Chapter

  1 I      |         Paudruvės pelkių velnias - Pinčukas, visiems gerai žinomas ir
  2 II     |            išpiršti. Mūsų kaimynas Pinčukas vienas be pačios pelkėse
  3 II     |         pažadėta ir mano būsi.~    Pinčukas norėjo savo sužadėtinę meiliai
  4 II     |           tu nesistumdyk! - atsakė Pinčukas ir, lyg kibindamas ar paerzindamas,
  5 II     |          tvieskė tokį antausį, kad Pinčukas suklupo, sijonas už ragų
  6 II     |    užsimovė ant galvos. Nusigandęs Pinčukas norėjo kuo greičiau ištrūkti
  7 II     |            kaime gaidžiai pragydo, Pinčukas pasimuistė ir dingo kaip
  8 IV     |           tavim, tetule, kalbėsiu? Pinčukas laukia tavo meilių žodžių
  9 VIII   |         gyvulius. Bet tai netiesa. Pinčukas buvo toks netikęs velnias
 10 VIII   |        guolio į kitą. Tada supykęs Pinčukas nulįsdavo kur nors į nuošalesnį
 11 VIII   |               Taip ir neprisirengė Pinčukas nueiti pažiūrėti, ką Baltaragio
 12 VIII   |           pats velnias nežino?~    Pinčukas taip buvo apsipratęs su
 13 VIII   |          vis daugiau susirūpindavo Pinčukas, nes be malūno ūžimo negalėjo
 14 VIII   |            kaimyne, - pasisveikino Pinčukas ir atsistojo priešais.~   
 15 VIII   |       abejingai truktelėjo pečiais Pinčukas, - tiktai jo ūžimo. Kodėl
 16 VIII   |              atsirėmė ant lazdelės Pinčukas, pasirengdamas ilgai kalbai.~   
 17 VIII   |   pasigirdo piršlių skambalai.~    Pinčukas taip pat pakilo ir žiūri
 18 VIII   |     nežinosi? - truktelėjo pečiais Pinčukas.- Aš ir pats galvoju, kad
 19 VIII   |            nepažįsti? - nustebo ir Pinčukas. - Kaimynas. Čia pat pakalnės
 20 VIII   |           pakalnės pelkėse gyvenu, Pinčukas.~    Nusiėmė ponaičiukas
 21 VIII   |            Kaip matai, - nusišiepė Pinčukas. - Ir galiu kaip kaimynas
 22 VIII   |        nori, - atsakė visai rimtai Pinčukas.~    - Tai padėk! - nejučiomis
 23 VIII   |            mandriai pakreipė galvą Pinčukas.~    - Ko tiktai nori. Imk
 24 VIII   |          nereikia, - papurtė galvą Pinčukas. O paskui kiek pagalvojo
 25 VIII   |                Tai gerai, - atsakė Pinčukas ir ištraukė kažkokį popierių
 26 VIII   |            tai kaimynai, - pertarė Pinčukas, - o kad neužmirštume, ką
 27 VIII   |           Žodis žodžiu, - nesutiko Pinčukas, - o kas parašyta - kirviu
 28 VIII   |        sutartį, - tarė patenkintas Pinčukas, užsikišdamas plunksną už
 29 VIII   |         vestuvės.~    Tai pasakęs, Pinčukas čia buvo, čia dingo, o apstulbęs
 30 XII    |      Staiga šmėkštelėjo prietemoje Pinčukas, klastingai nusišiepdamas.
 31 XII    |             Bet ar tikrai buvo tas Pinčukas, o gal tiktai prisisapnavo?
 32 XIV    |             numykė visai nusiminęs Pinčukas. - Nepriėjome dar ligi vestuvių,
 33 XIV    |         būdu, - net atbulas atšoko Pinčukas. - Ko nori reikalauk už
 34 XIV    |            vesti mano dukterį.~    Pinčukas tik apsidžiaugė:~    - Gerai, -
 35 XIV    |        vėją.~    - Gerai, - sutiko Pinčukas ir čia pat užlėkė ant malūno
 36 XIV    |          ir trūnyti. Net stebėjosi Pinčukas, kaip jis anksčiau to nesuprato
 37 XIV    |          talką.~    Bet per anksti Pinčukas apsidžiaugė. Pradėjus dienoti,
 38 XIV    |         užkurti baisią pirtį. Tada Pinčukas nusigando, kad iš tos baimės
 39 XIV    |      užremti.~    Bematant palindo Pinčukas po girnomis ir tūno drebėdamas,
 40 XIV    |            ir aš neišgelbėsiu.~    Pinčukas, vis dar drebėdamas, išlindo
 41 XV     |          Uršulę vesti pats velnias Pinčukas pasišovęs. Kaip iš tos bėdos
 42 XV     |             Su ragais buvo! Tikras Pinčukas!~    Jurgutis, pamatęs Uršulę,
 43 XVI    |           tą nelemtą naktį, tiktai Pinčukas nuo to ryto pasidarė Baltaragio
 44 XVI    |    blogybių įkūnijimas.~    Turėjo Pinčukas ir gerų ypatybių, iš kurių
 45 XVI    |      didelio noro. Tai ir pasidarė Pinčukas visai tuščias svajotojas.~   
 46 XVI    |           O metai bėgo po metų, ir Pinčukas vis labiau priprato prie
 47 XVI    |    didesniam paties Pinčuko labui. Pinčukas tai suprato ir buvo net
 48 XVI    |          Baltaragiui.~    Pagaliau Pinčukas taip priprato prie Baltaragio
 49 XVI    |    visiškai niekam netiko.~    Gal Pinčukas būtų visai pasikeitęs ir
 50 XVI    |         net už širdies griebė.~    Pinčukas iš pradžių baisiai nusigando
 51 XVI    |            pasislėpęs už sąsparos, Pinčukas nugirdo, kaip mergina pasakojo
 52 XVI    |        Baltaragį, nuėjo į trobą, o Pinčukas nusekė akimis ir susirūpino,
 53 XVI    |     patinka.~    O kitą kartą pats Pinčukas nei iš šio, nei iš to užkalbino
 54 XVI    |          kažko laukia, - paaiškino Pinčukas.~    - Ak šita! - apsiniaukė
 55 XVI    |             Gali nebijoti.~    Bet Pinčukas neatstojo.~    - O kas tie
 56 XVI    |            reikia.~    Pirmą kartą Pinčukas nenoromis suko malūno sparnus,
 57 XVI    |        Suku, suku, - piktai atsakė Pinčukas ir liežuvį kyštelėjo.~   
 58 XVI    |      įžūlus ir nemandagus.~    Bet Pinčukas šį kartą turėjo pagrindo.~
 59 XVIII  |             Rudeniop jau buvo, kai Pinčukas, sukdamas malūno sparnus,
 60 XVIII  |          galėtų būti? - susirūpino Pinčukas ir stengėsi vis aukščiau
 61 XVIII  |     atvažiuoja išsivežti,- suprato Pinčukas, ir baisiai apmaudu jam
 62 XVIII  |         karčema jau buvo atskridęs Pinčukas, ir, kai piršlys su jaunikiu
 63 XVIII  |         ratai triokšt ir subyrėjo. Pinčukas spruko į griovį už krūmų
 64 XVIII  |         sulaužė.~    Tai išgirdęs, Pinčukas nusišiepė patenkintas. Mat,
 65 XVIII  |      keiktumeis.~    Tai išgirdęs, Pinčukas prisiminė savo nelaimę su
 66 XVIII  |           apgaudinėti.~    Palaukė Pinčukas, kol piršlys su jaunikiu
 67 XVIII  |            ne blogiau, - pagrasino Pinčukas, klausydamas tolstančios
 68 XVIII  |       skambalus.~    Taip nutaręs, Pinčukas negrįžo atgal į Baltaragio
 69 XVIII  |            Pagaliau suprato, kodėl Pinčukas negrįžta. Matyt, nors ir
 70 XVIII  |            nuo jo apsiginti.~    O Pinčukas sugrįžo į savo pelkes ir
 71 XVIII  |      sprandus. Visiškai nusilakstė Pinčukas, gaudydamas piršlius, neturėjo
 72 XIX    |           apgavai, - piktai atšovė Pinčukas.~    - Kuo gi tave apgavau? -
 73 XIX    |          to? - vis dar neatsileido Pinčukas. - Man tiktai akis dūmei.~    -
 74 XIX    |       antros - negausi.~    Bet ir Pinčukas užsispyrė:~    - Neduosi, -
 75 XIX    |          nei tavo sijono, - atsakė Pinčukas. - Ir tos tavo raganos daugiau
 76 XIX    |      užmiršdami pasaulyje.~    Bet Pinčukas iš tokio Baltaragio grasinimo
 77 XIX    |                  Nenoriu, - atsakė Pinčukas.~    - Nenori, tai nereikia.
 78 XIX    |           Baltaragis ir nuėjo.~    Pinčukas, matydamas supykusį Baltaragį,
 79 XIX    |         nuėjo neatsigręždamas, kad Pinčukas ir norėdamas negalėjo jo
 80 XXI    |           Paudruvės pelkių velnias Pinčukas. Tiktai šį kartą ne kaip
 81 XXI    |     Gaidžgalės karčemoje. Šį kartą Pinčukas atėjo temstant į karčemą
 82 XXI    |           kamarą pas mergas.~    O Pinčukas, pravėręs karčemos duris,
 83 XXI    |          Šešelga, - gailiai sumykė Pinčukas, - svarbų reikalą turiu.~   
 84 XXI    |        kaip su bajoru kalbėti.~    Pinčukas visai nusiminė. Negi nelaimėje
 85 XXI    |           gailiu priekaištu pasakė Pinčukas. - Tai aš, Pinčukas.~    -
 86 XXI    |         pasakė Pinčukas. - Tai aš, Pinčukas.~    - Pan Pinčuk? - nustebo
 87 XXI    |         mane išniekino, - atsiduso Pinčukas. - Tiktai jis apgavo mane.~    -
 88 XXI    |         išėjo, Šešelga, - atsiduso Pinčukas. - Ką dabar darysi! Už tai
 89 XXI    |      chamas.~    - Gerai, - sutiko Pinčukas. - Leisk tu man su juo truputį
 90 XXI    |         chamas.~    - Ne, - atsakė Pinčukas. - Kaip tik šiandien man
 91 XXI    |           skylutę.~    Kaip pasakė Pinčukas, taip ir padarė. Nespėjo
 92 XXII   |           O kamaroje, kai pasirodė Pinčukas visa savo velniška nuogybe,
 93 XXII   |                Ne, - atsakė ramiai Pinčukas. - Turiu kitą reikalą. Jei
 94 XXII   |            Neturiu laiko, - atsakė Pinčukas. - Labai skubus reikalas.~   
 95 XXII   |                 Nereikia, - atsakė Pinčukas. - Aš degtinės, kaip žinai,
 96 XXII   |           tu tik padaryk, - pasakė Pinčukas ir kažką pasilenkęs pradėjo
 97 XXII   |       nieko negalėjo išgirsti, nes Pinčukas kažką pakuždomis kalbėjo.~    -
 98 XXII   |               Supranti, - pagaliau Pinčukas garsiai pasakė. - Kai tu
 99 XXII   |           važiuos užsakų, - atsakė Pinčukas.~    - Puiku, - pritarė
100 XXII   |                Grąžinsiu, - sutiko Pinčukas. - Tiktai tu nelįsk su ja
101 XXII   |            Tavo reikalas, - atsakė Pinčukas. - Kur norėsi, ten galėsi
102 XXII   |        Nesipykit, kūmai, - pertarė Pinčukas. - Bus vienam gerai, bus
103 XXII   |          tabokinės ieškoti, - tarė Pinčukas ir atsisveikino. - Ligi
104 XXV    |            pažinau abudu. Tai buvo Pinčukas ir Raupys. "Ką jie čia darys?" -
105 XXVI   | obuolmušiais lenktyniavo ne vienas Pinčukas, bet ir Jurgutis - tartum
106 XXVI   |         triukšmu įgriuvo pro duris Pinčukas. Tada Jurgutis jį pirmą
107 XXVI   |           baisiai išsigandęs, o ir Pinčukas nepaprastai skubinosi. Jis,
108 XXVI   |     obuolmušius.~    Vos nepatrūko Pinčukas, kol atnešė girtą kaip maišą
109 XXVI   |            dar labiau nusigando. O Pinčukas su maišu ant pečių spruko
110 XXVI   |         Jis ne tiek nusigando, kad Pinčukas išsinešė maiše arkliavagį,
111 XXVI   |        nežinojo tada Jurgutis, kad Pinčukas nusinešė Raupį ne į pragarą,
112 XXIX   |           čia ne kas kitas, tiktai Pinčukas kerštaudamas vaidenasi,
113 XXX    |         obuolmušius pavogė velnias Pinčukas, susidėjęs su arkliavagiu
114 XXX    |       žvengimas (vis dar jį erzino Pinčukas klaidindamas), Girdvainis
115 XXXI   |            Šešelgai pasiliko, kaip Pinčukas sakė, Raupio pavogtų obuolmušių
116 XXXIV  |            tą vietą, pro kurią jam Pinčukas uždraudė landžioti.~   
117 XXXV   |          po Raupio nugalabijimo. O Pinčukas, tegu ir prietelius, bet
118 XXXV   |       atsakė vis dar nepatenkintas Pinčukas. - Sakiau tam girtuokliui,
119 XXXV   |        pražuvo, - abejingai atsakė Pinčukas. - O tau ko reikia?~    -
120 XXXV   |                 Et, - supyko visai Pinčukas. - Kaip aš tau padėsiu?
121 XXXV   |             Nepyk, - pagaliau tarė Pinčukas.- Jeigu jau taip labai nori,
122 XXXV   |            jam ištaisysiu,- pasakė Pinčukas, nusižvengė iš seno papratimo
123 XXXVI  |    negalėjo.~    Pagalvojo, kad ir Pinčukas, paskutinis prietelius,
124 XXXVI  |           bet čia išlindo iš maurų Pinčukas ir piktai paklausė:~    -
125 XXXVI  |               atsakė nepatenkintas Pinčukas. - Ir taip tau negerai,
126 XXXVI  |         kur dėtis, - piktai atšovė Pinčukas.~    - Ką tu, pan Pinčuk? -
127 XXXVI  |          gerai, - nenoromis sutiko Pinčukas. - Dar kartą tau patarsiu,
128 XXXVII |            sidabro kulkom.~    Bet Pinčukas nesirodė, užimtas savo piktais
129 XXXVII |      pagaliau ėmė ir užmigo.~    O Pinčukas kaip tik nutykojo tą akimirksnį
130 XXXVII |      stovėjo užsnūdęs malūnas.~    Pinčukas užlėkė ant malūno sparnų
131 XXXVII |             o nuo sparno atsiliepė Pinčukas:~    - Gal dabar susitarsime? -
132 XXXVII |           Gausi..~    Apsidžiaugęs Pinčukas nušoko nuo sparno ir žvilgterėjo
133 XXXVII |      sijono užtaisytą šautuvą.~    Pinčukas šoko pro langelį atgal,
134 XXXVII |   pagalvojo, kad nuo antros kulkos Pinčukas kiaurai žemę prasmego. Bet
135 XXXVII |          supintijusi, šmėkšteldavo Pinčukas kaip vaiduoklis, ir širdį
136 XXXVII |          malūno sparnus šmėkščioja Pinčukas kaip vaiduoklis, skaičiuodamas
137 XXXVII |          namų Uršulė, prasmenga ir Pinčukas. Jis linksta po gyvenimo
138 XXXVII |        savo paskalomis ir apgautas Pinčukas su savo klastomis. Žvengia
139 XXXVII |           džiaugsmo,. o klastingas Pinčukas pagaliau nusirito malūno
140 XXXVII |            žemę... Bet ar tai buvo Pinčukas? Gal jis tiktai prisisapnavo
141 XXXVIII|         Kas čia žino?~    Pašautas Pinčukas nuklibikšavo į pelkes, keikdamas
142 XXXVIII|        Pražūsi su visu malūnu.~    Pinčukas galvojo apie baisų kerštą.
143 XXXVIII|           nelaime,- atkirto piktai Pinčukas pro sukąstus dantis.~    -
144 XXXVIII|             Nieko, - piktai atsakė Pinčukas. - Iškrapštyk man kulką
145 XXXVIII|         prie pašautos kulnies.~    Pinčukas nieko neatsakė, tik atkišo
146 XXXVIII|   iškrapštyti. Neiškentęs skausmo, Pinčukas jį tiktai kanopa nuspyrė
147 XXXVIII|   neklausei ir išbarstei? - atšovė Pinčukas, kratydamas iš skausmo kanopą,
148 XXXVIII|         tiktai susiėmęs žandą, kur Pinčukas įspyrė, taip pat nesitvėrė
149 XXXVIII|         keiksmu padarysi?~    O ir Pinčukas, kratydamas kanopą, šnairavo
150 XXXVIII|             kad jis kur prasmegtų! Pinčukas įsiuto ant visos žmonių
151 XXXVIII|  beviltišku kartėliu ir išsiskyrė. Pinčukas, grieždamas dantimis, nuklibikšavo
152 XXXVIII|    nežinojo.~    Tiktai prieš rytą Pinčukas apsiramino ir sugalvojo
153 XXXVIII|           Jurgą.~    Taip sumetęs, Pinčukas nutarė dar kartą išbandyti
154 XXXVIII|          ir susitarti.~    Prisėdo Pinčukas prie šventoriaus tvoros,
155 XXXVIII|            pirmoji ėjo į bažnyčią. Pinčukas, nors įsidrąsinęs, prisišliejo
156 XXXVIII|          kalbėjusi rožančių.~    O Pinčukas, sukaupęs visą drąsą, priklibikšavo
157 XXXVIII|            tas pats nelabasis?~    Pinčukas dar kartą žemai nusilenkė
158 XXXVIII|              pasitraukė atbulas ir Pinčukas. - Aš nieko blogo tau nepadarysiu...
159 XXXVIII|       tarsi nuo įkyrios musės.~    Pinčukas pritrūko kantrybės.~    -
160 XXXVIII|          mosuodama rožančiumi.~    Pinčukas net nusispiovė iš apmaudo,
161 XXXVIII|            kaip su kūju per galvą. Pinčukas, nebaigęs derybų su Uršule,
162 XXXVIII|    išdegino jai visą širdį? Bet ir Pinčukas, kažko išsigandęs, nulėkė,
163 XXXVIII|         pasilenkusi per tvorą, bet Pinčukas neatsigrįžo.~    Jį nuvijo
164 XXXVIII|               O tas pagundų žaltys Pinčukas, pabėgęs nuo Uršulės žegnonių
165 XXXIX  |            O vakar iš ryto, tiesa, Pinčukas, apsimetęs ubagu, norėjo
166 XL     |    nedariusi. Tiktai mačiusi, kaip Pinčukas atnešęs Raupį maiše ir iškratęs
167 XL     |      arklius ir nulėkęs su jais, o Pinčukas žvengęs, aplinkui lakstydamas
168 XL     |   nežinanti. Čia, tur būt, velnias Pinčukas su karčemninku Šešelga keršija
169 XLII   |           Paudruvės pelkių velnias Pinčukas, kuris, matyt, visai pablūdo
170 XLII   |          jis pagaliau įkliūtų, bet Pinčukas kaip padūkęs lakstė visur
171 XLII   |         daug apie jį girdėjęs.~    Pinčukas irgi atpažino Visgirdą,
172 XLII   |           derva pasilietų.~    Bet Pinčukas, pajutęs pavojų, kiek atsitraukė
173 XLII   |              Tai tiesa, - atsiduso Pinčukas.- O ar negalėtum manęs atjauninti
174 XLII   |           galiu! - staiga užsidegė Pinčukas, viskam pasiryžęs, kad tik
175 XLII   |       Gerai, - sutiko apsidžiaugęs Pinčukas, čia pat pasimuistė, skarmalai
176 XLII   |        galima viską pataisyti. Tik Pinčukas, uždarytas ragelyje, cypė
177 XLIII  |  kryžkelėje, kai pasivaideno naktį Pinčukas? Taip, tai buvo vargšas
178 XLIV   |        tabokinės ragelyje užkištas Pinčukas. Tabokinės ragas užsidegė
179 XLIV   |          ragas užsidegė ir sprogo, Pinčukas ištrūko ir kaip žaibas išlėkė,
180 XLIV   |           čia dabar rėki? - supyko Pinčukas, pamatęs atlekiantį ir visą
181 XLIV   |           karčemą, - atsakė piktai Pinčukas. - Mane išgelbėjo. Aš šaukiau
182 XLIV   |     išgelbėsiu? - traukėsi atbulas Pinčukas. - Lįsk, jei nori, į akivarą
183 XLIV   |       atsakė iš kantrybės išvestas Pinčukas. - Ką aš veiksiu su tokiu
184 XLIV   |            kai, netekęs kantrybės, Pinčukas savo padarė.~    - Bajoras -
185 XLIV   |         Šešelgą burbuliuoti liūne, Pinčukas nulėkė strimagalviais, nesiekdamas
186 XLIV   |             griaudėjo perkūnija, o Pinčukas, - nuo to laiko, kai pašovė
187 XLIV   |         išsigelbėjimas.~    Tai ir Pinčukas negalėjo Girdvainio pasivyti,
188 XLIV   |            akimirksniu pasinaudojo Pinčukas. Jis užuolankomis, pakalnėmis
189 XLIV   |       proga pasinaudojo klastingas Pinčukas ir užmetė kilpą Girdvainiui
190 XLIV   |          karnos kilpa ant kaklo. O Pinčukas tiktai nusikvatojo, nugalėjęs
191 XLV    |           lyg šikšnosparnis pakilo Pinčukas ir šoko už akių. Nusigandusi
192 XLVI   |         pažino, tai buvo jo bernas Pinčukas, - iš nepaprasto džiaugsmo
193 XLVI   |      ištikusi baisi nelaimė.~    O Pinčukas irgi pamatė Baltaragį, stovintį
194 XLVI   |       Cha-cha, i-cha-cha! - žvengė Pinčukas visa gerkle tiesiai Baltaragiui
195 XLVI   |             Iš to velniško smagumo Pinčukas, prisiminęs senus laikus,
196 XLVI   |          aš tave pražudžiau.~    O Pinčukas, sukdamas malūno sparnus,
197 XLVI   |    nučiupti nenaudėlį už ragų. Bet Pinčukas jo, kaip savo šešėlio, visai
198 XLVI   |          gelmes.~    O įsismaginęs Pinčukas, džiaugdamasis savo pergale
199 XLVI   |         tiesiai lėktų prieš kalną. Pinčukas krūptelėjo ir sustingo.~   
200 XLVI   |          Jurgutis.~    Bet nespėjo Pinčukas ištrūkti, kai tiesiai jam
201 XLVII  |           nutrenktas ir suanglėjęs Pinčukas. Kai kas net apdegusių ragiukų
202 XLVII  |         malūno šoko išskėtęs nagus Pinčukas. Nusigandusi Jurga metėsi
203 XLVII  |         šniokščiančiame ežere.~    Pinčukas užšoko ant malūno sparno,
204 XLVII  |           Baltaragis, o prakeiktas Pinčukas dar pradėjo tyčiotis iš
205 XLVII  |           kaip nusirito nuo sparno Pinčukas ir nugarmėjo kiaurai žemę,
206 XLVIII |         kaip tą Girdvainį nelemtas Pinčukas.~    Bet kartais ir man
207 XLVIII |             Bet kartais ir man tas Pinčukas pasivaidena ir atrodo, tarytum
208 XLVIII |         tikrai buvo, ar nebuvo tas Pinčukas, visiškai neaišku. Gal jis
209 XLVIII |       klastingos, tinginys velnias Pinčukas jau nesnūduriuoja, svajodamas
210 XLVIII |          perkūnas.~    Tai velnias Pinčukas, per metus prasirausęs iš