Chapter

  1 I      |           dukra Jurga. Senas našlys taip mylėjo savo vienturtę, kad
  2 I      |        laimės apšviestas, o kartais taip nuliūsdamas ir susirūpindamas,
  3 I      |            nusisuksi sprandą. Kodėl taip buvo, niekas negalėjo suprasti.
  4 II     |        vargšė, nieko nesuprato.~    Taip apstulbusią Uršulę pasodino
  5 II     |         mergautinių ašarų išverkti. Taip staiga viskas įvyko.~   
  6 III    |             skųstis velnio nuotaka (taip vargšę Uršulę čia neteisingai
  7 III    |            praminė, bet ta pravardė taip jai ir prilipo ligi grabo
  8 III    |         pasitikrinti, ar iš tikrųjų taip yra, kaip žmonės kalba.~   
  9 III    |        nustebo klebonas.~    - Nagi taip, be vėjo ir sukasi, - norėjo
 10 IV     |           jos Baltaragis nekentė ir taip negražiai iš savo namų išgyvendino.~   
 11 IV     |          kad jos nemėgiama podukra (taip Uršulė kartais vadindavo
 12 IV     |          Jurgą) turi pražūti.~    - Taip jai ir reikia, - ne kartą
 13 IV     |      pasakydavo ir gailėdavosi, kad taip plačiai paskleidusi paslaptį. -
 14 IV     |           tolo jos neprisileisdavo. Taip vargšui Bobinui įkyrėjo
 15 IV     |         dėlto būta tos Uršulės.~    Taip pasiryžusi, pirmą sekmadienį
 16 IV     |                atsakė. - Man bernai taip patinka, kad net širdis
 17 IV     |         akyse lakstė.~    - Ar gali taip būti, tetule? - paklausė.~    -
 18 IV     |             už jo nesiožiavusi. Juk taip ar kitaip, o jo sužadėtinė
 19 V      |           padanges aptaškydavo.~    Taip išvažinėjo Girdvainis visą
 20 VI     |        malūno sparnų bures jis buvo taip pritaikęs, kad jos pagaudavo
 21 VI     |         kurie vis labiau tursino ir taip susirietusią senmergę, padėjo,
 22 VI     |            vainiką ties smilkiniais taip įsimetė miltų dulkės, kad
 23 VII    |                             VII~    Taip Baltaragis butų gal visai
 24 VII    |           kartą buvo malūne, ir šis taip jai patiko, kad šokinėjo
 25 VII    |            sparnais nepasivysi.~    Taip praėjo neramus pavasaris,
 26 VII    |            džiaugdamasis, o kartais taip sielvartaudamas, kad niekur
 27 VII    |            kad toliau jis nebegalės taip gyventi, kaip gyveno, o
 28 VIII   |            mala. Tegu sau mala.~    Taip ir neprisirengė Pinčukas
 29 VIII   |        velnias nežino?~    Pinčukas taip buvo apsipratęs su malūno
 30 VIII   |       priešais.~    Baltaragis buvo taip užsisvajojęs ar savo sielvarte
 31 VIII   |             skambalai.~    Pinčukas taip pat pakilo ir žiūri į tą
 32 IX     |      daugiau nieko.~    - Kaip bus, taip bus, - neatstojo Baltaragis. -
 33 IX     |         kratėsi Juodvalkis.~    Bet taip gražiai Baltaragis prašė,
 34 IX     |       pagaliau nusileido.~    - Jei taip labai nori, - sako, - bala
 35 IX     |          Eik, - sako tėvas, - jeigu taip labai įsigeidei malūnininko
 36 X      |           ir pažinti nebuvo galima, taip staiga pajaunėjo ir atgijo.
 37 X      | nesusivokdama, sapnuoja ar iš tikro taip yra - išsipildžiusi svajonė.
 38 X      |          nuplaukė toli į ežerą.~    Taip prasidėjo pirma jaunavedžių
 39 XI     |       suprato Baltaragio sielvartą. Taip buvo, taip bus, o be skausmo
 40 XI     |    Baltaragio sielvartą. Taip buvo, taip bus, o be skausmo nėra džiaugsmo...
 41 XIII   |  susitaikydama su likimu.~    - Kad taip dievas būtų davęs, - tiktai
 42 XIII   |          kūdikį nuo pažadų, kuriuos taip neapdairiai davė Pinčukui,
 43 XIV    |          pateksi amžių amžiams.~    Taip Uršulei besiplėšant, staiga
 44 XIV    |       nežinojo, patikėjo, kad tėvas taip apsidžiaugė Uršulės nusikratęs.
 45 XIV    |         suprastų apgaulę.~    - Ne, taip nebus, - atsakė Pinčukui. -
 46 XIV    |          spartus nebūtų. O Pinčukui taip patiko suktis ant malūno
 47 XIV    |      keikdama.~    O kai Uršulė jau taip toli nubėgo, kad buvo nebematyti
 48 XV     |            sutvarkysiu.~    Bet gal taip buvo, gal ir nebuvo. Subatvakarį
 49 XV     |             piršliais važinėti.~    Taip ar kitaip čia buvo, tiktai
 50 XVI    |                             XVI~    Taip ar kitaip buvo tą nelemtą
 51 XVI    |  Baltaragiui.~    Pagaliau Pinčukas taip priprato prie Baltaragio
 52 XVI    |      ragiukai kaktoje, kurių vienas taip ir pasiliko Uršulės pusiau
 53 XVI    |           staiga jam parūpo, kas gi taip linksmai juokiasi, apie
 54 XVI    |         duktė, tai kas ji būtų?~    Taip parūpo Pinčukui ta mįslė,
 55 XVI    |         parūpo.~    - Nagi ta, kuri taip linksmai juokiasi ir kažko
 56 XVI    |           ir pasakė tik tiek:~    - Taip sau pakeleivinga. Laukia
 57 XVII   |           pablūdo.~    Kalvio amato taip ir neišmoko, nes jam visiškai
 58 XVII   |        nemalonūs atsiminimai, kurie taip pat pamažu baigė blėsti.~   
 59 XVII   |      nenusišnypštė, tik atsiduso ir taip graudžiai pasižiūrėjo, kad
 60 XVII   |       prikišo Baltaragiui, - nebuvo taip derėtasi, kad mano gizelį
 61 XVII   |         turėjo ir antrininką, kuris taip pat dėl Jurgos iš proto
 62 XVIII  |             pasidarė. Iš to apmaudo taip smarkiai pasuko malūno sparną,
 63 XVIII  |          nesmagiai jausdamasis, kad taip pasibaigė jo pirmos piršlybos.~    -
 64 XVIII  |            ir už kito išleisti. Na, taip nebus. Neatvažiuos pas Baltaragio
 65 XVIII  |            nusirišę skambalą.~    - Taip visiems bus, jeigu ne blogiau, -
 66 XVIII  |           girdėsi jų skambalus.~    Taip nutaręs, Pinčukas negrįžo
 67 XVIII  |  nepasibaigę septinti metai. Juk ir taip jį apgaulingai išnaudojo!~   
 68 XVIII  |            sugrįžo į savo pelkes ir taip pat daug galvosūkio turėjo.
 69 XVIII  |          išvežti dukters, kurią jis taip labai mylėjo.~    O apie
 70 XIX    |             rudenį, ir užteks. Negi taip amžinai ir lakstys, iškišęs
 71 XIX    |             ieškoti.~    - Kur eini taip vėlai, tėveli?~    Sumišęs
 72 XIX    |                Ar aš? - paklausė. - Taip čia sau. Į kaimą. Turiu
 73 XIX    |        Baltaragis. - Kaip sutarėme, taip ir darėme. O aš, rodos,
 74 XIX    |            kartą, neapsidžiaugsite. Taip surišiu uodegas, kad visą
 75 XIX    |         Baltaragis kaip nusispiovė, taip ir nuėjo neatsigręždamas,
 76 XIX    |            grįždamas į savo malūną, taip pat galvojo, tiktai ne apie
 77 XX     |          Kaip pas visas važinėjome, taip ir pas šitą nuvažiuosime.
 78 XX     |             žmogų? O Girdvainiui ir taip nekantru buvo, tai šoko
 79 XX     |        obuolmušiai kaip viesulai ir taip lėkė, kaip dar niekada -
 80 XX     |         karpyti, akimis žaibuoti ir taip lėkti, kad net Girdvainis
 81 XX     |         liūną ir toliau nulėkė.~    Taip lekiant arkliams, staiga
 82 XX     |        arkliai dar labiau padūko ir taip lėkė, kad Girdvainis nespėjo
 83 XX     |       kitaip negalėjęs, nes arkliai taip įšėlo, kad buvo nesulaikomi.
 84 XX     |           ar į kalną, ar į pakalnę. Taip visiškai tamsu ir akla buvo.
 85 XX     |            arkliai patys sustojo ir taip sužvengė, kad rūkas staiga
 86 XX     |             pievose ir pelkėse.~    Taip buvo tylu, tarytum nė gyvos
 87 XX     |           iš toli keliaujate?~    - Taip, iš toli, kad iš čia ir
 88 XX     |               Kaip tėvelis pasakys, taip ir bus.~    - O ką tėvelis
 89 XXI    |           guzai, o kairiajame žande taip ir stovėjo įspausta arklio
 90 XXI    |           visai basa, arklio kanopa taip ir kyšojo, nieku nepridengta.
 91 XXI    |           tavo broliai pragare būtų taip sumurdę, kad pristojai pas
 92 XXI    |        berną? O gal Baltaragis tave taip išniekino? Sakiau, pane,
 93 XXI    |              Šešelga, ne Baltaragis taip mane išniekino, - atsiduso
 94 XXI    |            akis nustebęs Šešelga. - Taip aš ir maniau. Ko kito gali
 95 XXI    |           laukti iš tų chamų?~    - Taip jau išėjo, Šešelga, - atsiduso
 96 XXI    |             akivaizdoje arkliavagis taip jį niekina. - Čia pan Pinčuk
 97 XXI    |               Kaip pasakė Pinčukas, taip ir padarė. Nespėjo Šešelga
 98 XXII   |         Raupiui į ausį.~    Šešelga taip ir nenugirdo, ką velnias
 99 XXIII  |      Baltaragis, - kaip tau ne gėda taip meluoti?~    - Aš nemeluoju, -
100 XXIII  |             numetė juos ant vežimo, taip ir užmiršo) ir į akis pasijuokti.~   
101 XXIII  |       apsisuko apie berno kaklą, ir taip pabučiavo, kad Girdvainiui
102 XXIV   |         Girdvainis su Jurga užsakų, taip ir nulėkė tiesiai į Švendubrę,
103 XXIV   |      miegojo.~    "Kas gi čia dabar taip anksti atvažiavo? - pagalvojo
104 XXIV   |                   Bet saldus miegas taip ir lipdė akis, ir klebonas
105 XXIV   |             atsakė Jurga.~    - Na, taip aš ir maniau, - nuleido
106 XXIV   |        žvilgtelėjo į Jurgą. - Ar ne taip?~    Jurga atsakė šypsena.~   
107 XXV    |        pragaro gelmes), ar tuo, kad taip paslaptingai ir netikėtai
108 XXV    |           nes, blaiviau pagalvojus, taip ir turėjo būti. Atitiko
109 XXV    |            žmonėms paaiškėjo, kodėl taip ilgai Girdvainis pas mergas
110 XXV    |       apgaulingas. Tai ir Girdvainį taip suklaidino, kad jis, užuot
111 XXV    |             Keista atrodė, kodėl ji taip anksti eina ne į bažnyčią,
112 XXV    |            nieko nežinote, visai ne taip buvo.~    O kaip buvo, ne
113 XXV    |           buvo.~    O kaip buvo, ne taip jau lengva buvo iš Uršulės
114 XXV    |           kol prabilo:~    - O buvo taip, - pagaliau pasakė, kai
115 XXV    |      pastovų pririšti. Kas čia būtų taip anksti atvažiavęs, negali
116 XXV    |            pusę per laukus nubėgęs. Taip jam galva vargšui susisuko.~   
117 XXV    |            spėliodami, išsiskirstė. Taip ar kitaip čia buvo, vis
118 XXV    |   nenuostabu, kad ir su piršlybomis taip atsitiko.~
119 XXVI   |             priėjo prie jų, kai šie taip suprunkštė ir nusižvengė,
120 XXVI   |         daryti, kur dingti, nes jam taip nyku ir šiurpu buvo, tartum
121 XXVI   |        kanopų ir žvengė obuolmušiai taip skardžiai, kad net tamsa
122 XXVI   |  atsiminimais. Kur tada dingsi?~    Taip baisu, nyku ir graudu Jurgučiui
123 XXVI   |           ir sąžinės graužimas.~    Taip ir nuėjo Jurgutis per laukus,
124 XXVI   |            paslapties neišdavė.~    Taip ir dingo Jurgutis nežinia
125 XXVII  |     užsidarė seklyčioje ir pravirko taip graudžiai, kaip dar niekada
126 XXVII  |             atminimo nepalikęs.~    Taip praėjo ruduo, darganotas,
127 XXVII  |     norėdama negalėjo užmiršti.~    Taip laukė ji visa širdimi Girdvainio,
128 XXVIII |           Raupys, kai pačiupo juos, taip ir nudūmė tiesiai į Prūsus,
129 XXVIII |       atsikvėpdamas.~    Girdvainis taip pat ne kartą buvo nuėjęs
130 XXVIII |            žiūrėdamas.~    - Matyt, taip jau lemta buvo, - žiūrėdamas
131 XXVIII |       prisėdo ant akmens kraštelio. Taip kurį laiką abudu ir sėdėjo
132 XXVIII |         žiūrėjo į Girdvainį, ir jam taip graudu pasidarė, kad jis
133 XXIX   |            Anupras į trobos langus. Taip pat tamsu buvo. Jokio žiburėlio
134 XXIX   |         visą pasiryžimą - kaip bus, taip bus - pagaliau tarė:~    -
135 XXIX   |             jos širdis.~    - Ir aš taip manau, - pritarė Anupras,
136 XXIX   |        seklyčią, bet nesusikalbėjo. Taip ir kitaip bandė prakalbinti
137 XXX    |            mylias aplinkui.~    Bet taip jau viskas nelaimingai susidėjo,
138 XXX    |             staiga ties pat ausimis taip sužvengė, kad net debesys
139 XXX    |     kryžkelėje pats nusigando. Negi taip ir bus, kaip jis pasakė?~   
140 XXXI   |         prieš pavasario atolaidį ir taip nuvarė obuolmušius, kad
141 XXXI   |                atsiduso antrasis ir taip pat sustojo.~    Sustojus
142 XXXI   |         gyviems kailį nulupsiu.~    Taip niekinami ir botagu čaižomi
143 XXXI   |           antro panarintą galvą, ir taip graudu pasidarė Anuprui,
144 XXXI   |            kanopų pasagas. Jurgutis taip ir padarė, nežinodamas,
145 XXXII  |       numirusių. Jis kaip stūksojo, taip ir pasiliko lyg šmėkla,
146 XXXII  |   atgrubusių rankų, ir staklės nebe taip linksmai skambėjo, kaip
147 XXXII  |           pagaliau pritrūko jėgų ir taip pavargo, tarsi būtų atlikusi
148 XXXII  |          siautė Jurgos širdyje.~    Taip ilgiau negalėjo gyventi
149 XXXII  |      padūkęs bangavimas ir nereiktų taip žiauriai ir beviltiškai
150 XXXII  |            Jurgutis pasirodytų!~    Taip gera būtų pažiūrėti į jo
151 XXXII  |           vestuvių ar šermenų. Bent taip seni žmonės kalba: pelėda
152 XXXIII |            pavydo su arkliavagiais. Taip ar kitaip, o čia kažkas
153 XXXIV  |   Girdvainio obuolmušiams, pagaliau taip pat neišvengė savo galo.
154 XXXIV  |           užmetė kilpą ant kaklo ir taip įveržė, kad Šešelgai net
155 XXXIV  |            bet prakeiktas čiaudulys taip ėmė kutenti nosį, kad neiškentė
156 XXXIV  |           nebevogtų.~    Kaip tarė, taip padarė. Tuojau atsirado
157 XXXIV  |             apsiūsime arklio oda ir taip paliksime ant amžinųjų,
158 XXXIV  |             gulėjo Raupys be kvapo. Taip įsimaginę vyrai ir nepastebėjo,
159 XXXIV  |       neišskrido su šikšnosparniu - taip ir pasiliko lig laiko neaišku.~
160 XXXV   |      Šešelga galvojo šiaip, galvojo taip, pagaliau nusprendė eiti
161 XXXV   |           tarė Pinčukas.- Jeigu jau taip labai nori, gali atsikeršyti
162 XXXV   |         kartus ir tark: "Kad ir jūs taip nusivarytute, kaip Girdvainio
163 XXXV   |             kelio. Bet Šešelga buvo taip užsiėmęs, kad ir nepastebėjo,
164 XXXV   |            Pasiekęs miestą, Šešelga taip pat negaišo. Lakstė net
165 XXXVI  |             gal ir be reikalo vyrai taip negailestingai, nors ir
166 XXXVI  |      nupampinę arkliavagį. Bet tada taip jau nelemtai viskas susiklostė
167 XXXVI  |                Netikėjo žmonės, kad taip galėtų būti, jog už arkliavagį
168 XXXVI  |        nepatenkintas Pinčukas. - Ir taip tau negerai, ir taip negerai.
169 XXXVI  |             Ir taip tau negerai, ir taip negerai. Įgrisai tu man
170 XXXVI  |         gydymo amatu.~    Tiktai ne taip viskas išėjo. Rytojaus dieną
171 XXXVII |           pro langelį.~    - Seniai taip reikėjo, - tarė, vikriai
172 XXXVII |           įšokdamas į malūną.~    - Taip, taip, - pritarė jam patamsyje
173 XXXVII |     įšokdamas į malūną.~    - Taip, taip, - pritarė jam patamsyje
174 XXXVII |             žiūrėdama į tėvą.~    - Taip, taip, - atsakė ramindamas
175 XXXVII |       žiūrėdama į tėvą.~    - Taip, taip, - atsakė ramindamas Baltaragis. -
176 XXXVIII|             juos krečia?~    Gal ir taip. Kas čia žino?~    Pašautas
177 XXXVIII|          tuo giliau kulka lindo, ir taip gėlė kaulus, kad vos galėjo
178 XXXVIII|         žandą, kur Pinčukas įspyrė, taip pat nesitvėrė iš skausmo
179 XXXVIII|     neištesėjo.~    O ką, jeigu jis taip padarytų, surištų Baltaragį
180 XXXVIII|           tikrai laimėtų Jurgą.~    Taip sumetęs, Pinčukas nutarė
181 XXXVIII|             visus priešininkus.~    Taip apsisprendusi, Uršulė nuėjo
182 XXXVIII|           Tiktai supainioti gali ir taip painius reikalus. Tai nutarė
183 XXXIX  |             baigtis.~    O atsitiko taip, kaip Uršulė ketino padaryti.
184 XXXIX  |             šį, nei į tą panašų, ir taip toliau, ir vis daugiau,
185 XXXIX  |        visas praryti.~    O Uršulė, taip baisiai nutąsyta ir nupešiota,
186 XL     |           Baltrukas jos gailėjęsis. Taip dievas davęs, kad visi iš
187 XL     |        neatsigręždamas, o kabliukas taip ir nulūžęs ir nieko nepadėjęs.~   
188 XL     |            Ar tie burtai padėję, ar taip dievas davęs, nežinanti,
189 XL     |         tiktai patariau, bet ar jie taip padarė, ar ne, nieko nežinau.~   
190 XL     |         Uršulė prie klebono kojų ir taip smarkiai sudavė į savo seną,
191 XL     |            atsiliepė duslus garsas. Taip tylu pasidarė, kad girdėjo
192 XLI    |          bet, išsigandęs, kad ir jo taip nevarytų, pats pabėgo. O
193 XLI    |         vesi už parapijos ribos? Ir taip nusivarė, kol išvedė iš
194 XLI    |           iš Švendubrės.~    Bet ne taip išėjo, kaip galvojo Benjaminas.
195 XLI    |     Varykite toliau savo raganą! Ir taip toliau visą kelią. Vos tiktai
196 XLI    |          skambinimo varpais. - Negi taip ir turėsime ją varyti į
197 XLI    |        daręs su ja, ką norėjęs.~    Taip bėdodami, jiedu ir visai
198 XLI    |          čia tas mokslinčius, kuris taip bandyti pamokė, nors į sprandą
199 XLII   |           apipilsiu?~    - Už ką gi taip? - nustebo Visgirda ir arčiau
200 XLII   |            o dabar apsidžiaugė, kad taip lengvai įvarė nenaudėlį
201 XLII   |          svarstė Visgirda. - Reiktų taip užkišti, kad daugiau po
202 XLIII  |     Baltaragius ir atsiprašyti, kad taip ilgai užtruko, savo obuolmušių
203 XLIII  |         pasivaideno naktį Pinčukas? Taip, tai buvo vargšas Jurgutis,
204 XLIII  |      grindis. Šešelga kaip stovėjo, taip ir atsisėdo ant žemės. O
205 XLIII  |          priepuolį gavęs, kai Raupį taip žiauriai stadaloje užpampinę
206 XLIII  |           obuolmušio odoje. Bet jam taip ir reikėję, kad nevogtų
207 XLIII  |            nė žodžio, kaip stovėjo, taip ir susmuko vietoje, o paskui
208 XLIV   |         bandė atsikelti. Ko jis čia taip žeminsis prieš nusususį
209 XLIV   |          kuris nenori jam padėti ir taip biauriai tyčiojasi iš jo.
210 XLV    | nesuprasdama, kas čia atsitiko, kad taip ilgai mieganti, tuojau pašoko
211 XLV    |             į dukterį ir šypsojosi. Taip gera jam buvo, kad pagaliau
212 XLV    |             tikrųjų seniai jau buvo taip vakarieniavęs. O Jurga,
213 XLV    |   glausdamasi kalbėjo. - Visą amžių taip gyvenčiau ir niekada nesiskirčiau.
214 XLV    |    seklyčios langai sudrebėjo. Bent taip pasirodė Jurgai iš miego
215 XLVI   |           trobą, įbėgo į seklyčią - taip ir yra, kaip nujautė: nėra
216 XLVI   |        tiesiai ant malūno sparno ir taip sužvengė, kad net malūnas
217 XLVI   |           vietoje, nesujudėdamas ir taip nusiminęs, tarsi žemėn įsmukęs.
218 XLVI   |            sukdamas malūno sparnus, taip įsismagino, kad, visai nesivaržydamas,
219 XLVI   |              nespėjęs nė žioptelti. Taip ir užspringo ant amžių amžinųjų
220 XLVII  |    griuvėsiais. O Baltaragio akmenį taip ir paliko viršukalnėje,
221 XLVII  |       Girdvainio sužadėtinė, niekas taip ir nesužinojo. O ji nugalėjo
222 XLVII  |       pražuvusiu savo jaunikiu.~    Taip viskas susidėjo tą audringą
223 XLVIII |         tikrais didvyriais.~    Gal taip viskas buvo, gal ir nebuvo,
224 XLVIII |         širdies kalba pasaka, todėl taip ir sužavi.~    O vakaro