?..~    Nusivylusi Uršulė pritrūko kantrybės ir piktai
138 XIII   |             galvojo, kaip pagaliau Uršule nusikratyti, nes ji, matyt,
139 XIII   |         išeities. Be to, mažai jam Uršulė rūpėjo, nors ir įgrisdavo
140 XIV    |            baigė jį kedenti. Viena Uršulė viskuo rūpinosi. Ji pasidarė
141 XIV    |            pralinksmėjo. Nustebusi Uršulė žioptelėjo ir žado neteko.
142 XIV    |        įgrisusią senmergę, davatką Uršulę? Juo labiau kad ji pati
143 XIV    |          ant kito galvos, jei pati Uršulė būtų nepadėjusi. Išvakarėse,
144 XIV    |          žirgais ir aukso karieta. Uršulė apkvaišo iš netikėtos laimės,
145 XIV    |       rūpesčių ir amžinų barnių... Uršulė į davatkyną išėjo... - pasakė
146 XIV    |       pamatė pareinančią iš pelkių Uršulę ir nesavu balsu keikiančią
147 XIV    |         tikrųjų pareina pūškuodama Uršulė iš pelkių, visa dumblina
148 XIV    |      plyšiuką, kas čia bus. Parėjo Uršulė, pasiautėjo, buvo pribėgusi
149 XIV    |    kumštimi ir keikdama.~    O kai Uršulė jau taip toli nubėgo, kad
150 XIV    |         baimės jam, vargšui, įvarė Uršulė. O Baltaragis šį kartą buvo
151 XIV    |  Baltaragis šį kartą buvo visiškai Uršule patenkintas ir net jai dėkingas.
152 XV     |           net buvo linkęs patikėti Uršule: neapsikęsdamas Baltaragis
153 XV     |             Visi gerai žinojo, kad Uršulė buvo ligi gyvo kaulo įgrisusi
154 XV     |        Baltaragiui visiškai įgriso Uršulė, persirengęs piršliu ir
155 XV     |        nuvažiavo, ir naktį išdrėbę Uršulę su gelda į pelkes.~    Atsirado
156 XV     |           nes tada reiks tau vesti Uršulę ir su ja gyventi.~    -
157 XV     |           piršliais pas Baltaragio Uršulę naująja Šešelgos kalamaška,
158 XV     |          bet laimingai ištrūkęs, o Uršulę vesti pats velnias Pinčukas
159 XV     |       pasišovęs. Kaip iš tos bėdos Uršulė išsikapstė, Jurgutis nežinojo,
160 XV     |          patikėjo ne daugiau, kaip Uršule.~    O užklausta Uršulė,
161 XV     |            Uršule.~    O užklausta Uršulė, ar ne Juodvalkis su Jurgučiu
162 XV     |    Pinčukas!~    Jurgutis, pamatęs Uršulę, sprukdavo prunkšdamas į
163 XV     |            žino. Jurgutis vienaip, Uršulė kitaip pasakojo. Viskas
164 XVII   |            piršliais pas tą raganą Uršulę? - prikišo kalviui. - Tiktai
165 XVIII  |          prisiminė savo nelaimę su Uršule, kuri laimingai pasibaigė,
166 XIX    |      pradėjo daugiau įgristi, negu Uršulė. Nebent iš tikrųjų surišti
167 XXIV   |       Arklius pavogė!~    Tai buvo Uršulė.~    - Kokius arklius? -
168 XXV    |            per bažnytkaimį. Veltui Uršulė ją geras varsnas vijosi
169 XXV    |           ji ir neatsigręžė. Betgi Uršulė buvo atkakli. Neatstojo,
170 XXV    |            ir suprato tiktai viena Uršulė. Bet ji, tarsi iš Jurgos
171 XXV    |  maldingumo rimtį.~    Pagaliau ir Uršulė neiškentė. Po pamokslo,
172 XXV    |           atsitiko, neatsilaikė ir Uršulė prieš pagundą, išslinko
173 XXV    |       šluoti bažnyčią. Tiktai tada Uršulė pakildavo nuo krotelių ir
174 XXV    |         niekai, - piktai dėbtelėjo Uršulė ir nusisuko, sukeldama sijonu
175 XXV    |          ir nereikia.~    Supykusi Uršulė nuėjo į bažnyčią, nes pradėjo
176 XXV    |      varpininką Bernardą, ar tiesą Uršulė papasakojo, bet tas tiktai
177 XXV    |            kad tikrai buvo sutikęs Uršulę, eidamas ankstyvoms mišioms
178 XXVI   |               XXVI~    O vis dėlto Uršulė šį kartą ne visai niekus
179 XXXVII |           Su jo gurulais iškildavo Uršulė, surūgusi ir supintijusi,
180 XXXVII |          trobą slankioja paniurusi Uršulė, šnairuodama kaip apvilta
181 XXXVII |       vaiduoklius. Dingsta iš namų Uršulė, prasmenga ir Pinčukas.
182 XXXVII |   praeities vaiduokliai-nusivylusi Uršulė su savo paskalomis ir apgautas
183 XXXVII |      ateities. Jis ir nugalėjo ją. Uršulė supintijo savo davatkyne
184 XXXVIII|           prižadėjęs surišti jį su Uršule kaip šunį su kate už uodegų,
185 XXXVIII|     padarytų, surištų Baltaragį su Uršule (didesnio keršto ir būti
186 XXXVIII|               o jis tada, įsigijęs Uršulę talkininke (be talkininkų,
187 XXXVIII|           ir išlėkė į Švendubrę su Uršule susitikti.~    O jau aušo
188 XXXVIII|            ką čia gaidžiai, juk su Uršule, sena davatka ir savo priešininke,
189 XXXVIII|            laukti. Dar protamsiais Uršulė, apsigaubusi juoda skarele
190 XXXVIII|          prie tvoros kaip šešėlis. Uršulė jo ir nepastebėjo.~    Tiktai
191 XXXVIII|            klibikšuodamas pasivijo Uršulę.~    - Palauk, bičiule! -
192 XXXVIII|         Mums reikia pasitarti.~    Uršulė stabtelėjo, nepertraukdama
193 XXXVIII|           Jurgutis? Ko jam reikia? Uršulė visai supyko ir pertraukė
194 XXXVIII|         palauk, - tarė nusigandusi Uršulė.- O kas gi pats esi?~   
195 XXXVIII|        pats esi?~    Dėl atsargumo Uršulė porą žingsnių atbula pasitraukė.
196 XXXVIII|      piktoji dvasia! - nusigandusi Uršulė pažino Pinčuką ir persižegnojo,
197 XXXVIII|     priešininkams atsikeršysi.~    Uršulė stabtelėjo susidomėjusi,
198 XXXVIII|            burtus pražūsi.~    Bet Uršulė jau nebeklausė jo. Atbula
199 XXXVIII|       Pinčukas, nebaigęs derybų su Uršule, pasileido bėgti.~    O
200 XXXVIII|             pasileido bėgti.~    O Uršulė, atsidūrusi už šventoriaus
201 XXXVIII|           kitos davatkos ir pamatė Uršulę su kažkokiu nubėgančiu ubagu
202 XXXVIII|         davatkos nuėjo į bažnyčią. Uršulė, pasislėpusi už tvoros,
203 XXXVIII|                Taip apsisprendusi, Uršulė nuėjo į bažnyčią, tvirtai
204 XXXVIII|           proga atsikratyti.~    O Uršulė, visai nepaisydama Pinčuko (
205 XXXVIII|        gražiai gyventi.~    Bet ir Uršulė, nors sparti moterėlė, visko
206 XXXIX  |              O atsitiko taip, kaip Uršulė ketino padaryti. Tą dieną
207 XXXIX  |            pirmenybių davatkyne su Uršule, išsitraukė iš po lovos
208 XXXIX  |         skudurėliu užrištas. Įtarė Uršulę, kuri rengėsi pirmoji išeiti
209 XXXIX  |          vakar pavakare, temstant, Uršulė landžiojo po Leokadijos
210 XXXIX  |        visos davatkos puolė vargšę Uršulę. Kas gi kitas galėjo tai
211 XXXIX  |         davatkos kaip viena vargšę Uršulę, parmušė ant žemės ir pradėjo
212 XXXIX  |      Neilgai teko davatkoms tąsyti Uršulę už kasų, po plauką, po kitą,
213 XXXIX  |           jas visas praryti.~    O Uršulė, taip baisiai nutąsyta ir
214 XXXIX  |            visu būriu, apspitusios Uršulę ir nežinodamos, kaip tokią
215 XXXIX  |            moterų. Nesipriešino ir Uršulė.~    - Veskite, - sako, -
216 XXXIX  |      davatkų išbrazdino suraizgytą Uršulę iš davatkyno ir nutempė -
217 XXXIX  |        stumdami priešakyje surištą Uršulę. Pamatę išėjusį kleboną,
218 XXXIX  |        Nagi šitą prakeiktą davatką Uršulę, kuri prieš keletą metų
219 XXXIX  |          matė, kaip vieną pavakarę Uršulė, apsižergusi šluotą, priėjo
220 XXXIX  |       pagaliau kreipėsi klebonas į Uršulę.~    Ta nusilenkė klebonui
221 XL     |         skaistybės apžadus, bet ji Uršulę tik išjuokusi ir nieko nedariusi,
222 XL     |    išjuokusi ir nieko nedariusi, o Uršulė norėjusi tam kvailam padarui
223 XL     |         neužsiimu, - atsakė ramiai Uršulė, - tiktai patariau, bet
224 XL     |     nutylėjo lyg mietą prarijęs, o Uršulė toliau išpažino savo nuodėmes.~   
225 XL     |        iškilmingus mišparus.~    O Uršulė, atlikusi viešą išpažintį,
226 XL     |       duokite išrišimą, - sukniubo Uršulė prie klebono kojų ir taip
227 XL     |            bažnyčios atskirta.~    Uršulė, išgirdusi tokį sprendimą,
228 XLI    |   Nepaprastai iškilmingai palydėjo Uršulę iš Švendubrės davatkyno
229 XLI    |   didžiausius atlaidus. Paskui ėjo Uršulė (bet dieve apsaugok koks
230 XLI    |   zakristijonas Benjaminas. Vargšė Uršulė klupo kaip nuvarytas arklys (
231 XLI    |        Benjaminas galvojo pavedėti Uršulę už pirmo kalnelio, duoti
232 XLI    |            varyti vieškeliu vargšę Uršulę. Tai išpančiojo ją ir ėmė
233 XLI    |   bažnyčios tarnai, o ir ta ragana Uršulė nepasivelka. Tempk, jeigu
234 XLI    |           ten, nei atgal. Nuvaryta Uršulė sukniubo viduryje tiltelio
235 XLI    |           apžiūrėdamas sugriuvusią Uršulę.~    - O kas ją žino? -
236 XLI    |        beveik be nuovokos gulinčią Uršulę (kaip jos ir nesumindžiojo
237 XLI    |          už pavadžių galų, prikėlė Uršulę, o ta, atgavusi sąmonę,
238 XLI    |       knygose parašyta.~    Užkėlė Uršulę ant tilčiuko atramos, ta
239 XLI    |      suburbuliavo vanduo ir iškilo Uršulė į paviršių.~    - Ragana! -
240 XLI    |            paleido pavadžių galus. Uršulė vėl pasinėrė.~    - Laikykit,
241 XLI    |            ar kartais dar neiškils Uršulė, bet ant vandens iššoko
242 XLI    |            vanduo kažin kur nunešė Uršulę su visais pavadžiais, -
243 XLII   |         tiltelio nuskandino vargšę Uršulę, keliu Paudruvės pelkių
244 XLVIII |   išmintingasis Anupras, ir vargšė Uršulė, ir nenaudėlis Šešelga,
245 XLVIII |           ne ragana, tiktai vargšė Uršulė, negavusi savo nuodėmių