Chapter

  1 I      |            su savo vienturte dukra Jurga. Senas našlys taip mylėjo
  2 I      | stengdavosi. Linksma, nerūpestinga Jurga iškliūdavo laisva iš visų
  3 I      |            niekas nežinojo, tiktai Jurga juokdavosi, išgirdusi tokias
  4 IV     |           Uršulė kartais vadindavo Jurgą) turi pražūti.~    - Taip
  5 IV     |           ir, kai ėjo iš bažnyčios Jurga (tikra begėdė, dar neišėjusi
  6 IV     |            tavim pasikalbėti. ~    Jurga su pašaipa grįžtelėjo pro
  7 IV     |       nuodėmę. Prievarta nusitempė Jurgą į nuošalią vietą prie varpinės
  8 IV     |            jeigu nepaklausysianti. Jurga iš pradžių klausėsi nekantraudama,
  9 IV     |           savo didžiąją nuodėmę ir Jurgą išgelbėjusi.~    - Daryk,
 10 IV     |       įstok į davatkyną, - pridėjo Jurga, sprogdama nuo vos sulaikomo
 11 IV     |           rimtai pritarė Uršulė, o Jurga neišlaikė ir nusikvatojo.~    -
 12 IV     |          tada amžinai pražūsi.~    Jurga tarsi nusigando, tarsi suprato,
 13 IV     |       Pinčuką?-vėl rimtai paklausė Jurga.~    - O kaipgi. Vienoje
 14 IV     |            visiškai rimtai pritarė Jurga, - kas vakarais Paudruvės
 15 IV     |       niekus, kaip ir tu, - atsakė Jurga ir nuėjo kvatodama.~   
 16 IV     |          priekaištu akyse palydėjo Jurgą, nieko daugiau nepasakiusi,
 17 IV     |           ir galvodama jau ne apie Jurgą, bet apie tai, ar išpirko
 18 IV     |    šventoriaus net į bažnyčią. Tai Jurga tyčiojosi iš senos davatkos
 19 V      |        atvažiavusį į Švendubrę, ir Jurga, kai išsiskyrė su Uršule
 20 V      |                  Koks? - nesuprato Jurga.~    - Nagi tas - su obuolmušiais
 21 V      |           Ką tu žinai? - pyktelėjo Jurga, kad merginos drįsta iš
 22 V      |         besidairantį po minią.~    Jurga tiesiai ir nuėjo prie Girdvainio.
 23 V      |        merginas gąsdindamas. Dabar Jurga pastojo Girdvainiui kelią,
 24 V      |           Tai išsklaidyk, - atsakė Jurga, ir jos akys šyptelėjo. -
 25 V      |        pamatę Girdvainį kalbant su Jurga, susirinko aplinkui merginų
 26 V      |         kažin kas atsiliepė.~    O Jurga, visai užmiršusi, kad aplinkui
 27 V      |           jis ir būtų žadėtas?~    Jurga grįžtelėjo pro petį, nenorėdama
 28 V      |          kartą atsigręžtų.~    Bet Jurga neatsigręžė ir greitai išnyko
 29 VI     |           ir kelias pas jo dukterį Jurgą buvo nelengvas, nes jis
 30 XIV    |        našlystės paguodą - dukterį Jurgą. O duktė ir nežinojo, kad
 31 XIV    |       dvylika metų.~    Kitą dieną Jurga, parbėgusi priešpiečiais
 32 XIV    |                   Kodėl? - nustebo Jurga.~    - Supaisysi senos davatkos! -
 33 XIV    |        malūną.~    Kas buvo naktį, Jurga nežinojo, patikėjo, kad
 34 XVII   |          pamatė Baltaragio dukterį Jurgą, jau gražią paauglę merginą,
 35 XVII   |       norėdamas dar kartą pamatyti Jurgą ir išgirsti jos linksmą
 36 XVII   |        linksmą juoką.~    Susitiko Jurgą paežerėje, skraidančią su
 37 XVII   |              stabtelėjo prabėgdama Jurga. - Verčiau nusišnypšk, ir
 38 XVII   |           piršliais pas Baltaragio Jurgą.~    - Matai, ko įsigeidė! -
 39 XVII   |       malūno, kur aplinkui skraidė Jurga kaip žuvėdra, pavergusi
 40 XVII   |           ir dūsaudamas. O sutikęs Jurgą, spoksodavo į ją kaip apuokėlis,
 41 XVII   |          progos dar kartą pamatyti Jurgą, o paskui nors eiti į pasaulio
 42 XVII   |         bijodamas prarasti iš akių Jurgą, norėdamas ją bent iš tolo
 43 XVIII  |            pas jo gražuolę dukterį Jurgą.~
 44 XIX    |          kaimą. Turiu reikalą.~    Jurga dar labiau nustebo. Kokie
 45 XIX    |           Nesusivėluok, - perspėjo Jurga. - Dabar tamsios naktys.~   
 46 XIX    |           užtruksiu.~    Ir nuėjo. Jurga palydėjo tėvą akimis, nesuprasdama,
 47 XIX    |             Paudruvės pelkių link. Jurga, nieko nežinodama ir neįtardama,
 48 XX     |      kelias pas Baltaragio dukterį Jurgą, nors ir su obuolmušiais
 49 XX     |          seklyčią. Ten juos sutiko Jurga su šluota rankoje, lyg išvaryti
 50 XX     |                 Kokių? - nusijuokė Jurga.~    - Tų pačių, - atsakė
 51 XX     |            maniau, - tarė sumišusi Jurga, slėpdama šluotą, - kad
 52 XX     |          dabar darysi? - nusijuokė Jurga. - Kaip atgal sugrįši?~    -
 53 XX     |                Pamatysim,- abejojo Jurga.- O kur savo išverstus kailinius
 54 XX     |            gal pragėrei? - pašiepė Jurga. - Ir obuolmušius pridėsi?~    -
 55 XX     |         galvą prarasi? - neatstojo Jurga, bet akyse pašaipos žiburėliai
 56 XX     |            kreipėsi į dukterį.~    Jurga uždengė stalą staltiese,
 57 XX     |        patys atsikiškite, - atsakė Jurga, žvilgteldama į tėvą, lyg
 58 XX     |         savo beviltiškomis akimis. Jurga krūptelėjo ir pasižiūrėjo
 59 XX     |                 Kažin? - suabejojo Jurga ir nuraudo kaip aguona,
 60 XX     |            išgėrė ir Girdvainis su Jurga, ir visi susėdo už stalo.
 61 XXIII  |        ąsočių.~    O Girdvainis su Jurga vis dar negalėjo atsižiūrėti
 62 XXIII  |           jam atsitiko, užmiršo ir Jurga savo prižadus atversti Girdvainio
 63 XXIII  |         prakalbėjo jaunieji:~    - Jurga, - tarė Girdvainis ir pats
 64 XXIII  |                  Nežinau, - atsakė Jurga, o akys išdavikės juokėsi. -
 65 XXIII  |                  Vargu, - išsisuko Jurga ir kaip pagunda žvilgtelėjo
 66 XXIII  |               Gal būt, - nusijuokė Jurga, - obuolmušius prarasi,
 67 XXIII  |        nelaimę? - abejojo ir gundė Jurga, išsisukinėdama iš Girdvainio
 68 XXIII  |          seklyčią Girdvainis gaudė Jurgą ir negalėjo sugauti. Ta
 69 XXIII  |    prašvito.~    Stvėrė Girdvainis Jurgą į glėbį, tris kartus apsisuko
 70 XXIII  |            duris, nešdamas glėbyje Jurgą.~    Aušo rytas, ir obuolmušiai,
 71 XXIII  |     atvažiuodami kažkur pametė) ir Jurgą užsitraukdamas.~    - Dabar
 72 XXIII  |         Dabar laikytis! - apkabino Jurgą ir paleido arklius kiek
 73 XXIII  |             nunešdami Girdvainį su Jurga.~    Anupras, nespėjęs prasiblaivyti
 74 XXIII  |         Anupras, kai Girdvainis su Jurga dingo kelio vingiuose, ir
 75 XXIV   |            išvažiavo Girdvainis su Jurga užsakų, taip ir nulėkė tiesiai
 76 XXIV   |          šventoriaus tvoros, paėmė Jurgą už rankos, ir nuėjo susikabinę
 77 XXIV   |         žiovaudamas. Girdvainis su Jurga - lietuviškai, skubindami,
 78 XXIV   |       Malūnininko Baltaragio duktė Jurga.~    - Pala? - nustojo rašęs
 79 XXIV   |          paties, - linksmai atsakė Jurga.~    - Na, taip aš ir maniau, -
 80 XXIV   |        Girdvainis ir žvilgtelėjo į Jurgą. - Ar ne taip?~    Jurga
 81 XXIV   |           Jurgą. - Ar ne taip?~    Jurga atsakė šypsena.~    Tuo
 82 XXV    |           Girdvainio su Baltaragio Jurga nelauktais užsakais, kuriuos
 83 XXV    |           Girdvainio su Baltaragio Jurga užsakais, nes, blaiviau
 84 XXV    |            ir kodėl pas Baltaragio Jurgą negalėjo joks jaunikis su
 85 XXV    |            Sužadėtinę - Baltaragio Jurgą - daug kas buvo sutikęs
 86 XXV    |          ir ne viską žinojo, kodėl Jurga viena grįžo namo. Sužvengus
 87 XXV    |          tik tada, gerai išplūdusi Jurgą, nubėgo atgal į bažnyčią.
 88 XXV    |           Girdvainis su Baltaragio Jurga užsakų." O jergutėliau,
 89 XXVI   |    jaunikis važiuoja piršliais pas Jurgą, iššoko priešais, norėdamas
 90 XXVI   |         jai už kasų.~    - Pražuvo Jurga, - tarė Jurgutis. - Viską
 91 XXVI   |           laiką prieš akis stovėjo Jurga, nuleidusi galvą, o iš jos
 92 XXVI   |            langą ir neatėmė rūtos? Jurga būtų kaip žuvėdra ištrūkusi
 93 XXVI   |           karčema, malūnas, kalvė, Jurga su jaunikiu, o tie obuolmušiai,
 94 XXVI   |            atlekiantį Girdvainį su Jurga. Vos spėjo iš kelio pasitraukti,
 95 XXVI   |          Girdvainio obuolmušius ir Jurgą pražudytų. Jei būtų žinojęs,
 96 XXVI   |            Švendubrę ir išgelbėjęs Jurgą, kuri už viską jam buvo
 97 XXVII  |         atvažiuojant Girdvainio ir Jurga, nors ir buvo jo išsižadėjusi.
 98 XXIX   |          staklių prie lango sėdėjo Jurga ir žiūrėjo į vakaro prieblandoje
 99 XXIX   |            ir kažkoks senis, kurio Jurga iš karto nepažino, ir širdis,
100 XXIX   |      dideliu reikalu.~    Iš balso Jurga pažino Anuprą, širdis vėl
101 XXIX   |        viskas pražuvę? - suabejojo Jurga. Viltis ir neviltis iš abiejų
102 XXIX   |            pati nuo savęs bėgdama, Jurga, nepajėgdama daugiau su
103 XXIX   |         dūmą, atidžiai pažiūrėjo į Jurgą, tarsi ja nepasitikėdamas
104 XXIX   |          dar atidžiau žiūrėdamas į Jurgą.~    - Kaip aš galiu tai
105 XXIX   |           padaryti? - nuleido akis Jurga,~    - Labai paprastai,
106 XXIX   |                 Niekados! - pašoko Jurga iš vietos, ir jos akys sužaibavo. -
107 XXIX   |        atsikvėpimu visa tai pasakė Jurga, paskui, lyg kvapo pritrūkusi,
108 XXIX   |        rasti.~    Paskui išbėgusią Jurgą beviltiškai nuspengė užtrenktos
109 XXIX   |      prakalbinti ir nuraminti, bet Jurga tylėjo, užsikniaubusi ant
110 XXIX   |         duris į trobą staiga įbėgo Jurga, baisiai nusigandusi ir
111 XXIX   |              Ne, - griežtai atsakė Jurga, atgavusi išdidumą, - greičiau
112 XXIX   |         tyliai verkė apsikniaubusi Jurga. Bet Jurgutis išgirdo ir
113 XXIX   |          Girdvainio obuolmušius ir Jurgą ašarose paskandinęs, bet
114 XXX    |         Ogi ar ne tu su Baltaragio Jurga vos švintant lėkei užsakų? -
115 XXX    |           piršliais pas Baltaragio Jurgą. O tavo obuolmušius pavogė
116 XXX    |            negalėjau surasti. O tu Jurgą per savo obuolmušius ašarose
117 XXX    |            būtų tada laimė! Gal ir Jurgą pamatytų ir išgirstų jos
118 XXX    |            Girdvainis negalėjo pas Jurgą nuvykti be savo obuolmušių.
119 XXXII  |         šiurpulingą nujautimą.~    Jurga, prisiminusi kitus pavasarius,
120 XXXII  |      nežinodavo, ką begalvojo.~    Jurga šį pavasarį ne tiek audė,
121 XXXII  |    besiveržiantį meilės jausmą, ir Jurga, nesitverdama ne tik staklėse,
122 XXXII  |            pavasario potvynis. Tai Jurga ir nebegalėjo niekur rasti
123 XXXII  |           kol širdis nenurimo.~    Jurga, klajodama paežere, negalėjo
124 XXXII  |         nieko negalėjo padėti, nes Jurga nepajėgė susitaikyti su
125 XXXII  |         jausmas paimdavo viršų, ir Jurga, ta linksmoji, ta išdidžioji
126 XXXII  |           linksmoji, ta išdidžioji Jurga, klupdavo, nepakeldama tokio
127 XXXII  |            ilgiau negalėjo gyventi Jurga ir laukė, visa širdimi laukė,
128 XXXII  |           Jurgutis būtų pasirodęs, Jurga būtų tesėjusi Anuprui duotą
129 XXXII  |      nesirodė.~    Tai laukė dabar Jurga, pati nežinodama ko. Ir
130 XXXII  |    nuskrido.~    Tada krūptelėjusi Jurga atšoko nuo tėvo ir suspigo
131 XXXII  |            per visą naktį kliedėjo Jurga, Tėvas nei žingsnio neatsitraukė
132 XXXII  |             Bet aš nenoriu žūti! - Jurga visa virpėjo.~    - Nežūsi,
133 XXXVII |    gonkeles išbėgusią vienmarškinę Jurgą, matyt, labai išsigandusią.~   
134 XXXVII |           čia atsitiko? - paklausė Jurga, pamačiusi tėvą, išeinantį
135 XXXVII |          naktis. Dar peršalsi.~    Jurga visa drebėjo, tik ne šaltis
136 XXXVII |            į trobą ir paguldė. Bet Jurga ir paguldyta vis dar drebėjo.
137 XXXVIII|          be rankų), tikrai laimėtų Jurgą.~    Taip sumetęs, Pinčukas
138 XXXVIII|          tau - Baltaragis, o man - Jurga.~    - Palauk, palauk, -
139 XLII   |   piršliais pas Baltaragio dukterį Jurgą, tai aš tave aukso kalnais
140 XLIV   |            jis pats išsigelbėtų ir Jurgą išgelbėtų. Kaip ir kokiu
141 XLV    |            XLV~    Tą naktį pabudo Jurga iš klaikaus sapno ir, visa
142 XLV    |         visa seklyčia drebėjo.~    Jurga vis dar sirgo ir kliedėjo
143 XLV    |       ieškoti, - atsakė be sąmonės Jurga.~    - Kur tu jo ieškosi,
144 XLV    |           tave.~    - Ne, - atsakė Jurga. - Be manęs jis niekada
145 XLV    |          tuos atsiminimus, kuriuos Jurga, atrodė, jau baigia užmiršti.
146 XLV    |            paguldyta atgal į lovą, Jurga nurimo, tarsi užmiršo savo
147 XLV    |       džiaugsmo spindulėlis.~    O Jurga, lyg visai nesirgusi ir
148 XLV    |        turėjusi.~    Apsitvarkiusi Jurga paruošė iškilmingą vakarienę,
149 XLV    |         buvo taip vakarieniavęs. O Jurga, atsisėdusi šalia tėvo,
150 XLV    |               Ir būsiu, - spindėjo Jurga.~    Prie stalo abudu užtruko
151 XLV    |            iš širdies trykšta.~    Jurga, eidama gulti į seklyčią,
152 XLV    |   šypsojosi ant slenksčio laiminga Jurga. - Labanakt, tu mano šviesusis
153 XLV    |         dukters.~    Nuėjęs atrado Jurgą ramiai miegančią, tarsi
154 XLV    |         šviesi laimės šypsena.~    Jurga, vos spėjusi numigti pirmą
155 XLV    |            Visa drebėdama, pribėgo Jurga prie lango pažiūrėti, kas
156 XLV    |           Sušuko tada nesavu balsu Jurga ir išbėgo vienmarškinė į
157 XLV    |       ežero link.~    Vėjas pagavo Jurgą ir nunešė paskui.~    -
158 XLV    |         vis didėjo. Jis nešte nešė Jurgą vis toliau ir toliau. Iš
159 XLV    |          šoko už akių. Nusigandusi Jurga metėsi į šalį ir puolė nuo
160 XLV    |       nunešė į ežero vidurį.~    O Jurga vaizdavosi, tarsi važiuotų
161 XLVI   |   priemenės durys, ir suprato, kad Jurga išbėgusi pasitikti savo
162 XLVII  |          norėjo dar kartą pamatyti Jurgą, o paskui nors ir žūti su
163 XLVII  |         trobos išlėkė vienmarškinė Jurga. Griaudė perkūnija, ir žvengė
164 XLVII  |         žvengė audros obuolmušiai, Jurga bėgo, ištiesusi rankas,
165 XLVII  |        nagus Pinčukas. Nusigandusi Jurga metėsi į šalį ir dingo kaip
166 XLVII  |         nenaudėliui, kuris pražudė Jurgą, gražiausią Paudruvės merginą
167 XLVII  |          duktė, linksmoji gražuolė Jurga, nelaiminga Girdvainio sužadėtinė,
168 XLVIII |     Baltaragį, jo gražuolę dukterį Jurgą, išdidų jaunikį Girdvainį
169 XLVIII |       nelaiminga malūnininko duktė Jurga, verkia ir juokiasi, šaukia
170 XLVIII |    susimaišo žemė su dangumi - tai Jurga tada važiuoja lyg vėjo sparnais