Chapter

  1 I      |        Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo
  2 I      |     norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės.~    Žemai pakalnėje
  3 I      |           pušų viršūnes, sukdavosi nuo mažiausio vėjelio, kuris
  4 I      |    vienturtę, kad dieną naktį akių nuo jos nenuleisdavo, kartais
  5 I      |     grįždavo tuščiomis namo.~    O nuo to laiko, kai vienas valakininko
  6 I      |      negavo su piršliu, gindamiesi nuo visokių šmėklų, kurios juos
  7 I      |          su savo piršliu nuvažiavo nuo stataus skardžio tiesiai
  8 II     |          Baltaragio namų, kuriuose nuo senų laikų tarnavo, ir apsigyveno
  9 II     |     atsirado?) gėrė ir širdis alpo nuo meilių jaunikio žodžių.
 10 II     |     prisiminė lyg pro sapną, kaip, nuo laimės apsvaigusi, išėjo
 11 II     |      išsikapstė iš liekno, nusiėmė nuo kaklo rožančių su škaplieriais
 12 II     |          daugiau. Tiktai atstok tu nuo manęs!~    - Aš tau atstosiu! -
 13 II     |          tiktai kažkokia žievė lyg nuo kadugio šaknies, o sijonas,
 14 III    |    atsitikimo dalyvę.~    O Uršulė nuo to laiko apsigyveno davatkyne
 15 III    |                 Netoli teko bėgti. Nuo pirmo kalnelio jau iš tolo
 16 III    |           prabilo:~    - Atstok tu nuo manęs su savo Baltaragiu!
 17 IV     |           pridėjo Jurga, sprogdama nuo vos sulaikomo juoko.~    -
 18 IV     |      smagus Jurgos juokas atskrido nuo šventoriaus net į bažnyčią.
 19 V      |         tuo metu už septynių mylių nuo Paudruvės krašto, Daugnorų
 20 V      |           kita mergina, sprukdamos nuo šventoriaus, prunkštelėjo
 21 V      |      išsklaidyti visus užkerėjimus nuo tavo kelio.~    - Tai išsklaidyk, -
 22 V      |        akių negalėdamas atitraukti nuo jos liekno liemens ir grakščių
 23 VI     |            jų paviršius ribuliuoti nuo lengvo vėjelio. O malūno
 24 VI     |       pagaudavo mažiausią dvelkimą nuo ežero pusės. Be malūno ūžimo
 25 VI     |     nukalba, o pati paraudonuodavo nuo ausų ligi plaukų šaknų:
 26 VII    |             pakildavo ir bėgiodavo nuo malūno prie ežero, nuo ežero
 27 VII    |   bėgiodavo nuo malūno prie ežero, nuo ežero prie malūno, tarsi
 28 VII    |     skambalai ir tas juokas, kuris nuo ankstyvo pavasario jį persekiojo,
 29 VII    |         pati duktė iš tolo pabėgtų nuo tokio pasivėlavusio jaunikio.
 30 VII    |          tu rasi vaistą ar pagalbą nuo tokios ligos?~    Baltaragio
 31 VIII   |         moterys ir piemenys laikas nuo laiko jo neužeitų, snaudžiančio
 32 VIII   |            Tai dar kartą peržvelgė nuo kojų iki galvos nematytą
 33 VIII   |            neatsakė, tiktai pakilo nuo slenksčio girnapusės, ant
 34 IX     |            to nežinodama, kažkodėl nuo visų purtėsi ir nenorėjo
 35 IX     |            vis negalėjo atsiplėšti nuo tos vietos, kur tiek daug
 36 IX     |            ją su šermukšnine lazda nuo tvorų nukelti ir numaldyti.
 37 IX     |      jaunavedžius: vos nenusivertė nuo tvoros, greitai pasiėmė
 38 X      |        negalėdamas atitraukti akių nuo Marcelės ir šypsodamas giedra,
 39 XI     |          sustojo, o Marcelė nušoko nuo sparno ir juokiasi.~    -
 40 XI     |        Marcelę į trobą ir paguldė. Nuo tos dienos dingo jos linksmumas.
 41 XII    |    suakmenėjęs, akių nenuleisdamas nuo lopšio ir kažką be galo
 42 XII    |      Baltaragis vis dar nesitraukė nuo lopšio. Stambios ašaros
 43 XII    |          ir jis tylėdamas rovė sau nuo galvos žilus plaukus. Tada
 44 XII    |      amžino poilsio vietą. Pakilęs nuo lopšio, Baltaragis puolė
 45 XII    |        laidotuvių eisena nusileido nuo malūno skardžio ir su graudžiomis
 46 XII    |         karsto antvožą, Baltaragis nuo jų kurtaus bildesio lyg
 47 XII    |       atplėšęs prievarta Baltaragį nuo kapo, Juodvalkis parvedė
 48 XII    |             tarė bobutė, pakildama nuo lopšio. - Neišmanau, ką
 49 XII    |      užkerėtas ir akių negalėdamas nuo jo atitraukti.~    Juodvalkis
 50 XII    |        linksminosi per vestuves ir nuo kurio šiandien išnešė jaunamartės
 51 XII    |            supratęs, kalvis pakilo nuo stalo, priėjo sunkiu žingsniu
 52 XII    |            gyvas bus, neatsitrauks nuo lopšio, kur buvo jo gyvenimo
 53 XIII   |         prie lopšio, nenuleisdamas nuo jo akių ir prislėgtas sielvarto.
 54 XIII   |       Tiktai tada atsiplėšė Uršulė nuo slenksčio, kai lopšyje vėl
 55 XIII   |           Uršulė atstūmė Baltaragį nuo lopšio, pervystė kūdikį,
 56 XIII   |         lopšio ir ilgai negalėdavo nuo jo atsitraukti. Pats vienas
 57 XIII   |        žvalgėsi pro žalsvą ūką, ir nuo jų sklisdavo gaivus ošimas.~   
 58 XIII   |           visai pražilo ir sulinko nuo rūpesčių. Jis nepajuto bundančio
 59 XIII   |         kaip išgelbėti savo kūdikį nuo pažadų, kuriuos taip neapdairiai
 60 XIV    |         nori. Tai ir tegu sau eina nuo jo vargšės galvos. Ko čia
 61 XIV    |       abejodamas, ar išsivaduosiąs nuo savo kaltės, suversdamas
 62 XIV    |           sau vietos, o ir kitiems nuo jos nebuvo kur dėtis. Duktė
 63 XIV    |        galėjo net malūną nutrenkti nuo pakriūtės, bet Baltaragis,
 64 XIV    |   didžiausias akmuo būtų nusiritęs nuo jo krūtinės, kuris jį slėgė
 65 XIV    |   Baltaragis, kad smarkiai velniui nuo Uršulės kliuvo, ir pagalvojo,
 66 XIV    |            tai gal atleisčiau tave nuo pareigos vesti mano dukterį.~   
 67 XIV    |         pats nepasijuto, kaip šoko nuo sparno tiesiai pro langiuką
 68 XV     |         dyką, tiktai išgelbėk mane nuo Uršulės. Visai gyvenimo
 69 XV     |           iššoko Jurgutis iš kampo nuo dumplių ir šnirpštelėjo
 70 XVI    |     nelemtą naktį, tiktai Pinčukas nuo to ryto pasidarė Baltaragio
 71 XVI    |           laiką galvodamas, ką čia nuo jo malūnininkas slepia.
 72 XVII   |           o kalvis nusišluostydavo nuo kaktos išrasojusį prakaitą.~    -
 73 XVII   |       bandė jį sulaikyti kalvis. - Nuo kalvės atitrūkai ir malūne
 74 XVII   |         Eitų kur akys mato, toliau nuo savo nelaimės, bet negalėjo
 75 XVII   |      negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo malūno, kur aplinkui skraidė
 76 XVIII  |                Ir pagaliau pamatė. Nuo Gaidžgalės karčemos kryžkelės
 77 XVIII  |            vis dar kaukdami sukosi nuo to smarkaus suktelėjimo.~   
 78 XVIII  |        piršlys su jaunikiu leidosi nuo kryžkelės į pakalnę, jis
 79 XVIII  |       jaunikis, purtindamas dulkes nuo skvernų. - Kur jis čia painiosis?
 80 XVIII  |          kerštas ir kaip čia reiks nuo jo apsiginti.~    O Pinčukas
 81 XVIII  |           tarpuežerių pelkėse arba nuo skardžio kur nustumdavo,
 82 XIX    |       sijono pusę, užsilikusią dar nuo anų laikų, išėjo temstant
 83 XIX    |         laukė pakraštyje ir laikas nuo laiko šūkavo. Pagaliau visai
 84 XX     |       įkabina, kad net kvapą užėmė nuo smarkaus važiavimo.~   
 85 XX     |        kiemą, tiktai ne keliu, bet nuo ežero pusės stačiausiu skardžiu,
 86 XX     |     nepastebėjo, tiktai Baltaragis nuo malūno slenksčio pamatė
 87 XX     |      Išgirdęs dievą minint, pakilo nuo malūno slenksčio Baltaragis
 88 XX     |             iš toli, kad iš čia ir nuo kalno nepamatysi, - atsakė
 89 XX     |    Baltaragio balsą, o akių negali nuo seklyčios langų atitraukti,
 90 XXI    |          kamaroje jau trečia para, nuo žmonių akių pasislėpęs,
 91 XXI    |     nelaimėje visi prieteliai būtų nuo jo nusigrįžę?~    - Argi
 92 XXI    |           tu jį greičiau į pragarą nuo mano biednos galvos. Visą
 93 XXI    |            Ko tau reikia? - atšoko nuo durų supykęs Šešelga.~    -
 94 XXII   |      atsakė:~    - Tai, kas paliks nuo arklių.~    - Chamas, -
 95 XXII   |            pralinksmėjęs Raupys. - Nuo pavogtų arklių uodegas karpyti.~    -
 96 XXII   |                 To pane, - vartėsi nuo šono ant šono, - tokie arkliai
 97 XXIII  |         Anupru ir nesirengė keltis nuo stalo.~    Alaus statinė
 98 XXIII  |             nespėjęs prasiblaivyti nuo pagirių ir snaudulio, išbėgo
 99 XXIII  |      niekada. Nubraukė delnu ašarą nuo blakstienos ir apsikniaubė
100 XXIV   |         smarkiai plakė, o jis akių nuo Jurgos nenuleido, stipriai
101 XXIV   |                 Tuojau. Tik dulkes nuo altoriaus nušluostysiu ir
102 XXIV   |        klebonas, paskutinis miegas nuo blakstienų nulakstė, peržegnojo
103 XXV    | užsikrėtusi, tylėjo, tiktai kartas nuo karto piktai žvilgčiodama
104 XXV    |          prakiurksodavo bažnyčioje nuo pat ankstyvo ryto, kai zakristijonas
105 XXV    |       Tiktai tada Uršulė pakildavo nuo krotelių ir išeidavo. Bet
106 XXVI   |       tiesiai į malūną, kur nebuvo nuo to laiko, kai išjuokė jį
107 XXVI   |           bent obuolmušius atrišti nuo malūno pastovų ir pabaidyti,
108 XXVI   |            O aplinkui dundėjo žemė nuo arklių kanopų ir žvengė
109 XXVI   |          kad net tamsa skyrėsi lyg nuo griaustinio. Bet pro kalvės
110 XXVI   |          įlėkęs į karčemą, nuvertė nuo suolo miegantį Šešelgą,
111 XXVI   |          nei kur jam pačiam dingti nuo viso to klaikumo. Tai ir
112 XXVI   |            nežinojo, tiktai toliau nuo to krašto, kur jį kankino
113 XXVII  |           ir jis visas sugniuždavo nuo savo paslapties sunkumo.
114 XXVII  |       kurias jis stengėsi paslėpti nuo dukters, atėmė jam žadą.~    -
115 XXVII  |          bent kiek nusiramino.~    Nuo to laiko vengė abudu prisiminti
116 XXVII  |          kaip pašalinti jos šešėlį nuo dukters galvos, kurią mylėjo
117 XXVIII |         per tuos savo arklius.~    Nuo to ryto, kai išbėgo jis
118 XXVIII |            ir pasityčiojimą, todėl nuo visų nusigrįžo ir į kiekvieną
119 XXVIII |      nepasakęs. Kur jis nakvodavo, nuo speigo, darganos pasislėpdavo,
120 XXVIII |            Pamatė jį Anupras keliu nuo Girninkų ateinantį. Sustojo,
121 XXVIII |     obuolmušių pražuvimas. Pakilęs nuo akmens, nuėjo, pamažėle
122 XXVIII |          širdį ir išsklaidė burtus nuo jos kelio. Bet negalėjo
123 XXIX   |           galėtų nuimti užkerėjimą nuo jo galvos: nustelbti obuolmušių
124 XXIX   |        kažkuo ateinantį, ji pakilo nuo lango ir įtemptai žiūrėjo
125 XXIX   |          įspėti, kas pro jas įeis. Nuo tų nelaimingų užsakų kaimynai
126 XXIX   |          vengė pas juos užeiti, ir nuo to laiko beveik niekas nebuvo
127 XXIX   |          dėde, kalbi, - tarė, pati nuo savęs bėgdama, Jurga, nepajėgdama
128 XXIX   | obuolmušiais ir išsklaidyti burtus nuo tavo kelio. Bet užtat pats
129 XXIX   |        gali išsklaidyti tuos monus nuo jo kelio, nustelbti ausyse
130 XXIX   |          šypsena išsklaidyti monus nuo jo kelio ir savo meile atstoti
131 XXXI   |          iš Lietuvos į Prūsus.~    Nuo to pat rudens, kai pavogė
132 XXXI   |              O tas suniuręs nulipo nuo pasostės ir piktai burbtelėjo:~    -
133 XXXI   |           ir Baltaragį su jo dukra nuo gresiančio pavojaus.~   
134 XXXI   |           dvėselienas ir nusilupti nuo jų kanopų pasagas. Jurgutis
135 XXXII  |            pakrantės ir pakriūtės, nuo pat vaikystės išbėginėti,
136 XXXII  |          krūptelėjusi Jurga atšoko nuo tėvo ir suspigo nesavu balsu.
137 XXXII  |         šaltos rankos ir plėšusios nuo tėvo. Čia pat ji susmuko
138 XXXII  |          nei žingsnio neatsitraukė nuo jos lovos, nesudėdamas akių.
139 XXXII  |            tiek kur. Tiktai toliau nuo čia, - maldavo ji, visa
140 XXXII  |            patį šiurpulys krėtė. - Nuo savo nelaimės niekur nepabėgsi.
141 XXXIII |       nedoro sukasi apie jo malūną nuo tų nelaimingų Girdvainio
142 XXXIII |            galas jį žino kur dingo nuo to laiko. Gal visai pakvaišo
143 XXXIII |           ir jis dingo kaip ugnyje nuo to laiko, kai pavogė Girdvainio
144 XXXIII |        pragertomis, bet nuluptomis nuo Girdvainio obuolmušių dvėselienų, -
145 XXXIII |        kulka, ir nusigandęs pabėgo nuo kalvės, nežinodamas, ką
146 XXXIII |          sidabro kulkom, su kuriom nuo visokių priešininkų apsigins,
147 XXXIII |             ko norėjai, ir atstosi nuo mano galvos.~    Rytuose
148 XXXIV  |             Laikykit vagį! - plyšo nuo riksmo laukai, ir iš aplinkinių
149 XXXIV  |           iš vakaro rakalis nulupo nuo pasmaugto Girdvainio obuolmušio.
150 XXXIV  |            kurias iš vakaro nulupo nuo Girdvainio eržilų ir kuriose
151 XXXV   |         mužikai užbadys. Padėk man nuo jų apsiginti.~    - Et, -
152 XXXV   |            botkočiu, o kažką renka nuo kelio. Bet Šešelga buvo
153 XXXV   |         Lakstė net liežuvį iškišęs nuo vieno šunadvokačio pas kitą,
154 XXXVI  |            Girdvainio obuolmušiai, nuo ten ir prasidėjo maras.
155 XXXVI  |           nušluos Paudruvės kaimus nuo žemės paviršiaus. Bet vyrai,
156 XXXVI  |      galvojo, kaip čia apsidraudus nuo tokių nelaimingų atsitikimų.
157 XXXVII |           puolė stabdyti malūną, o nuo sparno atsiliepė Pinčukas:~    -
158 XXXVII |       Apsidžiaugęs Pinčukas nušoko nuo sparno ir žvilgterėjo pro
159 XXXVII |          Baltaragis pagalvojo, kad nuo antros kulkos Pinčukas kiaurai
160 XXXVII |            kalta? Primaniusi bėgtų nuo visko kuo toliau, tiktai
161 XXXVII |       išpylė Baltaragį, jis pašoko nuo suolo, pažiūrėjo - duktė
162 XXXVIII|     praėjus Uršulei, jis atsiplėšė nuo šventoriaus tvoros ir klibikšuodamas
163 XXXVIII|         mosuoti Pinčuko link tarsi nuo įkyrios musės.~    Pinčukas
164 XXXVIII|           žaltys Pinčukas, pabėgęs nuo Uršulės žegnonių ir Švendubrės
165 XXXIX  |            Nebent tiktai tiek, kad nuo jos viskas prasidėjo, tai
166 XXXIX  |     nespėjo atsigauti ir pasprukti nuo savo priešininkių, kai tos
167 XL     |           gyvenimo.~    Pradėjo ji nuo pat kūdikystės, kaip augusi
168 XL     |     Pinčuką, apsimetusį ubagu, bet nuo pagundų šventu kryžium atsikračiusi,
169 XL     |             o kas turėtų atsitikti nuo arklių žiaunų, ji ir pati
170 XL     |          su Baltaragiu, jo dukterį nuo velnio išgelbėti ir pati
171 XL     |          viena, žmonių atstumta ir nuo bažnyčios atskirta.~   
172 XLI    |         skyrė Didžiasalio parapiją nuo Švendubrės parapijos - ir
173 XLI    |            raganą toliau! Gana mes nuo jos prisikentėjome.~   
174 XLI    |        antausius ir laksto kepurės nuo tilto į vandenį.~    Kuo
175 XLI    |      pasinerdama.~    Visi sužiuro nuo tilto.~    - Matai, nekalta
176 XLI    |            laikykit! - sušuko kiti nuo tilto.~    Bet kur čia laikysi,
177 XLII   |         parankinis Jurgutis, kuris nuo pernai pablūdęs valkiojosi
178 XLIII  |           dvėselienas ir nusilupti nuo jų kanopų pasagas, su kuriomis
179 XLIII  |   Girdvainį, negalėdamas atsikelti nuo žemės ir nulaikyti danties
180 XLIII  |            trečią butelį ir pakilo nuo stalo, savęs nepakeldamas,
181 XLIV   |        langą plykstelėjo žaibas ir nuo griausmo sudrebėjo karčema.
182 XLIV   |           perkūnija, o Pinčukas, - nuo to laiko, kai pašovė jį
183 XLIV   |            ėjo, nenuleisdamas akių nuo iškilusių malūno sparnų,
184 XLV    |          vis dar sirgo ir kliedėjo nuo to vakaro, kai išgąsdino
185 XLV    |            Dabar niekur ir niekada nuo tavęs nesiskirsiu.~    O
186 XLV    |            persigandęs Jurgutis, o nuo malūno sparno lyg šikšnosparnis
187 XLV    |       Jurga metėsi į šalį ir puolė nuo pakriūtės tiesiai į ežerą.~   
188 XLVI   |    vienplaukį kiemo vidury. Nušoko nuo mėnulio rago tiesiai ant
189 XLVI   |         tarsi suakmenėjo.~    Tada nuo įsisiautusio ežero pakilo
190 XLVI   |           sužaibavo, kai jis krito nuo malūno sparno ir prasmego
191 XLVII  |     nenukristų į pakriūtę. Bet čia nuo malūno šoko išskėtęs nagus
192 XLVII  |            pamatyti, kaip nusirito nuo sparno Pinčukas ir nugarmėjo
193 XLVIII |        XLVIII~    Daug metų praėjo nuo tų visų nepaprastų įvykių,
194 XLVIII |          tamsybes.~    Kiek toliau nuo malūno akmenų krūvos stovi