Chapter

  1 I      |          ant aukščiausio kranto, ir jo sparnai, šmėkščiodami iš
  2 I      |             stovėjęs ant pakriūtės, jo sparnai sukosi, ir jis nuolatos
  3 I      |            ir jis nuolatos ūžė. Tas jo ūžimas susiliedavo su ežero
  4 I      |            vainikas apie nuplikusią jo galvą dar labiau išbaldavo.
  5 I      |          kad gražuolė dukra - visas jo džiaugsmas, rūpestis ir
  6 I      |          piršliais atvažiuoti ir iš jo dukters paveržti.~    Kaip
  7 II     |             malūnas.~    - Tai mums jo kaip tik ir reikia, - sako
  8 II     |             raganiaus Baltaragio ir jo bičiulio Paudruvės pelkių
  9 III    |           pamatęs pasilenkusią prie jo moterėlę, pagalvojo, kad
 10 III    |          davatkyno bus kuri atėjusi jo trukdyti, tad rūsčiai susiraukė
 11 III    |            ne tik keistą atsitikimą jo parapijoje, bet ir pačią
 12 III    |        užmiršęs tą nepaprastą įvykį jo parapijoje, apie kurį jam,
 13 III    |            apie Baltaragį, nei apie jo malūną. Kartais žmonės tiktai
 14 III    |     nepaprastas malūnininkas gyvena jo parapijoje.~    Tiktai paskui,
 15 IV     |       žinojo, kad čia Baltaragio ir jo bičiulio Pinčuko klastingi
 16 IV     |                  Juk mane norėjo už jo išleisti, pati žinai! -
 17 IV     |           tetule, ir eitum kartą už jo nesiožiavusi. Juk taip ar
 18 IV     | nesiožiavusi. Juk taip ar kitaip, o jo sužadėtinė esi.~    - Ką
 19 V      |      eržilai obuoliuoti bus, tol ir jo gyvenimas bus kaip obuolys.
 20 V      |       obuolmušiai žirgai buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas.
 21 V      |          tuojau pažino Girdvainį iš jo obuolmušių žirgų, kurie
 22 V      |            Daug buvo girdėjusi apie jo obuolmušius žirgus, mėšlavežimį,
 23 V      |          širdyje, kurio, rodos, net jo obuolmušiai nepavežtų, nors
 24 VI     |            apie Baltrų Baltaragį ir jo malūną. Čia buvo ne vien
 25 VI     |      Baltaragis buvo, ir kelias pas jo dukterį Jurgą buvo nelengvas,
 26 VI     |             savo malūną, tarytum be jo nieko kito pasaulyje nebūtų.~    -
 27 VII    |            Tegu sau bėga kelias. Aš jo nesivysiu.~    O pati juokiasi
 28 VII    |       jaunystės juokas tyčiojasi iš jo nuplikusios galvos, žilstančių
 29 VII    |       slankiojo tylus kaip šešėlis, jo įsiklausydamas ir džiaugdamasis,
 30 VIII   |           piemenys laikas nuo laiko jo neužeitų, snaudžiančio liekne.
 31 VIII   |            jau nuobodus, kad žmogus jo vietoje imtum ir pasikartum,
 32 VIII   |      užmiršdavo malūną ir nutildavo jo nuolatinis ūžimas, Pinčukui
 33 VIII   |          pečiais Pinčukas, - tiktai jo ūžimo. Kodėl tu nemali?~    -
 34 IX     |    Baltaragį, kai pati pasisiūlė už jo eiti.~    - Na, dabar lieka
 35 IX     |   neapykanta Baltaragiui ir pagieža jo nuotakai.~    Savaitė po
 36 IX     |         išbarstė jais slenkstį, kad jo neperžengtų, o jeigu peržengs -
 37 X      |             sklidinai pripildžiusio jo širdį ir viską aplinkui -
 38 XII    |       suktis Baltaragio malūnas. Su jo sparnais apsisuko gyvenimo
 39 XII    |          Stambios ašaros ritosi per jo skruostus, ir jis tylėdamas
 40 XII    |          grabo, neleisdamas išnešti jo iš trobos, lyg amžinai norėdamas
 41 XII    |     nulaikyti, stebėdamasis ne tiek jo sielvartu, kiek ta jėga,
 42 XII    |            lyg suakmenėjęs, tik per jo veidą slinko neramūs šešėliai,
 43 XII    |     graudžiai girgždėjo, pritardama jo liūdnoms mintims, nei Juodvalkis,
 44 XII    |           Bet ar buvo ji, o gal tik jo ilgesio svajonė, kuri išsisklaidė
 45 XII    |             ir akių negalėdamas nuo jo atitraukti.~    Juodvalkis
 46 XII    |          paguos nelaimės parblokštą jo bičiulį ir suteiks jėgų
 47 XII    |      Baltaragio ir uždėjo ranką ant jo palinkusio peties.~    -
 48 XII    |   neatsitrauks nuo lopšio, kur buvo jo gyvenimo visa viltis.~
 49 XIII   |           lopšio, nenuleisdamas nuo jo akių ir prislėgtas sielvarto.
 50 XIII   |             ir ilgai negalėdavo nuo jo atsitraukti. Pats vienas
 51 XIII   |         pajutęs, kad ne motina prie jo stovi su meile ir ne tėvas,
 52 XIV    |           susikrimtusio, ji niekada jo nematė. Tik jautė jo begalinę
 53 XIV    |        niekada jo nematė. Tik jautė jo begalinę meilę, ir to jai
 54 XIV    |      šeimininkė, plūdo Baltaragį už jo nerūpestingumą, o matydama,
 55 XIV    |            Tai ir tegu sau eina nuo jo vargšės galvos. Ko čia pavydėti
 56 XIV    |            akmuo būtų nusiritęs nuo jo krūtinės, kuris jį slėgė
 57 XIV    |        parbėgusiai dukteriai, o pro jo suvargusias akis tryško
 58 XIV    |        labai nusiminė, kad nieko iš jo pastangų neišėjo. Bet greitai
 59 XIV    |      suprato, kad ne jis, o velnias jo rankose.~    - Kas yra? -
 60 XIV    |   prigriebti, kad jis nedrįstų prie jo kabinėtis, jeigu kartais
 61 XV     |           su velniu susidėti?~    O jo artimiausias kaimynas, piršlys
 62 XV     |            O Baltaragis negi tik už jo sąmojį visą laiką būtų jam
 63 XV     |       šluostyti. O paskui nusiplėšė jo pusę Juodvalkis ir parsinešė
 64 XVI    |         panėšėti į žmogų su visomis jo silpnybėmis.~    Bet Baltaragis
 65 XVI    |     patenkintas ir nė nemanė varyti jo iš malūno. Kartais, jeigu
 66 XVI    |           prarasti. Net ir išvaizda jo atsimainė: iš juodo pasidarė
 67 XVI    |          velnių kunigaikštis nebūtų jo pažinęs, jeigu ne ragiukai
 68 XVI    |      Baltaragio, meiliai apsikabino jo kaklą ir pradėjo kažką kuždėti
 69 XVI    |              susirūpino, ar kartais jo bernas nesusirgęs, kad toks
 70 XVI    |          negu anoji, kurią leido už jo, bet pažiūrėjo į Pinčuką
 71 XVI    |      pažiūrėjo į Pinčuką ir pagailo jo, toks jis sunykęs buvo.
 72 XVI    |        laiką galvodamas, ką čia nuo jo malūnininkas slepia. Pasuks,
 73 XVI    |        užimtas darbu, nepamatė, kad jo bernas pasidarė toks įžūlus
 74 XVII   |            kalvės. Kalvis tuo tarpu jo nepasigedo, o Jurgutis slankiojo
 75 XVII   |         patraukdamas pečiais. - Man jo visai nereikia. Dar tik
 76 XVII   |             kaip žuvėdra, pavergusi jo širdį ir visas mintis.~   
 77 XVII   |            ne žaizdras liepsnotų, o jo širdis, svaidydama kibirkštis.
 78 XVII   |        priekalą kūju daužytų, bet į jo galvą. Jurgutis neištverdavo
 79 XVII   |           bet ežero gelmės negalėjo jo širdies atvėsinti. Jis klajojo
 80 XVIII  |     jausdamasis, kad taip pasibaigė jo pirmos piršlybos.~    -
 81 XVIII  |       kerštas ir kaip čia reiks nuo jo apsiginti.~    O Pinčukas
 82 XVIII  |       Baltaragis įsitikino, kad čia jo berno kerštas, tiktai nežinojo,
 83 XVIII  |    nebedrįso važiuoti piršliais pas jo gražuolę dukterį Jurgą.~
 84 XIX    |          malūne, tiek jau to, ir be jo bus galima apsieiti. Gali
 85 XIX    |      Pinčukas ir norėdamas negalėjo jo pasivyti. Tai, pabrukęs
 86 XX     |             negirdėtas daiktas, kad jo obuolmušiams pritrūktų eiklumo! -
 87 XX     |              lyg užsnūdęs, o viršum jo spindi vakarinė žvaigždė.
 88 XX     |            nusilenkė Baltaragis, ir jo balti plaukai prieblandoje
 89 XX     |        Girdvainis stebėjosi, iš kur jo toks iškalbingumas. - O
 90 XX     |        Baltaragiui sunkią kelionę į jo malūną. Baltaragis klausėsi
 91 XXI    |         padėjo, nes žmonės iš karto jo pažinti negalėjo, nežinodami,
 92 XXI    |           iš galvos neišėjo: lakstė jo mintyse, žvengė jo ausyse,
 93 XXI    |           lakstė jo mintyse, žvengė jo ausyse, dieną ir naktį prisisapnuodavo.~   
 94 XXI    |        nelaimingas, kad net pažinti jo nebuvo galima.~    Senas
 95 XXI    |       kuriam iš visų dvarų, kuriuos jo tėvų tėvai turėjo ir praūžė,
 96 XXI    |        Pinčuko nepažino, neatsakė į jo pasveikinimą, tiktai nusigręžė
 97 XXI    |            visi prieteliai būtų nuo jo nusigrįžę?~    - Argi nepažįsti
 98 XXII   |           ir plaukai pasišiaušė ant jo girtos galvos. Iš tos baimės
 99 XXII   |     apsiriko. Raupys įspėjo ir šitą jo mintį, kad nugirdęs nori
100 XXII   |           kad nugirdęs nori išgauti jo paslaptį.~    - Ne, - linksmai
101 XXII   |             atsakė tada Raupys, net jo ruda barzda prašviesėjo. -
102 XXII   |         kietai užmigęs. Bet Šešelga jo nepastebėjo, būtų laukan
103 XXIII  |       pakeleivingu, nori pavogti iš jo brangiausią turtą, senatvės
104 XXIII  |            nerūpėjo nei kelias, nei jo pavojai. Jis ir be kelio
105 XXIII  |           ir negirdėjo, kaip išvežė jo dukterį. Toks sunkus miegas
106 XXV    |           skambinti, tai ir klausiu jo: "Kas čia būtų toks atvažiavęs?"
107 XXV    |           pasakyti Girdvainiui, kad jo arklius pavogė, o jis kaip
108 XXV    |        apsuko jam velnias galvą, ir jo arkliai pražuvo. Kur dabar
109 XXVI   |            bet ir Jurgutis - tartum jo šešėlis. Tada jis, pro dumplių
110 XXVI   |         išjuokė jį Baltaragis už tą jo šnirpščiojimą.~    Ant malūno
111 XXVI   |             obuolmušiai sumindžiojo jo širdį!), bet vos tik priėjo
112 XXVI   |        kanopomis, lekia tiesiai ant jo, lyg sumindžioti norėdami.
113 XXVI   |       miegantį Šešelgą, pagriebė iš jo pašonės dvikartę, prikimštą
114 XXVI   |             krūvos dingusios), kiek jo paties pasigedo. Klausinėjo
115 XXVI   |           Klausinėjo žmonių, ar kas jo nematė ir nesutiko, bet
116 XXVI   |            meilės, bet ežero vanduo jo paslapties neišdavė.~   
117 XXVII  |        ašaros kaip akmens krito ant jo žilos galvos, bet jis nežinojo,
118 XXVII  |            po visą apylinkę, tartum jo galva būtų susisukusi ir
119 XXVII  |             meile, ir ji apsikabino jo žilą galvą.~    - Nusiramink,
120 XXVII  |             prisiminti Girdvainį ir jo obuolmušius žirgus. Tarytum
121 XXVII  |   Girdvainio ir Jurga, nors ir buvo jo išsižadėjusi. Dažnai naktimis
122 XXVIII |    Girdvainio, ir jis išėjo ieškoti jo kryžkelėse. Obuolmušių vis
123 XXVIII |             žemė būtų užsidegusi po jo kojomis: lakstė, puldinėjo
124 XXVIII |        klausinėdamas, ar kas nematė jo arklių, bet žmonės tiktai
125 XXVIII |      smulkiai pasakoti, kaip atrodę jo arkliai - viesulai buvę,
126 XXVIII |            žvengė iš tikrųjų tiktai jo ausyse ir mintyse. Todėl
127 XXVIII |       perkalbėti Girdvainį; atsukti jo susuktą galvą ir sugrąžinti
128 XXVIII |            pas nuotaką, kuri laukia jo ir nesulaukia.~    Bažnyčioje
129 XXVIII |         paskui, kai suprato, kad iš jo tyčiojasi, piktai dėbteldavo
130 XXVIII |       žmonės būtų sutartinai pavogę jo arklius ir jį išvarę klaidžioti
131 XXVIII |      neklausinėdavęs, ar kas nematė jo arklių, o jeigu kas jį paklausdavęs
132 XXVIII |           akmenėlis. Prisėskime ant jo, pakalbėsime, gal ir susitarsime.~   
133 XXVIII |       sunykusį veidą ir susitiko su jo degančiomis akimis. Girdvainis
134 XXVIII |      begaliniu ilgesiu, praskambėjo jo balse. - Kaip jai į akis
135 XXVIII |        Nustebęs Anupras nespėjo nei jo sulaikyti, nei pašaukti.
136 XXVIII |             Bet Anupras nė nemėgino jo prisišaukti ir sulaikyti.
137 XXIX   |         pasiilgimo, kuris pasigirdo jo balse, kai jiedu pakelėje
138 XXIX   |        galėtų nuimti užkerėjimą nuo jo galvos: nustelbti obuolmušių
139 XXIX   |        pasikalbėti su Baltaragiu ir jo dukterimi.~    Buvo tolimas
140 XXIX   |          išsklaidyti tuos monus nuo jo kelio, nustelbti ausyse
141 XXIX   |       šypsena išsklaidyti monus nuo jo kelio ir savo meile atstoti
142 XXIX   |             pražus, bet aš niekados jo neieškosiu, mane palikusio
143 XXIX   |     klaidžioja savo šunkeliais, man jo daugiau nereikia.~    Vienu
144 XXIX   |             rūpesčio. Prisėdo šalia jo Baltaragis, atsidusdamas
145 XXIX   |       kurios kaip akmenys krito ant jo sąžinės, ir jis sustingo
146 XXIX   |         tikro kaltininko ieškoti ir jo sudrausti. Bet kur jį surasi
147 XXX    |       sielvarte paskandinta nuotaka jo atsižadėjo. O galėjo būti
148 XXX    |         savo arklių. Niekas, matyt, jo iš tos nelaimės neišgelbės,
149 XXX    |         susitikti, o ypač naktį, su jo paklaikusiomis ir žėrinčiomis
150 XXX    |        kiekvieną ir žiūri, ar ne su jo obuolmušiais važiuoja. Jau
151 XXX    |      pusnyno, jis išėjo protamsiais jo ieškoti, o dabar, jį susitikęs,
152 XXXI   |            kritusio arklio ir šalia jo stovinčio panarinta galva
153 XXXI   |           išgelbėti ir Baltaragį su jo dukra nuo gresiančio pavojaus.~   
154 XXXII  |          Taip gera būtų pažiūrėti į jo beviltiškas akis, išgirsti
155 XXXII  |         duotą žodį ir ištekėjusi už jo, kad dvigubas beviltiškumas
156 XXXII  |     Girdvainio (nujautė širdis, kad jo niekada daugiau nebepamatys),
157 XXXII  |              ir ji prisiglaudė prie jo krūtinės, visa virpėdama.
158 XXXII  |        pražūtų nelemta pelėda, o ne jo duktė.~
159 XXXIII |           lankęsis. O ir tas, tarsi jo laukdamas, sėdėjo ant kalvės
160 XXXIII |           kažkas nedoro sukasi apie jo malūną nuo tų nelaimingų
161 XXXIII |       nustebęs kalvio įtarimu. - Aš jo seniai nemačiau prie malūno.
162 XXXIII |          nemačiau prie malūno. Argi jo nėra kalvėje?~    - Taigi
163 XXXIII |          visai nežinodamas, kad čia jo parankinis slankioja, nuėjo
164 XXXIII |          perkūnsargį.~    - Et, kam jo reikia? - numojo Baltaragis,
165 XXXIII |            paežere namo.~    Viršum jo kalno ir malūno buvo susitelkusios
166 XXXIV  |            arimų, kad tik nereikėtų jo daugiau matyti."~    Bet
167 XXXIV  |        spėjo vyrams paaiškinti, kad jo stadaloje džiūsta odos,
168 XXXIV  |           ir suprato, kad jį išdavė jo senas draugas karčemininkas.~    -
169 XXXIV  |        nutarė užsiūti arkliavagį su jo dūšia arklio odoje, kad
170 XXXIV  | kupranugariui, šitą skylutę, kad ir jo dūšia galėtų išlįsti, jeigu
171 XXXIV  |          pabėgo. nusigandęs, kad ir jo nenuplumpintų už vagystę.~   
172 XXXIV  |   nenuplumpintų už vagystę.~    Bet jo niekas ir nepastebėjo. Tiktai
173 XXXIV  |         vargšą arkliavagį, o kas su jo dūšia atsitiko - išskrido
174 XXXV   |         labiau kurstė nedorėlius iš jo tyčiotis.~    Tai Šešelga
175 XXXV   |           ir nepastebėjo, ko čia ta jo kumelė dairosi. Tiktai tada
176 XXXV   |            spiaudė, kaip tik ir yra jo bėrosios. - Kad tau kur
177 XXXVI  |            Šešelga būtų kaltas. Juk jo arklys pats pirmasis ant
178 XXXVI  |             Bet tie, kurie dalyvavo jo nugalabijime ir kurių arkliai
179 XXXVI  |         saugokis Girdvainio. Kritus jo obuolmušiam, aš negaliu
180 XXXVI  |             obuolmušiam, aš negaliu jo daugiau vedžioti, ir jis
181 XXXVII |          rūkas iš Udruvės ežero. Su jo gurulais iškildavo Uršulė,
182 XXXVII |         malūnas visą laiką ūžia, ir jo ūžime lyg pats save išgirsta
183 XXXVII |             Marcelė, praskaidrinusi jo gyvenimą ir grąžinusi jaunystę.
184 XXXVII |           ant pakriūtės. Krinta ant jo sparnų snaigės kaip baltos
185 XXXVII |            neša karstą, o jame visą jo gyvenimo džiaugsmą ir viltį..
186 XXXVII |         ežerą. Ak, tai ne pūga, tik jo širdis nerimsta. Bet su
187 XXXVII |              tie šešėliai sklaidosi jo širdyje, ir pagauna jį naujas
188 XXXVII |            bet ji nesunki, nes visa jo paguoda - gražuolė duktė,
189 XXXVII |        motiną. Žvengia obuolmušiai, jo širdį suspaudžia ateinančios
190 XXXVII |            nužvengia obuolmušiai, o jo nyki praeitis užstoja dukteriai
191 XXXVII |            širdimi, bet neapkartino jo dukters jaunystės džiaugsmo,.
192 XXXVII |        išsisklaidys. Yra malūnas ir jo ūžimas, yra pakriūtė ant
193 XXXVII |             kaip žmogaus širdis, ir jo padūmavę krantai su žaliuojančiais
194 XXXVII |        žaliuojančiais pušynais. Čia jo tėvų tėvai gyveno, čia jis
195 XXXVII |          dukterį augina, kuri visas jo gyvenimo džiaugsmas ir viltis...
196 XXXVII |      dukters gyvenime, kuris bus už jo gražesnis ir šviesesnis.~   
197 XXXVII |           rami mėnesiena slinko pro jo namus ir visą kraštą.~
198 XXXVIII|         tvoros kaip šešėlis. Uršulė jo ir nepastebėjo.~    Tiktai
199 XXXVIII|           Bet Uršulė jau nebeklausė jo. Atbula pasitraukė į šventorių,
200 XXXVIII|           pakalbėti. O ką, jeigu su jo pagalba būtų galima pasiekti
201 XXXIX  |             kokia velniava prie pat jo bažnyčios dedasi, o jis
202 XL     |             ir ji labai norėjusi už jo ištekėti, tiktai jis apie
203 XL     |          susitaikyti su Baltaragiu, jo dukterį nuo velnio išgelbėti
204 XL     |     įgrisusi visa ta velniava, kuri jo parapijoje dėjosi. O čia
205 XLI    |             bet, išsigandęs, kad ir jo taip nevarytų, pats pabėgo.
206 XLI    |             špitolninkas Bernardas. Jo kakta daugiau išrasojo,
207 XLI    |           bus? Ar tik neužgrius ant jo galvos? Bet Didžiasalio
208 XLI    |       mokslą, bet čia jis buvo, čia jo pėdsakai dingo.~    Kas
209 XLII   |             jį pėdomis ir taisė ant jo takų kilpas, kad jis pagaliau
210 XLII   |        aplinkui, o Visgirda niekaip jo negalėjo sugauti.~    Tiktai
211 XLII   |     atpažino Visgirdą, tik nežinojo jo minčių ir ketinimų. Pagalvojo,
212 XLII   |           šermukšnine lazda, kad iš jo derva pasilietų.~    Bet
213 XLII   |             ragelį, tai išlįstum iš jo sveikas ir jaunas.~    -
214 XLIII  |             Visgirdą pasitarti, bet jo namie nerado, tai pats vienas
215 XLIII  |            tik šitas pakvaišėlis ne jo obuolmušius užkasė? Bet
216 XLIII  |         kurios kaip prisvilę degino jo rankas, ir nuėjo tiesiai
217 XLIII  |            Tai buvo Girdvainis. Bet jo nepažino Šešelga, o jis
218 XLIII  |      Girdvainio, nes niekada nebuvo jo matęs, tai neprasmego iš
219 XLIII  |    nusigandusiomis akimis kiekvieną jo judesį ir stengėsi įspėti,
220 XLIII  |             ir kitokių - praėjo pro jo karčemą. Bet nespėjo Girdvainis
221 XLIV   |          pro audrą niekas neišgirdo jo riksmo ir nesiskubino į
222 XLIV   |          taip biauriai tyčiojasi iš jo. Bet nespėjo Šešelga atsistoti,
223 XLIV   |     priepuoliu, - dabar bijojo, kad jo perkūnas nenutrenktų, tai
224 XLIV   |         perkūnijos griaudėjo viršum jo galvos.~    Bet to jis nepaisė,
225 XLIV   |         žaibų ir perkūnijos. Ar ten jo laukia? Ar ten jo ilgisi?
226 XLIV   |            Ar ten jo laukia? Ar ten jo ilgisi? O jeigu nelaukia,
227 XLV    |         sąmonės Jurga.~    - Kur tu jo ieškosi, dukrele, pati sirgdama? -
228 XLV    |           Girdvainį, tarsi būtų nei jo pažinusi, nei apie jį girdėjusi,
229 XLV    |      baisiai nuliūdęs Girdvainis. O jo žvilgsnis, kai susitiko
230 XLV    |        lango Girdvainio jau nebuvo. Jo šešėlis, vėjo blaškomas,
231 XLVI   |         Jurgos, nei Girdvainio, nei jo obuolmušių žirgų. Negi būtų
232 XLVI   |           gerai jį pažino, tai buvo jo bernas Pinčukas, - iš nepaprasto
233 XLVI   |     nenaudėlį už ragų. Bet Pinčukas jo, kaip savo šešėlio, visai
234 XLVI   |  paskandinęs tėvą, dar tyčiojasi iš jo sielvarto, baisiai užsirūstino
235 XLVI   |             kaip atsirado padangėje jo nenumaldomas priešas. Pro
236 XLVII  |       Jurgučio laimė, kad išsipildė jo paskutinis noras. Jis kaip
237 XLVII  |           su didžiuoju kūju, kol iš jo derva pasilies. Kaip tą
238 XLVII  |             merginą ir skaisčiausią jo svajonę.~    Tuo laiku išbėgo
239 XLVIII |    Paudruvės malūnininką Baltaragį, jo gražuolę dukterį Jurgą,
240 XLVIII |         išdidų jaunikį Girdvainį ir jo obuolmušius žirgus, kurie
241 XLVIII |            Jurgutį, susiliedamas su jo šešėliu ir pavirsdamas bene
242 XLVIII |             gyvenimas dumblyne. Bet jo skundo lig šiol niekas neišgirdo
243 XLVIII |             Baltaragio akmuo ir per jo veidus nurieda stambios