Chapter

  1 I      |         niekas negalėdavo suprasti, kas gi pagaliau pastoja piršliams
  2 I      |             Baltaragio dukterį.~    Kas čia buvo, niekas tikrai
  3 I      |            žemė tylėdavo. Jeigu jau kas prisispyręs klausdavo dėl
  4 I      |            pražildamas. Jis žinojo, kas čia yra, kad piršliai negali
  5 I      |       nesuprantami reiškiniai, daug kas buvo linkęs patikėti net
  6 II     |    apsidžiaugė ir net pralinksmėjo, kas su juo retai būdavo.~    -
  7 II     |           prie rūtų darželio.~    - Kas gi čia dabar? - net nutirpo
  8 II     |         tavo? - nejuokais supyko. - Kas tau galėjo mane pažadėti?~    -
  9 II     |         galėjo mane pažadėti?~    - Kas pažadėjo, tas žodį ištesėjo,
 10 III    |            malūnas sukasi~    - Tai kas, kad sukasi? - nesuprato
 11 III    |            sukasi be vėjo, ir tiek. Kas jį ten supaisys. Tai ir
 12 IV     |            manęs supyko. Juk tai ne kas kita, kaip tas prakeiktas
 13 IV     |             rimtai pritarė Jurga, - kas vakarais Paudruvės pelkėse
 14 V      |     pasiklausyti, kokia ta merga ir kas ten yra.~    Švendubrės
 15 V      |             alaus pavadino, - kažin kas atsiliepė.~    O Jurga,
 16 VII    |    Baltaragis nedrįso ir pagalvoti. Kas gi leis savo dukterį už
 17 VII    |          užuojauta klausdavo:~    - Kas tau yra, Baltruk?.. Gal
 18 VIII   |             į ežero pusę.~    - Tai kas gi tau rūpi? - atsirėmė
 19 VIII   |           skylute nosyje.~    - Tai kas gi toks esi? - nustebęs
 20 VIII   |              nesutiko Pinčukas, - o kas parašyta - kirviu neiškirsi! -
 21 VIII   |     dvylikos metų ateisiu pasiimti, kas man priklauso pagal sutartį, -
 22 IX     |    žvaigždeles skaičiau, klausdama, kas bus manasis. Štai ir atvažiavo
 23 IX     |      žliumbė nesavu balsu.~    Daug kas matė Uršulę lakstant kaip
 24 XI     |             Baltaragio rankų.~    - Kas tau yra, mano paukštele? -
 25 XI     |      kaimynų atsiųsta bobutė.~    - Kas yra, uogele? - palinko ji
 26 XI     |         prie žmonos, nesuprasdamas, kas čia įvyko.~    - Marcele,
 27 XII    |         gyventi ir viską pakelti, o kas mirė - amžiną atilsį, tesilsi
 28 XII    |      Baltaragis negalėjo susivokti, kas čia su juo darosi. Vaidenosi
 29 XIV    |             nė juokas dukters, kuri kas metai vis gražėjo ir linksmėjo,
 30 XIV    |            o aš eisiu į malūną.~    Kas buvo naktį, Jurga nežinojo,
 31 XIV    |           velnias jo rankose.~    - Kas yra? - paklausė pralinksmėjęs
 32 XIV    |         prie Baltaragio kojų.~    - Kas atsitiko? - nustebo Baltaragis.~    -
 33 XIV    |           abiem kliūti. Lįsk tu kol kas po girnomis ir tūnok, o
 34 XIV    |        duris ir žiūri pro plyšiuką, kas čia bus. Parėjo Uršulė,
 35 XV     |         žmonės visaip spėliojo. Kai kas net buvo linkęs patikėti
 36 XV     |            man, niekam neprasitark, kas naktį buvo, nes tada reiks
 37 XV     |        sutiko kalvis. - O apie tai, kas buvo naktį, šiukštu, niekam
 38 XV     |             o paskui ir galas žino, kas ten dėjosi.~
 39 XVI    |        žygius jam pasiekti. Bet kol kas tai buvo tiktai svajonės,
 40 XVI    |       uodega baigė visai išnykti. O kas anksčiau jį liūne pažinojo,
 41 XVI    |           baigėsi septinti metai, - kas iš tikrųjų velniui metai -
 42 XVI    |              kai staiga jam parūpo, kas gi taip linksmai juokiasi,
 43 XVI    |        nusekė akimis ir susirūpino, kas ji galėtų būti. Nenorėjo
 44 XVI    |       išsuko. O jeigu ne duktė, tai kas ji būtų?~    Taip parūpo
 45 XVI    |          užkalbino Baltaragį:~    - Kas ta mergina, kuri čia po
 46 XVI    |           nesuprantąs, nežinodamas, kas velniui parūpo.~    - Nagi
 47 XVI    |         Pinčukas neatstojo.~    - O kas tie savieji?~    - Ar aš
 48 XVII   |             merginą, ir galas žino, kas jam pasidarė. O kai išgirdo
 49 XVII   |     šnirpšles, lyg verkdamas.~    - Kas tau yra? - susidomėjo kalvis.~   
 50 XVII   |           įsikarščiavusį Jurgutį. - Kas čia tau užėjo? Nusišnypšk,
 51 XVII   |        prikišo Jurgutis.~    - Maža kas buvo, antrą kartą to nebus, -
 52 XVII   |             tiktai nustebo:~    - O kas jį vilioja? - atsakė, patraukdamas
 53 XVIII  |      paežeres ir vis garsėjo.~    - Kas gi čia galėtų būti? - susirūpino
 54 XVIII  |     aukščiau iškilti, kad pamatytų, kas ten dindi.~    Ir pagaliau
 55 XVIII  |           griovį už krūmų ir žiūri, kas dabar bus.~    Arkliai pasibaidė,
 56 XVIII  |           žinai, velniai sukasi. Ne kas kitas, tiktai jie mums ratus
 57 XVIII  |             Baltaragio dukterį. Vis kas nors pakeliui nutikdavo,
 58 XIX    |            ir vėl snausti mauruose, kas jam kliudo? Tai ir pasiryžo
 59 XIX    |          niekada nesiskundei.~    - Kas iš to? - vis dar neatsileido
 60 XX     |      suunkštė ir sucypė, tarsi būtų kas suvažinėtas, arkliai dar
 61 XX     |            nė atsigręžti pažiūrėti, kas čia atsitiko.~    Neatsigręžė
 62 XX     |   atvažiavusiųjų, nes buvo neaišku, kas jie tokie, jei užlėkė prieš
 63 XX     |              nepaleido Anupras, - o kas mums rūtelę atkiš?~    -
 64 XXI    |             arkliai vaidenosi!), ar kas nesiveja, ir tik gerai įsiklausęs (
 65 XXII   |         apie kažkokius obuolmušius. Kas čia per galas? Ir Jurgutis
 66 XXII   |    karčemininko godumu:~    - O man kas bus? - nusišiepė Pinčukui
 67 XXII   |          supykęs atsakė:~    - Tai, kas paliks nuo arklių.~    -
 68 XXII   |     Pagaliau nusiramino, kad ir jam kas nors teks iš Girdvainio
 69 XXIII  |           jis pats savęs nesuprato, kas jam atsitiko, užmiršo ir
 70 XXIII  |             pagavo Girdvainį.~    - Kas bus, tas bus, eisiu už tavęs,
 71 XXIII  |           jaunieji išvažiavo.~    - Kas išvažiavo? - nesuprato iš
 72 XXIV   |       lovoje saldžiai miegojo.~    "Kas gi čia dabar taip anksti
 73 XXV    |    nežmoniškas žvengimas, kurį daug kas girdėjo ir negalėjo suprasti,
 74 XXV    |             Baltaragio Jurgą - daug kas buvo sutikęs keliu einančią
 75 XXV    |           ji išdidi atrodė, o jeigu kas ir mėgino pajuokauti, ji
 76 XXV    |           pradėjo spėlioti, kaip ir kas čia atsitiko, neatsilaikė
 77 XXV    |       šventoriaus pastovų pririšti. Kas čia būtų taip anksti atvažiavęs,
 78 XXV    |         dugninė tarp ratų išlikusi. Kas čia būtų toks atvažiavęs,
 79 XXV    |      skambinti, tai ir klausiu jo: "Kas čia būtų toks atvažiavęs?"
 80 XXV    |          manęs nepaklausęs, kaip ir kas pavogė, tai ir apsuko jam
 81 XXV    |            skambinti mišparams. Kai kas mėgino paklausti varpininką
 82 XXVI   |             puskvortę degtinės.~    Kas dėjosi karčemoje, Jurgutis
 83 XXVI   | nusirisdamas čia pat į pasuolę.~    Kas toliau buvo, Jurgutis nieko
 84 XXVI   |            pasuolės, nesuprasdamas, kas čia darosi: sapnuoja ar
 85 XXVI   |           karčemos, nesusivokė, nei kas čia atsitiko, nei kur jam
 86 XXVI   |     pasigedo. Klausinėjo žmonių, ar kas jo nematė ir nesutiko, bet
 87 XXVIII |             visur klausinėdamas, ar kas nematė jo arklių, bet žmonės
 88 XXVIII |             jau neklausinėdavęs, ar kas nematė jo arklių, o jeigu
 89 XXVIII |           nematė jo arklių, o jeigu kas jį paklausdavęs net su užuojauta,
 90 XXVIII |          piktai atšaudavęs:~    - O kas tau darbo? - ir nueidavęs
 91 XXVIII |           paklausė Anupras.~    - O kas tu toks? - grįžtelėjo Girdvainis,
 92 XXVIII |           gi nori - suradome.~    - Kas iš to, kad suradome, o arklius
 93 XXVIII |           pertarė Girdvainis.~    - Kas tiesa, tai tiesa, - pritarė
 94 XXVIII |             dar tavęs laukia.~    - Kas iš to, kad ji manęs laukia, -
 95 XXIX   |      Girdvainį ištikusią nelaimę ir kas galėtų nuimti užkerėjimą
 96 XXIX   |            Bet čia išgirdo, tarytum kas leidžiasi malūno laiptais.
 97 XXIX   |           duris, negalėdama įspėti, kas pro jas įeis. Nuo tų nelaimingų
 98 XXIX   |         niekas nebuvo užklydęs. Tai kas gi čia dabar atėjo? Negi
 99 XXIX   |        kiekvienas su savo mintimis. Kas bus, tas bus - nieko čia
100 XXIX   |        atsigręžė į Baltaragį.~    - Kas gi čia dabar? - paklausė.~    -
101 XXIX   |          beeinąs į lauką pažiūrėti, kas atsitiko.~    Bet tuo laiku
102 XXIX   |          išėjo į lauką pasižiūrėti, kas čia darosi. Bet, vos pravėrus
103 XXIX   |       Baltaragis pamanė, kad čia ne kas kitas, tiktai Pinčukas kerštaudamas
104 XXIX   |       Baltaragiais, savaip suprato, kas čia darosi, ir išėjo tikro
105 XXX    |    kryžkelės kažkas juoduoja.~    - Kas ten? - paklausė Girdvainis.~    -
106 XXX    |              atsakė juodasis.~    - Kas tu? - vėl paklausė Girdvainis.~    -
107 XXX    |            net nesujudėdamas.~    - Kas čia per monas? - nustebo
108 XXX    |             tas su pašaipa.~    - O kas tau rūpi, - pyktelėjo Girdvainis, -
109 XXX    |           gausi.~    - Prakeikimas! Kas gi čia dabar? - krūptelėjo
110 XXX    |        atsakė tas nusišnypšdamas. - Kas bus, tas bus, nors ir velnias
111 XXX    |             merginą pražudysi.~    "Kas čia per galas? Ar tik vėl
112 XXXI   |             jis mus išvaduos.~    - Kas iš to, - sako pirmasis, -
113 XXXI   |         jaunąjį su nuotaka.~    - O kas dabar jį nuneš? - atsiduso
114 XXXI   |           ar pelėdos šešėlis.~    - Kas čia per galas? - susidomėjo
115 XXXII  |             Tarytum viskas pražuvo, kas buvo miela ir brangu. Ji
116 XXXII  |        kažkas atsitiktų, vis tiek - kas, kad tiktai nurimtų tas
117 XXXII  |             niauraus, neišvengiamo, kas turi įvykti ir ją išvaduoti
118 XXXII  |         išbaldama kaip drobė.~    - Kas? - nutirpo tėvas, žiūrėdamas
119 XXXII  |             eiti į kiemą pažiūrėti, kas čia atsitiko ir kur ta pelėda
120 XXXII  |          tėveli, neik, - maldavo. - Kas bus - tebūnie!~    Tėvas
121 XXXII  |         pasakė, tarsi bijodama, kad kas neišgirstų.~    - Kur, dukrele? -
122 XXXII  |           tikrai čia pelėda ūkė, ar kas kitas - abejojo. Tai nutarė
123 XXXII  |      abejojo. Tai nutarė pagaliau - kas bus, tas bus - pasinaudoti
124 XXXIII |             pasijuokė kalvis.~    - Kas jį ten žino? - atsakė Baltaragis,
125 XXXIII |            Baltaragis gerai žinojo, kas čia kaltas, tiktai negalėjo
126 XXXIII |       kalvis, negalėdamas suprasti, kas čia darosi, buvo linkęs
127 XXXIV  |           išėjo už vartų pažiūrėti, kas ten darosi.~    Per laukus,
128 XXXIV  |         savo pasagas, bet, pamatęs, kas čia darosi, pabėgo. nusigandęs,
129 XXXIV  |      užpampino vargšą arkliavagį, o kas su jo dūšia atsitiko - išskrido
130 XXXV   |           aš dabar darysiu?~    - O kas man darbo? - atsakė vis
131 XXXV   |        įžeistas bajoriškas unaras - kas bus, tas bus, bet negali
132 XXXV   |            buvo turgus, matyt, daug kas iš Paudruvės buvo važiavęs
133 XXXV   |            neatsigrįžo pasižiūrėti, kas čia ant jos šūkauja, tiktai
134 XXXV   |         kelio.~    - Nagi čia dabar kas? - nustebo Šešelga. - Ar
135 XXXV   |        džiaugsmo rankas, laukdamas, kas čia dabar bus.~
136 XXXVI  |            pradėjo spėlioti žmonės, kas čia būtų ir iš kur toks
137 XXXVI  |           Gaidžgalės karčemoje. Kai kas net apgailestavo ir tardavo,
138 XXXVI  |        pavasarį be arklio? Tai daug kas, kad ir nenorėdami, smerkė
139 XXXVI  |        pagaliau iš kur gali žinoti, kas čia darosi? Tada noromis
140 XXXVI  |        kleboną Bonifacą Bobiną (kai kas net rimtai siūlė) užpirkti
141 XXXVI  |             žmonės ir neprisirengė, Kas čia dabar eis ir kaip eis
142 XXXVI  |          nekaltasis!) Dabar matote, kas iš to išėjo. O bus dar blogiau.
143 XXXVI  |                nusigando Šešelga. - Kas gi karčemą laikys, mužikus
144 XXXVII |                  Baltaragis numanė, kas čia darosi, ir stipriai
145 XXXVII |    Baltaragis ir nesuvokė iš karto, kas čia darosi. Pagalvojo, kad
146 XXXVII |  susitarsime? - nusišiepė. - Matai, kas darosi? O bus dar blogiau,
147 XXXVII |       pražuvęs. Nesuprato Jurgutis, kas čia atsitiko, tik, baisiai
148 XXXVII |    nuraminti dukterį.~    - Tėveli, kas čia atsitiko? - paklausė
149 XXXVII |            Ji spėliojo ir netikėjo, kas čia atsitiko ir kodėl tokie
150 XXXVII |           tarsi juo atsikratydamas. Kas gi iš tikrųjų čia buvo?
151 XXXVII |      nenorėjo suprasti tėvas.~    - Kas čia yra? - neatleido duktė.~    -
152 XXXVIII|                         XXXVIII~    Kas čia per nakties monai? Ar
153 XXXVIII|            krečia?~    Gal ir taip. Kas čia žino?~    Pašautas Pinčukas
154 XXXVIII|          pro sukąstus dantis.~    - Kas atsitiko? - nusigando Šešelga.~    -
155 XXXVIII|             kulką iš kulnies.~    - Kas tave pašovė? - susirūpino
156 XXXVIII|        dėbteldama piktomis akimis - kas čia ją šaukia ir dar bičiule
157 XXXVIII|     susitaikyti ir bendrai atgauti, kas mums priklauso: tau - Baltaragis,
158 XXXVIII|         tarė nusigandusi Uršulė.- O kas gi pats esi?~    Dėl atsargumo
159 XXXIX  |                           XXXIX~    Kas gi galėjo manyti, kad už
160 XXXIX  |            manyti, kad už visa tai, kas dėjosi Paudruvės krašte,
161 XXXIX  |          triukšmas visam davatkyne. Kas tai padarė? Pati rupūžė
162 XXXIX  |       davatkos puolė vargšę Uršulę. Kas gi kitas galėjo tai padaryti,
163 XXXIX  |           prisipažino.~    - Tai ir kas? - pasakė. - Ir jūs visos,
164 XXXIX  |    triukšmas, bet, atėję ir pamatę, kas čia atsitiko, patys nusigando
165 XXXIX  |     nustebęs žvilgtelėjo pro langą, kas gi čia dabar darosi? Nagi
166 XXXIX  |             į prieangį pasižiūrėti, kas čia atsitiko. Nenorėjo,
167 XXXIX  |            nusigandęs ir nežinojęs, kas tai galėtų būti, o dabar
168 XL     |             joms dantys išbyrėtų, o kas turėtų atsitikti nuo arklių
169 XL     |          baltakę laka, tai nežinia, kas jam pagiriomis akyse pasirodęs
170 XLI    |        Jurgutis baisiai nusigando - kas gi dabar bus? Ar tik neužgrius
171 XLI    |           užstojusių kelią.~    - O kas mums rūpi? - abejingai atsakė
172 XLI    |         sugriuvusią Uršulę.~    - O kas ją žino? - abejingai atsakė
173 XLI    |         klausia vieni kitų:~    - O kas dabar leis ją į vandenį?~    -
174 XLI    |            leis ją į vandenį?~    - Kas gi kitas leis, jeigu ne
175 XLI    |          čia jo pėdsakai dingo.~    Kas gi jis buvo? Vieni pastebėjo,
176 XLI    |       atsiduso abudu ir papasakojo, kas buvo ant Padievyčio tiltelio.~   
177 XLII   |         tikrasis kaltininkas bus ne kas kitas, tiktai Paudruvės
178 XLII   |              Apsidairė aplinkui, ar kas nemato. Tuščia kieme, o
179 XLIII  |             kelią, - ir nesužinojo, kas ten vakar karčemoje atsitiko.~   
180 XLIII  |          apsižvalgė, nesuprasdamas, kas čia ir iš kur zvimbia. Visa
181 XLIII  |        apsidairyti į lauką. Gal ten kas darosi?~    Bet lauke tiktai
182 XLIII  |        dėsies naktį?~    - Kad bent kas užeitų, - pasigedo Šešelga,
183 XLIII  |         Maža vilties buvo, kad bent kas užklystų tokį vakarą. Nebent
184 XLIII  |         Nebent koks pakeleivis. Bet kas čia keliaus tokiu metu?
185 XLIII  |          judesį ir stengėsi įspėti, kas per vienas jis būtų.~   
186 XLIII  |            Dar duok, biaurybe!~    "Kas čia dabar per žmogus?" -
187 XLIV   |          mane pražudyti nori.~    - Kas man darbo? - atsakė iš kantrybės
188 XLIV   |             greičiau juos pasiekti. Kas bus paskui, tas bus, kad
189 XLIV   |          nebūtų kilusi abejonė. Tai kas, jei ir nueis jis per baisiausią
190 XLIV   |        Girdvainis nespėjo suprasti, kas čia atsitiko, tiktai obuolmušiai
191 XLV    |         aplinkui, lyg nesuprasdama, kas čia atsitiko, kad taip ilgai
192 XLV    |         Jurga prie lango pažiūrėti, kas čia atsitiko. Tolumoje švietė
193 XLVI   |          atvažiavęs piršlybų.~    - Kas čia dabar galėtų būti? -
194 XLVI   |     nepakeliamos nelaimės, nepaisė, kas darosi prie malūno, ir nieko
195 XLVII  |           būtų pridariusi.~    Daug kas iš vakaro matė degant Gaidžgalės
196 XLVII  |          Negi būtų nuskridęs? - kai kas bandė pajuokauti, bet juokas
197 XLVII  |            suanglėjęs Pinčukas. Kai kas net apdegusių ragiukų žymes
198 XLVII  |            kad tik laiku suspėtų ir kas nors neatsitiktų. Jis norėjo
199 XLVIII |           ir atrodo, tarytum jis ne kas kitas būtų, tiktai aš pats,
200 XLVIII |   neprisišaukia.~    O tuo metu kai kas matė ir net pakelėje sutiko