Chapter

  1 I      |           šunkelius ir dievai žino kur nuveždavo, ar ežero sąsmaukų
  2 I      |            antros ežero pusės. Tai kur čia gali paklysti? Kasdien
  3 II     |           piršliu ilgabarzdžiu (iš kur toks ir atsirado?) gėrė
  4 II     |      Pinčuką, bet tas, neturėdamas kur dėtis, praplėšė sijono klostes
  5 II     |       pradėjo jais šveisti Pinčuką kur pakliūva: per akis, per
  6 III    |             bet staiga susigriebė (kur ji, vargšė, dėsis tokioje
  7 III    |            reiks daryti.~    - Bet kur aš eisiu, klebonėli? - nusiminė
  8 III    |    nusiminė Uršulė.~    - Kaip tai kur? - nesuprato klebonas. -
  9 III    |          ir negalėdamas atsiminti, kur ją matęs, sustabdė ir paklausė:~    -
 10 IV     |       erzino jaunikius.~    - Štai kur tikra velnio nuotaka, o
 11 V      |     vieškeliu ar šunkeliu, žiūrint kur merga į akį kritusi buvo.
 12 V      |          žemės nesiekdami.~    Bet kur tokią rasi? Visos buvo gerų
 13 V      |           drįsta iš jos juoktis. - Kur jis?~    - Nagi anava, ar
 14 VII    |           proto išvedė seną berną. Kur ėjo, ką darė, vis akyse
 15 VII    |          kuris tebeskambėjo visur, kur tik jis pasisukdavo, nei
 16 VII    |        apylinkė, kad akių neturėsi kur dėti. Ir Baltaragis iš to
 17 VII    |         užsidaręs malūne, neturėjo kur dėtis. Per dienas tylėjo
 18 VII    |            vaistų ir pagalbos. Bet kur tu rasi vaistą ar pagalbą
 19 VIII   |           Antroje skardžio pusėje, kur stovėjo Baltaragio malūnas,
 20 VIII   |       klastingos net tose vietose, kur pasitaikydavo nedidelės
 21 VIII   |            ir nei ženklo nepaliks, kur būsi prasmegęs.~    Tose
 22 VIII   |         supykęs Pinčukas nulįsdavo kur nors į nuošalesnį liekną
 23 VIII   |           dviese smagiau būtų. Bet kur ją gausi? Jokia laumė ar
 24 VIII   |        gaidžio plunksnele.~    "Iš kur toks atsirado? - nustebo
 25 VIII   |         tiktai norėtum?~    - O iš kur tu žinai? - nustebo Baltaragis
 26 IX     |            kartą su juo nuvažiuotų kur nors pas nuotaką. Tai ir
 27 IX     |         žadėjai su manim piršliais kur nors nuvažiuoti. Jei už
 28 IX     |          troba buvo priaugančiųjų, kur čia jas visas išleisi, kaip
 29 IX     |           Primaniusi - būtų ėjusi, kur akys mato, bet vis negalėjo
 30 IX     |         atsiplėšti nuo tos vietos, kur tiek daug širdies ir vilčių
 31 XII    |       sapnuodamas ir nesuvokdamas, kur eina. Viskas susimaišė vakaro
 32 XII    |         vėl užgriuvo mirtina tyla. Kur Marcelė dingo? Bet ar buvo
 33 XII    |           neatsitrauks nuo lopšio, kur buvo jo gyvenimo visa viltis.~
 34 XIII   |                   Tu pati eik sau, kur nori, - atsakė Baltaragis,
 35 XIII   |     nepastebėdamas Uršulės, tiktai kur buvęs nebuvęs vis sustodavo
 36 XIII   |          kad tik susiprastų... Bet kur toks glušas susipras?..~   
 37 XIII   |             Prieš Baltaragio akis, kur jis tik pažvelgdavo, visur
 38 XIV    | paskutinius pageltusius lapus.~    Kur ėjo, ką darė, vis iš galvos
 39 XIV    |          gyventi. Eitų primaniusi, kur akys mato, nors už paties
 40 XIV    |          ir kitiems nuo jos nebuvo kur dėtis. Duktė neapsikęsdama
 41 XIV    |          Suvedžiojai mano dukterį, kur dabar aš ją dėsiu? Turi
 42 XV     |    išpurvintą naują kalamašką. Bet kur jis pats išsidumblino (gal
 43 XV     |         jis pats išsidumblino (gal kur lindo į svetimą kamarą pas
 44 XV     |          bernai dumble išmurdė) ir kur buvo išpurvinta kalamaška,
 45 XV     |        niekam neprasitark.~    Bet kur tau pusbernis iškęs nepasigyręs
 46 XVI    |            net baimė jį pagaudavo, kur dingtų, jeigu Baltaragis
 47 XVI    |       septinti metai, galėsi eiti, kur norėsi.~    - Niekur aš
 48 XVII   |        Jurgutis dar ilgai žiūrėjo, kur ji nubėgo, ir tik vėlai
 49 XVII   |           kažką galvojo. O paskui, kur buvęs, kur nebuvęs, vis
 50 XVII   |      galvojo. O paskui, kur buvęs, kur nebuvęs, vis dažniau dingdavo
 51 XVII   |      Palauk, palauk, pasikalbėsim, kur tave dėti? - bandė jį sulaikyti
 52 XVII   |      malūne netinki. Ar tik nenori kur piršliais važiuoti?~   
 53 XVII   |            baisiai nusiminęs. Eitų kur akys mato, toliau nuo savo
 54 XVII   |   atitraukti žvilgsnio nuo malūno, kur aplinkui skraidė Jurga kaip
 55 XVII   |          Jurgutis visai neturėdavo kur dėtis, Sprukdavo iš kalvės
 56 XVIII  |        padebesiais ir velnias žino kur dingo.~    - Ar iš proto
 57 XVIII  |      staiga dingo iš kalvės.~    - Kur jį galas išnešė? - pasigedo
 58 XVIII  |  purtindamas dulkes nuo skvernų. - Kur jis čia painiosis? Saulė
 59 XVIII  |          pelkėse arba nuo skardžio kur nustumdavo, sudaužydamas
 60 XVIII  |            kažkur dingdamas.~    - Kur tave galas nešioja? - ne
 61 XIX    |      pelkes Pinčuko ieškoti.~    - Kur eini taip vėlai, tėveli?~   
 62 XIX    |         tėvą akimis, nesuprasdama, kur jis galėtų eiti. Nusileidęs
 63 XIX    |         eiti bijojo, kad patamsyje kur į akivarą nenugarmėtų, tai
 64 XIX    |          pritrūko kantrybės.~    - Kur tave galas nunešė? - supykęs
 65 XX     |        liūną ežero sąsmaukos link, kur buvo tiltelis.~    Įsilėkę
 66 XX     |           ar jį pravažiavo, ar jis kur dingo.~    Jau buvo matyti
 67 XX     |         pusės stačiausiu skardžiu, kur net pėsčiam užlipti buvo
 68 XX     |        seklyčios langų atitraukti, kur pagaliau sumirgėjo kaip
 69 XX     |      Pamatysim,- abejojo Jurga.- O kur savo išverstus kailinius
 70 XX     |           kailinius padėjai?~    - Kur padėjau, ten atrasiu, -
 71 XX     |           Girdvainis stebėjosi, iš kur jo toks iškalbingumas. -
 72 XXI    |        surūdiję sukavielai ir įėjo kur buvęs nebuvęs pats Paudruvės
 73 XXI    |      nepatenkintas:~    - Eitum iš kur atėjęs, tuojau karčemą uždarysiu.~    -
 74 XXI    |          net akis išpūtė:~    - Iš kur toks atsiradai? Negi tavo
 75 XXI    |        paklausė:~    - Ar nežinai, kur dabar būtų Raupys?~    -
 76 XXI    |        prie kamaros durų skylutės, kur vyko velnio ir arkliavagio
 77 XXII   |           tarėsi. Sutrukdė, kad jį kur devynios, tas kalvio puskvailis
 78 XXII   |     reikalas, - atsakė Pinčukas. - Kur norėsi, ten galėsi juos
 79 XXII   |   tabokinės - nebėra. Suprato, kad kur nors ant kelio ar prie tiltelio
 80 XXII   |            nuėjo gulti į priemenę, kur po suolu buvo nugriuvęs
 81 XXIII  |        akys išdavikės juokėsi. - O kur mes nuskrisim?~    - Ten,
 82 XXIII  |          mes nuskrisim?~    - Ten, kur savo laimę atrasim! - ištiesė
 83 XXIV   |          tu pavarde ir vardu ir iš kur tu?~    - Girdvainis Jurgis
 84 XXIV   |     Girdvainis.~    - O nuotaka iš kur? - paklausė klebonas.~    -
 85 XXV    |         buvo nuėjęs užsakų, bet iš kur tas nežmoniškas žvengimas,
 86 XXV    |             ir jo arkliai pražuvo. Kur dabar juos rasi? Už šimto
 87 XXVI   |     galėjęs Jurgutis, bet nežinia, kur jis dingo niekam nieko nepasakęs,
 88 XXVI   |          patį nubloškė į liūną, iš kur jis vos-ne-vos išsikapstė.~   
 89 XXVI   |         per rūką tiesiai į malūną, kur nebuvo nuo to laiko, kai
 90 XXVI   |          pagavo, kad jis nežinojo, kur dėtis, tiesiog nors imk
 91 XXVI   |        svarstydamas, ką gi daryti, kur dingti, nes jam taip nyku
 92 XXVI   |   obuolmušiais kaip vėjo sparnais. Kur jį tada bepagausi ir kaip
 93 XXVI   |         pasileido bėgti per laukus kur akys mato.~    Ak, nežinojo
 94 XXVI   |          nei kas čia atsitiko, nei kur jam pačiam dingti nuo viso
 95 XXVI   |          laukus, pats nežinodamas, kur eina. Ne tiek buvo baisu,
 96 XXVI   |           nori, vis tik jis neturi kur dėtis), kiek graudu ir baisiai
 97 XXVI   |          šmėkla savo atsiminimais. Kur tada dingsi?~    Taip baisu,
 98 XXVI   |            priešingą pusę ir nuėjo kur akys mato. O kur jis ėjo -
 99 XXVI   |          ir nuėjo kur akys mato. O kur jis ėjo - pats nežinojo,
100 XXVI   |       tiktai toliau nuo to krašto, kur jį kankino baisus nusivylimas
101 XXVI   |          ir dingo Jurgutis nežinia kur iš Paudruvės krašto. Pergyventas
102 XXVI   |            į nežinomus pasviečius, kur žmonės jį priėmė kaip nebylį
103 XXVII  |    susisukusi ir jis nežinotų, nei kur eiti, nei kur dingti. Vieni
104 XXVII  |        nežinotų, nei kur eiti, nei kur dingti. Vieni jį buvo matę
105 XXVIII |         niekur jų nesurasdamas. Ir kur tu juos surasi, jeigu Raupys,
106 XXVIII |            tiesiai per laukus ten, kur tas žvengimas pasigirsdavo.
107 XXVIII |        žvengimas pasigirsdavo. Tai kur čia nepaabejosi, kad tam
108 XXVIII |        Jeigu išalkęs ir užklysdavo kur į namus, - savo namus visiškai
109 XXVIII |      išeidavo, nei ačiū nepasakęs. Kur jis nakvodavo, nuo speigo,
110 XXVIII |          visada - dieną ar naktį - kur nors pakelėje einantį, su
111 XXVIII |           nei Anupro nepastebėjęs. Kur toks arklius suras! Tokiam
112 XXIX   |           sėdėjo, Anupras suprato, kur būtų galima rasti pagalbos
113 XXIX   |      neskubėdamas Anupras dairėsi, kur čia kepurę pasidėti ir kur
114 XXIX   |         kur čia kepurę pasidėti ir kur pačiam atsisėsti.~    Tai
115 XXIX   |   išminties, o nueis savo keliais, kur širdis ją veda.~    Atsiduso
116 XXIX   |          pasviečių ir, neturėdamas kur dėtis, - vis dar buvo gėda
117 XXIX   |       ieškoti ir jo sudrausti. Bet kur jį surasi pavasario pūgoje?~
118 XXX    |   Girdvainiu nesusidurtų, nes jis, kur buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk,
119 XXX    |   nesusidurtų, nes jis, kur buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk, ir stabdo
120 XXX    |          per laukus, nežiūrėdamas, kur eina.~    Ar ne vis tiek
121 XXX    |           Ar ne vis tiek jam buvo, kur eiti, jei negali surasti
122 XXXI   |         tiktai negalėjo prisiminti kur ir kada.~    Tada netikėtai
123 XXXI   |            pats sau tarė. - Kad jį kur perkūnas giedrą dieną trenktų!..~   
124 XXXII  |           į kampą, pati neturėdama kur dingti. Kartais primaniusi
125 XXXII  |             kad tik būtų žinojusi, kur jį surasti. Bet čia pat
126 XXXII  |     pažiūrėti, kas čia atsitiko ir kur ta pelėda ūkia, bet duktė,
127 XXXII  |          kad kas neišgirstų.~    - Kur, dukrele? - nusigando ir
128 XXXII  |      nustebo tėvas.~    - Vis tiek kur. Tiktai toliau nuo čia, -
129 XXXIII |           Jurgutis - galas jį žino kur dingo nuo to laiko. Gal
130 XXXIII |            apie tavo malūną?~    - Kur čia tau Jurgutis? - atsakė
131 XXXIII |        pasiutimo? O gal į užkurius kur išėjo, nieko nesakęs? Ar
132 XXXIII |   nežinodamas, ką toliau daryti ir kur dingti su svetimomis pasagomis.
133 XXXIII |          ir snūduriuojantį liekną, kur pro miglą kyšojo skurdžių
134 XXXIV  |      Šešelga linkėjo, - nudobtų jį kur nors ant arimų, kad tik
135 XXXIV  |       Šešelga! - sušuko. - Paslėpk kur nors, kad tik vyrai neatrastų.
136 XXXIV  |      atvesiu už išgelbėjimą.~    - Kur aš tave paslėpsiu? - nusigando
137 XXXIV  |            pusių supa kiemą.~    - Kur nori, broleli, bet paslėpk, -
138 XXXIV  |       sučiaudėti, kad neišsiduotų, kur pasislėpęs. O čiaudulys
139 XXXIV  |      karčemos kieme Šešelgą.~    - Kur dėjai arkliavagį? - nejuokais
140 XXXIV  |        kvapo visai pritrūko.~    - Kur įlindo? - atleido virvę.~    -
141 XXXV   |     Šešelga net pats nusigando: iš kur tiek drąsos atsirado kalbėti
142 XXXV   |            badaisi?~    - Kad tave kur giltinė! - neiškentęs keikėsi
143 XXXV   |         yra jo bėrosios. - Kad tau kur galas šitaip neapsižiūrėti!~   
144 XXXVI  |         žmonės, kas čia būtų ir iš kur toks maras staiga užėjęs.~   
145 XXXVI  |           juokavę, nes pagaliau iš kur gali žinoti, kas čia darosi?
146 XXXVI  |    teisinosi nusigandęs Šešelga. - Kur aš čia skųsiu? Man ir į
147 XXXVI  |        mane į maurus, jeigu neturi kur dėtis, - piktai atšovė Pinčukas.~    -
148 XXXVII |            nešiojosi, nežinodamas, kur dėtis, ir bijodamas sugrįžti
149 XXXVII |        pasagomis, vis nežinodamas, kur su jomis dingti.~    O ir
150 XXXVII |     Baltaragis, nieko nežinodamas, kur ir kam pataikė, - buvo tikras,
151 XXXVII |        takelis vis tolyn ir tolyn, kur ant kalno stovi pakrypę
152 XXXVIII|             tiktai susiėmęs žandą, kur Pinčukas įspyrė, taip pat
153 XXXVIII|           kelmo čia trūko, kad jis kur prasmegtų! Pinčukas įsiuto
154 XXXVIII|            apmaudas.~    - Palauk, kur bėgi? - šūktelėjo, pasilenkusi
155 XXXIX  |      pikčiausia ragana.~    - O iš kur jūs žinote, kad ji ragana? -
156 XL     |      primestinuke pas Baltaragius, kur visi ją skriaudę ir tiktai
157 XL     |   liežuviais maltų, o dar kitoms - kur kojūgalyje sumazgytą pelę,
158 XLI    |           rankomis, kad nepabėgtų (kur ji, vargšė, galėjo pabėgti?),
159 XLI    |    paleisti į visus keturis vėjus. Kur čia ją vesi už parapijos
160 XLI    |           ėmė sparčiau varyti. Bet kur tu aplenksi gandą? Iš kojų
161 XLI    |            reikia varyti toliau! O kur ją nuvarysi?~    Palydovai
162 XLI    |          graudentis pradėjo:~    - Kur mes ją, raganą, padėsime? -
163 XLI    |            galą, čia į kitą.~    - Kur dabar mes ją dėsime? - beviltiškai
164 XLI    |            vyrai? - klausia.~    - Kur čia nesipeši? - atsakė Didžiasalio
165 XLI    |          leis, jeigu ne tie patys, kur atsivarė? - atsakė.~   
166 XLI    |           kad dabar tikrai neturės kur jos dėti, ir paleido pavadžių
167 XLI    |            kiti nuo tilto.~    Bet kur čia laikysi, jeigu pavadžiai
168 XLI    |            piktai nusišiepė.~    - Kur ieškote? - šūktelėjo. -
169 XLI    |        vinguriuodamas vanduo kažin kur nunešė Uršulę su visais
170 XLI    |           pavadžiais, - apsidairė, kur čia tas mokslinčius, kuris
171 XLII   |         žemės nesiekdamas.- O pats kur eini?~    - Nagi čia pat
172 XLII   |      kišenėje kaip svirplys.~    - Kur čia dėti tą biaurybę? -
173 XLII   |           surasti Girdvainį, gauti kur nors kitus obuolmušius ir
174 XLIII  |          išgąsčių vis dar nežinąs, kur dėtis su tomis svetimomis
175 XLIII  |     svetimomis pasagomis.~    - Iš kur gavai tas pasagas? - užklausė
176 XLIII  |         kuriomis dabar jis neturįs kur dėtis ir negalįs sugrįžti
177 XLIII  |       nesuprasdamas, kas čia ir iš kur zvimbia. Visa karčema buvo
178 XLIII  |      Spruktų pats iš karčemos, bet kur dėsies naktį?~    - Kad
179 XLIV   |            sprogo karčemos kampas, kur buvo tabokinės ragelyje
180 XLIV   |        dūšia vaidenasi ar svirplys kur įsimetęs zvimbia...~    -
181 XLIV   |         kalnus Udruvės ežero link, kur ant pakriūtės stovėjo Baltaragio
182 XLIV   |             akla, nesulaikoma. Tai kur jį Pinčukui pavyti? Būtų
183 XLV    |        sulaikyti tarpduryje.~    - Kur eini, dukrele? - nustebęs
184 XLV    |            be sąmonės Jurga.~    - Kur tu jo ieškosi, dukrele,
185 XLVI   |         audrą.~    - Jurgele mano, kur tu? - nusigandęs šuktelėjo
186 XLVI   |       nubėgo prie ežero pakriūtės, kur pamatė lyg Jurgos šešėlį.~   
187 XLVI   |            žodžio nepasakę? Bet iš kur tada tas žvengimas?~   
188 XLVI   |            žvilgtelėjęs į tą pusę, kur pro audros debesis lėkė
189 XLVII  |           Karčema plynai sudegė, o kur dingo karčemninkas, niekas
190 XLVII  |             kaip tik toje vietoje, kur buvo nukritę sparnai, atrado
191 XLVII  |             kad išsimiegotų ir vėl kur nors nepaspruktų, ketindamas
192 XLVII  | išsiaiškinti, ką jis čia kliedi ir kur tiesą pasakoja. Bet, atėjęs
193 XLVII  |       guolyje už žaizdro nė kvapo. Kur jis vėl dingo, kalvis suprasti
194 XLVII  |           su akmeniu darysi?~    O kur dingo Baltaragio duktė,
195 XLVIII |       nelaimė žmogaus gyvenime, ir kur čia tada atskirsi, kur pasaka,
196 XLVIII |          ir kur čia tada atskirsi, kur pasaka, o kur tikrasis gyvenimas?~   
197 XLVIII |            atskirsi, kur pasaka, o kur tikrasis gyvenimas?~   
198 XLVIII |         krantų, griauna tą skardį, kur stovėjo Baltaragio malūnas,
199 XLVIII |   reiškinių.~    Ties ta kryžkele, kur buvo Gaidžgalės karčema,
200 XLVIII |    nenusausino.~    O į tą skardį, kur buvo Baltaragio malūnas,