Chapter

  1 I      |                              I~    Ant Udruvės ežero stataus skardžio
  2 I      |            Baltaragio malūnas buvo ant aukščiausio kranto, ir jo
  3 I      |          vis stovėjo kaip stovėjęs ant pakriūtės, jo sparnai sukosi,
  4 I      |          jis atsakydavo. - Malūnas ant kalno, iš tolo matyti, net
  5 II     |         buvo amžinai užsirūstinusi ant piršlių, kad nė karto pas
  6 II     |            o pati vos bepastovinti ant kojų, akyse kažkokie raibuliai.~   
  7 II     |      Pasodino jaunuosius už stalo, ant kurio tuojau bonka atsirado,
  8 II     |        ragų užsikabino ir užsimovė ant galvos. Nusigandęs Pinčukas
  9 II     |        pakinkius. Tas raitėsi kaip ant žarijų, lakstė po liekną
 10 II     |       norėjo dar kartą užmesti jam ant galvos šimtakvoldį sudraskytą
 11 II     |         sudraskytą sijoną, užnerti ant kaklo rožančių ir nusivesti
 12 II     |          įsiveržti ir savo apmaudo ant neprieteliaus galvos nugiežti,
 13 III    |         voras kampe tinklą spendė. Ant stalo mėtėsi išblaškytos
 14 III    |       Uršulei viskas paaiškėjo lyg ant delno, ir ji užsimojo vėl
 15 III    |   užsiminimas pasodino Uršulę kaip ant balno. Davatkyno barniai
 16 IV     |          Ne be reikalo ir klebonas ant manęs supyko. Juk tai ne
 17 IV     |      nekentė. Visą senmergės tulžį ant jos išliedavo, kai nematydavo
 18 V      |     stulpai, jei vasarą, palikdavo ant kelio, o jei rudenį, tai
 19 V      |                Toks tokį pažino ir ant alaus pavadino, - kažin
 20 VI     |     ištisomis dienomis prasėdėdavo ant malūno slenksčio, žiūrėdamas
 21 VII    |        plaukų ir prašydama pasupti ant malūno sparnų.~    - Tai
 22 VII    |     nebūdavo), sėdėdavo per dienas ant malūno slenksčio ir žiūrėdavo,
 23 VII    |        neišturėdavo Baltaragis net ant malūno slenksčio, pakildavo
 24 VII    |       nebežinojo, ar jam pasikarti ant malūno sparnų, ar nusiskandinti
 25 VIII   |     supdavosi, tarsi pieva plauktų ant vandens. O kartais, atsistojęs
 26 VIII   |     vandens. O kartais, atsistojęs ant iškilesnio kupsto, nugarmi
 27 VIII   |      Baltaragio aplankyti. Tą rado ant malūno slenksčio sėdinti
 28 VIII   |         vokietukas, su kepeliušuku ant galvos ir dar su užkišta
 29 VIII   |            gi tau rūpi? - atsirėmė ant lazdelės Pinčukas, pasirengdamas
 30 VIII   |          nuo slenksčio girnapusės, ant kurios sėdėjo. Anoje ežero
 31 VIII   |     kepeliušuko, pasidėjo popierių ant kelio ir parašė sutartį,
 32 IX     |   Baltaragio. Jis bent pasups mane ant malūno sparnų. Pagaliau
 33 IX     |         neišėjo iš proto. Nubėgusi ant kaimo kapų, prisižėrė prijuostę
 34 IX     |            ir, užsimaukusi skarelę ant akių, pasileido bėgti į
 35 IX     |  užkeikimai perniek nuėjo ir krito ant jos pačios galvos. Bent
 36 X      |            mažens malūnas už ežero ant kalno su besisukančiais
 37 X      |     viršūnes.~    Triukšmingai ūžė ant kalno vestuvės, ir Baltaragis
 38 X      |          kol suksis malūno sparnai ant skardžio ir tavo kalvė dundės
 39 X      |            ją atbėgančią, pasitiko ant laiptų, norėjo apglėbti,
 40 X      |    Baltaragis iš to džiaugsmo būtų ant rankų nešęs savo laimę į
 41 XI     |       mergaitė ir norėjo pasisupti ant malūno sparnų.~    O vieną
 42 XI     |           skrido, - išbėgo Marcelė ant gonkų ir pamatė gervių virtinę,
 43 XI     |            nežino, kaip užsikabino ant sparno, tartum prisiminusi
 44 XI     |        seną savo svajonę pasisupti ant malūno sparnų, ir pradėjo
 45 XI     |     griebėsi už širdies ir susmuko ant Baltaragio rankų.~    -
 46 XI     |          Kam gi tau reikėjo keltis ant malūno sparnų?~    Marcelė
 47 XI     |     nešiojo.~    Nunešė Baltaragis ant rankų Marcelę į trobą ir
 48 XI     |      stovėjo sustingęs kaip šmėkla ant pakriūtės. Valstiečiai,
 49 XI     |           su klykiančiu naujagimiu ant rankų, o prie Marcelės lovos
 50 XII    |         kaimynai pašarvojo Marcelę ant stalo, sudėjo kryžiumi rankas
 51 XII    |             sudėjo kryžiumi rankas ant krūtinės ir gale galvos
 52 XII    |        Baltaragį paskui išsitempė. Ant pakriūtės stovėjo sustingęs
 53 XII    |     paežerės keleliu į kaimo kapus ant kalnelio. Baltaragis, panarinęs
 54 XII    |            O šis susvyravęs griuvo ant žemės, apglėbdamas kapą
 55 XII    |       susimaišė vakaro šešėliuose. Ant kalno, lyg pakilęs į orą,
 56 XII    |        Šalimais ūžė tartum malūnas ant neramaus ežero kranto. Bet
 57 XII    |      sparnų šešėliu. Ar ne Marcelė ant jų supasi? Širdyje smilktelėjo,
 58 XII    |         Baltaragio ir uždėjo ranką ant jo palinkusio peties.~    -
 59 XIII   |           žiemos naktis. Spingsulė ant stalo užgeso, bet jos šviesos
 60 XIII   |        Baltas šerkšnas krito lauke ant sustingusių malūno sparnų,
 61 XIII   |        prie lopšio ir uždėjo ranką ant Baltaragio peties.~    -
 62 XIII   |   džiaugsmu krūtinėje paėmė kūdikį ant rankų ir laimingas šypsojosi,
 63 XIII   |      šypsantį Baltaragį su kūdikiu ant rankų. Metė stumdžiusi puodus
 64 XIV    |           pavirto žmogaus šešėliu, ant kurio galvos vėjas taršė
 65 XIV    |            plaukus, tarytum rudenį ant medžių paskutinius pageltusius
 66 XIV    |           savo kaltės, suversdamas ant kito galvos, jei pati Uršulė
 67 XIV    |         Pinčukas ir čia pat užlėkė ant malūno sparnų kaip vėjas.~   
 68 XIV    |        Pinčukui taip patiko suktis ant malūno sparnų, kad net užmiršo
 69 XV     |     piemens atrado kiaurą geldą ir ant kadugio sudraskytą Uršulės
 70 XVII   |            imdavo kalti, pasidėjęs ant priekalo, tada ir jis prisidėdavo,
 71 XVII   |      sušnirpštė pro nosį ir užgulė ant dumplių, nieko neatsakydamas.~   
 72 XVIII  |            Pinčuko nė kvapo nebuvo ant malūno sparnų, nors jie
 73 XVIII  |           barstydami rato stipinus ant kelio.~    Ties Gaidžgalės
 74 XVIII  |           malūną sukau! Aišku kaip ant delno, kad jis norėjo iškišti
 75 XIX    |            sijoną? Tuojau užmausiu ant galvos ir atiduosiu tai
 76 XX     |      Tiktai šį kartą arkliai spėjo ant tilto kojomis atsistoti.
 77 XX     |         dingo.~    Jau buvo matyti ant kalno Baltaragio malūnas,
 78 XX     |          Girdvainis greitai numetė ant vežimo išverstus kailinius,
 79 XX     |           skarelę. Patiesė skarelę ant stalo ir butelį padėjo. -
 80 XXI    |         rankoje, žalia skrybėlaite ant galvos ir povo plunksna
 81 XXI    |      iškoneveiktas, kad net koktu. Ant veido - vienos mėlynės ir
 82 XXII   |          bet ir plaukai pasišiaušė ant jo girtos galvos. Iš tos
 83 XXII   |        pergalvojo ir padėjo butelį ant stalo, turėdamas savo išskaičiavimų.-
 84 XXII   |      nebėra. Suprato, kad kur nors ant kelio ar prie tiltelio pametė,
 85 XXII   |           pane, - vartėsi nuo šono ant šono, - tokie arkliai tai
 86 XXII   |         jie galėtų jam tekti. Pyko ant savęs, kad nenugirdo Pinčuko
 87 XXIII  |       pilni ąsočiai vis dar putojo ant stalo, atrišdami piršlio
 88 XXIII  |         seklyčią, kaip numetė juos ant vežimo, taip ir užmiršo)
 89 XXIII  |       Girdvainis, šokdamas stačias ant dugninės (gardis atvažiuodami
 90 XXIII  |           dar snaudė, apsikniaubęs ant stalo, ir negirdėjo, kaip
 91 XXIII  |         mostelėjo ranka Anupras. - Ant užsakų. Ir mane paliko.~   
 92 XXIII  |         blakstienos ir apsikniaubė ant stalo.~    Anupras suprato
 93 XXIV   |        akis, ir klebonas apsivertė ant kito šono.~    "Tegu sau
 94 XXIV   | dešimtrublinę iš kišenės ir padėjo ant stalo.~    Klebonas pažiūrėjo
 95 XXIV   |           ir dar vieną dešimtrublę ant stalo padėjo.~    Klebonas
 96 XXV    |            drobė ir vos nenugriuvo ant Uršulės rankų. Bet susivaldė,
 97 XXV    |            pats nelabasis su maišu ant pečių kaip tik prie bažnyčios.
 98 XXVI   |           tą jo šnirpščiojimą.~    Ant malūno kalno buvo giedras
 99 XXVI   |            nutrūko, ir jis nukrito ant aslos ties pasagų krūva.~   
100 XXVI   |        čežėtų, ir plaukai šiaušėsi ant galvos. O aplinkui dundėjo
101 XXVI   |            jos visos, rodos, krito ant Jurgučio galvos ir savo
102 XXVI   |           kanopomis, lekia tiesiai ant jo, lyg sumindžioti norėdami.
103 XXVI   |     nusigando. O Pinčukas su maišu ant pečių spruko laukan, kad
104 XXVI   |       suolais voliojiesi! - suriko ant Jurgučio ir sutrepsėjo lyg
105 XXVI   |       sutems kaip naktį, o malūnas ant kalno persekios kaip šmėkla
106 XXVII  |           ašaros kaip akmens krito ant jo žilos galvos, bet jis
107 XXVII  |         dingti. Vieni jį buvo matę ant vieno kelio, kiti sutikę
108 XXVII  |           vieno kelio, kiti sutikę ant kito kelio, visų jis klausinėjo,
109 XXVII  |          kuris stovėjo kaip šmėkla ant sustingusio ežero pakriūtės
110 XXVIII |      pakelės akmenėlis. Prisėskime ant jo, pakalbėsime, gal ir
111 XXVIII |   susitarsime.~    Anupras prisėdo ant akmens, o Girdvainis žiūrėjo
112 XXVIII |   Girdvainis lyg nenoromis prisėdo ant akmens kraštelio. Taip kurį
113 XXIX   |          balse, kai jiedu pakelėje ant akmens sėdėjo, Anupras suprato,
114 XXIX   |            žiūrėdamas į Baltaragį, ant kurio vienplaukės galvos
115 XXIX   |       baime ji kažko laukė ir pyko ant savęs, kad laukia.~    Dabar,
116 XXIX   |        Jurga tylėjo, užsikniaubusi ant palangės, tik jos pečiai
117 XXIX   |        paskui prigulė - Baltaragis ant priekrosnio, Visgirda ant
118 XXIX   |          ant priekrosnio, Visgirda ant suolo, bet abudu neužmigo,
119 XXIX   |          seklyčioje, apsikniaubusi ant palangės, visko išsižadėjusi,
120 XXIX   |          ar šikšnosparnis užskrido ant žiburio ir suspigo.~   
121 XXIX   |          kurios kaip akmenys krito ant jo sąžinės, ir jis sustingo
122 XXX    |          išgelbėti. Pametęs Anuprą ant pakelės akmenų sėdintį ir
123 XXX    |       velnias dvikartėje, iškratęs ant manęs šiaudus.~    - Ką
124 XXXI   |            Daug buvo matęs Anupras ant to kelio (kelias ėjo per
125 XXXI   |      pirmasis arklys. - Kaip vėjas ant sparnų nešiu savo jaunąjį
126 XXXI   |         arklius.~    Prie karčemos ant kelio Šešelgai liko vienas
127 XXXII  |         dažniausiai, apsikniaubusi ant staklių, arba pravirkdavo
128 XXXII  |         ašaromis, arba, atsirėmusi ant rankų, sustingdavo užsisvajodama
129 XXXII  |          troboje, užsimetusi skarą ant pečių, išbėgdavo į paežerę
130 XXXII  |            kitą ir šaukštus padėjo ant stalo.~    - Jau, - pasakė
131 XXXII  |         Čia pat ji susmuko be žado ant išsigandusio tėvo rankų.~   
132 XXXIII |         tarsi jo laukdamas, sėdėjo ant kalvės slenksčio ir žiūrėjo,
133 XXXIII |           kaip skleidžiasi sutemos ant Udruvės ežero ir leidžiasi
134 XXXIII |         gali tavo malūną nuspirti. Ant tokios pakriūtės stovi...
135 XXXIV  |     linkėjo, - nudobtų jį kur nors ant arimų, kad tik nereikėtų
136 XXXIV  |            Šešelgą, puolė prieš jį ant kelių, nors anksčiau su
137 XXXIV  |       pakelsime.~    Puolė Šešelga ant kelių ir prašė pasigailėti,
138 XXXIV  |       smarkusis vyras užmetė kilpą ant kaklo ir taip įveržė, kad
139 XXXIV  |       daryti. Niekas nenorėjo imti ant savo sąžinės kad ir arkliavagio
140 XXXIV  |       arklio oda ir taip paliksime ant amžinųjų, kad nei tu, nei
141 XXXV   |         trečią kartą - net plaukai ant galvos po kepure pasišiaušė.
142 XXXV   |         velniu ir dar vidurnaktyje ant pelkių krašto. Ar trukt
143 XXXV   |          švisti, ir Šešelga pamatė ant kelio daugybę arklių pėdų.
144 XXXV   |   neatsigrįžo pasižiūrėti, kas čia ant jos šūkauja, tiktai pasiūbavo
145 XXXVI  |        sveikiausi arkliai krisdavo ant kelio bevažiuojant, čia
146 XXXVI  |            jo arklys pats pirmasis ant kelio padvėsė, o bajoriška
147 XXXVI  |       šešėlis; tarsi jis nujodavęs ant arklio, o žmogui palikdavusi
148 XXXVII |        atsispindėjo Udruvės ežere. Ant kranto stovėjo užsnūdęs
149 XXXVII |       malūnas.~    Pinčukas užlėkė ant malūno sparnų kaip staiga
150 XXXVII |            pats atsigulė palangėje ant suolo, užsimetęs kailiniais
151 XXXVII |     Malūnas sustingsta kaip šmėkla ant pakriūtės. Krinta ant jo
152 XXXVII |       šmėkla ant pakriūtės. Krinta ant jo sparnų snaigės kaip baltos
153 XXXVII |            vis tolyn ir tolyn, kur ant kalno stovi pakrypę kryžiai.
154 XXXVII |         žemė, paslėpdama karstą, o ant mažo kauburėlio iškyla naujas
155 XXXVII |            jo ūžimas, yra pakriūtė ant ežero kranto, yra ir ežeras,
156 XXXVII |          sambrėškoje malūnas stovi ant pakriūtės kaip stovėjęs,
157 XXXVIII|   keikdamas Baltaragį, ir atsisėdo ant pirmo kelmelio.~    - Palauk -
158 XXXVIII|     sukandęs.~    Čia jį ir atrado ant kelmo Šešelga, visą naktį
159 XXXVIII|         prasmegtų! Pinčukas įsiuto ant visos žmonių giminės ir,
160 XXXIX  |       viena vargšę Uršulę, parmušė ant žemės ir pradėjo tąsyti
161 XXXIX  |            ragana buvo parskridusi ant šluotos iš pasimatymo su
162 XXXIX  |             beklausant net plaukai ant galvos ėmė šiauštis, vien
163 XXXIX  |          Niekada ragana nebuvau ir ant šluotos nelekiojau. Leiskite
164 XL     |     nubėgusi į mišką, ten padėjusi ant skruzdėlyno ir pasileidusi
165 XL     |            nuėjusi į mišką, radusi ant to skruzdėlyno savo kuodelį
166 XL     |            padėjusi ir tiek griekų ant savo sąžinės priėmusi, nežinojusi,
167 XL     |           neskraidžiusi pro kaminą ant šluotos ir nežinanti, kaip
168 XL     |         pagiriomis akyse pasirodęs ant davatkyno stogo ties kaminu.~   
169 XL     |            pat apalpo ir išsitiesė ant žemės, neatgaudama kvapo.
170 XLI    |   išpažinties, porą kibirų vandens ant jos supylė), pakulomis užkišta
171 XLI    |         pasklido gandai, kad ji ir ant arklių marą užtraukusi),
172 XLI    |           parapijos ribą - tiltelį ant Padievyčio sraunaus upelio,
173 XLI    |        dabar bus? Ar tik neužgrius ant jo galvos? Bet Didžiasalio
174 XLI    |      vandenį, o Bernardas atsisėdo ant tiltelio šalia Uršulės ir
175 XLI    |            davatkos link, pykdamas ant ponaičiuko, kad peštynes
176 XLI    |        pasprukti ir palikti raganą ant tiltelio. Tegul žinosi su
177 XLI    |          jam iki gyvo kaulo įgriso ant tilto šalia jos sėdėti ir
178 XLI    |            O mes, durniai, stovime ant tilto, nežinome, ką daryti,
179 XLI    |        parašyta.~    Užkėlė Uršulę ant tilčiuko atramos, ta nespėjo
180 XLI    |           dar neiškils Uršulė, bet ant vandens iššoko tiktai vienas
181 XLI    |            ieškoti paskenduolės, o ant tilto ponaičiukas piktai
182 XLI    |       žmogų nuskandinome ir grieką ant savo sąžinės priėmėme.~   
183 XLI    |            ir papasakojo, kas buvo ant Padievyčio tiltelio.~   
184 XLII   |    leidžiantis, kai susirėmę vyrai ant Padievyčio tiltelio nuskandino
185 XLII   |        sekiojo jį pėdomis ir taisė ant jo takų kilpas, kad jis
186 XLII   |     užtaisyti jam kilpas, - pamatė ant kryžkelės ubagą ne ubagą
187 XLII   |           kilpas-rezgines Pinčukui ant galvos, o paskui tvoti atgalia
188 XLIII  |        pasruvęs tarp juodų debesų. Ant Udruvės ežero kranto stovėjo
189 XLIII  |       geriausios degtinės. Pastatė ant stalo prieš Girdvainį ir
190 XLIII  |          stovėjo, taip ir atsisėdo ant žemės. O Girdvainis lyg
191 XLIII  |         žemės ir nulaikyti danties ant danties. Tokio jis kaip
192 XLIII  |        gaisras ūžaudamas išsiplėtė ant visos karčemos su stadala,
193 XLIV   |          bėdą ir vėl jis prasimanė ant savo galvos, uždegdamas
194 XLIV   |            puolė nusiminęs Šešelga ant kelių. - Maniau, Raupio
195 XLIV   |            Udruvės ežero link, kur ant pakriūtės stovėjo Baltaragio
196 XLIV   |      gyvenimą? Pasiilgusia širdimi ant savo rankų? Bet tos rankos,
197 XLIV   |       karną, sumezgė kilpą, užmetė ant šakos ir pats, ant jos prigludęs,
198 XLIV   |          užmetė ant šakos ir pats, ant jos prigludęs, suposi, tykodamas
199 XLIV   |           užmetė kilpą Girdvainiui ant kaklo. Girdvainis nespėjo
200 XLIV   |          Girdvainį su karnos kilpa ant kaklo. O Pinčukas tiktai
201 XLIV   |        nugriuvusia pušimi su kilpa ant kaklo.~    Ak tu Girdvaini,
202 XLV    |           atgal į lovą. Supyko net ant Anupro, ko jis čia buvo
203 XLV    |      Labanakt, tėveli! - šypsojosi ant slenksčio laiminga Jurga. -
204 XLV    |            atgal į trobą. Atsigulė ant suolo, bet iš tos nepaprastos
205 XLV    |        pavasario audra, pasikėlusi ant Udruvės ežero, siausdami
206 XLVI   |            ir, užsimetęs kailinius ant pečių, išbėgo į kiemą.~   
207 XLVI   |         Jurgos šešėlis šmėkštelėjo ant ežero pakriūtės ir dingo,
208 XLVI   |     suprato ir apmirė vietoje.~    Ant mėnulio rago sėdėjo velnias, -
209 XLVI   |           nuo mėnulio rago tiesiai ant malūno sparno ir taip sužvengė,
210 XLVI   |       žioptelti. Taip ir užspringo ant amžių amžinųjų su savo nelemtu
211 XLVII  |        nugriuvusia pušimi su karna ant kaklo. Ar jis pats pasikorė,
212 XLVII  |           šmėkla suglaudęs sparnus ant Udruvės ežero stataus kranto.~    -
213 XLVII  |            nusiminęs Juodvalkis. - Ant tokios pakriūtės stovėjo
214 XLVII  |      pasidarė.~    Tada jis užlipo ant žaizdro ir pro aukštinį
215 XLVII  |            ir pro aukštinį išlindo ant kalvės stogo. Lietus pylė
216 XLVII  |     akinančias šviesas buvo matyti ant kalno Baltaragio malūnas,
217 XLVII  |         ežere.~    Pinčukas užšoko ant malūno sparno, pradėjo kvatoti
218 XLVII  |    nusitempti jį į kalvę, pasidėti ant priekalo ir tol plakti su
219 XLVIII |           o aš pats turėjau malūną ant Udruvės ežero kranto ir
220 XLVIII |        įsisiautusiame ežere iškyla ant bangų neapsakomai graži