Chapter

  1 I      |       Pats Baltaragis numanė, bet nieko negalėjo padaryti. O duktė
  2 I      |       malūne, kažką galvodamas ir nieko nesugalvodamas, tiktai dar
  3 II     |           ir linksmai tarė:~    - Nieko, - sako. - Apžadai apžadais,
  4 II     |            Uršulė net pati tikrai nieko neatsimenanti, tarsi kvaitulys
  5 II     |      pražudyti.~    O tada Uršulė nieko nesuprato, lyg apkvaišusi
  6 II     |          skaistybę, o ji, vargšė, nieko nesuprato.~    Taip apstulbusią
  7 II     |          kaip šmėkla atsiradęs, - nieko iš to nebus. Tu man seniai
  8 II     |          kojomis.~    Tai Uršulė, nieko nelaukdama, nors ir likusi
  9 III    |      klausinėti žmonių, bet ilgai nieko naujo negalėjo sužinoti
 10 III    |            nors iš kailio nėrėsi, nieko naujo negalėjo sužinoti.
 11 III    |         manęs su savo Baltaragiu! Nieko daugiau aš apie jį nenoriu
 12 IV     |           nemažai snūduriavo, bet nieko nesugalvojo, ir tarė: tegu
 13 IV     |      Atsiduso tada Uršulė, mato - nieko neišeis, bet vis dėlto paskutinės
 14 IV     |  priekaištu akyse palydėjo Jurgą, nieko daugiau nepasakiusi, nors
 15 V      |          Tiktai vienas Girdvainis nieko nepaisė, savo darė ir kalbėjo:~    -
 16 V      |                Tai ir Girdvainis, nieko daugiau nelaukdamas, apsuko
 17 VI     |    Baltaragio jaunystėje, tarytum nieko kito gyvenime ir nebūtų
 18 VI     |          žiūrėdama į Baltaragį. - Nieko tu daugiau nematai, tiktai
 19 VI     |        savo malūną, tarytum be jo nieko kito pasaulyje nebūtų.~    -
 20 VI     |   pasaulyje nebūtų.~    - Kad man nieko daugiau ir nereikia, - atsakydavo
 21 VI     |        visa namų apyvoka, kad jis nieko nepadedąs, o ji negalinti
 22 VI     |     Baltaragis, tarsi nustebęs ir nieko nesuprasdamas, patraukdavo
 23 VI     |     Uršulė, manydama, kad Baltrus nieko nesuvokia ir nesupranta (
 24 VI     |       prisivilioti, bet, ir tiems nieko nepadėjus, praradusi paskutinę
 25 VIII   |      ilgai kalbai.~    Baltaragis nieko neatsakė, tiktai pakilo
 26 VIII   |      Mielai, - sutiko Baltaragis, nieko bloga negalvodamas.~    -
 27 VIII   |      skambalai. Bet atgal. Matyt, nieko nelaimėję.~
 28 IX     |    sarmatą apturėsime, ir daugiau nieko.~    - Kaip bus, taip bus, -
 29 IX     |                Malsi nemalsi, tik nieko iš to neišeis, - kratėsi
 30 IX     |       nuvažiuosim ir parvažiuosim nieko nepešę. Didelio čia daikto!~   
 31 IX     |       mergystės drovumą.~    - Už nieko kito neisiu, - sako, - tiktai
 32 IX     |      tokią, kaip stovi.~    - Man nieko daugiau ir nereikia, tiktai
 33 IX     |           čia Uršule atsikratyti. Nieko doro nė Juodvalkis negalėjo
 34 IX     | Baltaragio užsakai su Marcele, ir nieko čia nepadarysi. Nebent klebonui
 35 IX     |     pačios galvos. Bent tuo tarpu nieko blogo neįvyko, ir niekas
 36 IX     |         šnirpšlę per sieksnį, nes nieko kito neliko daryti.~
 37 XI     |      kažką nujausdamas. O Marcelė nieko nepaisė, viskas ją linksmino
 38 XII    |        pro ūką sekė paskui grabą, nieko nematydamas ir negirdėdamas,
 39 XII    |    girdėjo tą kalbą, tik negalėjo nieko suprasti. Galvoje ir širdyje
 40 XII    |           tarė atsisveikindama. - Nieko nepadarysi. O aš rytoj,
 41 XII    |        padūmavusiomis akimis, lyg nieko nesuprasdamas ir nesitikėdamas
 42 XII    |           nykuma jį slėgė, ir jis nieko negalėjo suvokti, tiktai
 43 XIII   |           vienas kažką mąstė, vis nieko nesugalvodamas ir dar labiau
 44 XIII   |       galva susisuko ir be lopšio nieko daugiau nematai?~    Baltaragis,
 45 XIII   |       didesniam Uršulės apmaudui, nieko jai neatsakydavo ir išeidavo
 46 XIII   |          Jis dieną naktį mąstė ir nieko negalėjo sugalvoti, kaip
 47 XIV    |    Pinčuką ir labai nusiminė, kad nieko iš jo pastangų neišėjo.
 48 XV     |       vieną ir kitą šnirpšlę, tai nieko tikro negalima buvo suprasti
 49 XVI    |    Baltaragio malūną) ir negalėjo nieko suprasti. Tur būt, dar ir
 50 XVI    |            ryte rydavo ją akimis, nieko negalėdamas galvoti. Tokia
 51 XVI    |         nori, - patraukė pečiais, nieko neįtardamas, Baltaragis. -
 52 XVII   |       nosį ir užgulė ant dumplių, nieko neatsakydamas.~    Žaizdras
 53 XVII   |  piršliais važiuoti?~    Jurgutis nieko neatsakė, tik pašnairavo
 54 XVII   |      mintis.~    Bet, negalėdamas nieko sugalvoti ir padaryti, sukosi
 55 XVIII  |   jaunikis, bet ir pats matė, kad nieko geresnio neišgalvosi.~    -
 56 XVIII  |       išvengti velnio keršto. Tik nieko negalėjo sugalvoti, nes
 57 XVIII  |    Jurgutis tiktai šnirpščiojo ir nieko nesakė.~    Juodvalkis įtarė,
 58 XVIII  |        velniu Pinčuku veikia, tai nieko ir nedarė. Pakvailios pusgalvis
 59 XIX    |         tolo atsakė dukrai:~    - Nieko. Nesusivėlinsiu. Tu manęs
 60 XIX    |     Paudruvės pelkių link. Jurga, nieko nežinodama ir neįtardama,
 61 XIX    |  Baltaragis nenorėjo grįžti atgal nieko nepešęs, pasiryžo būtinai
 62 XIX    |           atsiliepė balsas.~    - Nieko man nereikia, - atsakė Baltaragis,
 63 XIX    |      vieno, nei antro, Baltaragis nieko negalėjo padaryti, o apie
 64 XX     |           savo obuolmušius.~    - Nieko, - tada pertarė jį Anupras. -
 65 XX     |    pažiūrėjo nustebęs į Anuprą ir nieko neatsakė. Tiktai keista
 66 XX     |            Apsidairė Girdvainis - nieko nematyti, tiktai Anupras
 67 XX     |          jų septyni. Lėk tiesiai, nieko nežiūrėdamas.~    Girdvainis,
 68 XX     |        kalnus, - nors durk į akį, nieko nematyti. Visa laimė, kad
 69 XXI    |           Ką darė, kaip stengėsi, nieko negalėjo padaryti ir tik
 70 XXI    |         tau, velnio bajorpalaiki, nieko neleisk į kamarą, - pasigirdo
 71 XXI    |          pan ir su kokiu reikalu? Nieko nenoriu žinoti nei girdėti, -
 72 XXI    |         ir atsigręžė į Pinčuką. - Nieko nebus. Šiandien su juo nesusikalbėsi.
 73 XXII   |       Raupys. - Seniai galvoju ir nieko negaliu padaryti.~    -
 74 XXII   |       prikišo ausį prie durų, tik nieko negalėjo išgirsti, nes Pinčukas
 75 XXII   |    Šešelga dėl Girdvainio arklių, nieko negalėjo sugalvoti, kad
 76 XXII   |           ir velnio keršto, todėl nieko nepadarė ir tylėjo. Pagaliau
 77 XXIV   |              Mato Girdvainis, kad nieko neišeis, nesusikalbės su
 78 XXV    |          ir mėgino pajuokauti, ji nieko neatsakė, tarsi būtų negirdėjusi.~   
 79 XXV    |           žiniomis bei gandais ir nieko negalėjo suprasti. Viską
 80 XXV    |           ir pagaliau tarė:~    - Nieko nematėte, nieko nežinote,
 81 XXV    |       tarė:~    - Nieko nematėte, nieko nežinote, visai ne taip
 82 XXV    |   išgelbėti, o ne arklių, nes čia nieko nepadarysi, kai velnias
 83 XXV    |          arklius, ir nuotaką, tai nieko nelaimėsi, tiktai pats galą
 84 XXV    |        paskui nuėjęs į varpinę ir nieko daugiau nematęs, tiktai
 85 XXV    |         kitaip čia buvo, vis tiek nieko tikro nesužinosi, o apie
 86 XXVI   |     nežinia, kur jis dingo niekam nieko nepasakęs, ką matęs ir pergyvenęs.~   
 87 XXVI   |        dėjosi karčemoje, Jurgutis nieko nežinojo, išvarytas į priemenę.
 88 XXVI   |      kurios kaip ugnis degino, ir nieko kito nenorėjo, tiktai prasmegti
 89 XXVI   |       žemę ir viską užmiršti. Bet nieko neužmiršo ir kiaurai žemę
 90 XXVI   |         Kas toliau buvo, Jurgutis nieko nežinojo, kritęs kaip negyvas.
 91 XXVI   |  obuolmušius?~    O Jurgutis tada nieko nežinojo, tiktai, baisiai
 92 XXVI   |       spruko pro išverstas duris, nieko nelaukdamas, bet atsipeikėjęs
 93 XXVI   |            Jei būtų žinojęs, tai, nieko nepaisydamas - nei išgąsties,
 94 XXVI   |   vengdamas kelio ir tako, niekam nieko nepasakęs, ką matė ir žinojo,
 95 XXVI   |           ir nesutiko, bet niekas nieko apie jį nežinojo, tarsi
 96 XXVII  |          iš Švendubrės, net tėvui nieko nepasakė, užsidarė seklyčioje
 97 XXVII  |     labiau prislėgė tėvą, bet jis nieko daugiau jai nepasakė, nes
 98 XXVII  |      duktė nežinojo. O iš tikrųjų nieko neveikė, tiktai galvojo
 99 XXVIII |      įsiklausydavo ir nudroždavo, nieko nesakęs, tiesiai per laukus
100 XXVIII |         ir nueidavo savo keliais, nieko neatsakęs.~    Ir Girdvainis
101 XXVIII |          gerai žinojo, kad žmonės nieko jam nepadės, tiktai gaišins
102 XXVIII |        savim kažin ką kalbantį ir nieko nematantį. Negalėdamas su
103 XXIX   |        tarė, užtraukdamas dūmą. - Nieko nepadarysi, kai vienas paklydęs,
104 XXIX   |         pavirsta baisia audra. Ji nieko nepaisys, nueis savo keliais,
105 XXIX   |            išblaškys ir pražudys, nieko nepasigailės, kol iš apvilto
106 XXIX   |      mintimis. Kas bus, tas bus - nieko čia nepadarysi. O jei artinasi
107 XXIX   |          dabar? - paklausė.~    - Nieko, - atsakė išbaldamas Baltaragis. -
108 XXIX   |         pavasarinė pūga ir pro ją nieko nesimatė. Baltaragis pamanė,
109 XXX    |         nelaimingai susidėjo, kad nieko čia nepadarysi, jeigu net
110 XXX    |     nepadarysi, jeigu net Anupras nieko negalėjo pagelbėti ir ašarose
111 XXX    |          per dieną praklaidžiojo, nieko nesurasdamas, temstant apsistojo
112 XXX    |     apstulbęs Girdvainis, žiūri - nieko nematyti, tiktai viduryje
113 XXX    |        nustebęs Girdvainis.~    - Nieko, - tas atsakė ir sujudėjo. -
114 XXX    |          sutikęs ir kalbėjęs. Bet nieko nesimatė: pakilo pavasario
115 XXX    |   Girdvainis užsikimšo ausis, kad nieko negirdėtų, ir nuėjo tiesiai
116 XXXI   |     visiškai parbaigtas arklys. - Nieko nebus. Neišvaduos mūs Girdvainis
117 XXXII  |  didžiausius darbus. O iš tikrųjų nieko neveikė, tiktai slankiojo
118 XXXII  |          buvo miela ir brangu. Ji nieko nematė ir nepastebėjo, lyg
119 XXXII  |   sapnuodama atviromis akimis, ir nieko nematytų. Ji buvo priblokšta
120 XXXII  |        negalėjo įveikti. Todėl ji nieko nematė ir niekas jos negalėjo
121 XXXII  |         pikti žodžiai, nei juokas nieko negalėjo padėti, nes Jurga
122 XXXIII |         gal į užkurius kur išėjo, nieko nesakęs? Ar ko negirdėjai
123 XXXIV  |           ramino vyrai. - Mes tau nieko blogo nepadarysime. Tiktai
124 XXXIV  |         arklių vogti.~    Raupiui nieko kita neliko, tiktai susitaikyti
125 XXXV   |     nusikratyti akiplėšų, bet tai nieko negelbėjo, priešingai, Šešelgos
126 XXXV   |               Šaukė vieną kartą - nieko, šaukė antrą kartą - tylu,
127 XXXV   |      prieš nusususį velnią ir dar nieko nelaimėtų. -Vadinas, apleidi
128 XXXV   |     minėtų pono malonę. O dabar - nieko nepadarysi - priešaušryje
129 XXXV   |          Sugrįžęs į savo karčemą, nieko daugiau neveikė, tiktai
130 XXXVI  |        arklys, į jį bežiūrint, ir nieko negali padaryti.~    Akylesni
131 XXXVI  |           nežinojo ir išsiskirstė nieko blogo Šešelgai nepadarę.~   
132 XXXVI  |          į pelkes, šaukė šaukė ir nieko prisišaukti negalėjo.~   
133 XXXVI  |        Sugrįžo į karčemą Šešelga, nieko nelaimėjęs, tiktai krenkšdamas
134 XXXVII |      dingti.~    O ir Baltaragis, nieko nežinodamas, kur ir kam
135 XXXVII |        išeinantį iš malūno.~    - Nieko, dukrele, - atsakė sumišęs
136 XXXVII |          iš tikrųjų čia buvo? Ogi nieko, viskas išsisklaidė su parako
137 XXXVII |            neatleido duktė.~    - Nieko nėra, dukrele, - tarė susivaldydamas
138 XXXVIII|          nusigando Šešelga.~    - Nieko, - piktai atsakė Pinčukas. -
139 XXXVIII|    pašautos kulnies.~    Pinčukas nieko neatsakė, tik atkišo savo
140 XXXVIII|         atbulas ir Pinčukas. - Aš nieko blogo tau nepadarysiu...
141 XXXVIII|             Jei manęs neklausysi, nieko nelaimėsi. Tik pati per
142 XXXVIII|         ta kvaila boba prasidėjo. Nieko neišeis, koks iš jos talkininkas?
143 XXXIX  |           bažnyčios dedasi, o jis nieko nežino.~    - O ką tu pasakysi? -
144 XXXIX  |       kojas rankas susuktų... Bet nieko joms mano burtai nepadėjo,
145 XL     |           smarve jį girdanti. Tai nieko ir nepadėjo. Nors moterys
146 XL     |     rėkiant - būtų apkurtusi. Bet nieko nemačiusi, nieko negirdėjusi.
147 XL     |   apkurtusi. Bet nieko nemačiusi, nieko negirdėjusi. Parbėgusi namo
148 XL     |      kabliukas taip ir nulūžęs ir nieko nepadėjęs.~    Paskui tas
149 XL     |           Uršulę tik išjuokusi ir nieko nedariusi, o Uršulė norėjusi
150 XL     |    arklius.~    Bet čia ji esanti nieko nekalta. Nieko nežinojusi
151 XL     |          ji esanti nieko nekalta. Nieko nežinojusi ir nieko nedariusi.
152 XL     |      nekalta. Nieko nežinojusi ir nieko nedariusi. Tiktai mačiusi,
153 XL     |       dabar arklių maro ji esanti nieko nekalta ir nieko nežinanti.
154 XL     |           esanti nieko nekalta ir nieko nežinanti. Čia, tur būt,
155 XL     |           jie taip padarė, ar ne, nieko nežinau.~    Klebonas nutylėjo
156 XL     |   padaryti. Bet, matyt, ir burtai nieko joms nepadėję, visos sveikos
157 XL     |         ir mušusis į krūtinę, bet nieko nepadėjo, ir kai tik klebonas
158 XLI    |   nepasivelka. Tempk, jeigu nori, nieko kito nepadarysi. Sustoti
159 XLI    |          Dar palaukė, pažiūrėjo - nieko nematyti, tik vanduo sūkuriuodamas
160 XLII   |      galiukas liko.~    Visgirda, nieko nelaukdamas, kakšt ir užkalė
161 XLII   |           apraizgė ir, lyg niekur nieko, ramiai įsidėjo į kišenę.~   
162 XLIII  |  obuolmušius užkasė? Bet Jurgutis nieko nežinojo, tik atkišo nelemtas
163 XLIII  |       malonėsite? ~    Girdvainis nieko neatsakė ir net nepažiūrėjo
164 XLIII  |           O Girdvainis lyg niekur nieko vėl tarė:~    - Dar duok,
165 XLIII  |        pradėjo teisintis, kad jis nieko nekaltas, kad tai velnio
166 XLIII  |        bet visai ja nesidomėjo ir nieko negirdėjo. Jis buvo paskendęs
167 XLIII  |    paskendęs savo mintyse, kurios nieko bendro su Šešelgos plepalais
168 XLIV   |   Girdvainis ėjo tiesiai link jų, nieko nepaisydamas, tik norėdamas
169 XLV    |          ir niekada nesiskirčiau. Nieko man daugiau nereikia, tiktai
170 XLVI   |      Jurgos šešėlį.~    Bet tenai nieko nebuvo. Pro šalį šmėkštelėjo
171 XLVI   |         dairėsi aplinkui.~    Bet nieko nebuvo matyti. Nei Jurgos,
172 XLVI   |           tada tas žvengimas?~    Nieko nesuprasdamas, Baltaragis
173 XLVI   |        kiemą, dairosi aplinkui ir nieko nesupranta. Tiktai žvilgtelėjęs
174 XLVI   |        kas darosi prie malūno, ir nieko nepastebėjo. Jis iš to skausmo
175 XLVII  |   nežinojo, o suanglėjęs Jurgutis nieko negalėjo papasakoti. Ten